Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu (T 1, b. l. 204–209) nutraukė administracinės bylos dalį dėl norminių aktų – Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašo, šiuo įsakymu patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkės ir 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-89 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų patikrinimo kamerose tvarkos aprašo – ištyrimo, o dėl kitų reikalavimų atmetė skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad ginčas šioje byloje yra kilęs dėl laikymo sąlygų drausmės izoliatoriaus kameroje tinkamumo, teisės aktų nustatytų paslaugų Kauno tardymo izoliatoriuje teikimo bei aktų teisėtumo. Teismas, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 67 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 3 punktu, padarė išvadą, kad Kauno tardymo izoliatoriaus direktorius, patvirtindamas tvarkas, kuriose nustatytos nuteistųjų teisės ir pareigos, veikė teisėtai ir pagal įstatymus. Pareiškėjas, prašydamas įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus, neginčija tų Kauno tardymo izoliatoriaus įsakymų, kurių pagrindu nustatyti atitinkami draudimai bei suvaržymai, šie įsakymai nėra pripažinti negaliojančiais, todėl atsakovas pagrįstai savo veikloje vadovaujasi priimtų lokalinių aktų nuostatomis. Teismas dėl skundo reikalavimo įpareigoti suteikti kirpėjo paslaugas, įvertinęs Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkto, Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2006 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-82 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų kirpimosi tvarkos ir Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2007 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. 1-61 patvirtintos Kirpimosi mašinėlių išdavimo į kameras suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos nuostatas, nustatęs, kad šiuos santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose plaukų kirpimas žirklėmis nėra numatytas, padarė išvadą, jog atsakovas teisės aktų nustatytą plaukų kirpimo paslaugą teikia, o šios paslaugos teikimo būdas – kirpimas mašinėle – atitinka lokalinių aktų nuostatas. Nuteistųjų asmenų laisvės atėmimo bausme padėtis – specifinė: jie privalo gauti būtinas paslaugas, tačiau jų teikimo būdų įvairovės suvaržymai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalavo įpareigoti atsakovą suteikti kirpimo paslaugas žirklėmis, o atsakovo 2010 m. birželio 9 d. raštu Nr. 49/109 suformuluotas atsisakymas yra pagrįstas. Teismas dėl skundo reikalavimo įpareigoti priimti iš šeimos narių lagaminą, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad lagaminas nėra priskiriamas prie drabužių ar avalynės, todėl, nors jis ir neįtrauktas į draudžiamų daiktų suimtiesiems turėti sąrašą, negalėjo būti priimtas. Dėl šios priežasties įstaigos administracija pagrįstai atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą. Suimtiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus ne grynaisiais pinigais pirkti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka. Kadangi, kaip teigė pareiškėjas, dėl lagamino neturėjimo jis patiria fizinių nepatogumų, todėl teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog pareiškėjas gali pasinaudoti Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje suteikta teise ir pageidaujamą lagaminą įsigyti įstaigos parduotuvėje. Dėl to atsakovo 2010 m. birželio 8 d. atsakymas yra pagrįstas. Teismas dėl skundo reikalavimo patvirtinti įgaliojimą atsižvelgė į CK 2.137 straipsnio, 2.138 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas. Pažymėjo, kadangi 2010 m. birželio 9 d. prašyme pareiškėjas nurodė, kad įgaliojimu nori perduoti pilietines teises broliui, įstaigos administracija pagrįstai atsisakė jį patenkinti 2010 m. birželio 19 d. raštu informuodama pareiškėją, jog asmuo pilietines teises (teisė į gyvybę, asmens neliečiamumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, saviraiškos laisvė ir kt.) įgyja priėmęs konkrečios valstybės pilietybę ir šios teisės niekam negali būti perleidžiamos. Teismas dėl skundo reikalavimo įpareigoti prailginti prausimosi duše laiką ir apsilankymų jame dažnumą, įvertinęs Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 19.4 punktą, nurodė, kad ši nuostata nėra imperatyvi. Pažymėjo, jog Europos kalėjimų taisyklės nėra tiesiogiai taikomas teisės aktas Europos Sąjungos valstybių narių teisinėje sistemoje. Tai yra rekomendacinio pobūdžio dokumentas, turint tikslą suvienodinti kalinimo įstaigų vidaus tvarkos politiką valstybėse narėse. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punktu, Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2004 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. 10A-8 ,,Dėl suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į pirtį tvarkos tvirtinimo“ 2 punktu, teismas padarė išvadą, kad įstaigos administracija, sudarydama galimybę pareiškėjui kartą per savaitę po 10 min. pasinaudoti dušu, galiojančių teisės aktų nepažeidė. Teismas dėl skundo reikalavimo įpareigoti įjungti dieninį apšvietimą nurodė, kad, vadovaujantis Kalėjimų departamento 2009 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. V-30 „Dėl laisvės atėmimo vietų lėšų taupymo plano patvirtinimo“ ir Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. 