Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Natalja Zelionkienė,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Ginklų ir šaudmenų apyvarta, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, klasifikavimo į kategorijas nuostatos, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisiniai pagrindai, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų įstatyme (toliau ir – Įstatymas). Šie klausimai yra detalizuoti 2003 m. birželio 23 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. V-362 patvirtintose „Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse“. Įstatymo 17 straipsnyje išdėstyti teisės įsigyti, turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai. B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos (Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p.). Nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą (Įstatymo 18 str. 2 d. 5 p.).

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas 2019 m. liepos 18 d. Kauno AVPK pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 10). TIS Liteko duomenys ir bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 6 d. Palangos miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. I-53-549/2016 buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl tyčinio smurtinio nusikaltimo padarymo ir jam paskirta galutinė 5 mėnesių 28 dienų laisvės apribojimo bausmė (įsiteisėjo 2016 m. birželio 24 d.)(b. l. 18-20). 2016 m. liepos 4 d. pareiškėjas buvo įtrauktas į Probuojamųjų asmenų registrą, o 2017 m. sausio 2 d. išregistruotas iš paminėto Registro (b. l. 16, 21). Ginčijamu 2019 m. liepos 23 d. Kauno AVPK sprendimu Nr. 19-IL-20-02175-e (b. l. 11-12), vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, atsakovas atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Faktiniu tokio sprendimo pagrindu atsakovas nurodė aplinkybę, kad pareiškėjas negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, nes turi neišnykusį teistumą.

Teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, vertindamas pareiškėjo skundo bei atsakovo atsiliepimo argumentus, pažymi, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, sprendžiant dėl nepriekaištingos reputacijos tuo pagrindu, kad asmuo turi teistumą, svarbus tik pats teistumo buvimas. BK 97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Aptariamo straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kokie asmenys laikomi, turinčiais teistumą: kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas (1 punktas); nuteisti už neatsargius nusikaltimus (2 punktas); nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę (3 punktas). Vadovaujantis aptartu teisiniu reguliavimu darytina išvada, kad teistumas asmeniui atsiranda tik tada, kai įsiteisėja apkaltinamasis nuosprendis, t. y. kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė. BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a) papunktyje nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi asmenys nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, - bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. BK 11 straipsnio 3 dalies, 140 straipsnio 1 dalies nuostatų analizė duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėjas buvo nuteistas už nesunkaus tyčinio nusikaltimo, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo, padarymą. Atitinkamai jo teistumas išnyks 2020 metų sausio 2 d. Šioje byloje iš esmės nėra ginčo, kad nuosprendis yra įsiteisėjęs, pareiškėjas bausmę atlikęs, tačiau jis laikomas asmeniu, turinčiu teistumą (ABTĮ 56 str.).

Teismas taip pat pabrėžia, kad ginčijamas individualus aktas atitinka ir esminius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pagrindiniai faktiniai duomenys ir jų vertinimas išdėstyta tinkamai, priimta išvada panaikinti leidimą pagrįsta teisės normomis. Ginčijamo sprendimo turinio analizė duoda pagrindą išvadai, kad individualus administracinis aktas priimtas ir patvirtintas kompetentingų (turinčių administracinius įgalinimus) pareigūnų.

Aiškindamas pastarąsias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2014-12-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014-03-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009-03-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014-10-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Be to, pastebėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2010-10-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010 ir kt.).

Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., Konstitucinio Teismo 2001-04-12 nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., Konstitucinio Teismo 2013-01-25 nutarimą). Be kita ko, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr., Konstitucinio Teismo 1997-02-13 nutarimą).

Dėl aukščiau išdėstytų išvadų nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo - įpareigoti atsakovą Kauno apskrities Vyriausiąjį policijos komisariatą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. liepos 18 d. prašymą Nr. Nr. 19- G-20-07071-e Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo bei jo atstovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.