Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-140-135/2008

Teisėja Daiva Valčiukienė Procesinio sprendimo kategorija 7.3.; 20.3.;

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. birželio 19 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kelmės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės, nuteistųjų D. K. ir T. Š. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2007-01-05 nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

D. K. - pagal LR BK 150 str. 3 d. laisvės atėmimu 3 metams, pagal LR BK 233 str. 3 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 3 d., 65 str., paskirta bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Kelmės rajono apylinkės teismo 2005-11-22 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė D. K. paskirta laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams ir 28 MGL (3500 Lt) dydžio bauda. D. K. pagal LR BK 149 str. 3 d. išteisintas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę (LR BPK 212 str. 1 d. 2 p.);

T. Š. – pagal LR BK 233 str. 3 d. laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Kelmės rajono apylinkės teismo 2006-10-05 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė T. Š. paskirta laisvės atėmimas 2 metams.

Šiaulių apygardos teismo 2007-09-20 nuosprendžiu nuteistųjų D. K. ir T. Š. apeliaciniai skundai buvo atmesti, Kelmės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinis skundas patenkintas iš dalies. Kelmės rajono apylinkės teismo 2007-01-05 nuosprendis pakeistas: D. K. pagal LR BK 150 str. 3 d. paskirtas laisvės atėmimas 5 metams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės, paskirtos pagal LR BK 233 str. 3 d. ir 150 str. 3 d., subendrintos iš dalies sudedant, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 3 d., 65 str., ši bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Kelmės rajono apylinkės teismo 2005-11-22 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė D. K. paskirta laisvės atėmimas 5 metams 6 mėnesiams ir 28 MGL (3500 Lt) dydžio bauda. D. K. pagal LR BK 149 str. 3 d. išteisintas, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-02-05 nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2007-09-20 nuosprendį dėl esminio Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. K. ir T. Š. nuteisti už tai, kad 2004-12-04 apie 18 val. O. Z. priklausančiame bute, (duomenys neskelbtini), kartu su mažametėmis A. V. ir S. D. siekė paveikti liudytoją S. S., panaudodami fizinį smurtą – T. Š. sudavė kumščiu vieną kartą S. S. į veidą, nuplėšė nuo jos rūbus ir liepė šokti nuogai ant stalo, D. K. įspyrė S. S. po vieną kartą į krūtinę ir į pilvą bei grasino peiliu, pridėjęs peilį jai prie kaklo, - kad ji Kelmės rajono policijos komisariate tiriamoje ir Kelmės rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje duotų melagingus parodymus dėl A. Vru. priklausančio mobiliojo ryšio telefono vagystės, kurioje buvo kaltinami G. P. ir T. Š., kad G. P. nedalyvavo šio nusikaltimo padaryme.

Be to, D. K. nuteistas už tai, kad 2004-12-04, tikslus laikas nenustatytas, O. Z. priklausančiame bute, (duomenys neskelbtini), grasindamas panaudoti fizinį smurtą, t. y. grasindamas peiliu nepilnametei S. S., gim. 1990 m., ir taip atimdamas galimybę priešintis, prieš jos valią tenkino lytinę oraliniu būdu.

D. K. išteisintas pagal LR BK 149 str. 3 d., t. y. kad jis tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, grasindamas panaudoti fizinį smurtą - grasindamas peiliu nepilnametei S. S., gim. 1990 m., lytiškai santykiavo su ja prieš jos valią.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė Kelmės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą patenkinti, nuteistųjų D. K. ir T. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistasis D. K. ir gynėja A. Žukienė prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, Kelmės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistoji T. Š. ir gynėjas E. Jankaitis prašė jos apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini, tačiau skundžiamas nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (LR BPK 328 str. 3 p.).

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų, pagrįstai bei motyvuotai D. K. pripažino kaltu pagal LR BK 233 str. 3 d., 150 str. 3 d., o pagal LR BK 149 str. 3 d. pagrįstai išteisino.

