- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-13
- Bylos Nr.
- 1A-120-953/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-12747-2024-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Martynas Galvičius, Nerijus Masiulis, Laisvydas Zederštremas
- Nuteistasis
- S. V.
- Civilinis ieškovas
- D. G.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025-03-03 nuosprendžio, kuriuo S. V. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir jai skirta 7 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą, o jį praradus užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Laisvės apribojimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo laisvės apribojimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos. Kardomąją priemonę iki nuosprendžio įsiteisėjimo S. V. nuspręsta palikti tą pačią – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Civilinio ieškovo D. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš S. V. priteista 280 Eur turtinei žalai atlyginti, o procesas dėl neturtinės žalos atlyginimo nutrauktas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. S. V. nuteista už tai, kad ji, smurtaudama sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo T. G., o būtent: 2024-04-01, 12.00 val., bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė kumščiu ne mažiau 5 kartus į galvos sritį, į kairę ranką, į dešinės rankos alkūnę, tokiais veiksmais nukentėjusiajai T. G. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus - abiejų rankų poodines kraujosruvas, dešiniojo dilbio odos nubrozdinimą.
II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistoji S. V. prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025-03-03 nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Nurodo, kad kaltinimo nepripažino nuo pirmos apklausos, jo nepripažino ir pirmosios instancijos teisme. Dėl pareikšto kaltinimo pirmosios instancijos teisme davė parodymus, kuriais paaiškino, kad ji 2024-04-01 T. G. nesužalojo, nesudavė jai nei vieno smūgio. Tai nukentėjusioji girta įsiveržė į butą, kuriame nuteistoji gyvena su N. L. ir konfliktavo, stumdėsi, sudavė N. L. į veidą. Susistumdymo metu T. G. nuo galvos nukrito apdangalas, o nukentėjusioji pati sudavė nuteistajai į veidą. Teigia, jog policijos nekvietė, kadangi to jos paprašė N. L., dėl to dabar gailisi, nes ją nepagrįstai apkaltino. Nurodo, jog jos parodymus patvirtino liudytojai N. L., V. P., V. P., tačiau teismas nepagrįstai atmetė jos ir liudytojų parodymus, o vadovavosi nepatikimais nukentėjusiosios T. G. ir jos liudytojų parodymais.
2.2. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai nurodo, kad jos kaltę visiškai patvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Nukentėjusiosios parodymus teismas įvertino kaip nuoseklius bei patikimus ir nurodė, kad jos parodymus patvirtinto liudytojų R. J., I. S., A. Š. parodymai, specialisto išvada ir paaiškinimai, todėl teismas jais vadovaujasi. Priešingai nei teigia teismas, jų nepatvirtina specialisto išvada ir kiti teismo ištirti įrodymai. Liudytojos R. J., I. S., A. Š. asmeniškai nematė T. G. sužalojimo aplinkybių, jos tik atpasakojo tai, ką joms sakė nukentėjusioji. Jos nematė, ar tikrai nukentėjusiąją sužalojo nuteistoji, todėl jų parodymai neįrodo S. V. kaltės.
2.3. Pažymi, kad nors liudytoja A. Š. teigė, jog matė T. G. subraižytą galvą, mėlynes ant rankos ir kojos, tačiau galvos subraižymo nematė pareigūnė G. Š., kuri atliko nukentėjusiosios apžiūrą ir apžiūros rezultatus patvirtino teisme. Be to, pareigūnė nematė sužalojimų ir ant kojos. Tai rodo, kad liudytojos A. Š. parodymai yra nepatikimi ir jais vadovautis nėra pagrindo. Be to, A. Š. yra nukentėjusiosios sesuo ir yra suinteresuota bylos baigtimi.
