- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-09
- Bylos Nr.
- e2A-1038-392/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03139-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- V. K.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Monsega“, G. A.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, Danutės Kutrienės, Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. K. patikslintą ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Monsega“, G. A. dėl 2018 m. sausio 6 d. Sutarties pripažinimo nesudaryta, 2018 m. sausio 9 d. Sutarties pripažinimo negaliojančia bei įpareigojimo grąžinti kioską.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydama: pripažinti 2018 m. sausio 6 d. prekybos kiosko pirkimo-pardavimo sutartį nesudaryta; pripažinti 2018 m. sausio 9 d. panaudos sutartį negaliojančia ab initio; įpareigoti atsakovę uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Monsega“ grąžinti prekybinį kioską, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bei prekybinio kiosko raktus; priteisti iš atsakovių ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. balandžio 3 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu A. P. iš V. G. ir S. G. asmeninėn nuosavybėn įsigijo prekybinį kioską, esantį adresu (duomenys neskelbtini). 2017 m. gruodžio 6 d. prekybinio kiosko panaudos sutarties Nr. 2017/12-01 pagrindu A. P. prekybinį kioską buvo perdavęs neatlygintinai naudotis atsakovei UAB „Monsega“. (duomenys neskelbtini) mirus A. P., ieškovė V. K., remiantis 2018 m. birželio 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu, paveldėjo po A. P. mirties jam priklausantį visą kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą, tame tarpe ir prekybos kioską. 2018 m. gegužės 10 d. ieškovė, peržiūrėdama skelbimų portalo „skelbiu.lt“ puslapius apie parduodamas patalpas pamatė skelbimą, kad skubiai yra parduodamas prekybos kioskas, esantis (duomenys neskelbtini), už 6 000 Eur sumą. Kadangi iškilo reali grėsmė netekti ieškovei priklausančio daikto, todėl 2018 m. birželio 7 d. ieškovė, sutinkamai su 2017 m. gruodžio 6 d. prekybinio kiosko panaudos sutarties Nr. 2017/12-01 3.1. punktu, išsiuntė pranešimą UAB „Monsega“, pagal pastarosios buveinės registracijos adresą, kuriuo informavo apie prekybinio kiosko panaudos sutarties nutraukimą bei pareikalavo per dvi savaites atlaisvinti prekybinio kiosko patalpas ir sumokėti su kiosko patalpų naudojimu susijusius komunalinius mokesčius. Pažymi, kad po 2017 m. gruodžio 6 d. prekybinio kiosko panaudos sutarties Nr. 2017/12-01 vienašališko nutraukimo atsakovė UAB „Monsega“, prekybinio kiosko ieškovei neperdavė, taip pat neperdavė raktų nuo prekybinio kiosko bei ignoravo ieškovės daugkartinius žodinius prašymus dėl prekybinio kiosko grąžinimo. Kilus ginčui teisme, UAB „Monsega“ vadovė, t. y. atsakovė G. A., teigė, kad prekybos kiosku 2017 m. gruodžio 6 d. panaudos sutarties pagrindu UAB „Monsega“ naudojosi iki kol šio kiosko iš A. P. 2018 m. gruodžio 6 d. nenupirko G. A., o ši sutartis sudaryta tik žodžiu. Tačiau bylos nagrinėjimo eigoje UAB „Monsega“ atstovas į bylą pateikė „atsiradusią rašytinę 2018 m. sausio 6 d. prekybos kiosko pirkimo-pardavimo sutartį, kurios šalimis yra A. P. ir G. A.. Kartu su rašytine pirkimo-pradavimo sutartimi atsirado ir 2018 m. sausio 9 d. panaudos sutartis, kurios pagrindu ginčo prekybos kioską G. A. neatlygintinai perduoda naudotis savo vadovaujamai įmonei „Monsega“. Tačiau atsiliepime į pirminį ieškinį UAB „Monsega“ neužsiminė, kad ginčo prekybos kioską neatlygintinai valdo jau „naujos“ panaudos sutarties pagrindu. Teismo posėdžio metu ieškovė papildomai nurodė, kad paveldėjus palikėjo turtą, tame tarpe ir kioską, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė siuntė atsakovei raštišką pranešimą dėl nuomos sutarties nutraukimo, tačiau atsakovė atsisakė perduoti jai kioską bei raktus nuo jo. Atsakovė G. A. nurodė ieškovei, jog kioskas priklauso būtent atsakovei, kadangi A. P. buvo reikalingi pinigai ir jis pardavė atsakovei kioską. Atsakovė 2018 m. lapkričio 20 d. kartu su kitais rašytiniais įrodymais pateikė A. P. ir UAB „Monsega“ 2017 m. gruodžio 6 d. kasos aparato pirkimo - pardavimo sutartį Nr. l. Vėliau atsakovė teismui pateikė netikėtai atsiradusią rašytinę 2018 m. sausio 6 d. prekybos kiosko pirkimo - pardavimo sutartį, kurios šalimis yra A. P. ir G. A.. Kartu su rašytine prekybos kiosko pirkimo - pradavimo sutartimi netikėtai atsirado ir 2018 m. sausio 9 d. panaudos sutartis, kurios pagrindu prekybos kioską G. A. perduoda savo įmonei „Monsega“. Palyginus ieškovės pateiktos kasos aparato ir UAB „Monsega“ pateiktos prekybos kiosko pirkimo - pardavimo sutarčių antrus/paskutinius puslapius, kuriuose iš esmės yra tik 2 svarbūs sutarties sudarymui elementai - nurodytos jos šalys ir jų parašai, aiškiai matyti, kad abiejų sutarčių antras puslapis prasideda tuo pačiu punktu „5. Šalių atsakomybė“, ta pačia raide, visi jame esantys sutarties punktai, ir turinys, visas šio puslapio teksto išdėstymas, formatavimas, šriftas ir kiti turinio visi elementai yra visiškai identiški. Prekybos kiosko pirkimo - pardavimo sutarties, kaip ir kasos aparto pirkimo - pardavimo sutarties, skiltyje „Pirkėjas“ yra spaudukai „Direktorė G. A.