Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-03-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-279/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2012-12-06Šiaulių apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-03-08Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-08
Bylos Nr.
1A-279/2013
Teisminio proceso Nr.
1-96-1-00153-2012-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Gaudutienė, Kęstutis Jucys (pran.), Aloyzas Kruopys
Nuteistasis
R. F.
Nukentėjusysis
J. V.
Advokatai
Valdas Burneikis
Kategorijos
  • 1.2.14.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 1A-279/2013Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00153-2012-1Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.4.2. (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Aloyzo Kruopio,sekretoriaujant Laurai Gruodienei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,nuteistajam R. F.,gynėjui advokatui Valdui Burneikiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. F. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. F. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, R. F. į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2012 m. kovo 7 d. iki 2012 m. gruodžio 6 d.

Iš nuteistojo R. F. priteista 387,63 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl nukentėjusiojo J. V. gydymo išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. F. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 3 d. apie 16 val. 00 min., (duomenys neskelbtini) rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė J. V. perduoti turtą, t. y. – mobiliojo ryšio telefoną „N“. J. V. atsisakius įvykdyti reikalavimą, R. F. pareikalavo atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, t. y. nunešti mobiliojo ryšio telefoną į lombardą ir jį ten užstatyti. Tačiau J. V. nesutikus su reikalavimu, panaudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu, t. y. sudavė kumščiu vieną kartą į veido sritį, trenkė alkūne į dešinį skruostą, paėmė už peties bei panaudojo psichinę prievartą, t. y. grasino užmušti jei pabėgs, o nusivedęs į (duomenys neskelbtini), prie prekybos centro „I“, esančio (duomenys neskelbtini) miestelyje, pareikalavo nueiti į parduotuvę ir iš ten pavogti degtinės butelį.

Šalies argumentai

Nuteistasis R. F. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą, netinkamai išnagrinėjo baudžiamoje byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus, jų tiesiogiai neištyrė, nepašalino abejonių tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl klaidingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Skunde nuteistasis pažymi, kad byla ikiteisminio tyrimo metu buvo suklastota, nes praeityje yra teistas, ne kartą baustas administracine tvarka, turi priklausomybę alkoholiui.

R. F. skunde teigia, kad jis nevertė nukentėjusiojo J. V. eiti į parduotuvę ir pavogti degtinės butelį, tai prašė padaryti jo draugas L. J. Be to, jis (R. F.) nukentėjusiajam negrasino ir jokios prievartos J. V. atžvilgiu nevartojo. Pažymi, kad šių aplinkybių nepatvirtino nei pats nukentėjusysis, nei liudytojas A. K.

Nuteistasis skunde prašo atsižvelgti ir į tai, kad neliepė nukentėjusiajam J. V. užstatyti mobilaus ryšio telefoną. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad apie 16 val. lombardas nebedirba. Be to, nuteistasis prašo įvertinti tai, kad J. V. tik siekdamas išvengti atsakomybės ir supratęs, jog parduotuvėje jį prie alkoholinių gėrimų skyriaus seka, pasakė pardavėjui A. F., kad jam liepė pavogti iš parduotuvės alkoholio bei atėmė iš jo mobilaus ryšio telefoną ir paprašė jį (J. V.) išleisti pro kitas parduotuvės duris.

R. F. nuomone, liudytojos Z. V. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes ji rėmėsi tik nukentėjusiojo J. V. parodymais. Be to, prašoma atsižvelgti į tai, kad liudytoja Z. V. net nepastebėjo, jog jos sūnus J. V. į namus grįžo sumuštas. Tačiau, tik po kelių dienų, kai paskambino iš mokyklos ir pranešė, jog sūnus blogai jaučiasi, skauda galvą bei gydytojui nustačius sumušimus, pats nukentėjusysis motinai papasakojo išgalvotą versiją, t. y., kad buvo sumuštas, norėjo iš jo atimti mobilaus ryšio telefoną ir kt.

Šalies argumentai

Nuteistasis skunde nurodo, kad jam inkriminuojami nusikalstami veiksmai yra tik atsitiktinė gyvenimiška situacija, o ne planuotas ir įvykdytas nusikaltimas.