2.4. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad nukentėjusioji po konflikto nuėjo miegoti, o pareiškimą parašė tik kitą dieną, kadangi įvykio dieną ji vartojo alkoholinius gėrimus. Pareiškime nukentėjusioji be kitų aplinkybių nurodė, kad vartojo vaistus nuo skausmo, nuo nemigos. Šie teiginiai neabejotinai įrodo T. G. tikslą nepagrįstai apkaltinti S. V. ir prisiteisti žalos atlyginimą. Akivaizdu, jog būdama girta, nukentėjusioji vaistų nuo skausmo ar nemigos nevartojo. Be to, pareiškime nurodyta, kad nuteistoji keletą kartų smogė nukentėjusiajai į veidą ir subraižė kaklą, o vėlesniuose parodymuose apie kaklo subraižymą nenurodoma. Todėl, apeliantės įsitikinimu, nukentėjusiosios T. G. parodymai negali būti laikomi patikimais.
2.5. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nuteistosios, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus vertino selektyviai, t. y. vadovavosi tik tais parodymais, kurie yra naudingi kaltinimui, įrodymus vertino neišsamiai, iškreipė jų turinį, tinkamai neišanalizavo bei tarpusavyje nepalygino visų duomenų, nesusiejo jų į loginę visumą, iš esmės nenurodė jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus įrodymus, neanalizavo nuteistosios ir jai palankių liudytojų, nukentėjusiosios parodymų patikimumo bei padarė neteisingas išvadas.
2.6. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai vertino, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina specialisto išvada ir teisme apklaustas specialistas L. J.. Apeliantės nuomone, nei specialisto išvada, nei teisme apklaustas L. J. nepatvirtina T. G. parodymų, o priešingai – juos paneigia. T. G. įvairiose apklausose teigė, kad S. V., numesdama peruką subraižė galvą, kumščiais į galvą sudavė nuo 5 iki 10 smūgių, į veidą sudavė 1-2 smūgius. Nei specialisto išvadoje, nei T. G. apžiūros protokole nėra fiksuota sužalojimų galvoje. Jeigu galva būtų buvusi subraižyta, tai įbrėžimai, kuriuos netgi teigė mačiusi A. Š., būtų užfiksuoti tiek jos apžiūros protokole, tiek specialisto išvadoje, tačiau šiuose dokumentuose tokių sužalojimų nebuvo užfiksuota. Specialisto išvadoje užfiksuotas dešinio dilbio odos nubrozdinimas galėjo atsirasti nukentėjusiajai atsitrenkiant į durų staktą ar kitus kietus paviršius. Teismas nepagrįstai nurodė, kad S. V. kumščiais trenkė nukentėjusiajai į rankas ir padarė mėlynes. Specialistas L. J. teisme parodė, kad mėlynės ant rankos galėjo atsirasti trimis pirštais suimant ranką. Taigi, specialisto išvada nepatvirtina nei nukentėjusiosios nurodytų jai suduotų smūgių skaičiaus, nei lokalizacijos, nei mechanizmo.
2.7. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje preziumavo, kad nuteistoji sužalojo T. G., nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių duomenų, savo išvadas grindė nepatikimais įrodymais, todėl toks nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis.
2.8. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat negrįstai iš jos priteisė 280 Eur D. G. naudai. Teismas nesiaiškino, dėl kokių priežasčių T. G. lankėsi pas psichologą ir dėl to patyrė 280 Eur išlaidų, o padarė išvadą, kad pas psichologę lankėsi dėl nuteistosios veiksmų. Teismo motyvai prieštaringi: teismas teigia, kad T. G. jautriai reagavo į galvos apdangalo numetimą ir plikos galvos atidengimą, tačiau nuteistoji nebuvo kaltinama ir nėra nuteista už galvos apdangalo numetimą, todėl ieškinys dėl turtinės žalos priteistas nepagrįstai.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į nuteistosios S. V. apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Nuteistosios S. V. apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pagal bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji S. V. nepripažįsta savo kaltės, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė prielaidomis, taip padarydamas esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.
6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio argumentus, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.
7. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai. Įrodymų įvertinimas susideda iš jų liečiamumo, leistinumo, tikrumo ir pakankamumo nustatymo (BPK 20 straipsnis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).
8. Tokios kasacinio teismo praktikos kontekste apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė ne tik nukentėjusiosios T. G. parodymais, tačiau ir kitų bylos duomenų išsamia bei nešališka analize. Be to, pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus, įrodymų pakankamumą bei pateikė motyvuotas išvadas, kodėl vienus įrodymus atmetė, o kitais rėmėsi, išdėstė visų reikšmingų bylos įrodymų, kuriais grindė apeliantės kaltę, turinį, juos įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, detaliai aptarė nukentėjusiosios parodymų patikimumo klausimą bei motyvuotai atmetė nuteistosios S. V. versiją, neva ji jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją neatliko.
9. Nustatyta, kad S. V. savo kaltę viso proceso metu neigė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jos kaltė neginčijamai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliantės kaltė pagrįstai įrodyta nukentėjusiosios T. G., liudytojų R. J., I. S., A. Š., J. V., A. Š., G. Š. parodymais, specialisto išvada ir kitais byloje esančiais įrodymais.
10. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios T. G. parodymai yra nuoseklūs ir teisingi, kadangi apklausta ji nurodė skirtingas sužalojimo aplinkybes.
11. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamojoje byloje yra labai prieštaringi duomenys apie vieną ir tą pačią aplinkybę – nukentėjusioji teigia, jog nuteistoji smurtavo prieš ją, o nuteistoji šią aplinkybę neigia.
12. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs, todėl privaloma atidžiai vertinti visus byloje ištirtus įrodymus: juos analizuoti kompleksiškai, lyginant jų turinį tarpusavyje, išsiaiškinant ir pašalinant iškylančius prieštaravimus, taip pat juos lyginant su kitais turimais bylos įrodymais. Priešingai, nei teigia apeliantė, teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiosios T. G. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kurie yra svarbūs nustatant baudžiamojoje byloje tiesą, jų turinys, nuoseklumas, neprieštaringumas su kitais byloje įvertintais duomenimis buvo kruopščiai analizuojamas. Analizuojant nukentėjusiosios T. G. parodymus ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui bei ikiteisminio tyrimo teisėjui, akistatos metu ir teisminio nagrinėjimo, matyti, kad visus kartus nukentėjusioji T. G. vienodai, aiškiai ir nedviprasmiškai tvirtino, kad nuteistoji S. V. smurtavo jos atžvilgiu naudodama fizinį smurtą.
13. Iš pirmos instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų matyti, kad T. G. dėl panaudoto fizinio smurto jos atžvilgiu 2024-04-02 16.34 val. kreipėsi į policijos įstaigą su pareiškimu prašydama patraukti atsakomybėn S. V. (1 t., b. l. 5-14). Pareiškime T. G. nurodė, kad 2024-04-01, 12.00 val. atėjus pas N. L. ir S. V. dėl skolos grąžinimo, įvyko žodinis konfliktas ko pasekoje S. V. pradėjo ją stumdyti, smogė stipriai į veidą ir jėga pradėjo tempti plaukus su galvos apdangalu. Nutempus peruką nuo galvos, pradėjo smūgiuoti kumščiais į galvą, nubrozdino ranką, buvo įbrėžtas kaklas (1 t., b. l. 6). Tas pačias aplinkybes nukentėjusioji T. G. parodė ir 2024-04-09 apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodydama, kad nuteistoji S. V. tyčia jėga nuplėšė nuo jos galvos apdangalą ir rankų kumščiais nuo 5 iki 10 kartų trankė į galvos sritį. Kuomet ji ją mušė, ji dar stengėsi surasti ant žemės numestą galvos apdangalą, taip gavo iš rankų kumščių į kairę ranką prie pažasties, į dešinės rankos alkūnę, ko pasekoje atsirado įdrėskimas. Po šio įvykio nuėjo pas J. V. į namus, tačiau S. su dukra V. ir sūnumi I. atėję iki J. pasakė daugiau pas S. neiti bei dar S. rankos delnu trenkė jai į dešinį skruostą. (1 t., b. l. 60-62). Be to, nukentėjusioji T. G. tas pačias aplinkybes nurodė ir apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., b. l. 71-73). 2024-04-09 asmens apžiūros metu buvo apžiūrėta nukentėjusioji T. G. ir nustatyta ant kairios rankos, prie pažasties, matoma mėlynė, ant dešinės rankos matoma mėlynė bei prie alkūnės įdrėskimas. (1 t., b. l. 33-40).