“, G. A. parašas ir UAB „Monsega“ spaudas, nors UAB „Monsega“ nėra prekybos kiosko pirkimo - pardavimo sutarties šalimi. Taigi, UAB „Monsega“ nebuvo jokio pagrindo pasirašyti prekybos kiosko pirkimo - pardavimo sutarties. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad 2018 m. sausio 6 d. prekybos kiosko pirkimo - pardavimo sutartis, kuria G. A. tariamai pirko prekybos kioską, yra suklastota, o jos klastojimo mechanizmas su A. P. rašysenos autentiškumu tiesiogiai nėra siejamas. Taigi, 2018 m. sausio 6 d. prekybos kiosko pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta, bet klastojant sukurta, „sukonstruota“ tokiu būdu paruoštas pirmas prekybos kiosko pirkimo - pardavimo sutarties lapas ir prie jo prisėstas atsakovės turėtos kasos aparato pirkimo - pardavimo sutarties egzemplioriaus antras lapas. Panaudos sutartis yra fiktyvi, sudaryta tik pridengti 2018 m. sausio 6 d. pirkimo - pardavimo sutarties klastojimą, sustiprinti klastotos sutarties tikrumo įspūdį, nes G. A., nebūdama prekybos kiosko savininke, neturėjo teisinio pagrindo ją sudaryti. Panaudos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatyminėms nuostatoms, todėl yra niekinė ir negaliojanti nuo sudarymo momento.
Atsiliepimas
2. Atsakovės ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad A. P. 2008 m. balandžio 3 d. nusipirktą seną, sovietinio tipo, maždaug 10 kv. m kioską, niekada nebuvo perleidęs panaudos sutartimi naudotis UAB ,,Monsega“, o maždaug 2010 metais pašalino iš jo buvimo vietos į sodą, esantį (duomenys neskelbtini) (sklypo Nr. plane 78) bei jo vietoje pastatė naują, modernų paviljoną, kurio matmenys yra 5 m x 6 m, t. y. 30 kv. m. Šis naujas 30 kv. m kioskas 2017 m. gruodžio 6 d. panaudos sutartimi buvo perleistas naudotis UAB ,,Monsega“ iki kol šio kiosko iš A. P. 2018 m. sausio 6 d. nenusipirko G. A., kuri 2018 m. sausio 9 d. perleido jį panaudos pagrindais UAB ,,Monsega“. Mirus A. P., ieškovė buvo informuota apie tai, kad naująjį kioską A. P. pardavė G. A., tačiau ieškovei nesuradus G. A. A. P. perduotų pinigų (4 000 Eur), pastaroji melagingai pareiškė, jog ji paveldėjo būtent naują modernų kioską, kuris buvo A. P. pastatytas 2010 metais, bei pirkimo-pardavimo sutartimi perleistas G. A.. Ieškovė savo, kaip paviljono savininkės, teises kildina iš A. P. 2008 m. balandžio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties bei 2018 m. birželio 5 d. paveldėjimo teisės liudijimo, tačiau siekiant išsiaiškinti, kuris ir koks kioskas 2008 m. balandžio 3 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu buvo adresu (duomenys neskelbtini), ieškovė kreipėsi į N. seniūniją su prašymu išduoti seniūnijos turimus rašytinius dokumentus su informacija, kokio dydžio ir koks kioskas A. P. 2008 m. balandžio 3 d. buvo įgytas iš V. ir S. G., kokio dydžio kioskui jie buvo pasirašę laikinosios prekybos vietos nuomos sutartį. 2018 m. rugsėjo 21 d. gauta N. seniūnijos seniūno V. S. pažyma, kurioje nurodyta, kad 2008 m. balandžio 3 d. V. G. ir S. G. pardavė A. P. kioską esantį (duomenys neskelbtini), kuris susideda iš dviejų mažesnių kioskų kurių dydis 2 x 5 m. Taip pat buvo pateikta 2003 m. lapkričio 10 d. laikinosios prekybos vietos nuomos sutartis bei 2003 m. lapkričio 10 d. laikinosios prekybos vietos perdavimo ir priėmimo aktas Nr. 17, kuriuose aiškiai nurodyta, jog kioskui skirta vieta yra 2 x 5 m, t. y. iš viso 10 kv. m. Ieškovė priešingai negu teigia ieškinyje, po A. P. mirties paveldėjo jo 2008 m. balandžio 3 d. pirktą kioską, kurio dydis yra 5 m x 2 m, t. y. 10 kv. m, šiuo metu esantį (duomenys neskelbtini) (sklypo Nr. plane 78), o ne A. P. naujai 2010 metais pastatytą bei G. A. parduotą kioską, kurio plotas yra net 30 kv. m. Naujai pastatytas paviljonas nebuvo įtrauktas nei į iš ieškovės žodžių ir pateiktų duomenų sudarytą 2018 m. gegužės 8 d. antstolio paveldimo turto apyrašą, nei į 2018 m. birželio 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Atsakovė G. A. nurodė, kad kai mirė A. P. motina, jis atėjo pas atsakovę ir pasiūlė jai nusipirkti jo kioską, kadangi jis nesiruošė tame kioske vykdyti jokios veiklos. Atsakovė siūlė A. P. kiosko kainos 4000 Eur sumą pervesti į sąskaitą, tačiau jis sakė, kad pinigus nori gauti grynais. Kioską atsakovė iš A. P. nusipirko asmeniškai, kaip fizinis asmuo. Įmonės vardu kiosko pirkti negalėjo, kadangi nebuvo jokių kiosko dokumentų. Pirkimo-pardavimo sutartį atsakovė rado internete ir atsispausdino. Kai buvo pasirašoma kiosko pirkimo-pardavimo sutartis, dalyvavo dar du liudytojai.
