Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-12-18 · Administracinė byla Nr. A-858-1425-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-12-18
Bylos Nr.
A-858-1425-12
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00211-2010-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Laimutis Alechnavičius
Trečiasis asmuo
A. G.
Pareiškėjas
Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
  • 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A858-1425/2012Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00211-2010-4Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui R. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens A. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. G.) dėl įsakymo dalies ir sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašymu (b. l. 2-6, 94-97) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Utenos apskrities viršininko 2007 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 16-1 (toliau – ir Įsakymas) 1 punktą dalyje dėl patvirtinto žemės sklypo Nr. 663-1 pakeistų ribų, 2 punktą dalyje dėl 116 eilutės pakeitimo, šiuo įsakymu pakeisto piliečių, kuriems rengiant Luokesos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, suformuoti žemės, miško, vandens telkinių sklypai, sąrašo 3 eilutę, eil. Nr. 116 dėl A. G. suprojektuoto 0,90 ha žemės sklypo;

2) panaikinti Utenos apskrities viršininko 2007 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 13-19503 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai kaimo vietovėje A. G.“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad Utenos apskrities viršininko administracija kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą ir nurodė, jog A. G. nepagrįstai buvo padidintas žemės sklypas, į kurį jam buvo atkurtos nuosavybės teisės. Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 16-469 A. G. nuosavybės teisių atkūrimui buvo suprojektuotas 0,40 ha dydžio žemės sklypas. Įsakymu šio žemės sklypo ribos bei dydis buvo pakeisti – vietoje 0,40 ha žemės sklypo suprojektuotas 0,90 ha žemės sklypas, į kurį Sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės. Padidinus šį žemės sklypą, dalis jo pateko į Paduobužės kaimo ribas. Pažymėjo, jog Paduobužės kaimo teritorijos ribos buvo nustatytos 1997 metų gegužės mėnesį. Nurodė, jog individualios įmonės matininkė O. P. neteisėtai pakeitė kaimo ribas, sumažindama kaimo teritoriją ir tuo plotu padidindama A. G. suprojektuotą žemės sklypą Nr. 663-1 nuo 0,40 ha iki 0,90 ha. Minėtu Sprendimu buvo atkurta nuosavybės teisė ir į miško sklypą Nr. 663-2. Be to, buvo neteisingai apskaičiuotos sklypų vertės.

Atsiliepimas

Atsakovas Utenos apskrities viršininko administracija (teisėjų ir pareigų perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (b. l. 38-40) prašė pareiškėjo prašymą tenkinti.

Atsakovas nurodė, kad pirmą kartą Paduobužės kaimo ribos buvo nustatytos 1997 metų gegužės mėnesį Paduobužės kaimo, neišskirstyto į vienkiemius, naudotos žemės ribų nustatymo aktu. 2006 metais A. G. buvo suprojektuotas žemės sklypas, nepažeidžiant Paduobužės kaimo ribų. Matininkė O. P. 2006 metų lapkričio mėnesį pateikė paaiškinimą, kad būtina patikslinti A. G. suprojektuoto žemės sklypo ribas, nes šalia paženklinto P. A. žemės sklypo ribos natūroje neatitiko planinės medžiagos, pateikė netikslų Paduobužės kaimo ribų planą, todėl Įsakymu buvo pakeistas A. G. suprojektuoto žemės sklypo plotas ir ribos, padidinant jį iki 0,90 ha ir į jį įjungiant dalį Paduobužės kaimo ploto.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. G. atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (b. l. 42-45) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

A. G. nurodė, kad 2000 metais žemėtvarkos skyriui jis pateikė išvadą, notariškai patvirtintą sutartį dėl teisės į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimo. Į nuosavybės teisių atkūrimo procesą jis nesikišo, prašė sutvarkyti jo dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui tvarkingai, kad ateityje nekiltų ginčų su kitais pretendentais. Jis pageidavo visą žemę gauti vienoje vietoje, tačiau jam buvo pranešta, kad vienoje vietoje galima suformuoti tik 0,90 ha žemės sklypą, likusi dalis buvo pasiūlyta mišku. Taip ir buvo atkurtos nuosavybės teisės. Nurodė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo įkūrė ūkininko sodybą, gavo projektavimo sąlygų sąvadą sodybai kurti. Problemos prasidėjo, kai pretendentas į Paduobužės kaimo žemę P. Č. prašė leisti per jo žemės sklypą nustatyti servitutą, o jis nesutiko. Pabrėžė, jog A. G. neturėtų atsakyti už žemėtvarkininkų ar matininkės klaidas.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b. l. 106-108) pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies; panaikino Utenos apskrities viršininko Įsakymo 1 punktą dalyje dėl žemės sklypo Nr. 663-1 pakeistų ribų patvirtinimo, Įsakymo 2 punktą dalyje dėl Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. 