Nuteistasis R. F. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. F. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo R. F. kaltė padarius BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką visiškai įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teisme įvertintais įrodymais. Šiaulių apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje baudžiamojoje byloje esminių BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikacijos nenustatyta. Apeliacinis teismas skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis R. F. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, liudytojų parodymus ir jų tiesiogiai neištyrė. Taip pat, Šiaulių apygardos teismas nepašalino abejonių tarp esminių bylos aplinkybių bei neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos.

Apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas aukščiau paminėtų šio BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo R. F. lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo R. F., nukentėjusiojo, liudytojų parodymus bei kitą byloje esančią rašytinę medžiagą vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Tačiau nuteistasis R. F. apeliaciniame skunde priešingai, vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vienpusiškai ir atskirai analizuoja, jų nesieja tarpusavyje su kitais objektyviais bylos duomenimis. Be to, skundžiamas Šiaulių apygardos teismo nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas nuteistojo R. F. apeliacinio skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu ši baudžiamoji byla buvo suklastota, nes praeityje yra teistas, ne kartą baustas administracine tvarka, turi priklausomybę alkoholiui.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad R. F. 2012 m. kovo 7 d. ikiteisminio tyrimo tyrėja S. T., vadovaudamasi BPK 44 straipsnio 8 punkto ir BPK 50 straipsnio nuostatomis, išaiškino jo teises turėti gynėją (1 t., 59 b. l.). Tačiau R. F. savo iniciatyva atsisakė gynėjo ir 2012 m. kovo 7 d. protokole savo atsisakymą patvirtino parašu (1 t., 60 b. l.). Be to, R. F. 2012 m. kovo 7 d. pranešus apie įtarimą, jis savo parašu taip pat patvirtino, jog žino apie įtariamajam garantuojamas teises bei apklausos metu davė pirminius parodymus ir duotų parodymų teisingumą nuteistasis patvirtino savo parašu (1 t., 62-63 b. l.). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2012 m. liepos 17 d. papildomai apklausiant R. F. kaip įtariamąjį, apklausoje dalyvavo gynėjas, tačiau nei gynėjas, nei pats įtariamasis jokių pastabų dėl ikiteisminio tyrimo tyrėjų ar prokuroro neteisėtų veiksmų nepareiškė, o protokole užfiksuotų duomenų teisingumą patvirtino savo parašais (1 t., 165-166 b. l.).

Pažymėtina, kad byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad R. F. ar jo gynėjas būtų kreipiąsis į teisėsaugos institucijas dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmų. Be to, šioje byloje baigus ikiteisminį tyrimą, nuteistasis R. F. susipažino su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga ir jokių prašymų dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų ar pateiktų duomenų nepareiškė (1 t., 178-179 b. l.). Šiaulių apygardos teismo teisiamojo posėdžio metu paskelbus kaltinamojo akto esmę teisiamasis R. F. paaiškino, kad supranta kuo yra kaltinamas ir kaltu prisipažįsta (2 t., 36 b. l.). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nei kaltinamasis, nei jo gynėjas nenurodė jokių šio procesinio dokumento trūkumų ir bylos nagrinėjimas vyko pagal kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes ir veikos kvalifikaciją. Taigi, Apeliacinis teismas neturi pagrindo pripažinti, kad prokuroras pirmosios instancijos teismui pateikė ikiteisminio tyrimo metu suklastotą ar iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą ir tai, trukdė pirmosios instancijos teismui nagrinėti baudžiamąją bylą. Teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra individualaus pobūdžio, todėl kiekvienas asmuo atsako tik už padarytą pavojingą ir baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Nuteistojo R. F. ikiteisminio tyrimo pradžios teisėtumui ir nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturėjo reikšmės tai, kad jis turi priklausomybę alkoholiui, praeityje yra teistas ir ne kartą baustas administracine tvarka.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. F. tvirtina, kad pagal BK 181 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai, todėl prašo jį išteisinti. Remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad nuteistajam nepriimtinos Šiaulių apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo.

Apeliacinis teismas pažymi, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodoma, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Tai, kad R. F. prievartaudamas nukentėjusiojo J. V. turtą panaudojo fizinį smurtą bei psichinę prievartą jo atžvilgiu, įrodo nukentėjusiojo J. V. parodymai, liudytojų parodymai, apžiūros bei asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolai, paties nuteistojo parodymai, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apygardos teismas kruopščiai analizuodamas ir sugretinęs visus faktinius duomenis, kurių šaltiniai buvo paties nuteistojo R. F. parodymai (1 t., 62-63, 165-166 b. l.; 2 t., 36 b. l.), nukentėjusiojo J. V., liudytojų Z. V. (1 t., 4 b. l.; 2 t., 38-39, 93 b. l.), A. K. (1 t., 46-47, 48-49 b. l.; 2 t. 37 b. l.), A. F. (1 t., 54-55 b. l.; 2 t., 37-38 b. l.) parodymai, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje 2012 m. kovo 27 d. protokolas (1 t., 20-24 b. l.), 2012 m. birželio 3 d. apžiūros protokolas, specialisto išvada (1 t., 35 b. l.), asmens parodymo atpažinimo pagal nuotrauką 2012 m. kovo 8 d. protokolas (1 t., 18-19 b. l.), kurie tinkamai atskleidė nuteistojo R. F. padarytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Atkreiptinas dėmesys į nuteistojo R. F. parodymus, kurie ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme yra nenuoseklūs. Taigi, R. F. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju parodė, kad iš J. V. pareikalavo atiduoti telefoną arba jį užstatyti lombarde, tačiau šiam nesutikus, galėjo suduoti, bet to neprisimena, po to pareikalavo nueiti į parduotuvę ir pavogti butelį degtinės (1 t., 62-63 b. l.). Vėliau ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad neprisimena kaip padarė nusikaltimą, nes buvo apsvaigęs nuo alkoholio (1 t., 68-70, 165-166 b. l.). Pirmosios instancijos teisme R. F. parodė, kad prašė J. V. užstatyti telefoną už 10 Lt, nes norėjo nusipirkti alaus, tačiau nukentėjusysis atsisakė tai padaryti. Kodėl kumščiu sudavė J. V., nežino (2 t., 36-37 b. l.). Tuo tarpu apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad iš nukentėjusiojo turto nereikalavo, jo nemušė, o bylos medžiagą suklastojo pareigūnai. Akivaizdu, kad nuteistojo R. F. parodymai yra nenuoseklūs, todėl jais vadovaujamasi tiek, jie atitinka kitą bylos medžiagą ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje esančių duomenų pakanka nuteistojo kaltei nustatyti ir paneigti R. F. gynybą, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje nepadarė, o jo padaryti veiksmai yra tik atsitiktinė gyvenimiška situacija.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nukentėjusiajam J. V. negrasino ir jokios prievartos jo atžvilgiu nevartojo bei nevertė nukentėjusiojo eiti į parduotuvę vogti degtinės butelio.

Pažymėtina, kad BK 181 straipsnio 2 dalis nustato kvalifikuotą turto prievartavimo sudėtį, kada darant šią nusikalstamą veiką panaudojamas fizinis smurtas, atimama asmeniui laisvė, sunaikinamas ar sugadinamas jo turtas arba kitokiu būdu padaroma jam didelės turtinės žalos. Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį: 1) panaudojant fizinį smurtą; 2) sunaikinant ar sugadinant jo turtą; 3) paskelbiant kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas; 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimas. Šie psichinės prievartos panaudojimo būdai įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, jei panaudojamas bent vienas iš jų. Svarbu pažymėti, kad turto prievartavimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos su grasinimo turiniu, t. y. kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės ar kaltininko išsakytas nukentėjusiajam neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia.

Apeliacinio teismo nuomone, byloje ištirtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis R. F. pareikalavęs iš nukentėjusiojo J. V. perduoti jam turtą (mobilaus ryšio telefoną), o nukentėjusiajam atsisakius – pareikalavo nunešti mobiliojo ryšio telefoną į lombardą ir ten jį užstatyti. Tačiau, J. V. netenkinant tokių reikalavimų, R. F. panaudojo fizinį smurtą, suduodamas nukentėjusiajam kumščiu vieną kartą į veido sritį bei trenkdamas alkūne į dešinį skruostą ir paėmęs už peties bei grasindamas užmušti, jei pabėgs, nuvedė prie prekybos centro „I“ ir pareikalavo iš parduotuvės pavogti degtinės butelį. Taigi nuteistasis R. F. suvokė savo veiksmų pobūdį ir reikalaudamas perduoti turtą, panaudojo grasinančius bei fizinius veiksmus. Tuo tarpu, nukentėjusysis J. V. suvokdamas, kad jam pateiktas neteisėtas reikalavimas perduoti turtą, kuris buvo paremtas fiziniu smurtu bei psichine prievarta ir kurio neįvykdžius, prieš jį gali būti toliau smurtaujama, kreipėsi į teisėsaugos instituciją. Todėl nuteistojo R. F. tyčinės kaltės intelektualinis ir valinis momentai pilnai atitinka turto prievartavimo sudėties tyčios turinį. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad turto prievartavimas yra baigtas nusikaltimas nuo reikalavimo pareiškimo momento. Realus turto užvaldymas nusikaltimo baigtumui reikšmės neturi.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nuteistojo R. F. padaryta veika atitinka BK 181 straipsnio 2 dalyje, numatytus nusikaltimo požymius. Todėl pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad šių aukščiau nustatytų aplinkybių nepatvirtino nei pats nukentėjusysis J. V., nei liudytojas A. K., t. y., kad nukentėjusiajam J. V. negrasino ir jokios prievartos jo atžvilgiu nevartojo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis J. V. ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. kovo 8 d., 2012 m. balandžio 20 d. apklausų metu parodė, kad atsisakius tenkinti R. F. reikalavimus, t. y. atiduoti mobilaus ryšio telefoną arba jį nunešti į lombardą ir užstatyti už 10 Lt, nuteistasis jam kumščiu smogė į nosį ir trenkė alkūne į dešinį skruostą bei liepė eiti kartu iki prekybos centro „I“ ir pavogti butelį degtinės. Be to, einant link parduotuvės pagrasino užmušti, jei pabėgs (1 t., 11-12, 15 -16 b. l.). Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje J. V. taip pat patvirtino, kad R. F. vartojo jo atžvilgiu fizinį smurtą bei jam grasino (2 t., 36-37 b. l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo J. V. parodymai viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu išliko iš esmės nepakitę, todėl nėra jokio teisinio pagrindo abejoti jų patikimumu. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo tokie parodymai iš esmės sutapo su aukščiau paminėtais nuteistojo R. F. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. Nuteistasis nenurodo jokių įtikinamų argumentų, kodėl vėliau keitė parodymus. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis J. V. turėtų tikslą apkalbėti nuteistąjį R. F., tokių duomenų nenurodo ir pats nuteistasis savo apeliaciniame skunde.

Atkreipiamas nuteistojo R. F. dėmesys į tai, kad liudytojo A. K. duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 46-47, 48-49 b. l.), tiek pirmosios instancijos teisme (2 t., 37-38 b. l.) parodymai nei patvirtino, nei paneigė nuteistojo skunde nurodomas aplinkybes, t. y. kad nukentėjusiajam J. V. negrasino ir jokios prievartos jo atžvilgiu nevartojo, nes liudytojas visų įvykio aplinkybių nematė ir papasakoti daugiau negalėjo. Tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme liudytojas buvo apklaustas apie jam žinomas įvykio aplinkybes, kas rodo, kad byla buvo tirta išsamiai ir visapusiškai, siekiant patikrinti visas įmanomas versijas bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltus asmenis. Svarbu pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas tiek nukentėjusiojo J. V., tiek liudytojo A. K. parodymus, vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir įvertino jų visetą, t. y. parodymus vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste, o ne atskirai (atsietai) nuo visos bylos medžiagos. Tačiau nuteistasis R. F., priešingai, savo apeliaciniame skunde vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vienpusiškai, atskirai ir selektyviai analizuoja, jų nesieja tarpusavyje su kitais objektyviais bylos duomenimis. Nors nuteistasis R. F. skunde ir nurodo, kad jis nevertė nukentėjusiojo eiti į parduotuvę vogti degtinės butelio, tai prašė padaryti jo draugas L. J., tačiau šis paliepimas yra susijęs ne su pačiu turto prievartavimu iš J. V. faktu, t. y. nusikalstamos veikos aplinkybėmis, o su įvykiais po jo, kurie iš esmės neturi jokios įtakos nuteistojo R. F. padarytų nusikalstamų veiksmų nustatymui ir jų teisiniam vertinimui. Nors iš pirmos instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusysis J. V. parodė, jog butelį degtinės iš parduotuvės liepė išnešti nuteistasis kartu su L. J. (2 t., 94 b. l.), tačiau kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių tokį nukentėjusiojo teiginį teisme, byloje nėra. To nepatvirtina nei liudytojai A. K., nei nukentėjusiojo motina Z. V. Teisėjų kolegijos nuomone, J. V. duodamas parodymus apygardos teisme dėl to galėjo sąžiningai klysti.