14. Šiuos nukentėjusiosios T. G. parodymus patvirtina liudytoja R. J., kuri nurodė, kad po Velykų atėjusi T. pasakojo apie konfliktą su moterimi, kuri jai sudavė smūgius į galvą, nutempė jos galvos apdangalą, be to, matė mėlynę ant rankos (1 t., b. l. 118-119). Be to, teisminio nagrinėjimo metu liudytoja R. J. nurodė, kad nukentėjusioji jai apie įvykį (2024-04-01) papasakojo praėjus savaitei nuo įvykio, tačiau ji dar nebuvo pasirodžiusi pas ekspertus (2024-04-09 pasirodė pas ekspertą), tačiau ant jos rankų dar buvo mėlynės, melsvos į gelsvumą (2 t., b. l. 61), kas buvo užfiksuota pas medicinos ekspertą apžiūros metu bei pas tyrėją apžiūrint nukentėjusiosios kūną (1 t., b. l. 33-39, 78). Liudytoja I. S. taip pat nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir liudytoja R. J. (1 t., b. l. 124-125, 2 t., b. l. 62). Nukentėjusiosios T. G. sesuo A. Š. taip pat patvirtino nukentėjusiosios parodymus, nurodydama, kad pati įvykio nematė, tačiau po įvykio susitikusi nukentėjusiąją matė jos sužalojimus ant rankų (mėlynes) bei subraižymus galvoje. (1 t., b. l. 130-131, 2 t., 76-77). Be to, nukentėjusiosios T. G. sužalojimus patvirtina 2024-04-09 specialisto išvada Nr. G395/2024(04) (1 t., b. l. 78).
15. Taigi, kolegijos nuomone, nukentėjusiosios T. G. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių yra nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaraujantys. Juolab, kad aplinkybes, jog ją sužalojo nuteistoji S. V., nukentėjusioji nurodė ir pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (1 t., b. l. 5-19), todėl tvirtinti, kad nukentėjusioji nepagrįstai apkalba nuteistąją, pagrindo nėra.
16. Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesirėmė pačios nuteistosios S. V. parodymais bei liudytojų N. L., V. P., V. P. parodymais.
17. Iš nuteistosios S. V., liudytojų N. L., V. P., V. P. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, matyti, kad minėtų asmenų nurodytos aplinkybės skiriasi, jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išdėstytais argumentais dėl liudytojo V. P., kuris įvykio metu buvo neblaivus ir nieko nepameną, todėl šio liudytojo teikti parodymai nei patvirtina, nei paneigia kokias nors aplinkybes susijusias su minėtu įvykiu. Dėl liudytojos V. P. parodymų matyti, kad minėta liudytoja konfliktą matė, buvo pas mamą bute tuo metu, kai į jį įsiveržė T. G., tačiau kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, pastarosios parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Be to, nukentėjusioji T. G. nė vienos apklausos metu nenurodė, kad įvykį stebėjo ar tuo labiau dalyvavo ir dar vienas asmuo V. P. Be to, pati nuteistoji ir liudytojas N. L. parodė, kad V. P. įvykio metu nebuvo, ji atėjo pas S. V. vėliau, kai T. G. jau buvo išėjusi/išvaryta iš buto, kuriame gyveno S. V. Liudytojas N. L. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad S. nesmurtavo T. atžvilgiu, nors teisminio nagrinėjimo metu neneigė aplinkybės, kad nuteistoji ir nukentėjusioji tarpusavyje stumdėsi, be to, S. tik gal buvo paėmusi už T. rankos, nes buvo prisilietusi prie jos kūno (1 t., b. l. 89, 2 t., b. l. 42), kas patvirtina, kad nuteistoji S. V. konflikto metu su nukentėjusiąja T. G. turėjo fizinį kontaktą, ko pasekoje buvo nukritęs nukentėjusiosios galvos apdangalas.
18. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtų liudytojų bei nuteistosios parodymus nelaikė objektyviais duomenimis, kuriais galima būtų nuginčyti nukentėjusiosios parodymų objektyvumą bei teisingumą, o rėmėsi tik ta dalimi, kuri neprieštaravo kitiems ištirtiems duomenims ir faktinėms nustatytoms aplinkybėms. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nuteistosios parodymai laikomi jos gynybine versija. Aukštesnės instancijos teismas mano, kad nuteistosios tuo metu buvusio sugyventinio N. L. ir liudytojos V. P. parodymus reikia vertinti kritiškai, kaip suinteresuotų asmenų bylos baigtimi bei siekiančio padėti nuteistajai išvengti baudžiamosios atsakomybės.
19. Be to, priešingai, nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas, vertindamas visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kiekvieną atskirai ir jų visumą, analizavo bei vertino ir nuteistosios viso proceso metu duotus parodymus ir, apeliacinės instancijos nuomone, teisingai bei pagrįstai pripažino juos nepaneigiančiais jos kaltę, kadangi minėti parodymai yra prieštaraujantys nukentėjusiosios parodymams, kurių objektyvumu ir teisingumu nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nesuabejojo, bet ir kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Nukentėjusiosios parodymus, nors ir netiesiogiai, patvirtina kiti įrodymai. Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso įstatymas nenustato reikalavimo, jog kaltė padarant nusikaltimą turi būti įrodyta tik tiesioginiais įrodymais. Kaltė dėl nusikaltimo padarymo gali būti grindžiama ir netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais. Esminis reikalavimas yra tai, kad jie atitiktų įstatymo reikalavimus bei sudarytų nuoseklų įrodomąjį pagrindą, patvirtinantį kaltinime nurodytas aplinkybes. BPK 20 straipsnio 3 dalis reglamentuoja vieną iš duomenų pripažinimo įrodymais reikalavimų – jų liečiamumą – sąsają su įrodinėjama aplinkybe, t. y. įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.
20. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. V. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas ne tik S. V. atliktus neteisėtus veiksmus bei T. G. patirtus sužalojimus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Nuteistosios S. V. apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad S. V. nepagrįstai pripažinta kalta padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra nepagrįsti, todėl nuteistosios apeliacinis skundas netenkintinas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajai S. V. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistoji, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.
Dėl paskirtos bausmės pagrįstumo
21. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, jog apeliaciniu skundu prašoma nuteistąją S. V. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajai S. V. paskirtos bausmės.
22. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirdamas nuteistajai S. V. bausmę už jos padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
23. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę S. V., atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas tyčinis nesunkus smurtinio pobūdžio nusikaltimas), S. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, neteista (1 t., b. l. 136-141), administracine tvarka bausta (1 t., b. l. 145-148), yra dirbanti (1 t., b. l. 142-144).
24. Šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių pagrindu S. V. skirta BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas, nustatant bausmės terminą mažesnį šios bausmės rūšies vidurkiui, ir paskiriant tarpusavyje suderintas bei bausmės tikslus padėsiančias pasiekti įpareigojimus, t. y. įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti dirbą, o jį praradus užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajai S. V. teisingą, proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę, išsamiai įvertino nuteistąją charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta.
Dėl civilinio ieškinio
26. Nuteistoji S. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiajai T. G. pirmos instancijos teismas nepagrįstai priteisė 280 Eur, nes teismo posėdžio metu nesiaiškino dėl kokių priežasčių nukentėjusioji lankėsi pas psichologą. Be to, nors teismas teigia, kad T. G. jautriai reagavo į galvos apdangalo numetimą ir plikos galvos atidengimą, tačiau ji nebuvo kaltinama už galvos apdangalo numetimą, todėl ieškinys dėl turtinės žalos yra priteistas nepagrįstai.
27. Pirmosios instancijos teismo sprendimu byloje visiškai tenkintas nukentėjusiosios T. G. civilinis ieškinys dėl 280 Eur turtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvadomis, kad būtent dėl S. V. nusikalstamų veiksmų buvo padaryta 280 Eur turtinė žala nukentėjusiajai, t. y. apklaustos liudytojos A. Š., J. V., R. J., I. S. bei pati nukentėjusioji apklausta ikiteisminio tyrimo metu vieningai nurodė, kad nukentėjusioji itin jautriai reagavo ir jaudinosi dėl savo esamos sveikatos būklės sukeliamų nepatogumų – dėl to, kad nukentėjusioji neturėjo plaukų ir turėjo dėvėti galvos apdangalą/peruką. Be to, iš ištirtų įrodymų matyti, kad dėl smurtinių S. V. veiksmų, konflikto metu buvo nuplėštas/nuimtas T. G. galvos apdangalas, dėl ko T. G., kaip galima matyti iš minėtų liudytojų parodymų, reagavo itin jautriai, be to, įvykio metu pastarajai buvo sukeltas fizinis skausmas, padaryti sveikatos sužalojimai nurodyti kaltinime. Be to, iš mokėjimų nurodymų matyti, kad nukentėjusioji lankėsi pas psichologę laikotarpiu nuo 2024 m. balandžio mėnesio kai jos atžvilgiu buvo įvykdyta nusikalstama veika iki 2024 m. liepos mėnesio, kai buvo baigtas ikiteisminis tyrimas (mokėjimai už terapiją atlikti 2024-04-18, 2024-04-30, 2024-05-14, 2024-06-11, 2024-06-25, 2024-07-09, 2024-07-16), kas patvirtina aplinkybę dėl patirtų turtinių nuostolių susijusių su padaryta nusikalstama veika. Baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios T. G. pareikštas civilinis ieškinys (2 t., b. l. 25-32), kuriuo prašoma iš kaltinamosios S. V. priteisti 280 Eur turtinės žalos yra pagrįstas rašytiniais įrodymais, todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei vertindama, kad skundžiamame nuosprendyje pakankamai išsamiai ir motyvuotai išnagrinėtas civilinio ieškinio klausimas, nuteistosios S. V. apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįsta.
Dėl proceso išlaidų
28. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. balandžio 25 d. pažyma Nr. APD-2025-05107 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad S. V. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 112,50 Eur, todėl prašoma išspręsti šių išlaidų priteisimo klausimą valstybės naudai.
29. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).
30. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistosios klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistoji S. V. nebuvo sudariusi teisinių paslaugų sutarties su savo pasirinktu gynėju, Šiaulių apygardos teismo 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi jai buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo baudžiamosiose bylose paslaugų administravimo skyriaus parinkta gynėja. Gynėja nuteistajai buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais. Atsižvelgusi į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistosios apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti išlaidų suma už nuteistajai suteiktą teisinę pagalbą yra neprotinga ar neproporcinga nuteistosios turtinei padėčiai. Nuteistoji yra dirbanti, byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių jos sunkią turtinę padėtį, o prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta bei adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistosios S. V. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistosios S. V. apeliacinį skundą atmesti.
Išieškoti iš S. V. valstybės naudai 112,50 Eur (vieną šimtą dvylika eurų 50 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.
Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.