16-469 priedo 116 eilutės pakeitimo, šiuo įsakymu pakeisto piliečių, kuriems rengiant Luokesos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, suformuoti žemės, miško, vandens telkinių sklypai, sąrašo trečią eilutę dėl A. G. suprojektuoto 0,90 ha žemės sklypo Nr. 663-1; panaikino Sprendimo dalį, kuria A. G. buvo atkurta nuosavybės teisė, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,90 ha žemės sklypą Nr. 663-1, esantį Molėtų rajono savivaldybėje, Luokesos seniūnijoje, Lėlių kaime; Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą dalyje dėl Sprendimo dalies, kuria A. G. buvo atkurta nuosavybės teisė, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,55 ha miško sklypą Nr. 663-2, esantį Molėtų rajono savivaldybėje, Luokesos seniūnijoje, Svistapolio kaime, panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad toje Lietuvos valstybės teritorijoje, kur buvo likusi rėžių sistema, žemė grąžinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Tokiu pat būdu perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam žemės sklypas. Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 28 punkte nustatyta, kad, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, žemės sklypas projektuojamas laisvoje žemėje. Įsakymu patvirtinus A. G. suprojektuoto žemės sklypo Nr. 663-1 ribas bei padidinus jo plotą iki 0,90 ha, dalis jam suprojektuoto žemės sklypo pateko į Paduobužės kaimo ribas. Pabrėžė, jog Paduobužės kaimo ribos nustatytos 1997 metų gegužės mėnesio Paduobužės kaimo, neišskirstyto į vienkiemius, naudotos žemės ribų nustatymo aktu, šis aktas nebuvo nuginčytas ar įstatymų nustatyta tvarka pakeistas. Atkurti nuosavybės teises į šio kaimo žemę pretendavo septyni piliečiai, kurių sąrašas buvo patvirtintas Utenos apskrities viršininko 2006 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 16-141 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo į vienkiemius neišskirstytame (rėžiniame) Paduobužės kaime, Molėtų rajone“, Paduobužės kaimo žemės reformos žemėtvarkos projektas ginčijamo Įsakymo bei Sprendimo priėmimo dienai nebuvo priimtas. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog žemė, kurioje A. G. buvo suprojektuotas 0,90 ha žemės sklypas Nr. 663-1, nebuvo laisva, joje žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, negalėjo būti projektuojamas.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas taip pat prašė panaikinti ir Sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių A. G. atkūrimo į 0,55 ha miško sklypą. Savo prašymą pareiškėjas grindė ta aplinkybe, kad Sprendime nurodyta neteisingai apskaičiuota miško vertė. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, laikė pagrįstu pareiškėjo argumentą, kad Sprendime neteisingai nurodyta miško sklypo vertė, nes projekto autorė privalėjo remtis ne 1998 metų miško taksacijos duomenimis, bet ginčijamų aktų priėmimo dienai jau sudarytais 2000 metų miško taksacijos duomenimis. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skirtumas tarp vertės, kuri nustatyta Sprendimu, ir vertės, kuri turėjo būti apskaičiuota, yra mažas, t. y. tik 27 litai, nurodė, jog A. G. suprojektuotas 0,55 ha miško žemės sklypas buvo patvirtintas Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 16-469, kuris nėra nuginčytas. Pabrėžė, jog byloje nėra duomenų, kad, projektuojant šį miško sklypą ir atkuriant į jį nuosavybės teises, buvo pažeisti norminiai aktai ar trečiųjų asmenų teisės bei teisėti interesai. Žemės (miško) sklypo projektavimas iš naujo yra sudėtinga ir ilgalaikė procedūra, susijusi su papildomomis valstybės biudžeto lėšų išlaidomis. Nurodė, jog Sprendimo dalis dėl Nr. 663-2 miško sklypo panaikinimo laikytina neproporcinga priemone padarytiems pažeidimams ištaisyti. Teismo vertinimu, šie netikslumai gali būti ištaisyti administracine tvarka, apskaičiuojant likusios grąžintinos žemės dalį.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. G. apeliaciniu skundu (b. l. 111-115) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsiliepimas

A. G., be aplinkybių, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė tik pareiškėjo pateiktais argumentais. Pirmosios instancijos teismas netyrė faktinių bylos aplinkybių, neišreikalavo iš atsakovo nuosavybės teisių atkūrimo bylos. Pabrėžia, jog iš Luokesos kadastro vietovėje žemės reformos žemėtvarkos darbus vykdančios O. P. paaiškinimo matyti, kad ženklinant A. G. sklypą natūroje jo ribos pasikeitė, kadangi šalia paženklinto sklypo ribos, kuris priklausė P. A., natūroje P. A. sklypas neatitiko planinės medžiagos. Šis sklypas yra parduotas kitam piliečiui ir P. A. nuosavybės teise nepriklauso.

Pabrėžia, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui nėra žinoma, kodėl O. P. ženklino 0,90 ha žemės sklypą, o ne 0,40 ha žemės sklypą, jeigu ji žinojo, kad dirbtinai jį didina kitų sklypų sąskaita, tuo labiau, jeigu buvo 1997 metų gegužės mėnesio aktas dėl Paduobužės kaimo ribų jos pačios ir buvo parašytas. Pažymi, jog apie 0,40 ha žemės sklypą nebuvo niekada užsiminta, nes visą laiką buvo kalbama apie 0,90 ha žemės sklypą. Visą laiką buvo aiškinama, kad čia yra laisva žemė, kad jokių pretendentų nėra, sklypo ribos natūroje eis palei upelį ir pelkės pakraščiu. Pabrėžia, jog nepagrįstai byloje nebuvo apklausta O. P.. Mano, jog teismas nepagrįstai atmetė argumentus, kad būtina atlikti tikslius geodezinius matavimus tiek dėl žemės sklypo, tiek ir dėl žemės sklypo ploto leistinos (ribinės) paklaidos, jeigu tokia yra, ir tai turi atlikti atsakovas, nors atsakovo atstovė ir teigė, kad tam jie neturi lėšų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad jis nuo 2000 m. gegužės 3 d. pradėjo domėtis, kokia yra galimybė perimti nuosavybėn 1,24 ha žemės sklypą laisvoje valstybinėje žemėje Molėtų rajone, dėl to kreipėsi į Molėtų rajono žemėtvarkos skyrių. 2000 m. birželio 21 d. Utenos apskrities išvada Nr. 2813 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn” buvo persiųsta į Molėtų rajono žemėtvarkos skyrių. Pabrėžia, jog nėra žinoma, kada P. Č. kreipėsi dėl žemės nuosavybės atkūrimo ir susigrąžinimo natūra, kokiai eilei jis priklausė ir teismas dėl to nepasisakė, tik konstatavo, kad į Paduobužės kaimo žemę pretendavo septyni piliečiai, kurių sąrašas buvo patvirtintas Utenos apskrities viršininko 2006 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 16-141 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo į vienkiemius neišskirstytame (rėžiniame) Paduobužės kaime, Molėtų rajone”.

A. G. pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo aplinkybę, kad sklypų projektavimas Luokesos seniūnijoje buvo vykdomas jau 2005 metais. Pabrėžia, jog A. G. 2010 m. vasario 13 d. gavo Utenos apskrities viršininko 2010 m. vasario 11 d. raštą Nr. (3.19)-10-43 „Dėl servituto kelio ir žemės sklypo ribų patikslinimo”. Šiame rašte buvo užsiminta ne tik dėl servitutinio kelio, bet ir dėl žemės sklypo ribų. Tada trečiajam suinteresuotam asmeniui tapo žinoma, kad projekto autorė O. P. dėl neaiškių priežasčių pakeitė jo sklypo ribas. Toks faktas trečiajam suinteresuotam asmeniui tapo žinomas tik 2010 m. vasario 13 d., gavus minėtą raštą. Nurodo, jog O. P. yra iškelta baudžiamoji byla Nr. 74-2-00009-10 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalyje, dėl galimo dokumentų klastojimo, tačiau pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą dėl to nepasisakė.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 122-123) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš A. G. bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas, be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad A. G. nepasisako, neanalizuoja, neginčija pagrindinio pirmosios instancijos teismo motyvo, kurio pagrindu priimtas sprendimas. Jo argumentai laikytini nereikšmingais, reikšmingų motyvų jis nepateikė. A. G. neginčija fakto, kad dalis jam priklausančio žemės sklypo patenka į Paduobužės kaimo teritoriją. Pažymi, jog atmestini A. G. argumentai dėl to, kad jam nebuvo žinomos jo paties nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, nes tai yra jo paties nepagrįsto neveikimo pasekmė.

Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 124-125) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas, be argumentų, nurodytų prašyme pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad A. G. pateikia daug teisiškai nereikšmingų aplinkybių, tačiau neginčija pagrindinių pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų. Trečiasis suinteresuotas asmuo pasisako tik tiek, kad, jo manymu, žemės sklypo dalis, patenkanti į Paduobužės kaimą, yra mažesnė nei rodo byloje pateikti įrodymai. Pabrėžia, jog žemės sklypo dalis negali patekti į teritoriją, į kurią teisėtai pretenduoja kiti asmenys. A. G. galėjo domėtis nuosavybės teisių atkūrimu. Pareiškėjo vertinimu, kiekvienas asmuo turi žinoti ir vykdyti įstatymus bei negali pasiteisinti įstatymų nežinojimu. Pabrėžia, jog trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas pagrįstas vien tik prielaidomis ir interpretacijomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Utenos apskrities viršininko 2007 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 16-1 1 punkto dalies, kuria patvirtintos žemės sklypo Nr. 663-1 pakeistos ribos bei 2 punkto dalies, kuria pakeista 116 eilutė, taip pat dėl Utenos apskrities viršininko 2007 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 13-19503 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai kaimo vietovėje A. G.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies. Panaikino Utenos apskrities viršininko Įsakymo 1 punkto dalį dėl žemės sklypo Nr. 663-1 pakeistų ribų patvirtinimo, Įsakymo 2 punkto dalį dėl Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. 16-469 priedo 116 eilutės pakeitimo, šiuo įsakymu pakeisto piliečių, kuriems rengiant Luokesos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, suformuoti žemės, miško, vandens telkinių sklypai, sąrašo trečią eilutę dėl A. G. suprojektuoto 0,90 ha žemės sklypo Nr. 663-1; panaikino Sprendimo dalį, kuria A. G. buvo atkurta nuosavybės teisė, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,90 ha žemės sklypą Nr. 663-1, esantį Molėtų rajono savivaldybėje, Luokesos seniūnijoje, Lėlių kaime; Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymo dalį dėl Sprendimo dalies, kuria A. G. buvo atkurta nuosavybės teisė, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,55 ha miško sklypą Nr. 663-2, esantį Molėtų rajono savivaldybėje, Luokesos seniūnijoje, Svistapolio kaime, panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands, pareiškimo Nr. 16034/90; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland, pareiškimo Nr. 20772/92; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz v Spain, pareiškimo Nr. 30544/96).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kurio 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad toje Lietuvos valstybės teritorijos dalyje, kur buvo likusi rėžių sistema, žemė grąžinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Tokiu pat būdu perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis savininko turėtajam žemės sklypas. Šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (2006 m. rugpjūčio 6 d. redakcija) (toliau – ir Tvarka), 23 punkte numatyta, jog kaimų, neišskirstytų į vienkiemius, teritorijoje, kurioje buvo rėžių sistema, žemė grąžinama tik suprojektavus šioje teritorijoje susigrąžinančių žemę natūra piliečių žemės sklypų išdėstymą pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, parengtus laikantis Žemės ūkio ministerijos patvirtintos metodikos. Minėtos Tvarkos 28 punktas nustato, kad perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, žemės sklypas projektuojamas laisvoje žemėje.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę atkurti nuosavybės teises, ginčas kyla, ar buvo pagrindas atkurti nuosavybės teises konkrečioje vietoje. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Paduobužės kaimo ribos buvo nustatytos 1997 metų gegužės mėnesį Paduobužės kaimo, neišskirstyto į vienkiemius, naudotos žemės ribų nustatymo aktu (b. l. 14-16) Bylai reikšmingu laikotarpiu šis aktas nebuvo panaikintas, pakeistas ar nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka. Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 16-469 A. G. nuosavybės teisių atkūrimui buvo suprojektuotas 0,40 ha ploto žemės sklypas Nr. 663-1 ir 0,55 ha ploto miško sklypas Nr. 663-2 (b. l. 17-21). Utenos apskrities viršininko 2007 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 16-1 žemės sklypo Nr. 663-1 plotas buvo pakeistas – vietoje 0,40 ha žemės sklypo suprojektuotas 0,90 ha žemės sklypas (b. l. 24-25), į kurį 2007 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 13-19503 buvo atkurtos nuosavybės teisės A. G. (b. l. 10). Pastarasis sprendimas buvo priimtas remiantis Luokesos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto autorės O. P. paaiškinimu (b. l. 22). Pažymėtina, jog padidinto žemės sklypo ribos (konfigūracija) ir plotas neatitiko 2006 m. birželio 22 d. Utenos apskrities viršininko įsakymu Nr. 16-469 patvirtinto Luokesų kadastro vietovės žemėtvarkos projekto (b.l. 17-21), dalis žemės, kuri prie sklypo Nr. 663-1 buvo prijungta žemės sklypą ženklinant vietovėje, pateko į Paduobužės rėžinio kaimo teritorijos ribas (b. l. 13, 16, 17, 86), žemėtvarkos projekte ji nebuvo pažymėta kaip laisva valstybinė žemė, į kurią galima atkurti nuosavybės teises. Atkurti nuosavybės teises į Paduobužės kaimo žemę pretendavo 7 piliečiai, kurių sąrašas buvo patvirtintas Utenos apskrities viršininko 2006 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 16-141 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo į vienkiemius neišskirstytame (rėžiniame) Paduobužės kaime, Molėtų rajone“ (b. l. 83-85).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad dalis žemės, kurioje A. G. buvo suformuotas 0,9 ha žemės sklypas, nebuvo laisva valstybinė žemė, nes 1997 m. Paduobužės rėžinio kaimo ribų nustatymo aktu ji buvo priskirta šiam kaimui, jam priklausiusioje teritorijoje žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą pareiškėjui, negalėjo būti projektuojamas, nes nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų prasme tokia žemė nėra laisva valstybinė žemė. Pažymėtina ir tai, kad žemės sklypo Nr. 663-1 ženklinimo metu, byloje ginčijamų teisės aktų priėmimo metu Paduobužės į vienkiemius neišskirstyto kaimo žemėtvarkos projektas, kuriame būtų nustatytos kitos šio rėžinio kaimo ribos, nebuvo priimtas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1994 m. balandžio 22 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos įsakymu Nr. 231 Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo į vienkiemius neišskirstytų kaimų buvusioje teritorijoje metodikos patvirtinimo patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo į vienkiemius neišskirstytų kaimų buvusioje teritorijoje metodikos (toliau - ir Metodika) 2 punkte nurodyta, jog ji taikoma sprendžiant žemės grąžinimą kaimuose, kurie iki 1940-1944 m. nebuvo išskirstyti į vienkiemius. Metodikos 3 punkte nurodyta, jog į vienkiemius neišskirstyto kaimo buvusioje teritorijoje žemės grąžinimas sprendžiamas tik suprojektavus visų šioje teritorijoje susigrąžinančių žemę natūra asmenų žemės sklypų išdėstymą. Metodikos 5 punkte, be kita ko, numatyta, jog „žemės reformos žemėtvarkos projekto autorius į vienkiemius neišskirstytų kaimų teritorijų pertvarkymo darbus organizuoja šia tvarka: 5.1. preliminarinio žemės reformos žemėtvarkos projekto brėžinyje pažymimos sąlyginės kaimų ribos; 5.2. išskaičiuojamas bendras buvusios kaimo žemės plotas, iš jo - atskirų žemės naudmenų, nusausintos ir drėkinamos žemės plotai <...>“. Iš bylos medžiagos matyti, jog minėtas 1997 m. gegužės mėn. Paduobužės kaimo, neišskirstyto į vienkiemius, naudotos žemės ribų nustatymo aktas ir jo dalimi esantis planas (b.l. 14-16) buvo patvirtintas atsižvelgiant, be kita ko, į kviestinių asmenų paaiškinimus, juo buvo nustatytas konkretus Paduobužės kaimo gyventojų naudotas žemės plotas (31 ha pagrindiniame masyve ir 4.9 ha užribiniame masyve). Taigi darytina išvada, kad aptariamas planas buvo sudėtinė minėto rėžinio kaimo žemėtvarkos projekto rengimo procedūros dalis. Todėl, turint galvoje tai, jog žemės sklypo Nr. 663-1 ženklinimo metu ir byloje ginčijamų teisės aktų priėmimo metu šis aktas nebuvo pakeistas, panaikintas ar nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų abejoti jame esančios informacijos teisingumu, o Paduobužės į vienkiemius neišskirstyto kaimo žemėtvarkos projektas, kuriame būtų nustatytos kitos šio rėžinio kaimo ribos, nebuvo priimtas, darytina išvada, kad ginčijamų teisės aktų priėmimo metu nebuvo teisinio pagrindo juo nesivadovauti sprendžiant Paduobužio rėžinio kaimo ribų klausimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu iš esmės neginčija, jog dalis sklypo, į kurį 2007 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 13-19503 buvo atkurtos nuosavybės teisės, patenka į Paduobužės kaimo teritoriją, taip pat nepateikia įrodymų, kurie paneigtų šią pirmosios instancijos teismo išvadą. A. G. teigimu, jis nebuvo susipažinęs su savo nuosavybės teisių atkūrimo byla, ir nežinojo, kad jam buvo numatytas 0,4 ha, o ne 0,9 ha ploto žemės sklypas. Šiuo atveju tai, ar apeliantas pasinaudojo teise susipažinti su savo nuosavybės teisių atkūrimo byla, neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl šis argumentas atmestinas kaip teisiškai nereikšmingas.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus, kad būtina atlikti tikslius geodezinius matavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra būtina atlikti tikslius geodezinius matavimus, kadangi pagal aptartą teisinį reglamentavimą jokia sklypo dalis negali pateikti į žemę, kuri nėra laisva. Pagal byloje esančius įrodymus (b. l. 13, 16, 17, 86) teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dalis 0,9 ha ploto žemės sklypo, į kurį A. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės, ginčijamų teisės aktų priėmimo metu pateko į 1997 m. Paduobužės rėžinio kaimo ribų nustatymo aktu apibrėžtą Paduobužės rėžinio kaimo teritoriją.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo pateiktų įrodymų. Šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi teismo sprendime yra aptarti įrodymai, kurie turi reikšmės nagrinėjamo ginčo sprendimui. Trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl servituto nustatymo, taip pat dėl A. G. domėjimosi galimybe perimti nuosavybėn 1,24 ha žemės sklypą laisvoje valstybinėje žemėje vertintini kaip nesusiję su nagrinėjamo ginčo esme, todėl atmestini.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tačiau nenurodo, kodėl šios bylos nebuvo galima nagrinėti, kol nebus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 74-2-00009-10 ir kaip tai lėmė priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą, todėl šis apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad jei būtų priimtas teismo sprendimas, žemės reformą įgyvendinančios institucijos privalėtų jam atkurti nuosavybės teises, o vykdant teismo sprendimą jam būtų padaryta turtinė ir neturtinė žala. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, todėl įsiteisėjus teismo sprendimui žemės reformą įgyvendinančios institucijos turi pareigą atkurti pareiškėjo nuosavybės teises teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Kiek tai susiję su turtinės ar neturtinės žalos atlyginimu trečiajam suinteresuotam asmeniui, teisėjų kolegija pažymui, kad tai nėra šios administracinės bylos objektas. Jeigu, trečiojo suinteresuoto asmens manymu, valstybės institucijos veiksmais ar neveikimu atkuriant nuosavybės teises jam buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala, jis turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl jo atlyginimo.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atitinkamai trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas