Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja V. N. Griškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-123-123/2009

11.9.3; 121.21.

2009 m. kovo 5 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Nijolės Griškevičienės, kolegijos teisėjų Almanto Padvelskio, Rimvidos Zubernienės, sekretoriaujant Sigitai Zaksaitei-Dumčiuvienei, dalyvaujant atsakovės UAB „Vilpostus“ atstovams direktoriui V. M., advokatei Algaudai Šimkūnienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovei UAB „Vilpostus“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, neturtinės žalos atlyginimo bei atsakovės UAB „Vilpostus“ apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 10 d. sprendimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė nuo 2005-04-11 dirbo pas atsakovę kurjere (b. l. 4), 2007-12-13 pateikė atskovei prašymą atleisti ją nuo 2007-12-18 iš darbo dėl ligos pagal DK 127 straipsnio 2 dalį (b. l. 6), nuo 2007-12-15 iki 2008-02-12 turėjo nedarbingumą (b. l. 36?40). Atsakovė 2007-12-17 įsakymu Nr. 584 atleido ieškovę iš darbo nuo 2007-12-18 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį bei išmokėjo kompensaciją už neapmokėtas atostogas (b. l. 8). Pirmosios instancijos teismas 2008-07-10 sprendimu pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu (b. l. 59?61).

Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 str. 1 d.). Šio teisės instituto tikslai: sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi. Ieškiniui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pareikšti DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas – vienas mėnuo, skaičiuojamas nuo dokumento apie atleidimą iš darbo gavimo dienos. Bylos duomenimis, darbo sutartis su ieškove nutraukta 2007-12-18 (b. l. 22?23, 25), darbdavys su darbuotoja visiškai atsiskaitė 2007-12-19 (b. l. 27, 51), 2008-01-18 išsiuntė ieškovei darbo sutarties egzempliorių (b. l. 28). Ieškovė patvirtino, kad jos nedarbingumo laikotarpiu ji gavo iš darbdavio darbo sutartį su įrašu, kad darbo sutartis nutraukta pagal DK 127 straipsnį (b. l. 5, 50?52, 83?85). Ieškovės nedarbingumo laikotarpis baigėsi 2008-02-12 (b. l. 39). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovė apie atleidimą iš darbo sužinojo tik 2008-03-14 gavusi įsakymo apie atleidimą iš darbo kopiją, nes ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti priešingą išvadą, kad ieškovė apie atleidimą iš darbo žinojo žymiai anksčiau, t. y. laikino nedarbingumo metu. Be to, ieškovė pripažino, kad nesidomėjo apie savo atleidimą iš darbo (b. l. 50). Kadangi ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2008-04-10, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė be svarbių priežasčių praleido ieškinio senaties terminą, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė iš darbo UAB „Vilpostus“ pagal DK 127 straipsnio 1 dalį 2007-12-17 įsakymu Nr. 584 atleista neteisėtai. Vienas iš darbo sutarties pasibaigimo pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu (DK 127 str.). Šiuo pagrindu darbuotojas turi teisę nutraukti ne tik terminuotą darbo sutartį prieš termino pabaigą, bet ir neterminuotą darbo sutartį. Apie pageidavimą nutraukti darbo sutartį DK 127 pagrindu darbuotojas privalo įspėti darbdavį raštu. Pasibaigus įspėjimo terminui, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys – pareigą įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. Taigi nutraukiant darbo sutartį aptariamu pagrindu, lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas. Darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį yra valinis aktas. Kiekvienas asmuo savo subjektinėmis teisėmis disponuoja savarankiškai. Iš byloje esančių faktinių aplinkybių, pateiktų rašytinių įrodymų, ieškovės bei atsakovės paaiškinimų matyti, kad ieškovė laisva valia parašė darbdaviui pareiškimą nutraukti darbo sutartį, jame nurodė konkrečią atleidimo iš darbo datą (b. l. 6), vėliau pateikė kitą prašymą nurodydama, kad atsiskaitymas nutraukus darbo sutartį būtų pervestas į jos sąskaitą (b. l. 26). Tokiomis aplinkybėmis yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią nutraukti darbo sutartį, be to, šį savo norą ji patvirtino ir pateikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 83?85).

