Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-03-10 · Administracinė byla Nr. I1-595-764/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-03-10
Bylos Nr.
I1-595-764/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01860-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė (pirm.)
Pareiškėjas
V. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-595-764/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01860-2019-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 10 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 000 eurų neturtinei žalai atlyginti už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Paaiškino, kad nuo 2018 m. rugpjūčio 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 25 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose, pažeidžiant minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui leistiną normą ir pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

Pareiškėjo teigimu, jis dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą ir bendravimo galimybių sumažėjimą. Prašo už laikotarpį, praleistą Lukiškių TI-K, priteisti 1 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Pridūrė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Teigė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Visose kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros erdvės atskirtas sienele su užuolaida, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad teisės aktuose pareiga rūpintis švara ir tvarka patalpoje yra nustatyta patiems kamerose esantiems asmenims, todėl būtent nuo jų elgesio pirmiausia ir priklauso kamerų būklė, o atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose.

Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Pareiškėjas neįrodo, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai padarė tiesioginės įtakos pareiškėjui ir sukėlė jam neigiamų padarinių, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, atsakovės atstovas, vertina kaip nesąžiningą pareiškėjo siekį pasipelnyti valstybės sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl 1 000 eurų neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų (neveikimo), neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo nuo 2018 m. rugpjūčio 16 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Bylos duomenimis (b. l. 7) nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2018 m. rugpjūčio 16 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. buvo apgyvendintas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose gyvenamosios patalpos plotas svyravo nuo 3,89 kv. m. iki 7,42 kv. m. (laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2 asmenų).

Ginčo laikotarpiu, minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m. plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m. ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, vertinant, ar pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, ir kiek laiko tai truko, pirmiausia vertinamas bendras kameros plotas ir toje kameroje laikomų nuteistųjų skaičius.

Turimais duomenimis (b. l. 7) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 9 dienas, iš jų 8 dienas buvo apgyvendintas su dar vienu nuteistuoju (suimtuoju), o likusią 1 dieną buvo laikomas gyvenamojoje kameroje vienas. Taigi, įvertinus Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui norma nebuvo pažeista, nes skirtingais laikotarpiais gyvenant kamerose Nr. 123 ir Nr. 270 vienam ir dar su vienu nuteistuoju (suimtuoju), pareiškėjui tekdavo nuo 3,89 kv. m. iki 7,42 kv. m. gyvenamojo ploto. Vadinasi, visose minėtose kamerose pareiškėjui tekdavo ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo taip pat nėra, atitinkamai nėra pagrindo atskirai vertinti sanitarinio mazgo ir baldais užimamo ploto.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.). Eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.). EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.).

Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus pranešime „Dėl V. R. skundo“ (b. l. 16-17) nurodoma, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,56 kv. m. Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 (toliau – ir PĮĮET) 16.5 punkte numatyta, kad „įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių, esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga”. Minėtame pranešime nurodoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395 (2012 m.); Nr. 252 – Nr. 257 (2013 m.); Nr. 406 – Nr. 417 (2015 m.), Nr. 418 – Nr. 426 (2016 m.). Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse.

Teismas pažymi, kad LVAT, vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą privatumo aspektu, laikosi praktikos, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu sanitariniu mazgu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

Paminėtina, kad pareiškėjas šioje įstaigoje ginčo laikotarpiu buvo laikomas 9 dienas, iš jų 8 dienas buvo apgyvendintas su dar vienu nuteistuoju (suimtuoju), o likusią 1 dieną buvo laikomas kamerose vienas. Surinkti duomenys patvirtina faktą, kad kameros Nr. 123 ir Nr. 270, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, todėl sanitariniai mazgai jose įrengti sanitarinius mazgus nuo likusio kameros ploto atskiriant 1,5 m aukščio sienele su pakabinama užuolaida, taip užtikrinant bent minimalų nuteistųjų privatumą nuo kito kameroje esančio asmens ir prižiūrėtojų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui esant gyvenamosiose kamerose vienam (1 dieną), sanitarinio mazgo patalpai esant atskirtai 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida, buvo užtikrintas privatumas, todėl nėra pagrindo konstatuoti privatumo pažeidimą, tuo tarpu pareiškėją laikant kameroje Nr. 270, kai joje su pareiškėju buvo apgyvendintas dar vienas nuteistasis (suimtasis), pareiškėjui 8 dienas nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų nepatogumų. LVAT nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.). Viena vertus teismas jau nustatė, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t.y. neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (8 dienas), tačiau kita vertus, vertinant pareiškėjo skundo argumentus pažymėtina, kad pareiškėjas nors ir nurodo, kad neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu jis patyrė pažeminimą, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų (naudojimosi sanitariniu mazgu) realų neigiamą poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, todėl, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas Lukiškių TI-K iš 8 dienų 1 dieną buvo patalpintas vienas ir tik 8 dienas buvo patalpintas su dar vienu nuteistuoju (suimtuoju)), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, darytina išvada, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai, trukę gana trumpą laiką, buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Tokiu būdu pripažintina, kad nuo 2018 m. rugpjūčio 16 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjui būnant patalpintam Lukiškių TI-K, buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis (pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais ir 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. R. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo V. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu nuo 2018 m. rugpjūčio 16 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d., o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė