- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-20
- Bylos Nr.
- A-525-1077-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. P. skundu (b.l. 2–3) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) 2009 m. liepos 15 d. perspėjimą (toliau – ir Oficialus perspėjimas) ir grąžinti atsakovui jo priėmimo klausimą svarstyti iš naujo.
Nurodė, kad Oficialus perspėjimas pareikštas be pagrindo, atsakovui neturint jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis vykdo kokias nors nusikalstamas veikas, pažeidinėja įstatymus, varžo kitų asmenų teises ir laisves, dalyvauja nusikalstamų susivienijimų veikloje ar remia tokius. Abstrakčiai suformuluotas Oficialus perspėjimas pažeidžia jo teises, kadangi neleidžia žinoti, kokie veiksmai yra neteisėti ir dėl jų pasiaiškinti. Be to, nežinodamas, kurie veiksmai yra neteisėti, pareiškėjas negali pašalinti kitų asmenų teisių suvaržymų. Pažymėjo, kad jo bendravimas nuo vaikystės su atitinkamais asmenimis, kurie galėjo būti anksčiau teisti, saistomas tik bendrų pomėgių, todėl jis negali nuo jų atsiriboti, tačiau kartu su jais jokių nusikalstamų veikų nevykdo ir niekieno teisių nepažeidžia, nevaržo.
Atsiliepimas
Atsakovas Komisariatas atsiliepimu į skundą (b.l. 9–10) su skundu nesutiko.
Pažymėjo, jog Oficialus perspėjimas R. P. pareikštas pagrįstai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu ir remiantis policijos įstaigos turimais operatyviniais duomenimis. Surinkta operatyvinė medžiaga pagrįstai leido manyti, jog R. P. palaiko ryšius su nusikalstamomis organizuotomis grupuotėmis, nusikalstamais susivienijimais bei jų nariais ir dėl to gali daryti nusikalstamas veikas. Tuo tarpu medžiaga, kurios pagrindu pareikštas oficialus perspėjimas, yra įslaptinta.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu (b.l. 33–35) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog Komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro antrojo skyriaus vyresnysis tyrėjas, atsižvelgęs į nustatyta tvarka gautus duomenis apie pareiškėjo elgesį, 2009 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 49 nutarė R. P. taikyti prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą, kuris pareiškėjui buvo pareikštas tą pačią dieną. Remdamasis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 3, 4, 5 straipsniais, padarė išvadą, jog tokio įstatymo 4 straipsnio taikymas yra siejamas su šiame straipsnyje nurodyto turinio duomenų turėjimu bei su aplinkybe, kad šie duomenys buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, t. y. teisėtai. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje nurodyti duomenys renkami Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktu, sudaro valstybės paslaptį. Teismui susipažinimui pateikti slapti operatyviniai duomenys apie pareiškėjo įvairiais būdais palaikomus ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad pareiškėjas gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, dėl ko būtina taikyti prevencinę priemonę. Be to, Panevėžio miesto apylinkės teismo, Panevėžio apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarčių duomenys patvirtina, jog R. P. ir kitiems asmenims yra pareikšti kaltinimai, įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (2000 m.) 146 straipsnio 2 dalyje. Tokios aplinkybės rodo pareiškėjo nenorą laikytis teisės aktais įtvirtintų normų reikalavimų. Nors informaciją, kuria atsakovas grindė Oficialų perspėjimą pareiškėjui, yra slapta, tačiau dėl Operatyvinės veiklos įstatymo taikymo specifikos tai yra vienintelis įrodymų šaltinis tokio pobūdžio administracinėje byloje. Nurodė, kad byloje esančių bendrosios kompetencijos teismų procesinių sprendimų duomenys neprieštarauja nurodyto pobūdžio slaptiems duomenims apie pareiškėjo veiklą ir jos pobūdį. Konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytai prevencinio poveikio priemonei – oficialiam perspėjimui skirti buvo Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyti pagrindai. Teiginį, kad oficialus perspėjimas pažeidžia pareiškėjo teises, pripažino nepagrįstu, nes jis deklaratyvus, jame nenurodyti konkretūs veiksmai, varžantys kitų asmenų teises ir laisves bei teisėtus interesus. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A63-128/2009, A525-224/2008), pabrėžė, kad oficialiame perspėjime, atsižvelgus į operatyvinės veiklos metu gautos informacijos slaptą pobūdį ir Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, neturi ir negali būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Nustatė, kad laikinai einantis Komisariato viršininko pareigas, susipažinęs su Komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro antrojo skyriaus vyresniojo tyrėjo 2009 m. liepos 15 d. tarnybiniu pranešimu dėl Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo normų taikymo pareiškėjui, 2009 m. liepos 15 d. parengė įgaliojimą Nr. 49, suteikiantį teisę nurodytam pareigūnui pareikšti pareiškėjui prevencinę priemonę – oficialų perspėjimą. Vyresniojo tyrėjo nutarimas R. P. taikyti oficialų perspėjimą įformintas raštu, jis patvirtintas policijos įstaigos vadovo, oficialus perspėjimas pateiktas pareiškėjui susipažinti ir pasirašyti, jam įteiktas dokumento nuorašas. Padarė išvadą, kad Komisariatas laikėsi oficialaus perspėjimo pareiškimo tvarkos ir pareiškėjui oficialų perspėjimą pareiškė, nepažeisdamas nustatytų reikalavimų.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 37–38), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui.
Papildomai nurodo, jog tuo atveju, jeigu Oficialiame perspėjime būtų nurodyti konkretūs jo veiksmai, varžantys kitų žmonių teises ir laisves, jis ištaisytų savo elgesį ir atstatytų kažkieno pažeistas teises ir teisėtus interesus. Teigia, jog tuo atveju, jeigu būtų konkretūs duomenys apie tai, kad jis priklauso nusikalstamam susivienijimui arba remia tokį, jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Baudžiamojo kodekso 249 straipsnį.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 44–45) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti galioti, skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
Nurodo, jog pareiškėjas ne kartą buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pareiškėjui pareikšti įtarimai pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį, taip pat nagrinėjama kita baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjui pareikštas kaltinimas pagal Baudžiamojo kodekso 146 straipsnio 2 dalį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl 2009 m. liepos 15 d. Oficialaus perspėjimo, kuriuo, nurodžius, jog pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms, iš pareiškėjo, inter alia, pareikalauta laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų. Pareiškėjas nesutinka su Oficialiu perspėjimu, iš esmės nurodydamas, jog jame aiškiai neįvardinti veiksmai, kuriais jis varžo žmonių teises ir laisves, todėl nėra pilnai aiškus perspėjimo turinys.
Remiantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 2 straipsniu, organizuoto nusikalstamumo prevencinės poveikio priemonės taikomos laikantis teisėtumo, asmens teisių ir laisvių apsaugos, humaniškumo principų, taip pat įtikinėjimo bei prievartos derinimo principo. Tuo atveju, jeigu yra minėto įstatymo 4 straipsnyje numatyti pagrindai, gali būti taikomos prevencinės poveikio priemonės – oficialus perspėjimas ir teismo įpareigojimai (3 str.). Vadovaujantis minėto įstatymo 4 straipsniu, įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A146-816/2010, A756-162/2010), Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (redakcija, galiojusi Oficialaus perspėjimo priėmimo metu, t. y. iki 2010-02-01) 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija. Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardinti duomenys negali ir neturi būti pateikti. Be to, tokiame straipsnyje numatyta informacija gali būti gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau tokios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad oficialiai perspėtas asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys ateityje gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-803/2008, A63-1338/2008). Tuo tarpu kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas yra paskirtas esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.
Pažymėtina, jog ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymais administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Vadinasi, tam tikrais atvejais tokie faktiniai duomenys gali būti įrodymais administracinėje byloje, nors jie įstatymų nustatyta tvarka ir nebuvo išslaptinti. Tokia išvada atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A63-1338/2008, A756-162/2010).
Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnis numato, jog oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnyje pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka ir atsižvelgdamas į įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, į pateiktą aiškinimą dėl informacijos slaptumo, yra išaiškinęs (byla Nr. A146-816/2010, A756-162/2010), kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti sprendžiama ar įslaptinta informacija, kuria grindžiamas sprendimas dėl oficialaus perspėjimo, gali būti pripažinta įrodymu, ar be šios medžiagos buvo galima įvykdyti teisingumą, jei yra kitų neslaptų duomenų, kuriais remiantis priimtas sprendimas. Todėl nagrinėjamu atveju atmestini pareiškėjo argumentai, kad Oficialiame perspėjime turėjo būti nurodyti konkretūs jo atlikti veiksmai, dėl kurių pateiktas perspėjimas, tačiau turėtų būti vertinama, ar įslaptinta informacija, kuria grindžiamas sprendimas dėl oficialaus perspėjimo, gali būti pripažinta įrodymu ar Oficialus perspėjimas galėjo būti priimtas, vadovaujantis kita byloje pateikta informacija.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad byloje esančių įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų pakanka, jog pareiškėjui būtų skirta Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme numatyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas. Byloje pateiktas Komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro antrojo skyriaus vyresniojo tyrėjo Justino Kuzmicko 2009 m. liepos 15 d. tarnybinis pranešimas (b.l. 11), Komisariato 2009 m. liepos 15 d. įgaliojimas taikyti prevencinio poveikio priemonę Nr. 49 (b.l. 12), Komisariato 2009 m. liepos 15 d. nutarimas dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo Nr. 49 (b.l. 13), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 2 d. nutartis (b.l. 19–21), atsakovo pateiktas išrašas dėl įtariamų, kaltinamų ar teistų asmenų žinybinio registro duomenų apie fizinį asmenį, kita bylos medžiaga patvirtina, jog nagrinėjamu atveju byloje esančių įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų pakako pareiškėjui skirti Oficialų perspėjimą. Tokie duomenys nebuvo įslaptinti, o pareiškėjui buvo sudaryta galimybė, pasinaudojant jo procesinėmis teisėmis, susipažinti su byloje esančiais įrodymais, juose pateiktais duomenimis. Nurodyti įrodymai taip pat patvirtina įslaptintoje teismui pateiktoje medžiagoje nurodytus duomenis. Todėl, atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, taikytinų teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju, nepažeidžiant pareiškėjo teisių, pakako duomenų Oficialiam perspėjimui priimti. Be to, byloje esanti medžiaga patvirtina, jog Oficialus perspėjimas priimtas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme nustatyta tvarka. Todėl byloje nenustačius jokių papildomų aplinkybių, konstatuotina, jog ginčijamas Oficialus perspėjimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai vadovaujantis neslaptais įrodymais bei tokiuose įrodymuose pateiktus duomenis patvirtinančia įslaptinta informacija, nepažeidžiant tokio akto priėmimui keliamų procedūrinių reikalavimų.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus bei pagrįstai konstatavo, jog Oficialus perspėjimas yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo R. P. apeliacinio skundo netenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.