Tačiau ieškovė išreiškė ne tik norą nutraukti darbo sutartį darbuotojo pareiškimu, bet ir kad darbo sutartis būtų nutraukta pagal DK 127 straipsnio 2 dalį bei pagal DK 140 straipsnio 2 dalį būtų išmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensacija. Teisėjų kolegija pažymi, kad norint nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu būtina sąlyga – darbuotojo liga arba invalidumas, trukdantis tinkamai atlikti darbą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė gavusi darbuotojos pareiškimą ir nustačiusi, kad nėra įrodymų, kurie patvirtintų apie ligos ar invalidumo buvimą, susisiekė su ieškove ir informavo ją, kad pateiktų medicininę pažymą, taip pat paaiškino, kad jei tokia pažyma nebus pateikta, tai ieškovė bus atleista pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (b. l. 50?53). Ieškovė patvirtino, kad su atsakove bendravo ir jai nurodė, kad medicininės pažymos neturės, todėl sutiko, kad būtų atleista pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, bet tik pasibaigus jos nedarbingumo laikotarpiui (b. l 50). Šių išaiškintų aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia manyti, kad ieškovė žinojo, kad prašant nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį reikia pateikti medicininę pažymą, kuri patvirtintų jos ligą ar invalidumą. Pažymėtina, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimo nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo (CK 1.6 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, nesant svarbių priežasčių, t. y. invalidumo ar ligos, kuri trukdo jai dirbti, buvo nepagrįstas, todėl darbdavys, neturėdamas jokio pagrindo atleisti ją iš darbo vadovaudamasis DK 127 straipsnio 2 dalimi, o turėdamas darbuotojos aiškiai išreikštą valią nutraukti darbo sutartį nuo konkrečios prašyme nurodytos datos, pagrįstai priėmė įsakymą bei atleido darbuotoją remdamasis DK 127 straipsnio 1 dalimi. Pažymėtina, kad ieškovė turėjo teisę per tris dienas atšaukti tokį savo prašymą, tačiau jokių veiksmų savo valiai pakeisti ji nesiėmė (DK 127 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija išaaiškina, kad įstatyme darbdaviui nustatytas draudimas atleisti darbuotoją iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu taikytinas tik darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva atveju, taigi įstatymas nedraudžia darbuotoją atleisti iš darbo pačiam prašant laikino nedarbingumo laikotarpiu. Kadangi nagrinėjamu atveju darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta jos prašymu, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovė, atleisdama ieškovę iš darbo, pažeidė DK 131 straipsnio 1 dalį. Be to, pažymėtina, kad ieškovė paduodama 2007-12-13 prašymą atleisti iš darbo nuo 2007-12-18 jau žinojo, kad nuo 2007-12-15 turės nedarbingumo pažymėjimą, nes į gydytoją ji kreipėsi kitą dieną po prašymo padavimo darbdaviui dienos (b. l. 38). Ieškovė turėdama laikiną nedarbingumą, taip pat 2007-12-17 pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad atlyginimą jai pervestų į jos nurodytą sąskaitą (b. l. 26), taigi šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovė sutiko, kad būtų atleista laikino nedarbingumo laikotarpiu. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje pateiktus šalių įrodymus bei nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, todėl ieškovė iš darbo buvo atleista teisėtai.

DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydis nustatomas vadovaujantis CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei pagrindais. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas (DK 250 str.), taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė. Nors reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir reikalavimas atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą yra susiję (tiek vienu, tiek kitu atveju ieškovas (darbuotojas) turi įrodyti atsakovo (darbdavio) veiksmų neteisėtumą nutraukiant darbo sutartį), tačiau reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu patenkinimas savaime nelemia ir reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą tenkinimo. Teisėjų kolegija mano, kad ieškovė neįrodė, kad darbdavys, atleisdamas ją iš darbo, elgėsi neteisėtai ir kad dėl jo neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė neturtinę žalą. Ieškovė pati nurodė, kad jos sveikata pablogėjo dar iki jos atleidimo iš darbo, todėl teigti, kad yra priežastinis ryšis tarp atsakovo veiksmų, t. y. teisėto ieškovės atleidimo iš darbo ir pablogėjusios ieškovės sveikatos nėra pagrindo. Be to, pažymėtina, kad pati ieškovė norėjo, kad darbo sutartis su ja būtų nutraukta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, remdamasis tik ieškovės paaiškinimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, priteisė ieškovei neturtinės žalos atlyginimą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė darbo santykių nutraukimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą ir priėmus naują sprendimą keistinas šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 4 d.). Atsakovei iš ieškovės priteistina 1 000 Lt atstovavimo išlaidų (b. l. 34), turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.). Atsakovė paduodama apeliacinį skundą sumokėjo 454 Lt žyminio mokesčio (b. l. 80), kadangi ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš valstybės biudžeto lėšų, grąžinant atsakovei sumokėtą 454 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 1 d., 4 d., 96 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 10 d. sprendimą panaikinti, L. B. ieškinį atmesti.

Priteisti UAB „Vilpostus“ iš L. B. 1 000 Lt advokato pagalbos išlaidų.

Grąžinti UAB „Vilpostus“ sumokėtą 454 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą pagal 2008-07-29 mokėjimo nurodymą Nr. 4130 ir šią nutarties dalį pavesti įvykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.