Nors nuteistasis D. K. neigia savo kaltę jam inkriminuotų nusikaltimų padarymu, jo kaltę patvirtina byloje surinkti ir teismo ištirti bei nuosprendyje aptarti įrodymai. Jo kaltę įrodo nukentėjusiosios S. S., liudytojų G. D., S. D., A. V., S. S. atstovės pagal įstatymą R. V. parodymai. Dėl nusikaltimų, numatytų LR BK 233 str. 3 d. ir 150 str. 3 d., padarymo, tai nukentėjusioji S. S. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, kad, būnant O. Z. bute, atėjo D. K., pravarde „Kumpis“, jis iš virtuvės atsinešė peilį, klausė, ar ji žada liudyti prieš G. P., pravarde „Meras“, sakė, kad bus blogai, jei ji prieš jį liudys, pridėjęs peilį jai prie kaklo, liepė neliudyti, nusivedė ją į mažą kambarėlį, pats atsisėdo ant lovos ir liepė jai čiulpti lytinį organą, peilį įrėmęs į kaklą, grasino papjauti, jei ji nečiulps, tada ji darė tai, ką D. K. liepė. Nukentėjusioji teigė supratusi, kad jai yra grasinama, kad ji neduotų parodymų apie tai, kaip G. P. pagrobė A. Vr. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną (1 t., b. l. 35-37, 44-45, 224-225; 2 t., b. l. 114-117). Liudytoja S. D., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjos, parodė, kad į O. Z. butą atėjus D. K., T. Š. jam pasakė, kad nukentėjusioji S. S. davė parodymus prieš G. P., D. K. pradėjo šaukti, kad tai jo geriausias draugas, įspyrė S. S. po vieną kartą į krūtinę ir į pilvą, jai spyrė dėl parodymų prieš „Merą“, D. K. sakė, kad, jei S. S. nori eiti namo, turės čiulpti jo lytinį organą, jis nusivedė S. S. į mažąjį kambarį, ji matė, kad S. S. buvo apžiojusi D. K. lytinį organą (1 t., b. l. 53-54). Liudytoja A. V., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjos, parodė mačiusi, kaip „Kumpis“ buvo paėmęs peilį ir, įrėmęs jį į S. S. kūną, jai grasino, kaip S. S. atsegė „Kumpio“ kelnių diržą, atitraukė užtrauktuką, girdėjo, kaip jis liepė čiulpti (1 t., b. l. 61-62). Liudytoja G. D. parodė, jog A. V. ir S. D. jai papasakojo, kad į butą buvo atėjęs „Kumpis“ ir liepė S. S. čiulpti jo lytinį organą, ji teigė girdėjusi, kad su S. S. taip buvo elgiamasi dėl to, kad ši neliudytų prieš „Merą“ (1 t., b. l. 57-58). Nukentėjusiosios S. S. atstovė pagal įstatymą R. V. parodė, kad S. S. jai papasakojo, kad D. K. grasino jai peiliu, tyčiojosi, liepė jai čiulpti jo lytinius organus, visa tai vyko dėl A. Vr. mobilaus telefono vagystės, kad S. S. teisme nesakytų, jog telefoną pavogė G. P. (1 t., b. l. 206). Liudyta I. V. taipogi teigė, kad S. ir G. D. jai pasakojo, kad S. S. buvo liepta čiulpti D. K. lytinį organą (1 t., b. l. 208). Nukentėjusioji ir liudytojos iš esmės vienodai aiškina nusikaltimų padarymo aplinkybes, aptarti jų parodymai yra aiškūs, nuoseklūs, patvirtina, papildo vieni kitus, sudarydami vieningą įrodomąją medžiagą ir atskleisdami išsamų nusikalstamų veikų vaizdą, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi ir grindė apkaltinamąjį nuosprendį D. K. atžvilgiu. Nors apeliacinės instancijos teisme liudytojos paneigė anksčiau duotus savo parodymus, įskaitant ir liudytoją O. Z., kuri parodė, kad apkalbėjo D. K., nors su juo ir nesipyko, kodėl apkalbėjo, nežino, kolegija juos vertina kritiškai, jais nesivadovauja, nes jie yra nelogiški, neatitinka nustatytų nusikaltimų padarymo aplinkybių, kadangi pati liudytoja O. Z. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jos niekas nevertė duoti melagingų parodymų prieš D. K. ir jos parodymai iš jos žodžių surašyti teisingai (1 t., b. l. 68-69). Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nesiaiškino, kaip ir iš kur atsirado peilis. Kad D. K. nukentėjusiajai grasino peiliu, patvirtino tiek pati nukentėjusioji, tiek liudytojos, todėl teismas pagrįstai pripažino šią aplinkybę įrodyta. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir patikrinęs visus nuteistojo D. K. nurodytus skundo motyvus ir pagrindus, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl D. K. kaltės atlikus seksualinio prievartavimo veiksmus nepilnametės nukentėjusiosios S. S. atžvilgiu ir poveikio jai, kaip liudytojai, darymo. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad nuteistojo D. K. kaltė dėl šių nusikaltimų padarymo visiškai įrodyta teisiamajame posėdyje ištirtais, patikrintais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nustatytų jų vertinimo taisyklių. Duomenys, kuriais teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį, gauti įstatymų nustatyta tvarka, teismas juos išdėstė nuosekliai, nurodė, kokias aplinkybes jie patvirtina ar paneigia, atskleidė jų tarpusavio ryšį, iš jų visumos analizės nuosprendyje logiškai išplaukia nuteistojo kaltę pagal LR BK 233 str. 3 d. ir 150 str. 3 d. patvirtinančios išvados. Dėl šios priežasties naikinti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Kelmės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės prašymas pripažinti D. K. kaltu dėl nukentėjusiosios S. S. išžaginimo nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teisme pakartotinai atlikus įrodymų tyrimą, nenustatytos aplinkybės, kurios paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą ir patvirtintų nukentėjusiosios parodymus dėl jos išžaginimo. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus - nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir viso bylos teisminio nagrinėjimo metu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir motyvuotą išvadą dėl D. K. išteisinimo pagal LR BK 149 str. 3 d. Nukentėjusioji nedetalizavo jos atžvilgiu D. K. atliktų veiksmų, kurie pagrįstų jos teigimą, kad ji buvo išžaginta. Prokurorės skunde minimi R. V. ir V. S. parodymai neįrodo nukentėjusiosios išžaginimo, nes tiek R. V., tiek ir V. S. apie jos išžaginimą išgirdo apkalbų lygiu iš pašalinių asmenų, tik po to apie tai paklausė pačios nukentėjusiosios. S. S. parodymų dėl išžaginimo nepatvirtino ir teismo medicinos eksperto išvada. Atsižvelgtina ir į tai, kad nukentėjusioji į policiją bei teismo medicinos ekspertus kreipėsi po įvykio praėjus tam tikram laiko tarpui, o tai sutrukdė surinkti duomenis, patvirtinančius minėto nusikaltimo sudėties požymius. Nesant patikimų ir neginčijamų kaltės įrodymų, D. K. pagal LR BK 149 str. 3 d. išteisintas pagrįstai. Tačiau apylinkės teismas tiek nuosprendžio aprašomojoje, tiek rezoliucinėje dalyse nurodė netinkamą D. K. išteisinimo pagrindą pagal LR BPK 212 str. 1 d. 2 p. Šis straipsnis numato ikiteisminio tyrimo nutraukimą ikiteisminio tyrimo stadijoje, o ne teisminiame bylos nagrinėjime. Šiuo atveju tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą teisme buvo nustatyta, kad nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių D. K. kaltę pagal LR BK 149 str. 3 d., todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo nurodyti LR BPK 303 str. 5 d. numatytą vieną iš išteisinimo pagrindų. Šioje dalyje Kelmės rajono apylinkės teismo 2007-01-05 nuosprendis keistinas (LR BPK 328 str. 3 p.), nurodant LR BPK 303 str. 5 d. 1 p. numatytą išteisinimo pagrindą – nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuteistojo D. K. skundo argumentai dėl jo teisės į gynybą pažeidimo, neleidžiant jo pasirinktai gynėjai pilnai susipažinti su byla, apklausti liudytojus bei pasiruošti gynybai, taip pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, yra nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje esantiems duomenims. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad D. K. liudytoju dėl 2004-12-04 įvykio paaiškėjusių aplinkybių buvo apklaustas 2006-03-06, jam buvo išaiškintos liudytojo teisės ir pareigos, numatytos LR BPK 81 str. ir 83 str. Iš minėtos apklausos metu užfiksuotų parodymų matyti, kad D. K. papasakojo tik apie įvykio aplinkybes, nieko nenurodydamas apie savo neteisėtus ir nusikalstamus veiksmus. Pagal baudžiamojo proceso teisę įtariamuoju asmuo tampa nuo to momento, kai jis sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas LR BPK 187 str. numatytas pranešimas apie įtarimą (LR BPK 21 str. 2 d.). Įtarimas D. K. pareikštas praėjus 2 mėnesiams nuo jo, kaip liudytojo, apklausos, tik nuo šio momento D. K. negalėjo būti ir nebuvo apklausiamas liudytoju. Teismas nenustatė, kad būtų pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl nuteistojo teiginys dėl minėto principo pažeidimo yra nepagrįstas. Nuteistojo argumentai dėl pažeistos jo teisės rinti ir pateikti įrodymus (apklausti liudytojus, užduoti jiems klausimus) yra nepagrįsti, nes iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad mažametės liudytojos apie įvykio aplinkybes buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjo, o pirmosios instancijos teismas motyvavo sprendimą, kodėl netenkino nuteistojo D. K. gynėjos prašymą apklausti mažametes liudytojas teisme, pagarsino jų parodymus bylos nagrinėjimo teisme metu. Nukentėjusioji S. S. buvo apklausta teisiamojo posėdžio metu, nors tuo metu nuteistasis ir buvo laikinai pašalintas iš teismo posėdžių salės, teismas tokį sprendimą taipogi motyvavo, apklausiant nukentėjusiąją dalyvavo D. K. gynėjas, nukentėjusiosios parodymai buvo pagarsinti, nuteistasis turėjo galimybę užduoti klausimus. Nuteistojo D. K. teisė į gynybą ir rungimosi principas nebuvo pažeistas, nes iš bylos medžiagos matyti, jog jį nuo baudžiamosios bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje gynė advokatas G. Lukminas, o nuo 2006-12-13 pradėjo ginti adv. A. Žukienė, ji teikė teismui prašymus, turėjo laiko pasiruošti gynybai, nes teisiamasis posėdis vyko 2007-01-03, buvo padaryta pertrauka pasiruošti baigiamosioms kalboms, išklausyti prašymai, dėl kurių, išklausius visų proceso dalyvių nuomonę, buvo priimti sprendimai. Todėl apeliacinės instancijos teismas, ištyręs visus byloje esančius duomenis, atsakydamas į apelianto argumentus, jog buvo pažeistos jo teisės į gynybą bei rungimosi principas rinkti ir pateikti įrodymus, konstatuoja, jog nuteistojo teisė į gynybą, taip pat rungimosi principas nebuvo pažeisti.

Objektyviais duomenimis nepagrįstos apelianto abejonės dėl nukentėjusiosios psichologinės būsenos ir būtinybės atlikti jai psichologinę ekspertizę. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas psichologas paaiškino, jog nukentėjusiosios duoti parodymai atitiko jos emocines reakcijas, pagrindinį faktą ji pateikė logiškai, kaip vientisą veiksmą, jos parodymai nesikeitė viso proceso metu, o pagal pažintinius nukentėjusiosios duomenis ji gali pateikti duomenis faktų lygyje. Jei buvo psichologinė prievarta, tai nukentėjusioji praėjus šiek tiek laiko po įvykio galėjo prisiminti smulkmenas, nes iš karto atsimenama tai, kas buvo svarbiausia, kitos aplinkybės buvo fone ir iškilo vėliau (2 t., b. l. 118-119). Nuteistasis D. K. nepagrįstai skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neaptarė liudytojo J. B. parodymų. Apylinkės teisme apklaustas J. B. parodė, kad apie įvykį nieko nežino ir negali nieko pasakyti (2 t., b. l. 16). Kadangi pagal LR BPK 20 str. 3 d. įrodymais pripažįstami tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o liudytoju apklausto J. B. parodymai nei patvirtina, nei paneigia tokias aplinkybes, apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo šiuos parodymus aptarti ir jais remtis nuosprendyje. Nuteistojo D. K. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl nukentėjusiosios kreipimosi į policiją, nuvykimo pas ekspertus, papasakojimo apie jos išžaginimą, mokyklos nelankymo, plaukų ilgio įvykio metu, peilio atsiradimo aplinkybių ir galiausiai nukentėjusiosios parodymų vertinimo psichologiniu aspektu nepaneigia D. K. kaltės pagal LR BK 233 str. 3 d. ir 150 str. 3 d., neturi reikšmės jo padarytų veikų kvalifikavimui. Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo, jis rėmėsi tik tam tikrais įrodomosios medžiagos fragmentais, savaip juos interpretavo, nepaisydamas bendro įrodomosios medžiagos konteksto, neatsižvelgdamas į jos visumą, todėl jo skundo argumentai negali paneigti aukščiau aptartais įrodymais nustatytų ir jį su šių nusikaltimų padarymu susiejančių bylos aplinkybių.

Nors prokurorė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. K. už padarytus nusikaltimus paskyrė per švelnias bausmes, taip pat per švelnią galutinę bausmę, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, daro išvadą, jog bausmės už padarytus nusikaltimus ir galutinė bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo dydžiu atitinka LR BK 41 str. nurodytą bausmės paskirtį. Skirdamas D. K. bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, apylinkės teismas vadovavosi LR BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas įvertino tai, kad D. K. padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą teisingumui ir vieną tyčinį sunkų nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, už pastarąjį numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, nusikaltimai padaryti prieš nepilnametį asmenį. Teismas įvertino ir D. K. asmenybę, tai, kad jis, nors nusikaltimų padarymo metu buvo neteistas, po jų įvykdė vagystę, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos viešųjų darbų bausmės, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikaltimus įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta (2 t., b. l. 32-33). Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo pateiktos D. K. charakteristikos iš jo buvusios darbovietės ir laisvės atėmimo vietos, jis charakterizuojamas teigiamai (2 t., b. l. 176, 286). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo veikas ir jo asmenybę apibūdinančius duomenis, kitas nustatytas aplinkybes, motyvuotai nuteistajam skyrė mažesnes negu straipsnių sankcijose už padarytus nusikaltimus numatytų bausmių vidurkiai laisvės atėmimo bausmes. Po to, pritaikęs LR BK 63 str. numatytas bausmių bendrinimo taisykles, LR BK 65 str. įtvirtintas bausmių sudėjimo ir keitimo taisykles, skyrė galutinę subendrintą bausmę. Kolegijos nuomone, teismas bausmių skyrimą reglamentuojančias nuostatas įvertino ir pritaikė tinkamai, motyvavo bausmių dydžio nustatymą. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo D. K. už padarytus nusikaltimus paskirtos bausmės ir galutinė bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per švelnios, todėl jų griežtinti nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prokuroras nepagrįstai skundu prašė D. K. nuteisti pagal LR BK 150 str. 3 d. ir 233 str. 3 d., paskiriant jam laisvės atėmimą. D. K. už šiuos nusikaltimus jau yra pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, jo nuteisimas pagal minėtus LR BK straipsnius neginčijamas, todėl nuteistasis antrą kartą už tuos pačius nusikaltimus neteisiamas.