1-13 „Dėl Kauno tardymo izoliatoriaus lėšų taupymo plano patvirtinimo“ nuostatomis, nuteistųjų ir suimtųjų kamerose šviesiu paros laiku nuo 9 val. iki 15 val. yra išjungiamos dirbtinio apšvietimo lempos. Pareiškėjas šio įsakymo neginčijo. Kadangi paminėti aktai nėra pripažinti neteisėtais, nėra teisinio pagrindo jų netaikyti Kauno tardymo izoliatoriuje visiems nuteistiesiems (suimtiesiems), taip pat ir pareiškėjui. Teismas nustatė, kad pareiškėjo buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje 2010 m. gegužės–spalio mėn. specialūs natūralaus kamerų apšvietimo tyrimai nebuvo daromi, tačiau tokie tyrimai padaryti 2009 m. lapkričio 17 d., kuomet, išjungus dienos apšvietimą, kamerų apšvietimas buvo 88 proc., o tai atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 10.3 punkto 7 lentelėje nurodytą normą, nes šis koeficientas nebuvo mažesnis kaip 0,5 proc. Todėl šios aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Teismas dėl laikymo sąlygų baudos izoliatoriuje nustatė, jog pareiškėjas dėl padaryto drausminio pažeidimo, remiantis Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. birželio 10 d nutarimu Nr. 35/118, patalpintas į drausmės izoliatorių 10 parų ir buvo laikomas 146 drausmės izoliatoriaus kameroje. Teismas vadovavosi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 15 punktu. Pažymėjo, jog tai, kad drausmės izoliatoriaus kamera Nr. 146 atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, patvirtina atsakovo pateiktos kameros Nr. 146 nuotraukos. Šiose taisyklėse nėra numatytas radijo taško ir signalinio mygtuko pareigūnams iškviesti įrengimas. Tačiau, kaip nurodė atsakovas, signalinis mygtukas šiuo metu jau yra įrengtas pačių iniciatyva. Drausmės izoliatoriuje taip pat nėra numatyta ir sanitarinė patalpa (drausmės izoliatoriuje suimtieji laikomi po vieną), sanitarinis mazgas yra. Paminėtame kameros apraše spintelė yra nenumatyta, o sieninė lentyna asmens higienos reikmėms sudėti yra įrengta. Todėl teismas padarė išvadą, kad drausmės izoliatoriaus kamerų įrengimo reikalavimai nepažeisti. Teismas dėl skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą pateikti vaizdo įrašų kopijas nurodė, kad Kauno tardymo izoliatoriaus veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose pareiga pateikti nuteistiesiems ar suimtiesiems filmuotą medžiagą, kurioje buvo užfiksuoti pareigūnų ir suimtųjų veiksmai, nereglamentuota. Kadangi vaizdo įrašai daromi administracijos iniciatyva, tai yra skirta tik tarnybiniam naudojimui, atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui pateikti vaizdo įrašų kopijas. Teismas dėl skundo reikalavimo įpareigoti išjungti naktinį apšvietimą, vadovaudamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 6, 7.1 punktais, padarė išvadą, kad naktinis apšvietimas kameroje yra įrengtas siekiant vykdyti kontrolės funkciją. Įvertinęs Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 punktą, pažymėjo, jog įstaigos kamerose esantis naktinis apšvietimas neprieštarauja teisės aktams ir yra įrengtas teisėtai. Teismas dėl norminių aktų – Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymų – ištyrimo, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 110 straipsniu, nurodė, kad pareiškėjas nepatenka į šiame straipsnyje apibrėžtą subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, ratą. Privatūs asmenys prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę tuomet, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 str. 1 d.). Taigi ABTĮ 110 straipsnyje nenumatytiems subjektams teisė kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo galima išimtinai tuomet, kai teisme jau nagrinėjama individuali byla, susijusi su tokių subjektų teisių ar teisėtų interesų pažeidimu. Kadangi teismas priėmė pareiškėjo prašymą dėl norminių aktų ištyrimo, todėl nagrinėjamu atveju teisminio nagrinėjimo metu nustačius konkrečias aplinkybes, kurios yra procesinė kliūtis pareiškėjo prašomiems norminiams aktams ištirti, ši administracinės bylos dalis, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, 114 straipsnio 1 dalimi, nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I7-04/2007, 2009 m. vasario 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2009). Pabrėžė, kad Europos kalėjimų taisyklės nėra tiesiogiai taikomas teisės aktas Europos Sąjungos valstybių narių teisinėje sistemoje, tai yra rekomendacinio pobūdžio dokumentas, turint tikslą suvienodinti kalinimo įstaigų vidaus tvarkos politiką valstybėse narėse, todėl nesukuria privalomų teisinių įsipareigojimų šalims. Kadangi Kauno tardymo izoliatoriaus administracija nagrinėjamu atveju vadovavosi įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimais, todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidė. Dėl šios priežasties pareiškėjo skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą.