Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2014-08-27 · Administracinė byla Nr. I-555-426/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-08-27
Bylos Nr.
I-555-426/2014
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Bronius Januška, Rūta Miliuvienė, Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
I. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybės
Administracinė byla Nr. I-555-426/2014(Proceso Nr. 3-61-3-01635-2012-3)Procesinio sprendimo kategorija 58., 73.
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. gruodžio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Broniaus Januškos, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Paulauskienės, dalyvaujant pareiškėjai I. S., Lietuvos valstybę atstovaujančios Nacionalinės teismų administracijos atstovėms Rimantei Valkavičienei ir T. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovės Lietuvos valstybės prašymą pareiškėjai I. S. dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prašymą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Nacionalinė teismų administracija (toliau – ir Administracija) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriame prašoma atgręžti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-14 nutarties administracinėje byloje Nr. A50 -566/2013 dalių įvykdymą ir priteisti iš pareiškėjos I. S. 6 025,24 Lt teisėjo valstybinės pensijos permoką (t. 2, b. l. 17–21).

Pagrįsdama savo reikalavimą paaiškino, kad Administracijos direktoriaus 2013-05-21 įsakymo Nr. 9FB-14-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinės pensijos mokėjimo I. S.“ pagrindu 2013-05-21 I. S. buvo išmokėta 20 477,87 Lt (dvidešimties tūkstančių keturių šimtų septyniasdešimt septynių Lt 87 ct) teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka, priteista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-14 nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-566/2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01635-2012-3), nuo 2011-12-09 iki 2012-10-01. Mokėjimas buvo atliktas atsižvelgiant į antstolio R. V. 2013-04-25 raginimą įvykdyti sprendimą vykdomojoje byloje Nr. 0128/13/00991, nepaisant to, kad Administracija 2013-05-09 kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl proceso atnaujinimo šioje byloje ir apie tai atskirai informavo tiek antstolį, tiek pareiškėją, prašydama geranoriškai susitarti ir nevykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-14 nutarties, kol nėra išspręstas klausimas dėl proceso atnaujinimo.

Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-01-27 nutartimi nutarė pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-566/2013 inter alia toje dalyje, kuria iš Administracijos buvo priteista 20 477,87 Lt dydžio teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-01-27 nutartimi pareiškėjos I. S. naudai priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, kuriai atstovauja Administracija, 16 380,97 Lt dydžio teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, susidariusį dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 str. 3 d. taikymo nuo 2011-12-09 iki 2012-12-31.Taigi, įsiteisėjusia teismo nutartimi ginčas dėl teisėjo valstybinės pensijos nepriemokos užbaigtas I. S. priteisiant ne 20 477, 87 Lt, o 16 380,97 Lt nepriemoką, t. y. 4 096,90 Lt mažiau, negu pareiškėjai buvo pervesta valstybės biudžeto lėšų, vykdant antstolio raginimą.

Pažymi, kad Administracijos direktoriaus 2013-05-21 įsakymo pagrindu I. S. taip pat nuo 2013-05-01 iki 2013-08-07 buvo mokama 3 213,91 Lt dydžio teisėjų valstybinė pensija inter alia netaikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 str. 1 d. nuostatos, nukreipiančios į šio įstatymo 1 priede nurodytą koeficientą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-01-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-292/2014 konstatavo, kad „apskaičiuojant pareiškėjai pagal galiojančius ir Konstitucijai neprieštaraujančius teisės aktus priklausančią teisėjų valstybinę pensiją, turėjo būti taikyta Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostata ir nurodyta pensija turėjo būti perskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal 1 priede nurodytą formulę. <...> pareiškėjai nuo 2011-12-09 turėjo būti mokama 2 571,13 Lt dydžio per mėnesį teisėjų valstybinė pensija“. Taigi, laikotarpiu nuo 2013-05-01 iki 2013-08-07 I. S. buvo mokama didesnė teisėjų valstybinė pensija, nei priklausė mokėti pagal aktualų teisinį reguliavimą ir dėl to susidarė 1 928,34 Lt permoka.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, pareiškėjai buvo išmokėta iš viso 6 025,24 Lt permoka.

