Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Šindrona“ skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atkreipė dėmesį, jog nei AKĮ 18¹ straipsnyje, nei kitose šio įstatymo nuostatose nėra nustatyta jokių apibrėžtų terminų, kuriems galiojant būtų galima teigti, jog licencijos prašytojas neatitinka AKĮ 18¹ straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyto kriterijaus. Todėl pagal tokią AKĮ redakciją susidaro tokia teisinė situacija, kai licencijos prašytojas, jei jam vadovauja asmuo, kuris yra baustas už nurodytus pažeidimus (turi apkaltinamąjį teismo nuosprendį, nutarimą, nutartį ar pan.), niekada neturės teisės gauti licencijos, nepaisant to, kiek yra praėję laiko nuo nurodomų nuosprendžių/nutarčių/nutarimų įsiteisėjimo dienos. Kitaip tariant, licencijos prašytojui yra skiriama sankcija, kuri neturi jokio galiojimo laiko ir galioja neterminuotai.

Pagal galiojančią AKĮ redakciją taikant 18¹ straipsnio 1 dalies 4 punktą yra visiškai nesvarbu, ar licencijos prašytojo vadovo padarytas teisės pažeidimas yra laikytinas administraciniu, ar baudžiamuoju, jei baudžiamuoju, ar buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas, ar nusikaltimas, ar teistumas už tokį pažeidimą atsirado, ar ne. Maža to, AKĮ 18¹ straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyti pažeidimai baudžiamosios teisės kontekste (nusikalstamos veikos) savo pavojingumu, rūšimi ir laipsniu yra labai skirtingi. Tačiau, nepaisant nurodomoje AKĮ nuostatoje įtvirtintų teisės pažeidimų pobūdžio, rūšies, pavojingumo, kitokių jų skirtumų, licencijos verstis alkoholinių gėrimų didmenine / mažmenine prekyba kontekste nustatyta sankcija yra viena ir ta pati - jei licencijos prašytojui vadovauja asmuo, kuris buvo baustas už tokius teisės pažeidimus, licenciją neribotą laiką išduodama negali būti. Pareiškėjos nuomone, toks įstatymas galimai prieštarauja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja nurodo, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2024-05-09 priėmė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 1, 2, 12, 13, 14, 16, 17, 18, 28, 29, 33, 34, 34¹, 38, 39 straipsnių, III skyriaus ketvirtojo skirsnio, priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 15¹ straipsniu įstatymą, įstatymo projekto Nr. XIVP-3454(2) (toliau - AKĮ pakeitimo įstatymas). Šiuo AKĮ pakeitimo įstatymu buvo pakeistas bazinio AKĮ III skyriaus ketvirtojo skirsnis, įtvirtinantis nuostatas dėl reikalavimų asmenims, siekiantiems gauti licenciją, leidimų rūšių ir jų išdavimo tvarkos, reikalavimų asmenims, siekiantiems gauti leidimą, atsisakymo išduoti licenciją ir leidimą ir licencijuojamos veiklos sąlygų (AKĮ pakeitimo įstatymo 10 straipsnis), taip pat pakeista bazinio AKĮ 34 straipsnio 17 dalis (AKĮ pakeitimo įstatymo 14 straipsnio 9 dalis). Pareiškėjos nuomone, nauju teisiniu reguliavimu yra išspręsti ir tinkamai sureguliuoti pareiškėjos skunde nurodyti klausimai dėl bazinio AKĮ 18¹ straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 34 straipsnio 17 dalies nuostatų teisingumo ir konstitucingumo. Jei įsigalios tokios redakcijos AKĮ pakeitimo įstatymas, kokios jis buvo priimtas Lietuvos Respublikos Seimo pareiškėjos skundas šioje administracinėje byloje taptų neaktualus, kadangi naujasis teisinis reguliavimas atitiktų pareiškėjos teisėtus interesus ir ji galėtų kreiptis su nauju prašymu dėl licencijos (leidimo) verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.