Be to, nuteistojo skundo argumentai, kad neliepė nukentėjusiajam J. V. užstatyti mobilaus ryšio telefoną lombarde, nes jis jau nebedirbo bei tai, jog nukentėjusysis siekdamas išvengti atsakomybės ir supratęs, kad parduotuvėje yra sekamas, pasakė pardavėjui, jog jam liepė pavogti iš parduotuvės alkoholio bei atėmė iš jo mobilaus ryšio telefoną, taip pat neįrodo R. F. nekaltumo dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Apeliacinio teismo nuomone, tokios nuteistojo pateiktos versijos laikytinos gynybinėmis pozicijomis, siekiant tokiu būdu sušvelninti savo teisinę padėti, kadangi jų nepatvirtina byloje ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti įrodymai. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Šiaulių apygardos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Nuteistasis R. F. apeliaciniame skunde ypač akcentuoja tai, kad liudytojos Z. V. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes ji rėmėsi tik nukentėjusiojo J. V. parodymais, t. y. netiesioginiais (išvestiniais) įrodymais.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas yra teisus, kad šioje nagrinėjamojoje byloje tiesioginiu įrodymu gali būti pripažinti tik nukentėjusiojo J. V., kuris pats dalyvavo įvykyje, parodymai. Tačiau tai, kad pirmosios instancijos teismas, be šių nukentėjusiojo parodymų, savo išvadas pagrindė ir duomenimis, kurie laikytini netiesioginiais įrodymais, nėra Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimai. Pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, jog teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad netiesioginiais įrodymais, o būtent, liudytojos Z. V. parodymais, negalėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Nors liudytojos parodymai yra išvestiniai, nes Z. V. duodama parodymus nurodė aplinkybes, kurias ji sužinojo iš nukentėjusiojo J. V., tačiau vertinti šiuos parodymus kritiškai nėra jokio pagrindo. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad tiek nukentėjusiojo J. V. (1 t., 11-12, 15-17 b. l.; 2 t., 36-37 b. l.), tiek liudytojos Z. V. (1 t., 4 b. l.; 2 t., 38-39, 93 b. l.) parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, iš esmės neprieštarauja tarpusavyje ir viso proceso metu buvo nuoseklūs. Be to, atkreipiamas nuteistojo R. F. dėmesys į tai, kad liudytojos Z. V. šie parodymai nėra vieninteliai įrodymai, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, nes juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai (t. y. kitų liudytojų parodymai, paties nuteistojo parodymai, apžiūros protokolas, specialisto išvada, asmens parodymo atpažinimo pagal nuotrauką protokolas ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad nors liudytoja Z. V. yra nukentėjusiojo J. V. mama, jos parodymų kritiško vertinimo savaime nesuponuoja, nes kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK straipsnyje numatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei prisiekia duoti teisingus parodymus. Todėl vien tai, kad liudytoja yra nukentėjusiojo mama, nėra pagrindo jos parodymus laikyti neturinčiais įrodomosios vertės, t. y. vertinti kritiškai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. F. paskirtos bausmės dydžio ir pagrįstumo neskundžia. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, Šiaulių apygardos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam R. F. pagrįstai ir teisingai paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Byloje nėra duomenų, kad R. F. iš anksto ruošėsi padaryti šį nusikaltimą, tačiau tyčia padaryti nusikaltimą jam kilo staiga, kai sutiko nepilnametį nukentėjusįjį su draugu. Akivaizdu, kad nuteistasis pasinaudodamas J. V. jaunesniu amžiumi, savo fiziniu pranašumu sukūrė situaciją, kuri nukentėjusiajam sukėlė pagrįstą baimę ir nerimą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis), R. F. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. F. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis JucysTeisėjai Regina GaudutienėAloyzas Kruopys