Nurodo, kad buvo bandoma ginčą dėl pensijos permokos išspręsti geruoju, tačiau Administracijoje 2014-05-19 gautas I. S. raštas, kuriame pažymėta, kad grąžinti teisėjo valstybinės pensijos permokos dalį nėra pagrindo.

Administracija nurodo, kad vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 760–762 str. nuostatomis bei teismine praktika, ji įgijo teisę į sprendimo įvykdymo atgręžimą dėl paraiškėjai išmokėtos pensijos permokos. Taip pat pažymi, kad kai kurių kategorijų civilinėse bylose įstatymas nustato tam tikrus sprendimų įvykdymo atgręžimo ribojimus. Civilinio proceso kodekso 762 str. 4 d. nustatytas sprendimų įvykdymo atgręžimo ribojimas taikomas esant tokios sąlygoms: 1) teismų sprendimu, kuris vėliau panaikintas apeliacine ar kasacine tvarka, buvo priteistas ir išieškotas ieškovo naudai darbo užmokestis ar jam prilygintos išmokos ir 2) neįrodoma, kad gavėjas veikė nesąžiningai ar buvo padaryta sąskaitybos klaidų. Tačiau ginčo atveju šios normos netaikytinos, o Administracijos nuomone yra pagrindas sprendimo įvykdymo atgręžimui.

Atsiliepimas

Pareiškėja I. S. teismui pateiktame atsiliepime (t . 2, b. l. 91–95) su Administracijos pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti. Taip pat prašė priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b. l. 106–108).

Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad įstatymas nenumato, jog kreipimasis su pareiškimu dėl proceso atnaujinimo sustabdytų vykdymo veiksmus, jei nėra teismo nutarties dėl vykdymo veiksmų sustabdymo. Atsakovė savo teisių vykdymo procese negynė, antstolio veiksmų neskundė, nesiėmė jokių priemonių dėl vykdymo veiksmų sustabdymo. Pažymi, kad pagal Civilinio proceso kodekso 760 str. 1 d., jeigu panaikintas jau įvykdytas sprendimas ir iš naujo išnagrinėjus bylą priimamas sprendimas atmesti ieškinį arba priimama nutartis nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą, atsakovui turi būti grąžinama visa tai, kas buvo pagal panaikintą sprendimą iš jo išieškota ieškovo naudai (sprendimo įvykdymo atgręžimas). Atkreipė teismo dėmesį į tai, kad šiuo atveju teismo sprendimas nebuvo panaikintas ir nenustatyta, kad priimtas teismo sprendimas buvo neteisėtas ar nepagrįstas, o pakeistas tik dėl to, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-03-14 nutartyje nepagrįstai netaikė Laikinojo Įstatymo 4 str. 1 d. nuostatų.

Pagal Civilinio proceso kodekso reglamentavimą sprendimų įvykdymo atgręžimo institutas iš esmės ribojamas tik bylose dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis išieškojimo ir darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų išieškojimo. Civilinio proceso kodekso 762 str. 4 d. numatyta, kad apeliacine ar kasacine tvarka panaikinus sprendimą dėl darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų išieškojimo, atgręžti vykdymą leidžiama tik tais atvejais, kai gavėjas veikė nesąžiningai ar buvo padaryta sąskaitybos klaidų. Civilinio proceso kodekso 737 str. nurodytos išmokos prilygintinos darbo užmokesčiui. Pagal šio straipsnio nuorodas matyti, kad pensijos yra prilyginamos darbo užmokesčiui (Civilinio proceso kodekso 737 str. 1 d. 7 p.). Tokiu būdu, šioje byloje atgręžti sprendimo įvykdymą būtų galima tik tada, jeigu Administracija įrodytų, kad: (i) gavėjas (pareiškėja) veikė nesąžiningai ar (ii) buvo padaryta sąskaitybos klaidų (Civilinio proceso kodekso 762 str. 4 d.). Pažymi, kad atsakovė neįrodė nei vienos iš paminėtų aplinkybių: nepateikė įrodymų, kad teisėjo valstybinės pensijos nepriemokos didesnė suma pareiškėjai permokėta dėl to, kad ji elgėsi nesąžiningai; taip pat byloje nėra pateikta duomenų, kad Administracija padarė sąskaitybos klaidų.

Pabrėžė, kad pareiškėjai didesnė teisėjo valstybinės pensijos nepriemokos suma buvo priteista netinkamai taikius įstatymą, kas užkerta kelią į bet kokius atgręžtinius reikalavimus. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 9 str. numatyti atvejai dėl teisėjų valstybinės pensijos permokėjimo, neprimokėjimo ir išskaitos iš jos. Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad išskaityti iš teisėjų valstybinės pensijos pagal vykdomuosius dokumentus galima tik įstatymų nustatyta tvarka, o šio įstatymo 7 str. 4 d. nustatytais atvejais – Administracijos vadovo sprendimu. Kitos išskaitos iš teisėjų valstybinių pensijų draudžiamos. Šio įstatymo 7 str. 4 d. nurodyta, kad apie aplinkybes, turinčias įtakos teisėjų valstybinei pensijai mokėti, šių pensijų gavėjai privalo pranešti Administracijai ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos. Jeigu apie šias aplinkybes nepranešama ir dėl to pensija permokama, permokėtos pensijos dydis išieškomas iš pensijos gavėjo, neapribojant kokiu nors terminu, Administracijos vadovo sprendimu šio įstatymo 9 str. nustatyta tvarka. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas yra specialus įstatymas, kuriame nustatytas teisėjų valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas, taip pat atvejai dėl teisėjų valstybinės pensijos permokėjimo, neprimokėjimo ir išskaitos iš jos. Šiame įstatyme sprendimo įvykdymo atgręžimas nėra numatytas.

Taip pat pažymi, kad išskaitų iš darbo užmokesčio pagrindai yra nustatyti Darbo kodekso 224 str. Šio straipsnio 3 d. dalyje imperatyviai nurodyta, kad negalima iš darbuotojo išieškoti permokėto ir neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuoto darbo užmokesčio, išskyrus skaičiavimo klaidos atvejus. Kadangi pagal Civilinio proceso kodekso 737 str. 1 d. 7 p. nuorodas pensijos yra prilyginamos darbo užmokesčiui, atgręžti įvykdymą leidžiama tik tais atvejais, kada panaikintasis sprendimas buvo pagrįstas ieškovo pateiktais melagingais duomenimis arba suklastotais dokumentais. Tokiu argumentu ar duomenų šioje byloje nepateikta, kas akivaizdžiai parodo Administracijos reikalavimu nepagrįstumą.

Nurodo, kad Civilinio proceso kodekso 737 str. išvardintos pajamos, kurios prilyginamos darbo užmokesčiui – tame tarpe pensijos (Civilinio proceso kodekso 737 str. 1 d. 7 p. ). Atsakovė nenurodo, kad teisėjo valstybinės pensijos permoka atsirado dėl to, kad teismai netinkamai taikė Laikinąjį įstatymą. Šiuo atveju kyla klausimas ar gali būti taikomos Civilinio proceso kodekso 760 str. 1 d. ir 762 str. l d. nuostatos, jei netinkamai buvo pritaikytas įstatymas. Todėl tikslinga būtų išsiaiškinti, ar pensijos (ir valstybinės) gali būti prilyginamos darbo užmokesčiui. Jei bylą nagrinėjančiam teismui kiltų teisiškai pagrįstų abejonių dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai, prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtų įstatymų atitikties Konstitucijai, nes, nepašalinus iškeltų abejonių, teisingas ginčo išsprendimas nėra įmanomas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo tenkintinas.

Nustatyta, kad pareiškėja I. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame, be kita ko, buvo prašoma: priteisti iš Administracijos 20 477,87 Lt sumažintos pensijos skirtumą už laikotarpį nuo 2011-12-09 iki 2012-10-01; įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą teisėjų valstybinę pensiją, neribojant šios pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais (t. 1, b. l. 1–4, 47–50).

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-10-11 sprendimu I. S. skundas patenkintas iš dalies: pareiškėjai iš Lietuvos valstybės priteista 20 477,87 Lt teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2011-12-09 iki 2012-10-01; Administracija įpareigota perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą teisėjų valstybinę pensiją pagal 16 metų teisėjo darbo stažą pensijai gauti ir nuo 2011-12-09 paskirti 37 procentų, skaičiuojamų nuo vidutinio darbo užmokesčio, gauto paskutiniais 5 metais prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, dydžio pensiją 3 213,91 Lt, neribojant šios pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais (t. 1 b. l. 74–83)

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-03-14 nutartimi atsakovo Administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, kuriai atstovauja Administracija, apeliacinį skundą tenkino iš dalies – pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-10-11 sprendimo rezoliucinę dalį, ją išdėstydamas taip: „Įpareigoti atsakovą Nacionalinę teismų administraciją nuo 2012 m. spalio 1 d. mokėti pareiškėjai I. S. 3 213,91 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją. Priteisti iš atsakovo Nacionalinės teismų administracijos pareiškėjos I. S. naudai 20 477,87 Lt (dvidešimt tūkstančių keturis šimtus septyniasdešimt septynis litus ir 87 centus) dydžio teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, susidariusį dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo per laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2012 m. spalio 1 d.“; sprendimo dalį, kuria teisėjo valstybinės pensijos nepriemokos dalis priteista iš Lietuvos valstybės, panaikino ir bylą šioje dalyje grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-10-11 sprendimo dalį paliko nepakeistą (t. 1, b. l. 131–136).

Teismui pateikti įrodymai, patvirtina, kad Administracijos direktoriaus 2013-05-21 įsakymo Nr. 9FB-14-(4.46) pagrindu I. S. buvo išmokėta 20 477,87 Lt pensijos nepriemoka, taip pat nuo 2013-05-01 iki 2013-08-07 buvo mokama 3 213,91 Lt dydžio teisėjų valstybinė pensija (t. 2, b. l. 82, 85).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-08-07 nutartimi atnaujintas procesas administracinės bylos dalyje, kurioje neišmokėta pensijos nepriemoka pareiškėjai buvo priteista iš Administracijos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-01-27 nutartimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-14 nutarties (adm. b. Nr. A502-566/2013) dalį, kurioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-08-07 nutartimi buvo atnaujintas procesas, pakeitė ir išdėstė taip: „Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kuria atsakovas Nacionalinė teismų administracija įpareigota perskaičiuoti pareiškėjai I. S. paskirtą teisėjo valstybinę pensiją pagal 16 metų teisėjo darbo stažą pensijai gauti ir nuo 2011 m. gruodžio 9 d. paskirti 37 procentų, skaičiuojamų nuo vidutinio darbo užmokesčio, gauto paskutiniais 5 metais prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, dydžio pensiją 3 213 Lt 91 ct, neribojant šios pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais, panaikinti ir pareiškėjos skundą šioje dalyje atmesti.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, pareiškėjos I. S. naudai 16 380,97 Lt dydžio teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, susidariusį dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies taikymo per laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.“ (t. 2, b. l. 49–61).

Taigi, atsižvelgus į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-01-27 nutartimi pareiškėjos skundas buvo patenkintas tik iš dalies, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-10-11 sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-14 nutartis dėl pensijos nepriemokos priteisimo buvo įvykdyti (sprendimo dalis dėl pensijos apskaičiavimo vykdoma iki 2013-08-07), pripažintina, kad pareiškėjai buvo išmokėta 6 025,24 Lt pensijos permoka.