Ministerija 2022 m. spalio 17 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų“ (toliau - 2022 m. spalio 17 d. raštas) nurodė, jog iš pateikto Registro išrašo matyti, kad asmuo, ketinantis gauti licenciją, Baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu pagal BK 203 straipsnio 3 dalį. Pažymėjo, kad nors asmens teistumas pagal padarytą veiką yra pasibaigęs, tačiau Įstatymo nuostatos numato, kad licencija gali būti suteikiama tik asmeniui, kuris niekada nebuvo baustas administracine ar baudžiamąja tvarka už alkoholio produktų kontrabandą, alkoholinių gėrimų be banderolių neteisėtą laikymą, gabenimą ar pardavimą, taip pat falsifikuotų alkoholio produktų pardavimą, gabenimą ar laikymą. Ministerija atkreipė dėmesį, kad ji šiuo metu rengia AKĮ pakeitimo projektą ir apsvarstys galimybę pakeisti AKĮ 18¹ straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, numatant, kad tuo atveju, jeigu nuteisto asmens teistumas už alkoholio produktų kontrabandą, alkoholinių gėrimų be banderolių neteisėtą laikymą, gabenimą ar pardavimą, taip pat falsifikuotų alkoholio produktų pardavimą, gabenimą ar laikymą bus išnykęs, tai jam bus galima išduoti licenciją.

Nurodė, kad Administracija 2022 m. kovo 24 d. išdavė pareiškėjai licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 15 procentų, kurortinio, poilsio ir turizmo sezonų laikotarpiu Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi Informatikos ir ryšių departamentas informavo, kad registre arba jo archyve nėra duomenų, susijusių su paklausimo teisiniu pagrindu (AKĮ 18¹ straipsnio 4 punktas) apie pareiškėjos vadovę.

Nagrinėjamu atveju iš Informatikos ir ryšių departamento gautos informacijos paaiškėjo apie įsiteisėjusį Baudžiamąjį įsakymą pareiškėjos vadovės atžvilgiu, tad nustačius neatitiktį AKĮ 18¹ straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimui licencija nebuvo išduota. Atkreipė dėmesį į tai, kad AKĮ nustatytu reguliavimu nėra nustatytos imperatyvios pareigos vertinti teistumo (ne)išnykimo fakto, o net jeigu jis ir būtų vertintinas, teistumo išnykimas nelemia, kad licencijos prašytojas atitinka AKĮ 18¹ straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes tai nėra nustatyta AKĮ.

Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Šiuo atveju Administracija vykdė savo, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigą priimti sprendimą remiantis galiojančių teisės aktų nuostatomis. Administracija, įvertinusi visas aplinkybes, pagrįstai neišdavė licencijos prekiauti alkoholiniais gėrimais, remdamasi AKĮ 18¹ straipsnio 1 dalies 4 punktu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Administracijos Sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti licenciją pareiškėjai verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, jog pareiškėjos vadovė M. B. pateikė Administracijai 2022 m. rugsėjo 13 d. prašymą suteikti paslaugą - licenciją žiemos sezono metu (2022 m. spalio 1 d. - 2023 m. kovo 31 d.) verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 15 procentų, kurortinio, poilsio bei turizmo sezono metu Lauko kavinėje.

Administracija 2022 m. spalio 3 d. elektroniniu laišku kreipėsi į Departamentą, prašydama pateikti išaiškinimą. Nurodė, kad Registro išraše apie įmonės vadovę pateikta informacija apie tai, kad Baudžiamuoju įsakymu asmuo buvo nuteistas pagal BK 201 straipsnio 3 dalį. Prašė informuoti, ar galima išduoti licenciją, atsižvelgiant į Departamento Registro išraše pateiktą informaciją.

Departamentas 2022 m. spalio 7 d. raštu Ministerijai persiuntė elektroniniu paštu gautą Administracijos 2022 m. spalio 3 d. paklausimą dėl AKĮ 18¹ straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo. Vadovaujantis VAĮ 11 straipsnio 4 dalimi, prašė Ministerijos atsakyti Administracijai ir atsakymo kopiją pateikti Departamentui.

