Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. 60 parų areštu.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas E. S., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundu negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. nuteistas už tai, kad 2010-11-19 apie 14.30 val., sėdėdamas ant nenustatyto lengvojo automobilio, stovėjusio prie namo pažymėtu Nr. 62, esančio Savanorių pr., Vilniuje, galinės sėdynės, panaudojo K. M. atžvilgiu fizinį smurtą, sudavė jam ranka per veidą ir iš jo pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „LG GT540“, IMEI (duomenys neskelbtini) su SIM kortele, bendros 700 Lt vertės.

Pirmos instancijos teismas, LR BPK 20 str. nuostatomis vertindamas įrodymus privalėjo vadovautis šio straipsnio 3 d., kur nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tie duomenys, kurie patvirtina aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, būtent įvardinti jog J. G. įvykdė veiką, numatytą LR BK 178 str. l d. Nukentėjusiojo K. M. parodymai, jog jis sudavė ranka per veidą, neatitinka teisybės, kadangi nepateikti įrodymai, nėra medicinos ekspertų išvados, nukentėjusysis jį iš pykčio galėjo apkalbėti, kadangi parodymai nenuoseklūs. Jis pilnai suprato ir prisipažino padaręs šią vagystę, labai gailisi, bendradarbiavo su tyrėju, nukentėjusiam atlygino žalą ir jis jam pretenzijų neturi. Prašo teismą atkreipti dėmesį į svarbią aplinkybę, kad tragiškai žuvus prie televizijos bokšto (1991 m.) D. G., A. ir V. G. vieninteliam sūnui, būtent J. M. (tuometinė pavardė) 1991 m. spalio 10 iš vaikų namų G. priėmė į savo šeimą, paskiriant V. G. J. M. globėja. 1993 m. rugpjūčio 5 d Vilniaus m. valdybos potvarkiu Nr.l461V sutuoktinių G. pageidavimu, M. pavardė buvo pakeista į G. Jis globėjams atstoja žuvusį sūnų, kadangi A. G. yra sunkus ligonis, sunkiai juda dėl koordinacijos sutrikimo, gali paeiti tik su pagalba (išrašas iš medicininių dokumentų pridedamas). Šią judėjimo pagalbą, bei esant ūmiam priepuoliui skubiai teikia būtent J. G., kuris turi teises vairuoti automobilį. Globėja V. G. taip pat yra ligota, todėl vaistų pirkimas, maisto parūpinimas šioje šeimoje priklauso J. G..

Pirmos instancijos teismas savo nuosprendyje nurodė, jog teismas neturi duomenų apie paskirtos baudos 1040 Lt pagal 2010-03-15 Vilniaus m. 1-os apylinkės teismo, įmokėjimą, todėl užskaitomas teistumas, kai iš tikrųjų iš pateiktos AB „SNORAS" sąskaitos išrašo, matosi kad paskirta bauda sumokėta .

Nuteistojo J. G. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti .

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-12-01 nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Nuteistojo J. G. argumentas, kad pirmos instancijos teismas jo veiką neteisingai kvalifikavo pagal LR BK 180 str. 1 d. nepagrįstas. Iš byloje esančių įrodymų- nukentėjusiojo, nuteistojo parodymų, rašytinių įrodymų matyti, kad nuteistasis J. G. pagrobė nukentėjusiojo K. M. turtą panaudodamas prieš jį fizinį smurtą. 2010-11-19 apie 14.30 val. prie namo Nr.62 Savanorių pr., Vilniuje, automobilyje J. G. panaudodamas fizinį smurtą t.y. suduodamas ranka per veidą K. M. iš jo pagrobė mobilaus ryšio telefoną „LG GT540“ su SIM kortele. Teismas neturėjo pagrindo netikėti detaliais ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu duotais nukentėjusiojo K. M. parodymais apie prieš jį panaudotą fizinį smurtą (b.l.6,10,106), nes pats nuteistasis J. G. bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino sudavęs ranka smūgį K. M. ir žinodamas apie jo negalią pagrobęs telefoną pabėgo, vėliau jį pardavė (b. l. 106). Kai kaltininkas turtui pagrobti panaudoja prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, jo veiksmai kvalifikuojami kaip plėšimas pagal LR BK 180 str. 1 d.

Bylos duomenys patvirtina, kad pirmos instancijos teismas byloje surinktus įrodymus išnagrinėjo ir įvertino, laikydamasis BPK 20 str. nustatytų reikalavimų. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir kitų gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nuteistojo J. G. nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo nuosprendį.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam J. G. bausmę, bausmės ir jos paskirties principų, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str. nepažeidė.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į nuteistojo J. G. nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarė 1 apysunkį nusikaltimą), kaltės formą (veika tyčinė), motyvai savanaudiški, nusikalstama veika padaryta prieš asmenį, kuris negali pasipriešinti , apelianto asmenybę apibūdinančius duomenis-anksčiau teistas 2 kartus, niekur nedirba, tai rodo, kad jis išvadų nedaro, linkęs nusikalsti. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino prisipažinimą ir gailėjimąsi.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs minėtas aplinkybes, nuteistajam J. G. pagrįstai parinko arešto bausmę. Arešto bausmės dydis siekia sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, todėl ją švelninti, keičiant į kitą bausmės rūšį, ar mažinti jos trukmę, teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo J. G. apeliacinį skundą atmesti.