Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo išieškotojo Estijos draudimo bendrovės Seesam Insurance AS vykdančios veiklą Lietuvoje per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-678-674/2014 pagal išieškotojo Estijos draudimo bendrovės Seesam Insurance AS, vykdančios veiklą Lietuvoje per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, prašymą skolininkui J. V., suinteresuoti asmenys I. V., antstolis T. U. dėl skolininko turto dalies vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Išieškotojas Estijos draudimo bendrovės Seesam Insurance AS, vykdantis veiklą Lietuvoje per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, prašė nustatyti skolininko J. V. turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė su I. V. dalį, kad J. V. priklauso transporto priemonė AUDI A4, v/n (duomenys neskelbtini) I. V. priklauso transporto priemonė VW GOLF, v/n (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančios piniginės lėšos (I. V. gaunamos pajamos, susijusios su darbine veikla, lėšos esančios kredito įstaigose ir kt.) sutuoktiniams padalinamos lygiomis dalimis, t. y. per pusę.

Suinteresuotas asmuo antstolis T. U. su prašymu sutiko.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu išieškotojas Estijos draudimo bendrovės Seesam Insurance AS, vykdančios veiklą Lietuvoje per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės; priteisti išieškotojo apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas; tenkinus atskirąjį skundą, perskirstyti pirmosios instancijos teismo paskirstytas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad skolininko J. V. ir suinteresuoto asmens I. V. santuokoje įgyto turto, priklausančio sutuoktiniams jungtinės nuosavybės teise, t.y. dalintino turto nėra. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad I. V. vardu registruotas transporto priemones padalinti sutuoktiniams nėra galimybės, nes viena transporto priemonė buvo parduota T. Z., o kita 2014 m. spalio 1 d. automatiškai išregistruota. Nei skolininkas J. V., nei suinteresuotas asmuo I. V. viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad transporto priemonė VW GOLF, valst. (duomenys neskelbtini), yra sunaikinta. Teismas nepagrįstai sprendė, kad transporto priemonė AUDI A4, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) 2013 m. gegužės 7 d. buvo parduota T. Z.. Suinteresuotas asmuo I. V. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad egzistavo jos valia parduoti transporto priemonę T. Z.. Teismas, priimdamas nutartį, negalėjo vadovautis 2013 m. gegužės 7 d. transporto priemonės AUDI A4, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartimi, nes tai yra niekinis, tik dėl akių sudarytas sandoris.

Teismas, žinodamas, jog išieškotojas jau yra inicijavęs sutuoktinių J. V. ir I. V. 2013 m. lapkričio 15 d. sudarytos vedybų sutarties ginčijimo procedūrą, nagrinėjamos civilinės bylos nestabdė ir joje ginčijamos vedybinės sutarties pagrindu sprendė, kad lėšos, įgytos po vedybinės sutarties sudarymo, yra asmeninė I. V. nuosavybė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau –CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009Van de Hurk v. theNetherlands, judgementof 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinių atskirojo skundo motyvų.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti išieškotojo prašymą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje, nustatymo, pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad antstolio T. U. kontoroje vykdoma vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Raseinių rajono apylinkės teismo vykdomąjį dokumentą Nr. L2-183-476 dėl 33042,93 Lt išieškojimo iš J. V.. Išieškotojas Estijos draudimo bendrovė Seesam Insurance AS, vykdanti veiklą Lietuvoje per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, gavo iš antstolio pasiūlymą kreiptis į teismą dėl J. V. turto dalies nustatymo bendroje nuosavybėje su bendraturte I. V.. 2013-11-15 tarp J. V. ir I. V. sudaryta notariškai patvirtinta vedybinė sutartis, ji įregistruota viešame registre.

Atskiruoju skundu apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, žinodamas, jog išieškotoja jau yra inicijavusi sutuoktinių J. V. ir I. V. 2013 m. lapkričio 15 d. sudarytos vedybų sutarties ginčijimo procedūrą, nagrinėjamos civilinės bylos nestabdė.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tarp Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamos bylos Nr. 2S-293-569/2015 ir Raseinių rajono apylinkės teisme nagrinėjamos bylos Nr. 2-76-136/2015 yra tiesioginis ryšis, nes neišsprendus klausimo dėl 2013-11-15 vedybinės sutarties galiojimo, teismas negalės tinkamai išspręsti klausimo, ar galimas išieškojimas iš I. V. darbo užmokesčio, ar galima nustatyti skolininko J. V. dalį bendrojoje nuosavybėje. Todėl 2015 m. vasario 6 d. nutartimi sustabdė civilinės bylos Nr. 2S-293-569/2015 nagrinėjimą iki tol, kol bus išnagrinėta ir kol įsiteisės galutinis sprendimas Raseinių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-76-136/2015. Raseinių rajono apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-76-136/2015 ir 2015 m. liepos 16 d. priimtas sprendimas – ieškinį atmesti. Minėtas sprendimas įsiteisėjo 2015 m. rugpjūčio 18 d.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad skolininko J. V. ir suinteresuoto asmens I. V. santuokoje įgyto turto, priklausančio sutuoktiniams jungtinės nuosavybės teise, nėra. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad I. V. vardu registruotas transporto priemones padalinti sutuoktiniams nėra galimybės, nes viena transporto priemonė buvo parduota T. Z., o kita 2014 m. spalio 1 d. automatiškai išregistruota. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto teiginiais.

CPK 3.87 straipsnis numato, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. CPK 3.87 straipsnio 2 dalis numato, kad sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. CPK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio nuosavybė. CK 3.83 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog sutuoktiniai, sudarydami vedybų sutartį, turi teisę savo nuožiūra nustatyti savo turto teisinį režimą. Pagal CK 3.102 straipsnio 2 dalį povedybinė sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Nagrinėjamu atveju J. V. ir I. V. vedybinės sutarties 6 punkte numatyta, kad ji įsigalioja nuo sudarymo momento. Jų susitarimas dėl pajamų teisinio režimo sudarytas ir notarine tvarka patvirtintas 2013-11-15. Vedybinė sutartis sudaryta po J. V. atsiradusių įsiskolinimų. Pažymėtina, kad visas vedybinėje sutartyje numatytas teisinis rėžimas yra taikytinas tik po jos sudarymo, t.y. po 2013-11-15 gautoms sutuoktinių lėšoms ar įsigytam turtui. I. V. darbo užmokestis po 2013-11-15, t. y. po vedybinės sutarties sudarymo yra jos asmeninė nuosavybė (vedybinės sutarties 1 punktas). Kaip numatyta ir CK 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punkte, lėšos įgytos po vedybinės sutarties sudarymo yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Raseinių rajono apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-76-136/2015 įsiteisėjusiu 2015 m. liepos 16 d. sprendimu nustatyta, kad J. V. ir I. V. iki povedybinės sutarties sudarymo ir po šios sutarties turto neturėjo. Sudarius povedybinę sutartį, esminės aplinkybės nepasikeitė. Nenustatyta, kad po sutarties sudarymo atsakovas J. V. tapo nemokus. Kadangi 2013-11-15 vedybinė sutartis nėra nuginčyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad I. V. darbo užmokestis po 2013-11-15, t. y. po vedybinės sutarties sudarymo yra jos asmeninė nuosavybė, o tai užkerta kelią vykdyti išieškojimą iš skolininko sutuoktinės lėšų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Šiaulių apygardos teismo 2014-03-21 nutartimi J. V. pripažinta nuosavybės teisė į ½ dalį I. V. darbo užmokesčio ir iš šio turto buvo išieškoma iki 2013-11-15.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iki vedybinės sutarties sudarymo, I. V. vardu įgytas turtas – transporto priemonė AUDI A4, v/n (duomenys neskelbtini) ir VW GOLF , v/n (duomenys neskelbtini) nebeegzistuoja, todėl nėra galimybės jo padalinti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo tokia išvada ir nurodo, kad jei turto nėra, išieškojimas, kaip ir nustatymas skolininko dalies neegzistuojančioje bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, nėra galimas. CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė – šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). I. V. pateikė į bylą įrodymus apie tai, kad transporto priemonė VW GOLF, v/n (duomenys neskelbtini), yra sunaikinta: VĮ „Regitra“ pažyma, kurioje nurodyta, kad automobilis VW GOLF, v/n (duomenys neskelbtini), 2014-10-01 buvo automatiškai išregistruotas. Apeliantas teigia, kad transporto priemonių išregistravimas negali būti pagrindu pripažinti nesant automobilių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad automobilis automatiškai išregistruotas, galima vertinti, jog automobilis nebetinkamas atlikti techninę apžiūrą, t. y. automobilis nebetinkamas eksploatuoti, todėl savininkas nebesikreipė dėl techninės apžiūros atlikimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, labiau tikėtina, kad I. V. teiginiai, jog transporto priemonė VW GOLF, v/n (duomenys neskelbtini) yra sunaikinta, yra pagrįsti. Transporto priemonė AUDI A4, v/n (duomenys neskelbtini) suinteresuoto asmens I. V. teigimu, 2013-05-07 parduota T. Z., o vėliau sunaikinta. Tai pagrįsti į bylą pateikė įrodymus: 2013-05-07 Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį; nuotraukas iš kurių matyti, kad automobilis sudaužytas, eksploatacijai netinkamas; pažymas apie tai, kad AUDI A4, v/n (duomenys neskelbtini) kėbulas buvo atiduotas į metalo laužą, UAB ,,Dudaudis“ metalo laužo pirkimo – pardavimo aktą Nr. 2014-82 ir pinigų išmokėjimo kvitą. Nesutiktina ir su apelianto teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, negalėjo vadovautis 2013 m. gegužės 7 d. transporto priemonės AUDI A4,valst. Nr.(duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartimi, nes tai yra niekinis, tik dėl akių sudarytas sandoris. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtas sandoris nėra nuginčytas, todėl pirmosios instancijos teismui netikėti juo ir jo nevertinti, nebuvo pagrindo. Jei pareiškėjas abejoja sudarytu sandoriu, turi teisę kreiptis į teismą dėl jo pripažinimo negaliojančiu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtas automobilis jo pardavimo momentu nebuvo areštuotas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė byloje objektyviais įrodymais nepaneigė suinteresuoto asmens pateiktų įrodymų ir nepagrindė savo argumentų. Todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visetą, padarė teisingą išvadą, kad nustatyti skolininko J. V. turto dalies bendroje sutuoktinių nuosavybėje nėra galimybės. Pakartotinai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Raseinių rajono apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-76-136/2015, įsiteisėjusiu 2015 m. liepos 16 d. sprendimu nustatyta, kad J. V. ir I. V. iki povedybinės sutarties sudarymo ir po šios sutarties turto neturėjo.

Apeliantas nurodo, kad Šiaulių apygardos teismas 2015-01-13 nutartyje nurodė, kad iš automobilių, įgytų iki vedybinės sutarties sudarymo, išieškojimas yra galimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2013-05-17 turto arešto aktas buvo sudarytas remiantis tik VĮ „Regitra“ duomenimis, vietoje neapžiūrėjus ir neįsitikinus šio turto egzistavimo faktu. O šiosbylos duomenimis nustatyta, bei Raseinių rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2015 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 2-76-136/2015 konstatuota, kad minėto turto nėra.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismas tinkamai vertino ir taikė procesinės ir materialiosios teisės normas, susijusias su sutuoktinių lygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymu. Teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį. Dėl išdėstytų aplinkybių Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis paliekama nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus išieškotojo apeliacinį skundą, išieškotojui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Suinteresuotas asmuo I. V. nurodo, kad apeliacinėje instancijoje patyrė 115,85 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą (2 tomas, 70 –72 b. l. ). Išieškotojo atskirąjį skundą atmetus, suinteresuoto asmens I. V. patirtos 115,85 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje priteistinos iš išieškotojo Estijos draudimo bendrovės Seesam Insurance AS, vykdančios veiklą Lietuvoje per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą (CK 93 straipsnio 1, 2, 3 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartįpalikti nepakeistą.

Priteisti iš išieškotojo Estijos draudimo bendrovės Seesam Insurance AS, vykdančios veiklą Lietuvoje per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, suinteresuoto asmens I. V. naudai 115,85 (šimtą penkiolika eurų 85 centus) Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.