Administracija, išnagrinėjusi pareiškėjos 2022 m. rugsėjo 13 d. prašymą, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriame nurodė, kad pagal AKĮ 18¹ straipsnį, licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais juridiniams asmenims išduodamos, jeigu jie atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Siekiant nustatyti, ar nėra AKĮ nustatytų aplinkybių, dėl kurių licencijos prašytojui negalėtų būti išduota licencija, kreipėsi į Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 „Dėl Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - Taisyklės) nurodytas institucijas, taip pat patikrino Taisyklėse nurodytą informaciją. Informatikos ir ryšių departamentas 2022 m. rugsėjo 19 d. pateikė Registro išrašą apie M. B., kuriame pateikta informacija apie įsiteisėjusį Baudžiamąjį įsakymą, pagal kurį asmuo pripažintas kaltu pagal BK 201 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, informavo, kad vadovaujantis AKĮ 18⁴ straipsnio 1 dalies 2 punktu, licencijos išduoti negali.

AKĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šio įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame Įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas.

AKĮ 18¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, pateikusiems prašymą išduoti licenciją gaminti alkoholio produktus, verstis didmenine prekyba jais ar mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, licencija išduodama, jeigu jie, be kita ko, atitinka šį reikalavimą - licencijos prašytojui ar jo vadovams ar kitiems šio Įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje nurodytiems darbuotojams nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio dėl bausmės skyrimo, įsiteisėjusio teismo nutarimo, nutarties, įsiteisėjusio atitinkamo muitinės, Valstybinės mokesčių inspekcijos, policijos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ar Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nutarimo dėl nuobaudos skyrimo už alkoholio produktų kontrabandą, alkoholinių gėrimų be banderolių neteisėtą laikymą, gabenimą ar pardavimą, taip pat falsifikuotų alkoholio produktų pardavimą, gabenimą ar laikymą (4 punktas).

Nustatyta, jog Administracija, gavusi pareiškėjos prašymą dėl paslaugos suteikimo ir išanalizavusi esamą teisinį reguliavimą bei siekdama nustatyti, ar nėra AKĮ nustatytų aplinkybių, dėl kurių licencijos prašytojui negalėtų būti išduota licencija, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklėse (toliau – Taisyklės) nurodytas institucijas.

Kaip matyti iš bylos duomenų, buvo kreiptasi ir į Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą (toliau – Departamentas) su paklausimu, ar galima pagal šį išrašą išduoti licenciją. Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 4 dalimi, 2022 m. spalio 7 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pagal kompetenciją persiuntė paklausimą Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, kaip teisės akto rengėjai, ir prašė, kad Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija atsakytų ir atsakymo kopiją pateiktų Departamentui.

Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų misterija rašte atkreipė dėmesį, kad ji rengia AKĮ pakeitimo projektą ir apsvarstys galimybę pakeisti AKĮ 18¹ straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, numatant, kad tuo atveju, jeigu nuteisto asmens teistumas už alkoholio produktų kontrabandą, alkoholinių gėrimų be banderolių neteisėtą laikymą, gabenimą ar pardavimą, taip pat falsifikuotų alkoholio produktų pardavimą, gabenimą ar laikymą bus išnykęs, tai jam bus galima išduoti licenciją.

Skunde nurodoma, jog Administracija anksčiau pareiškėjai buvo išdavusi licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 15 procentų, kurortinio, poilsio ir turizmo sezonų laikotarpiu net ir tuomet, kai jos vadovė buvo ta pati. Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad Administracija 2022 m. kovo 24 d. išdavė pareiškėjai licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 15 procentų, kurortinio, poilsio ir turizmo sezonų laikotarpiu, kadangi Informatikos ir ryšių departamentas informavo, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre arba jo archyve nėra duomenų, susijusių su paklausimo teisiniu pagrindu (AKĮ 18¹ straipsnio 4 punktas) apie M. B. Tačiau nagrinėjamu atveju iš Informatikos ir ryšių departamento gautos informacijos paaiškėjo apie įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą pareiškėjos vadovės atžvilgiu, tad neatitikus AKĮ 18¹ straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimui licencija išduota nebuvo.

Pažymėtina, kad AKĮ 18¹ straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, pateikusiems prašymą išduoti licenciją gaminti alkoholio produktus, verstis didmenine prekyba jais ar mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, (toliau – licencijos prašytojas) licencija išduodama, jeigu jie atitinka šiuos reikalavimus. Aiškinant lingvistiškai šią nuostatą akivaizdu, kad turi būti įsitikinta, ar licencijos prašytojas (nagrinėjamu atveju Pareiškėja) atitinka visus AKĮ, šiuo atveju konkrečiai 18¹ straipsnio 1 dalyje, nustatytus reikalavimus.

Nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio AKĮ 18¹ straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo nurodyta – „licencijos prašytojui ar jo vadovams ar kitiems šio Įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje nurodytiems darbuotojams nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio dėl bausmės skyrimo, įsiteisėjusio teismo nutarimo, nutarties, įsiteisėjusio atitinkamo muitinės, Valstybinės mokesčių inspekcijos, policijos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ar Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nutarimo dėl nuobaudos skyrimo už alkoholio produktų kontrabandą, alkoholinių gėrimų be banderolių neteisėtą laikymą, gabenimą ar pardavimą, taip pat falsifikuotų alkoholio produktų pardavimą, gabenimą ar laikymą“. Remiantis Informatikos ir ryšių departamento išrašu pareiškėjos vadovės atžvilgiu yra įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas. Taigi, teismas sutinka su atsakovės argumentu, jog ginčui taikytinu AKĮ nustatytu reguliavimu nėra nustatytos imperatyvios pareigos vertinti teistumo (ne)išnykimo fakto, o net jeigu jis ir būtų vertintinas, teistumo išnykimas nelemia to, kad licencijos prašytojas atitinka AKĮ 18¹ straipsnio 1 dalies 4 punktą, kadangi expressis verbis to nėra numatyta AKĮ.

Kaip nurodyta skundžiamame Sprendime, Administracija priėmė Sprendimą vadovaudamasi AKĮ 18⁴ straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. tuo pagrindu, kad pareiškėja neatitiko 18¹ straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų (AKĮ 18⁴ straipsnio 1 dalies 2 punktas, Taisyklių 33 punktas). Taigi, atsižvelgus į nagrinėjamam ginčui taikytiną teisinį reguliavimą ir faktinę situaciją, darytina išvada, kad tuo atveju, jei Administracija pareiškėjai būtų išdavusi licenciją, būtų pažeidusi AKĮ 18¹ straipsnio 1 dalį, kadangi nagrinėjamu atveju faktiškai pareiškėja neatitiko visų 18¹ straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktas nurodo, jog įstatymo viršenybės principas reiškia, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Šiuo atveju Administracija vykdė savo, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigą priimti sprendimą remiantis galiojančių teisės aktų nuostatomis.

Pagal AKĮ 16 straipsnio 3 dalį, mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais leidžiama verstis tik turint licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Kad būtų išduota licencija, ją prašantys turi atitikti reikalavimus, nustatytus AKĮ 18¹ straipsnyje, nustačius neatitiktį, atsiranda pagrindas atsisakyti išduoti licenciją. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Administracija, įvertinusi visas aplinkybes, pagrįstai neišdavė licencijos prekiauti alkoholiniais gėrimais, remdamasi AKĮ 18¹ straipsnio 1 dalies 4 punktu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu (turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus), viešojo administravimo subjektų veikla turi būti vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją (ultra vires), pripažįstami neteisėtais. Pastebėtina, jog pagal viešojoje teisėje veikiantį teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 2 punktą, numatantį, jog skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei nurodytą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Administracija, įgyvendindama vykdomosios valdžios priskirtas funkcijas, teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai licenciją, vadovaudamasi AKĮ 18⁴ straipsnio 1 dalies 2 punktu, ginčijamas Sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, Sprendime aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, jog remiantis pareiškėjos skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Atitinkamai nėra pagrindo naikinti skundžiamo LAGK sprendimo. Netenkinus pareiškėjos pagrindinio skundo reikalavimo panaikinti Administracijos ir Komisijos Sprendimus, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Kadangi pareiškėjos skundas atmestas, nėra teisinio pagrindo atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Šindrona“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.