Nuteistosios T. Š. apeliacinio skundo prašymas atidėti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą yra nepagrįstas. Vadovaujantis LR BK 75 str., bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pirmosios instancijos teismas nuodugniai išnagrinėjo aplinkybes, susijusias tiek su nuteistosios padaryta veika, tiek su jos asmenybe, ir padarė išvadą, jog šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti tik skyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Iš byloje esančių T. Š. atžvilgiu priimtų nuosprendžių matyti, kad ji sistemingai vykdo nusikalstamas veikas (nusikaltimo padarymo metu buvo teista du kartus, bausmės vykdymas jai buvo atidėtas, vėliau ji buvo pasiųsta atlikti paskirtą bausmę, ją atlikusi vėl padarė nusikaltimą, skundžiamu nuosprendžiu ji nuteista penktą kartą). Tai rodo, kad nuteistoji jokių išvadų iš savo teistumų nedaro, nesistengia pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio ir moralės normų. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, į teisingumo principą bei bausme siekiamus tikslus, kolegija konstatuoja, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, todėl ir nėra pagrindo nuteistajai taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. T. Š. skundo argumentai nesudaro pagrindo jos atžvilgiu keisti skundžiamą nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 3 p. ir 328 str. 3 p.,

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės, nuteistųjų D. K. ir T. Š. apeliacinius skundus atmesti.

pakeisti Kelmės rajono apylinkės teismo 2007-01-05 nuosprendį, nurodant, kad D. K. išteisintas pagal LR BK 149 str. 3 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.