- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-28
- Bylos Nr.
- A-556-2199-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01297-2011-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Atsakovas
- Turto, Turto vertinimo priežiūros tarnybai
- Pareiškėjas
- A. U., G. M.
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Ober-Haus“
- Advokatai
- Paulius Čerka
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Turto vertinimo priežiūros tarnybos prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimo išaiškinimo ir pareiškėjo A. U. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. U. ir G. M. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei ,,Ober-Haus“ nekilnojamasis turtas dėl įsakymų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai A. U. ir G. M. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu prašydami: 1) panaikinti atsakovo viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto (toliau – ir VšĮ Audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas, ir Institutas, ir atsakovas) 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. B1-18; 2) panaikinti VšĮ Audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. B1-17. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimu A. U. ir G. M. apeliacinį skundą patenkino, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą. Teismas panaikino viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto (dabar Turto vertinimo priežiūros tarnyba) 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. B1-18 „Dėl turto vertintojo ir vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimų galiojimo panaikinimo“ bei viešosios įstaigos Audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto (dabar Turto vertinimo priežiūros tarnyba) 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. B1-17 „Dėl turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimo“.
Teismas konstatavo, kad administracinėje byloje yra skundžiami viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto (dabar Turto vertinimo priežiūros tarnyba) 2011 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. B1-18, VšĮ Audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto 2011 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. B1-17, kuriais panaikinti A. U. išduotų 2004 m. lapkričio 4 d. turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2000 m. kovo 29 d. vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (kilnojamojo turto vertinimo sritis) bei vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (nekilnojamojo turto vertinimo sritis) galiojimas, o G. M. panaikintas 2000 m. balandžio 21 d. išduoto turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimas. Teismas nurodė, kad Finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-114 patvirtintos Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklės, kurių 20.3 ir 21 punktų pagrindais panaikintas G. M. turėtas Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimas nekilnojamojo turto srityje. Taisyklių 20.3 punkte buvo nustatyta (redakcija galiojusi nuo 2009 m. rugsėjo 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 17 d.), kad turto vertintojo pažymėjimo galiojimas panaikinamas, jeigu inter alia turto vertintojas pažeidžia Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto vertintojų veiklą, ir (arba) Turto vertintojo profesinės etikos kodeksą ir tai, remdamasis dokumentais pagrįstais asmenų skundais, patvirtina instituto atsakingas darbuotojas savo išvadoje, teikiamoje instituto direktoriui kartu su siūlymu panaikinti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą. Minėta nuostata būtų aiškintina taip: turto vertintojo pažymėjimo galiojimas panaikinimas, kai yra nustatomi teisės aktų pažeidimai, reglamentuojantys turto vertintojų veiklą, ir (arba) Turto vertintojo profesinės etikos kodekso pažeidimai, o tuos pažeidimus patvirtina instituto atsakingas darbuotojas visa tai atvaizduodamas savo išvadoje, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, taip kaip numatė teisėkūros subjektas, turi baigtis siūlymu panaikinti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą, jei prieinama išvados, kad priešinga teisei ar profesinei etikai veika reikalauja griežto ir veiksmingo atsako. Analizuojant byloje surinktus įrodymus matyti, jog tokia išvada apskritai buvo surašyta, tačiau joje nėra aiškiai išreikštas siūlymas panaikinti G. M. kaip turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą. Be to, susipažinus su išvados turiniu galima aiškiai identifikuoti, kokius pažeidimus kaltinama padariusi G. M., bet nepakankamai suprantamas nurodomų pažeidimų neatitikimas konkretiems teisės aktams bei jų dalims. Pavyzdžiui, jei teigiama, kad G. M. surašydama ataskaitą pateikė ne visų įvertintų žemės sklypų fotonuotraukas, tai turėjo būti konkrečiai ir nurodyta, kad toks neveikimas yra nesuderinamas su konkretaus teisės akto konkrečia dalimi, punktu ar panašiai. Analogiška pozicija ir dėl kitų nurodomo teisės aktuose nustatytų reikalavimų nesilaikymo. Minimi trūkumai nėra suderinami su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimais ir akivaizdžiai trukdantys asmeniui apsiginti, o teismui patikrinti, ar viešojo administravimo sistemos subjekto sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Taisyklių 21 punktas suteikė teisę turto vertintojų priežiūros institucijos direktoriui pasinaudoti Instituto tarybos pagalba, kuri išreiškė siūlymą panaikinti pareiškėjų turimus turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimų galiojimą darydama nuorodą į tą patį Taisyklių 20.3 punktą, todėl teigtina, kad be tiksliai bei aiškiai išreikšto siūlymo naikinti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą negalėjo būti priimtas sprendimas Nr. B1-17. Teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas). Atsakovui priimant sprendimą dėl turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimo, nepasisakyta, kodėl proporcingumo aspekto plotmėje taikoma tokia poveikio priemonė – turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas, kodėl nėra galimybės taikyti kitokią poveikio priemonę, o tai irgi teisiškai reikšmingas momentas, jei būtų buvę konstatuota apie padarytus teisės ar profesinės etikos pažeidimus, suponuojančius tam tikros veiklos draudimą, kitaip tariant apribojant galimybę pasirinkti darbinės veiklos sritis. Be kita ko pastebėtina, kad vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų yra nuolatinė teisinio reguliavimo raida. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir tokiu būdu yra įtvirtinamos naujos, tobulinamos galiojančios ir pašalinamos pasenusios teisės normos. Nuo 2012 m. gegužės 1 d. nauja redakcija įsigaliojo Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, kuris pagal hierarchiją yra aukštesnės galios teisės aktas nei įsakymas. Minimas teisės aktas įtvirtino daug naujų teisės normų, reguliuojančių turto vertintojų veiklą, taip pat apibrėžė ir atvejus, kada turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas panaikinamas. Sąraše nėra įtvirtintos taisyklės, kurios pagrindu buvo priimtas skundžiamas sprendimas Nr. B1-17, ir teisės užsiimti atitinkama veikla atėmimas sureguliuotas siekiant užtikrinti maksimaliai objektyvaus sprendimo priėmimą ir iš esmės yra gerinantis pareiškėjos teisinę padėtį. Teisės teorijoje neabejojama, jog teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit , t. y. teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Tai ne kartą savo nutarimuose yra pabrėžęs ir Konstitucinis Teismas (pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d., 1994 m. balandžio 21 d. nutarimai). Išimtis daroma tada, kai baudžiamojoje ar administracinėje teisėje panaikinamas veikos baudžiamumas ar sušvelninama atsakomybė. Darytina prielaida, kad kitose teisės šakose atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas būtų galimas, jei tai nurodyta pačiame įstatyme ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimas). 2012 m. gegužės 1 d. nauja redakcija įsigaliojusiame Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nenumatyta atgalinio veikimo galia, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, atsižvelgiant į jau paminėtą aplinkybę, kad dabar galiojantis teisinis reguliavimas yra palankesnis pareiškėjai, ir tai byloja besikreipusio teisminės gynybos asmens naudai. Dėl visų išdėstytų priežasčių teismas konstatavo, kad skundžiamas 2011 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. B1-17 naikintinas, o tai reiškia, jog negali būti paliktas galioti ir pirmosios instancijos teismo sprendimas aptariama apimtimi. Dėl A. U. išduoto turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimo ir kitų kvalifikacijos pažymėjimų panaikinimo teismas nurodė, kad pareiškėjo (apelianto) A. U. situacijos faktinės aplinkybės iš esmės yra identiškos G. M. atvejui. Iš atsakovo pusės padarytos tos pačios teisinio vertinimo spragos. Nesant teisinio aiškumo buvo apribota teisė į teisminę gynybą, pasikeitė ir teisinis reguliavimas pastarojo asmens naudai. Vadinasi, 2011 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. B1-18 yra naikintinas ir yra naikintinas visas, kadangi kiti kvalifikacijos pažymėjimai yra susieti su turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimu.
II.
Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba 2012 m. spalio 22 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė prašymą dėl teismo sprendimo išaiškinimo, o būtent prašo išaiškinti: 1. Ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2199/2012 reiškia, kad A. U. ir G. M. už viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto nustatytus turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus turėtų būti skiriama viena iš naujos redakcijos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatytų drausminių nuobaudų?; 2. Ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2199/2012 reiškia, kad 2011 m. gruodžio 1 d. A. U. išduoto Vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (nekilnojamojo turto vertinimo sritis) galiojimas turėtų būti panaikintas?
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi nauja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (Žin., 1999, Nr. 52-1672; 2011, Nr. 86-4139) redakcija apibrėžė atvejus, kada turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas panaikinamas, tačiau šiame sąraše nėra įtvirtinta taisyklė, kurios pagrindu buvo priimti minėti viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto direktoriaus įsakymai. Rezoliucinėje sprendimo dalyje LVAT pasisakė tik dėl minėtų viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto direktoriaus įsakymų panaikinimo, tačiau nepaneigė pareiškėjų A. U. ir G. M. padarytų turto ir verslo vertinimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, dėl kurių minėti įsakymai buvo priimti, bei nepasisakė, kokia atsakomybės forma turėtų būti taikoma pareiškėjams pagal naujos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo redakcijos nuostatas, todėl susiklostė situacija, kad už padarytus teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimo veiklą, pažeidimus pareiškėjams nepritaikyta jokia atsakomybės forma. Turto vertinimo priežiūros tarnyba pažymi, kad minėtų įsakymų priėmimo metu, t. y. 2011 m. gegužės 9 d., viešoji įstaiga Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas negalėjo pareiškėjams taikyti švelnesnių atsakomybės formų, kadangi pagal tuo metu buvusį teisinį reglamentavimą (Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-114 (Žin., 2003, Nr. 41-1892; 2008, Nr. 24-883; 2009, Nr. 113-4833), 20.3 punktas)), vienintelė atsakomybės forma už nustatytus turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų pažeidimus buvo turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymas, nustatantis kitokias atsakomybės formas už turto vertinimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, buvo priimtas 2011 m. birželio 22 d., o įsigaliojo tik 2012 m. gegužės 1 d., taigi minėtų viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto direktoriaus įsakymų priėmimo metu negalėjo būti ir nebuvo žinoma, kad teisinis reglamentavimas turto vertintojų atsakomybės klausimu pasikeis. Pastebėtina ir tai, kad 2011 m. spalio 10 d., t. y. dar tebevykstant teismo procesui Vilniaus apygardos administraciniame teisme, A. U. pateikė viešajai įstaigai Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutui (dabar Turto vertinimo priežiūros tarnyba) prašymą leisti laikyti turto vertintojo asistento kvalifikacijos egzaminą, 2011 m. lapkričio 24 d. šį egzaminą išlaikė, o 2011 m. gruodžio 1 d. jam buvo išduotas Vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) (nekilnojamojo turto vertinimo sritis). Kadangi LVAT panaikino viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto direktoriaus įsakymą, kuriuo A. U. turimų kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas buvo panaikintas, susiklostė situacija, kad šiuo metu A. U. turi du vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimus nekilnojamojo turto vertinimo srityje.
Pareiškėjas A. U. Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2012 m. spalio 12 d. išsiuntė prašymą dėl 2 475,93 Lt išlaidų atlyginimo už atstovavimą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. A556-2199/2012.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi pareiškėjo A. U. prašymą dėl išlaidų atlyginimo perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
2013 m. balandžio 12 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo A. U. pareiškimas dėl bylinėjimosi išlaidų atsisakymo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad pasinaudoja Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsnyje suteikta teise ir atsisako savo prašymo, kuriuo prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo. Pareiškėjas pažymi, kad jam suprantamos prašymo atsisakymo pasekmės, t. y. kad pakartotinai negalės pateikti prašymo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prašymas dėl teismo sprendimo išaiškinimo atmestinas.
Prašymo dėl teismo išlaidų nagrinėjimas nutrauktinas.
ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis nustato galimybę teismui išaiškinti savo priimtą sprendimą, kol sprendimas neįvykdytas. Pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė justicija“ Nr. 18).
Iš atsakovo Turto vertinimo priežiūros tarnybos prašymo išaiškinti teismo sprendimą turinio matyti, kad jis siekia, jog būtų išaiškinta, ar pareiškėjams už viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto nustatytus turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus turėtų būti skiriama viena iš naujos redakcijos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatytų drausminių nuobaudų.
Akcentuotina, kad pagal Konstituciją valstybės valdžios organizavimas ir veikla yra grindžiama valdžių padalijimo principu (Konstitucijos 5 str.). Pagal šį principą įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai nustatoma jos paskirtį atitinkanti kompetencija. Teisinėje valstybėje kiekviena valdžia (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ar teisminė) vykdo jai pavestas funkcijas ir realizuoja savo kompetenciją. Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, nė viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 1995 m. spalio 26 d., 1999 m. gegužės 11 d., 2001 m. balandžio 26 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija yra vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 str. 1 d.). Teisingumo vykdymas – tai teisinių konfliktų sprendimas, priimant teisinius sprendimus. Teisingumas vykdomas taikant specialias procesines formas, kurių paskirtis – užtikrinti asmens teises teismo procese, palengvinti nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, priimti teisingą sprendimą. Demokratinėje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra tas, kad teismai, spręsdami teisinius konfliktus, užtikrina Konstitucijoje, įstatymuose, kituose jiems neprieštaraujančiuose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, teisės viršenybę, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).
Teisingumo vykdymo funkcijai yra pavesta tik teismams. Šios funkcijos negali vykdyti jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Tai, kad teismai yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija, skelbiama ir Teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje. Analogiška nuostata įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 6 straipsnyje.
Taigi teismas – viena iš valstybės valdžių, kuriai vienintelei pavesta teisingumo vykdymo funkcija ir kurios veikla grindžiama nepriklausomumo principu. Teisingumo vykdymo funkcijos negali vykdyti jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas. Atitinkamai, teisminė valdžia negali iš kitos valstybės valdžios institucijos perimti jai priskirtų funkcijų.
Administracinėje byloje buvo skundžiami viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto (dabar Turto vertinimo priežiūros tarnyba) 2011 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. B1-18, VšĮ Audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto 2011 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. B1-17, kuriais panaikinti A. U. išduotų 2004 m. lapkričio 4 d. turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2000 m. kovo 29 d. vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (kilnojamojo turto vertinimo sritis) bei vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (nekilnojamojo turto vertinimo sritis) galiojimas, o G. M. panaikintas 2000 m. balandžio 21 d. išduoto turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjų apeliacinį skundą patenkino, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą. Teismas panaikino viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto (dabar Turto vertinimo priežiūros tarnyba) 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. B1-18 „Dėl turto vertintojo ir vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimų galiojimo panaikinimo“ bei viešosios įstaigos Audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto (dabar Turto vertinimo priežiūros tarnyba) 2011 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. B1-17 „Dėl turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimo“. Vadinasi, teismas jam pavestą funkciją įvykdė. Sprendimas akivaizdžiai aiškus – atstatyta buvusi iki ginčijamų aktų priėmimo padėtis, t. y. atkurtos pažeistos pareiškėjų teisės, ir čia jokių neaiškumų nekyla. Atsakovo pateiktas klausimas nesusietas su sprendimo neaiškumu. Kiekviena valstybės institucija turi veikti taip kaip numato Konstitucija ir kiti įstatymai.
Iš atsakovo prašymo išaiškinti teismo sprendimą turinio taip pat matyti, kad jis siekia, jog būtų išaiškinta, ar teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2199/2012 reiškia, kad 2011 m. gruodžio 1 d. A. U. išduoto Vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (nekilnojamojo turto vertinimo sritis) galiojimas turėtų būti panaikintas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju atsakovo antrasis pateiktas klausimas yra nukreiptas ne į paties teismo sprendimo neaiškumą, o į po sprendimo susiklosčiusios situacijos teisinį aiškinimą, tačiau toks aiškinimas teismo yra atliekamas tik kai sprendžiamas individualus ginčas, todėl ir šiuo atveju nėra pagrindo taikyti ABTĮ įtvirtintą normą, reglamentuojančią sprendimo išaiškinimą. ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis nelemia teismo pareigos faktinės situacijos teisiniam vertinimui po įsiteisėjusio teismo sprendimo.
Dar kartą pažymėtina, kad teismai vykdo teisingumą konkrečiose bylose ir neturi teisinio pagrindo teisiniams patarimams administracinės bylos proceso dalyviams.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad prašomas išaiškinti teismo sprendimas yra aiškus ir suprantamas. Prašymas išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą neatitinka ABTĮ 94 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, dėl ko negali būti patenkintas.
Nagrinėjamoje byloje taip pat teismui pateiktas pareiškėjo A. U. prašymas dėl 2 475,93 Lt išlaidų atlyginimo už atstovavimą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. A556-2199/2012.
2013 m. balandžio 12 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo A. U. pareiškimas dėl bylinėjimosi išlaidų atsisakymo.
Pareiškėjas nurodo, kad pasinaudoja ABTĮ 52 straipsnyje suteikta teise ir atsisako savo prašymo, kuriuo prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo. Pareiškėjas pažymi, kad jam suprantamos prašymo atsisakymo pasekmės, t. y. kad pakartotinai negalės pateikti prašymo.
Teisėjų kolegija atsižvelgusi į pareiškėjo atsisakymą nuo prašymo, nebevertina prašymo dėl išlaidų pagrįstumo ir prašymo dėl teismo išlaidų nagrinėjimą nutraukia (ABTĮ 133 str., 101 str. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, 101 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Turto vertinimo priežiūros tarnybos prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimo išaiškinimo atmesti.
Pareiškėjo A. U. prašymo dėl teismo išlaidų nagrinėjimą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.