3. Liudytoja J. Z. parodė, kad ieškovė yra jos motina. Su A. P. santykiai buvo geri. A. P. mirus, su atsakove G. A. buvo kalba apie kiosko grąžinimą, tačiau atsakovė kategoriškai kalbėjo, jog jei jai bus sumokėti 4 000 Eur, tik tokiu atveju ji grąžins kioską ir raktus nuo jo. Jos motina pateikė G. A. reikalavimą dėl panaudos sutarties nutraukimo, tačiau atsakovė su tuo nesutiko.
4. Liudytojas V. S. parodė, kad jis yra N. seniūnijos seniūnas. Anksčiau (duomenys neskelbtini) stovėjo senas sujungtas iš dviejų kioskas apie 2 x 5 kv. m ploto, kurį V. G. pardavė A. P. motinai. Po kurio laiko toje vietoje buvo pastatytas kitas didesnis kioskas, apie 30 kv. m ploto paviljonas. Pažymėjo, jog savivaldybė išnuomoja žemės plotą, ir nėra svarbu, kas yra kiosko savininkas/nuomotojas. Laikinosios prekybos nuomos sutartimi buvo suteikta apie 10 kv. m plotas, vėliau 5 x 6 kv. m ploto žemės sklypas.
5. Liudytojas L. K. parodė, kad pirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), iš ieškovės. Šiame žemės sklype stovi senas kioskas, kurio išmatavimai 210 x 620 cm, kuris anksčiau stovėjo adresu (duomenys neskelbtini).
6. Liudytoja R. B. parodė, kad 2018 m. sausio mėnesį ėjo namo ir pamatė, kad (duomenys neskelbtini), atidarytas kioskas, kuris daug laiko buvo uždarytas. Kioske buvo G. A. ir dar viena moteris, vėliau atėjo A. P.. G. A. paprašė jos pabūti, kol bus perduoti pinigai. Kioske liko keturiese: G. A., A. P., ji ir dar viena moteris. A. P. ir G. A. pasirašinėjo sutartis, G. A. padėjo ant stalo aštuonias euro kupiūras po 500 Eur, t. y. 4 000 Eur. Ji nežinanti, kas per sutartis buvo pasirašoma, tik matė, kad pasirašinėjo sutartį ir perdavinėjo pinigus. Girdėjo, kad jie tarpusavyje kalbėjo apie kioską ir pasirašinėjo kažkokius dokumentus.
7. Liudytoja L. C. parodė, kad po 2018 Naujųjų metų ėjo (duomenys neskelbtini) ir pamatė atidarytą kioską, kuris ilgą laiką buvo uždarytas. Liudytoja tuo metu neturėjo darbo. Atėjusi į kioską, paprašė darbo. Tą dieną ji visą dieną dirbo pas atsakovę. Apie 18 val. į kioską atėjo A. P.. G. A. jai pasakė, kad pirks kioską iš A. P. ir paprašė liudytojos sudalyvauti pasirašant sandorį. Ji sutiko. Tuo metu kioske dar buvo dar viena moteris, kurios atsakovė taip pat paprašė sudalyvauti sudarant sandorį. G. A. iš rankinės išsitraukė dokumentus ir A. P. juos pasirašė. G. A. sumokėjo A. P. 4 000 Eur. Liudytoja papildomai pažymėjo, kad toje pačioje vietoje, (duomenys neskelbtini), anksčiau stovėjo senas geltonas kioskas, vėliau A. P. motina kioską nudažė pilkai, o vėliau, apie 2010 m., toje vietoje buvo pastatytas naujas kioskas, kuris stovi ten iki šiol.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės V. K. atsakovės UAB „Monsega“ naudai 2 050 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovės 11,67 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai.
9. Teismas nustatė, kad 2008 m. balandžio 3 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu A. P. iš V. G. ir S. G. asmeninėn nuosavybėn įsigijo 2 x 5 m prekybinį kioską, esantį (duomenys neskelbtini). 2017 m. gruodžio 6 d. prekybinio kiosko panaudos sutarties Nr. 2017/12-01 pagrindu A. P. prekybinį kioską buvo perdavęs neatlygintinai naudotis atsakovei UAB „Monsega“. (duomenys neskelbtini) mirus A. P., ieškovė V. K., remiantis 2018 m. birželio 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu, paveldėjo po A. P. mirties jam priklausantį visą kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą. Teismas nurodė, kad iš byloje esančio paveldėjimo teisės liudijimo matyti, kad ieškovė V. K. paveldėjo kioską, kuris 2008 m. balandžio 3 d. buvo įgytas A. P. pirkimo-pardavimo sutartimi ir stovėjo (duomenys neskelbtini). Iš N. seniūnijos pažymos matyti, kad 2008 m. V. ir S. G. pardavė A. P. būtent 2 x 5 kv. m kioską, stovėjusį (duomenys neskelbtini). Laikinosios prekybinės vietos nuomos sutartis ir Laikinosios prekybinės vietos perdavimo aktas patvirtina, jog prekybiniam kioskui buvo skirta 2 x 5 kv. m plotas. Antstolio Dariaus Blizniko 2018 m. spalio 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 35-18-21 patvirtina, kad adresu (duomenys neskelbtini) stovi ne 2 x 5 kv. m senas kioskas, o 5 x 6 kv. m modernus kioskas, o senas kioskas stovi kitoje vietoje – sodininkų bendrijoje „G.“, (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju N. seniūnas parodė, kad A. P. valdė 2 x 5 kv. m kioską, o po maždaug metų adresu (duomenys neskelbtini), jis pastatė naują 5 x 6 kv. m kioską, kurį valdė atsakovė G. A.. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas L. K. parodė, kad iš ieškovės įgijo žemės sklypą, kuriame ir stovi minimas 2 x 5 kv. m senas kioskas, kuris į tą sklypą buvo atvežtas 2010 metais. Atsakovės G. A. ir A. P. sudarytą sandorį patvirtina byloje esanti 2018 m. sausio 6 d. kiosko pirkimo-pardavimo sutartis, sutartį patvirtina dviejų sutarties sudarymą mačiusių liudytojų L. C. ir R. B. parodymai, kad jų akivaizdoje buvo pasirašyta kiosko pirkimo-pardavimo sutartis ir A. P. perduota 4 000 Eur suma. Byloje esantis 2018 m. balandžio 17 d. atsakovės G. A. prašymas Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, patvirtina, kad ji informavo savivaldybę, jog 2018 m. sausio 6 d. įsigijo kioską iš A. P.. Teismas pažymėjo, kad kiosko pirkimo-pardavimo sutartyje esančio A. P. parašo autentiškumą patvirtino atliktos rašysenos ekspertizės 2019 m. balandžio 16 d. aktas Nr. 11-678 (19). Ieškovės teiginys, kad 2018 m. sausio 6 d. prekybos kiosko pirkimo – pardavimo sutartis yra sukonstruota, paremtas tik ieškovės spėlionėmis, tam patvirtinti ieškovė nepateikė jokių įrodymų bei nereiškė jokio prašymo dėl dokumentinės ar kitokios tinkamos ekspertizės, kuri būtų galėjusi patvirtinti ar paneigti nurodytą versiją, skyrimo. Teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti 2018 m. sausio 6 d. kiosko pirkimo-pardavimo sutartį nesudaryta, todėl ir reikalavimas pripažinti 2018 m. sausio 9 d. panaudos sutartį negaliojančia ab initio ir reikalavimas grąžinti raktus negali būti tenkinami.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti kitą sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Apeliantė nurodo, kad pirkimo – pardavimo sutartis akivaizdžiai suklastota. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad kiosko pirkimo – pardavimo sandorį patvirtina rašytinė sutartis nevertino atsakovių paaiškinimo nenuoseklumo, jų kaitos apie sutarties sudarymo aplinkybes, nors šios aplinkybės yra esminės, rodančios klastojimo faktą. Prekybos kiosko pirkimo – pardavimo sutartis turi šiuos klastojimo požymius: palyginus 2017 m. gruodžio 6 d. kasos aparato ir 2018 m. sausio 6 d. kiosko pirkimo – pardavimo sutarčių antrus, paskutinius lapus, akivaizdu, kad abiejų sutarčių antras puslapis prasideda tuo pačių punktu „5. Šalių atsakomybė“, ta pačia raide, visi šiame lape esantys sutarties punktai, jų turinys, teksto išdėstymas, formavimas, šriftas ir kiti elementai yra visiškai identiški; abiejose sutartyse yra spaudai „Direktorė G. A.“ ir G. A. parašas, UAB „Monsega“ spaudas, nors iš pirmojo prekybos kiosko pirkimo – pardavimo sutarties lapo matyti, kad UAB „Monsega“ nėra šios sutarties šalimi. Atsakovės nepaneigė nurodyto sutarties klastojimo fakto.
10.2. Pirmosios instancijos teismas nevertino apeliantės argumentų dėl prekybos kiosko pirkimo – pardavimo sutarties klastojimo požymių ir mechanizmo, nepašalino prieštaravimų dėl sandorio (ne)sudarymo aplinkybių, jokiu aspektu nevertino sutarties, kaip rašytinio įrodymo, patikimumo. Apeliantės nuomone, atsakovių gynyba, kad ginčo sutartį pasirašė sutarties šalimi nesanti UAB „Monsega“ tik dėl G. A. teisinių žinios stokos, nėra įtikinama. Pastebėjo, kad sutarčių sudarymo praktikos turėjo abi atsakovės, nes UAB „Monsega“ yra verslininkė, o jos vadovė (tuo pačiu ir vienintelė akcininkė) yra tos pačios verslininkės, bendrovės vadovė. Aptarti argumentai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog kiosko pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, bet „atsirado“ tik teisminio proceso eigoje, siekiant gintis nuo apeliantės reikalavimų. Sprendimo išvada, kad kiosko pirkimo - pardavimo sutartis pasirašyta liudytojų akivaizdoje nepagrįsta ir neatitinka faktinių aplinkybių bei liudytojų parodymų. Liudytojomis apklaustos R. B. ir L. C. negalėjo paaiškinti, ką tiksliai pasirašinėjo G. A. ir A. P., nežino už ką mokėjo pinigus. Nei viena iš liudytojų jų minėtų pasirašomų dokumentų neskaitė, jų turinio nematė, negalėjo nurodyti pinigų perdavimo pagrindo, todėl išvada, neva ginčo sutartis pasirašyta liudytojų akivaizdoje yra ydinga. Be to, atsakovės neturi teisės šio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais, o teismas jais vadovautis (CK 1.8 straipsnis, 1.73 straipsnis, 1.93 straipsnis).
10.3. Apeliantės nuomone, tai, kad A. P. parašo tikrumą ginčo sutarties antrame lape patvirtino ekspertas, šiam ginčui nėra reikšminga, nes sutarties klastojimo mechanizmas nesietinas su A. P. parašo autentiškumu, t. y. pirmo sutarties puslapio, kuriame nėra nei vienos iš šalių parašo, sukūrimu, parengimu, ir realiai tarp UAB „Monsega“ ir A. P. pasirašytos kasos aparato pirkimo - pardavimo sutarties antro lapo pateikimu, kaip ginčo sutarties antro lapo. Taigi, parašo autentiškumo patvirtinimas, atsakovei G. A. nepateikiant teismui Kasos pirkimo - pardavimo sutarties savo egzemplioriaus originalo, neturi jokios įrodomosios reikšmės - nepatvirtinta ginčo sutarties tikrumo.
10.4. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti Savivaldybės 2018 m. gegužės 3 d. rašto į atsakovės prašymą skelbti žemės nuomos konkursą turinį, iš kurio akivaizdu, kad Savivaldybė nevertino ir nenustatinėjo, ar G. A. yra prekybos kiosko savininkė. Minėtame rašte aiškiai nurodyta, kad nuomininkas A. P. neturėjo teisės perduoti teisės naudotis valstybinės žemės sklypu tretiesiems asmens, o Savivaldybė su G. A. nėra sudariusi prekybos kiosko įrengimo ir eksploatavimo sutarties, todėl G. A. neturi teisės vykdyti ūkinės - komercinės veiklos valstybės žemės sklype. Taigi, Savivaldybė tik konstatavo neteisėtą ūkinės - komercinės veiklos vykdymą, bet nevertino teisių į prekybos kioską.
10.5. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino apeliantės argumentų apie atsakovių pateiktos 2018 m. sausio 9 d. panaudos sutarties fiktyvumą, jos sudarymo tik, siekiant imituoti ginčo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą, sukurti fiktyvų pagrindą UAB „Monsega“ valdyti prekybos kioską. Nors apeliantė dar iki ieškinio reikalavo, kad jai būtų perduotas prekybos kioskas, tačiau nei tuo metu, nei atsiliepime UAB „Monsega“ neužsiminė, kad prekybos kioską valdo „naujos“ panaudos sutarties pagrindu. Atsakovė aplinkybę apie „naujos“ panaudos sutarties sudarymą nurodė tik 2019 m. sausio 16 d., nors ieškinys pareikštas dar 2018 m. rugsėjo 10 d. Neabejotina, kad šios aplinkybės yra svarbios ir reikšmingos teisingam ginčo išsprendimui, tačiau sprendimu liko neįvertinos, toleruojant atsakovių neteisėtą elgesį, klastojant dokumentus ir teikiant juos teismui, prašant prijungti juos prie bylos medžiagos. Iš sprendimo turinio nėra aiški išvada apie apeliantės paveldėto turto apimtį. Vienu atveju konstatuojama, kad ji po A. P. mirties paveldėjo visą jam priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Kitu atveju paveldėto turto apimtis susiaurinta, nurodant, kad apeliantė paveldėjo tik vieną kioską, kuris 2008 m. balandžio 3 d. įgytas A. P. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Teismo išvada, kad apeliantė paveldėjo tik vieną – seną kioską, nepagrįsta.
10.6. Atsakovių argumentai, kurie klaidino teismą, įtakojo skubotą išvadą apie paveldėto turto apimtį. Jų teiginiai, kad į paveldimo turto apyrašą neįtrauktas prekybos kioskas, nes palikėjas šį turtą pardavė, neatitinka ne tik faktinių aplinkybių, bet ir prieštarauja pačių atsakovių versijai. Iš bylos duomenų matyti, kad į paveldimo turto apyrašą įtrauktas prekybos kioskas, kurio buvimo vietos adresas: (duomenys neskelbtini). Taigi, adresas yra tas pats, kur ir dabar stovi ginčo prekybos kioskas. Apeliantė, susipažinusi su A. P. bei sutuoktinių V. ir S. G. 2008 m. balandžio 3 d. pirkimo - pardavimo sutartimi, kurios 1 punkte nurodyta, kad perkamas prekybos kioskas, šios sutarties sudarymo dieną esantis (duomenys neskelbtini), turėjo pagrindą matyti, jog A. P. prekybos kioską įsigijo būtent pastarosios sutarties pagrindu, nes šioje sutartyje jokių kioską identifikuojančių ir/ar individualizuojančių duomenų (modelio, tipo, ploto ir pan.) nėra. Ginčo prekybos kioskas (duomenys neskelbtini), stovi jau 10 metų ar net daugiau, o apie tai, kad neeksploatuojamas, jokios ekonominės vertės neturtintas senasis metalinis kioskas apskritai egzistuoja, apeliantė sužinojo tik šios bylos nagrinėjimo metu. Logiška ir labiau tikėtina, kad apeliantė apie prieš 10 ar daugiau metų stovėjusį A. P. kioską buvo visiškai užmiršus, įsitikinus, kad jo net nėra. Į bylą pateiktame antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole esančios senojo kiosko fotonuotraukos patvirtinta, kad daiktas netinkamas naudoti civilinėje apyvartoje, netinkamas eksploatavimui, menkavertis - nebūtų jokio tikslo tokio daikto įtraukti į paveldimo turto apyrašą. Apeliantė buvo įsitikinus, kad tarp palikėjo A. P. daiktų rasta 2008 m. balandžio 3 d. pirkimo - pardavimo sutartis yra būtent ginčo prekybos kiosko sutartis, nes sutapo jo buvimo vieta ir sutartyje nurodyta. Teiginiai, neva apeliantė į paveldimo turto apyrašą neįtraukė ginčo prekybos kiosko, nes žinojo apie jo pardavimą atsakovei G. A., neatitinka tikrovės ir jokiu būdu nepatvirtina prekybos kiosko pirkimo - pardavimo sutarties tikrumo.
10.7. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai atsakovei UAB „Monsega“ priteisė visas bylinėjimosi išlaidas. Akivaizdu, kad atsakovė (-ės) bylinėjimosi išlaidas patyrė išskirtinai dėl savo pasirinkto elgesio modelio, todėl neteisinga jas perkelti apeliantei. Jeigu atsakovės būtų dar iki teismo proceso pradžios informavusios apeliantę apie prekybos kiosko pirkimo - pardavimo sutartį, pateikusios tai patvirtinančius dokumentus: rašytinę sutartį, jeigu tokia būtų egzistavusi, jos kopiją, pakvitavimą ar pan., ieškinys net nebūtų pareikštas - šalys bylinėjimosi išlaidų nebūtų patyrusios. Taigi, net atmetus ieškinį, buvo akivaizdus pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bendrosios taisyklės, nes reikėjo atsižvelgti į netipinį atsakovių elgesį.
Atsiliepimas
11. Atsakovės atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Sutarčių ginčijimo klausimas šioje byloje yra teisiškai nereikšmingas, nes ieškovė savo teises į kioską kildina būtent iš 2008 m. balandžio 3 d. pasirašyto kiosko pirkimo – pardavimo sutarties, 2018 m. birželio 5 d. paveldėjimo teisės liudijimo 7 punkto, kuriame nurodyta, jog paveldimą turtą sudaro prekybinis kioskas, 2008 m. balandžio 3 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu buvęs adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovėms tiek rašytinių dokumentų pagalba, tiek ir liudytojų parodymais įrodžius, jog ieškovės paveldėtas kioskas yra ne modernus ir naujas paviljonas stovintis senojo vietoje, o senas geležinis sovietinio tipo kioskas šiuo metu esantis (duomenys neskelbtini), naujojo A. P. paviljono perleidimo sutarčių nuginčijimo klausimas, nesant jam (naujam kioskui) įtrauktam į paveldimo turto apyrašą yra neaktualus, todėl ieškinys atmestinas. Priešingai nei nurodo ieškovė, A. P. 2008 m. balandžio 3 d. nusipirktą seną, sovietinio tipo, maždaug 10 kv. m kioską, niekada nebuvo perleidęs panaudos sutartimi naudotis UAB „Monsega“, o maždaug 2010 metais pašalino jį iš jo buvimo vietos į sodo sklypą esantį (duomenys neskelbtini) (sklypo Nr. plane 78) bei jo vietoje pastatė naują, modernų paviljoną kurio matmenys yra 5 m x 6m, t. y. 30 kv. m. Minėtas naujas 30 kv. m kioskas 2017 m. gruodžio 6 d. panaudos sutartimi buvo perleistas naudotis UAB „Monsega“ iki kol šio kiosko iš A. P. 2018 m. sausio 6 d. nenusipirko G. A., kuri 2018 m. sausio 9 d. perleido juo naudotis panaudos pagrindais UAB „Monsega“. Ieškinys atmestinas, nes ginčo kioskas nebuvo įtrauktas nei į 2018 m. gegužės 8 d. sudarytą antstolio M. D. paveldimo turto apyrašą, nei 2018 m. birželio 5 d. notarės V. P. paveldėjimo teisės liudijimą, todėl nėra paveldėjimo objektu. Iš byloje esančio 2018 m. gegužės 8 d. antstolio M. D. paveldimo turto apyrašo jame yra įtrauktas tik prekybinis kioskas 2008 m. balandžio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu buvęs adresu (duomenys neskelbtini) A. J. naujos statybos modernaus kiosko į apyrašą bei paveldimo turto sąrašą ieškovė neįtraukė, be to apyrašo pabaigoje savo parašu patvirtino, jog apyraše nurodytas visas jai žinomas palikėjo turtas. Pažymėjo, kad dėl apyrašo patikslinimo nei iki ieškinio padavimo, nei bylos nagrinėjimo stadijoje ji nesikreipė, todėl naujos statybos paviljonui nesant paveldimo turto dalimi, ginčas teisme negalėjo būti sprendžiamas. Ieškovės bei jos atstovų paaiškinimas, jog ji galėjo nežinoti apie naujai pastatyto paviljono statybos aplinkybes, ir kito senos statybos kiosko egzistavimą, paneigia liudytojo L. K. parodymai, kuriose jis nurodė, kad sklype įsigytame iš ieškovės iki šiol stovi sovietinio tipo kioskas, kuris prieš tai stovėjo adresu (duomenys neskelbtini), taigi ieškovė negalėjo nežinoti apie senojo kiosko egzistavimą, kadangi sodo sklypą kartu su kiosku perleido L. K.. Ieškovė nenurodė visiškai jokio faktinio ginčo sutarčių negaliojimo pagrindo, nepateikė jokių sutarčių nesudarymo ar negaliojimo įrodymų bei nenurodė tai pagrindžiančių argumentų, todėl ieškinys ir šioje dalyje atmestinas. Nurodo, kad ieškovei nepateikus jokių konkrečių faktinių aplinkybių bei įrodymų sudarančių pagrindą abejoti 2018 m. sausio 6 d. kiosko pirkimo - pardavimo sutarties patikimumu ieškovės atstovo baigiamojoje kalboje nurodomos sutarties klastojimo prielaidos nėra pakankamas pagrindas ieškinį tenkinti. Be to, ieškovė iškėlusi versiją dėl prekybinio kiosko pirkimo - pardavimo sutarties suklastojimo, nepateikė prašymo teismui dėl ekspertizės, kuri būtų galėjusi patvirtinti ar paneigti nurodytą versiją. Ieškovė ir jos atstovai remiasi tik prielaidomis ir spėliojimais, kad sutartis galėjo būti sukonstruota, tačiau tam patvirtinti nepateikė jokių įrodymų. Pažymėjo, jog G. A. paaiškino, jog ji neturi jokių teisinių žinių, taip pat sutarčių sudarymo momentu neturėjo pažįstamų teisininkų, todėl tiek kiosko pardavimo sutartį, tiek ir kasos pardavimo sutartį paruošė surasdama sutarties šabloną bei tekstą internete, ką patvirtina „rekvizitai.lt“ įrašas puslapių apačioje. Kadangi minėtuose šablonuose buvo nurodytos vietos į kurias reikėjo įrašyti parduodamo objekto pavadinimą ir kainą, tik šios vietos buvo užpildomos bei keičiamos (iš viso šabloninė sutartis buvo pakeista trimis sakiniais), todėl antras sutarties lapas abiejuose sutartyse yra analogiškas, nes jame nebuvo poreikio nieko keisti. Aplinkybė, kad kasos pirkimo - pardavimo sutarties originalas yra prarastas dėl atsakovės nerūpestingumo, patirties stokos ir žinių neturėjimo kaip tvarkyti dokumentus, neturi esminės reikšmės šioje byloje bei jokiais būdais neįrodo, kad kiosko pirkimo pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. Nustačius, kad ieškovės paveldėtas kioskas nėra šios bylos ginčo kiosku, nebuvo jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog ieškovė paveldėjo dar vieną kioską. Kita vertus, teismo sprendimas, kuriame būtų nustatyta, jog ieškovė paveldėjo dar vieną prekybos kioską, atsakovių nuomone, būtų visiškai nepagrįstas bei išeinantis už ieškinio ribų, nes ieškovė neprašė teismo pripažinti, jog paveldėjo kioską, kuris 2019 m. sausio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartimi buvo perleistas G. A.. Atsakovės nesutinka su ieškovės argumentais dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kaip matosi iš ieškovės užimtos pozicijos teisme, net ir sužinojusi apie tai, kad atsakovės turi kiosko perleidimo sutartį ji su šia aplinkybe nesutiko. Pradžioje nurodė, kad A. P. parašas yra suklastotas. Teismo ekspertizei nustačius, jog parašas yra tikras, atsirado kita - sutarties sukonstravimo versija, nepaisant to, jog sutarties sudarymą patvirtina byloje apklausti liudytojai bei rašytiniai įrodymai. Taigi, kaip matyti iš ieškovės veiksmų, net ir sužinojusi apie tai, kad rašytinė sutartis egzistuoja ji ieškinio neatsiėmė, o priešingai nurodė, jog sutartis suklastota. Šių aplinkybių visuma parodo, jog kiosko perleidimo sutarties pateikimas ieškovei, nepadėtų išvengti ginčo, todėl nėra jokio teisinio pagrindo mažinti atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti skundo ribas, nenustatyta.
13. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas ar tarp atsakovės 2018 m. sausio 6 d. G. A. ir A. P. įvyko kiosko pirkimo – pardavimo sandoris, ar 2018 m. sausio 6 d. kiosko pirkimo-pardavimo sutartis yra sudaryta.
14. Nustatyta, kad ieškovė V. K. paveldėjo A. P. priklausantį visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, tame tarpe ir kioską, kuris 2008 m. balandžio 3 d. buvo įgytas A. P. pirkimo-pardavimo sutartimi ir stovėjo (duomenys neskelbtini). N. seniūnijos pažymoje nurodyta, kad 2008 m. V. ir S. G. pardavė A. P. 2 x 5 kv. m kioską, stovėjusį (duomenys neskelbtini). Laikinosios prekybinės vietos nuomos sutartis ir Laikinosios prekybinės vietos perdavimo aktas patvirtina, jog prekybiniam kioskui buvo skirtas 2 x 5 kv. m plotas. Antstolis Darius Bliznikas 2018 m. spalio 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 35-18-21 nurodė, kad adresu (duomenys neskelbtini), stovi ne 2 x 5 kv. m senas kioskas, o 5 x 6 kv. m modernus kioskas, senas kioskas stovi kitoje vietoje – sodininkų bendrijoje „G.“, (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu apklaustas N. seniūnas. Liudytojas L. K. nurodė, kad 2 x 5 kv. m senas kioskas stovi žemės sklype, kurį jis įsigijo iš ieškovės. Taigi, 2018 m. sausio 6 d. kiosko pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu A. P. 2008 m. balandžio 3 d. įgytas kioskas stovėjo žemės sklype, esančiame sodininkų bendrijoje „G.“, (duomenys neskelbtini), o 5 x 6 kv. m modernus kioskas stovėjo adresu (duomenys neskelbtini).
15. Pateiktu apeliaciniu skundu ieškovė nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2018 m. sausio 6 d. kiosko pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta. Tačiau tai patvirtina sutarties sudarymą mačiusių dviejų liudytojų L. C. ir R. B. parodymai, atsakovės G. A. 2018 m. balandžio 17 d. prašymas Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, rašysenos ekspertizės 2019 m. balandžio 16 d. aktas Nr. 11-678 (19).
16. Pasak apeliantės, teismo išvada dėl sutarties galiojimo yra nepagrįsta, padaryta neįvertinus reikšmingų aplinkybių, bylos duomenų. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Ieškovė teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme nurodė, kad paveldėjo palikėjo A. P. turtą, tame tarpe ir kioską, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovė G. A. paaiškino, kad A. P. pardavė jai kioską, esantį adresu (duomenys neskelbtini), už 4 000 Eur, kai buvo pasirašoma kiosko pirkimo – pardavimo sutartis dalyvavo du liudytojai. Liudytojos R. B. ir L. C. teismo posėdyje patvirtino, kad joms dalyvaujant buvo pasirašyta sutartis, matė, kaip G. A. sumokėjo A. P. 4 000 Eur. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad A. P. ir G. A. pasirašė kiosko pirkimo – pardavimo sutartį ir G. A. sumokėjo A. P. 4 000 Eur. Šiuo atveju tai, kad liudytojos negalėjo paaiškinti kokią tiksliai sutartį pasirašinėjo atsakovė ir A. P., pasirašomų dokumentų neskaitė, jų turinio nematė, neįrodo, jog buvo pasirašyta ne kiosko pirkimo – pardavimo sutartis. Tai, kad G. A. su A. P. sudarė sandorį, kurio metu G. A. įsigijo kioską, esantį adresu (duomenys neskelbtini), patvirtina ir byloje esantis atsakovės raštas Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, kuriuo G. A. dar 2018 m. balandžio 17 d. informavo savivaldybę apie 2018 m. sausio 6 d. įsigytą kioską iš A. P..
17. Apeliantė nurodo, kad kiosko pirkimo – pardavimo sutartis yra suklastota, nes turi šiuos klastojimo požymius: palyginus 2017 m. gruodžio 6 d. kasos aparato ir 2018 m. sausio 6 d. kiosko pirkimo – pardavimo sutarčių antrus, paskutinius lapus, akivaizdu, kad abiejų sutarčių antras puslapis prasideda tuo pačių punktu „5. Šalių atsakomybė“, ta pačia raide; visi šiame lape esantys sutarties punktai, jų turinys, teksto išdėstymas, formavimas, šriftas ir kiti elementai yra visiškai identiški; abiejose sutartyse yra spaudai „Direktorė G. A.“ ir G. A. parašas, UAB „Monsega“ spaudas, nors iš pirmojo prekybos kiosko pirkimo – pardavimo sutarties lapo matyti, kad UAB „Monsega“ nėra šios sutarties šalimi. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus vertina kritiškai. Susipažinusi su byloje esančiomis 2017 m. gruodžio 6 d. kasos aparato ir 2018 m. sausio 6 d. kiosko pirkimo – pardavimo sutartimis, įvertinusi sutarčių paskutinių lapų turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad paskutiniuose lapuose esantys A. P. ir G. A. parašai (priešingai nei teigia apeliantė) nėra identiški, skiriasi parašo vieta, UAB „Monsega“ spaudo vieta, kasos aparato pirkimo – pardavimo sutartyje spaudas palinkęs į kairę. Tai, kad ant kiosko pirkimo – pardavimo sutarties yra UAB „Monsega“ spaudas, nors ji nėra sutarties šalis, nepatvirtina, jog kiosko pirkimo – pardavimo sutartis yra suklastota. Kiosko pirkimo-pardavimo sutartyje esančio A. P. parašo autentiškumą patvirtino atliktos rašysenos ekspertizės 2019 m. balandžio 16 d. aktas Nr. 11-678 (19).
18. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177, 185 straipsniai), todėl padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama patvirtinti faktui, kad 2018 m. sausio 6 d. kiosko pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta.
19. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
20. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atsakovei UAB „Monsega“ priteisė bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovė bylinėjimosi išlaidas patyrė išskirtinai dėl savo pasirinkto elgesio modelio, todėl neteisinga jas perkelti apeliantei. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Šalys savo interesus byloje gynė joms suprantama apimtimi ir priemonėmis, teismas bylos nagrinėjimo metu piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis nenustatė. Įvertinus tai, darytina išvada, jog teismas pagrįstai, atmetęs ieškinį, iš ieškovės atsakovei priteisė bylinėjimosi išlaidas.
21. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
22. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Atsakovė UAB „Monsega“ už atsiliepimo į skundą surašymą patyrė 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, jos priteisiamos iš ieškovės.
23. Apeliantės prašymas sustabdyti šią bylą iki ikiteisminio tyrimo pagal jos pareiškimą dėl pirkimo – pardavimo sutarties suklastojimo atlikimo netenkintinas, nes sutarties ekspertizę buvo galima atlikti (ji buvo atlikta) ir nagrinėjant šią bylą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
ieškovės V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. K. 700 Eur bylinėjimosi išlaidų UAB „Monsega“.