Byloje spręstinas ginčas dėl Lietuvos valstybės atstovės Administracijos reikalavimo atgręžti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-14 nutarties dalių įvykdymą, priteisiant iš pareiškėjos I. S. 6 025,24 Lt teisėjo valstybinės pensijos permoką, pagrįstumo bei teisėtumo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 1 d. 2 p. nustatyta, kad nagrinėdamas bylas, administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis, taip pat Civilinio proceso kodekso normomis, kai šis įstatymas jas tiesiogiai nurodo. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 97 str. 1 d. neįvykdyti teismo sprendimai vykdomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Civilinio proceso kodekso 760 str. 1 d. nustatyta, jeigu panaikinamas jau įvykdytas sprendimas ir, iš naujo išnagrinėjus bylą priimamas sprendimas atmesti ieškinį arba priimama nutartis nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą, atsakovui turi būti grąžinama visa tai, kas buvo pagal panaikintą sprendimą iš jo išieškota ieškovo naudai (sprendimo įvykdymo atgręžimas).

Lietuvos aukščiausiojo teismo praktikoje, aiškinant Civilinio proceso kodekso 760 str. 1 d. nuostatas ne kartą pažymėta, kad sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto paskirtis – atkurti ankstesnę šalių materialinių teisinių santykių padėtį, buvusią iki teismo sprendimo, kuris vėliau buvo panaikintas apeliacinės ar kasacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu ir byla išspręsta iš esmės kitaip, nei buvo nustatyta pirminiu teismo sprendimu. Šio instituto taikymas grindžiamas principo ex iniuria ius non oritur taikymu, t. y. neteisėtas sprendimas daro neteisėtą ir tokio sprendimo vykdymą, todėl būtina grąžinti šalis, įvykdžiusias tokį sprendimą, į padėtį, buvusią iki neteisėto sprendimo priėmimo.

Taigi, sprendimo įvykdymo atgręžimas Civilinio proceso kodekso 760 str. 1 d. apibrėžiamas kaip grąžinimas atsakovui visko, kas iš jo buvo išieškota ieškovo naudai pagal panaikintą jau įvykdytą teismo sprendimą, t. y. jeigu panaikinamas sprendimas ir iš naujo išnagrinėjus bylą priimamas sprendimas atmesti ieškinį arba priimama nutartis nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą, atsakovui turi būti grąžinama visa tai, kas buvo pagal panaikintą sprendimą iš jo išieškota ieškovo naudai. Pagal Civilinio proceso kodekso reglamentavimą sprendimų įvykdymo atgręžimo institutas iš esmės ribojamas tik bylose dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis išieškojimo, o šios kategorijos bylose sprendimo įvykdymą leidžiama atgręžti tik tais atvejais, kai panaikintas sprendimas buvo pagrįstas ieškovo pateiktais melagingais duomenimis arba suklastotais dokumentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-07 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-204/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Civilinio proceso kodekso 760 str. 1 d. taikymo prasme nėra reikšminga, ar pirminis teismo sprendimas, dėl kurio įvykdymo teikiamas pareiškimas, buvo panaikintas ar pakeistas, o esmine aplinkybe yra tai, ar naujai išnagrinėjus bylą priimamu sprendimu buvo paneigta pareiškėjo teisė į ieškinio (skundo) ar jo dalies, kuri jau buvo įvykdyta, patenkinimą. Todėl pareiškėjos motyvai, kuriais teigiama, jog nagrinėjamo ginčo atveju sprendimo įvykdymo atgręžimas netaikytinas, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2014-01-27 nutartimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-14 nutartis buvo ne panaikinta, o tik pakeista, yra atmestini.

I. S. paskirtos valstybinės pensijos mokėjimas, priešingai negu savo atsiliepime nurodo pareiškėja, nelaikytinas periodiškai mokamomis išlaikymo išmokomis, nurodytomis Civilinio proceso kodekso 760 str. 3 d., ar darbo užmokesčiui prilyginamoms išmokoms, numatytoms Civilinio proceso kodekso 762 str. 4 d., todėl, nagrinėjamo ginčo atveju, minėtų straipsnių dalyse įtvirtintos nuostatos netaikytinos. Taip pat pažymėtina, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 7 str. 4 d., 9 str. 2 d. reglamentuoja išskaitymo iš teisėjo gaunamos valstybinės pensijos sąlygas bei tvarką, tačiau nepaneigia atsakovo teisės reikalauti sprendimo įvykdymo atgręžimo. Taigi, nagrinėjamu atveju, aptartos Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatos netaikytinos.

Teismui pateiktame atsiliepime pareiškėja kelia abejones dėl Civilinio proceso kodekso 762 str. 4 d. nuostatų atitikties Konstitucijos 52 str. nuostatoms, kuriomis įtvirtinama piliečių teisę į valstybės laiduojamas socialines garantijas. Pareiškėjos nuomone, sprendžiant ginčą, būtina kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu išaiškinti, ar valstybinės pensijos gali būti prilyginamos Civilinio proceso kodekso 762 str. 4 d. numatytam darbo užmokesčiui, ar su juo susijusiomis išmokomis, į kurias negali būti nukreiptas išieškojimas dėl netinkamai pritaikyto teisės akto.

Pagal Konstitucinio teismo įstatymo 67 str. 1 d. nustatyta, kad teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją tuo atveju, jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilęs ne dėl pareiškėjos teisės į valstybinę teisėjos pensiją ribojimo, o dėl šios pensijos permokos priteisimo. Be to, Civilinio proceso kodekso 762 str. 4 d. nuostatos ginčo atveju netaikytinos.

Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Civilinio proceso kodekso 762 str. 4 d. nuostatų atitiktį Konstitucijai.

Kaip minėta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-10-11 sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-14 nutartis dėl pensijos nepriemokos priteisimo buvo įvykdyti (sprendimo dalis dėl pensijos apskaičiavimo buvo vykdoma iki 2013-08-07), tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-01-27 nutartimi pareiškėjos skundas buvo patenkintas iš dalies – vietoje prašomos 20 477,87 Lt pensijos nepriemokos, priteista 16 380,97 Lt neišmokėtos pensijos; skundo reikalavimas dėl pensijos netaikymo atmestas. Kaip minėta, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-10-11 sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-14 nutartį, pareiškėjai buvo išmokėta 6 025,24 Lt pensijos permoka. Todėl I. S. privalo grąžinti atsakovei nepagrįstai išmokėtas sumas.

Išnagrinėjusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Administracijos pareiškimas atgręžti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-14 nutarties dalių įvykdymą yra tenkintinas ir iš pareiškėjos I. S. atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamo Administracijos, naudai priteistina 6 025,24 Lt teisėjo valstybinės pensijos permoka.

Pareiškėja prašo teismo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro kelionės išlaidos.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d., teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės pareiškimas tenkintinas, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 105 str. 1 d., 149 str. 3 d., Civilinio proceso kodekso 760 str. 1 d., 761 str. 3 d.,

nutarė:

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės atstovės Nacionalinės teismų administracijos, pareiškimą tenkinti.

Atgręžti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-14 nutarties administracinėje byloje Nr. A50 -566/2013 dalių įvykdymą ir priteisti iš pareiškėjos I. S. atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos, naudai 6 025,24 Lt (1 745,03 Eur) (šešis tūkstančius dvidešimt penkis litus 24 ct (vieną tūkstantį septynis šimtus keturiasdešimt penkis litus 3 ct) teisėjo valstybinės pensijos permoką.

Ši nutartis per 7 dienas nuo jos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Bronius JanuškaRūta MiliuvienėIrena Paulauskienė