- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-26
- Bylos Nr.
- 1A-186/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Jucys (pran.), Regina Gaudutienė, Violeta Ražinskaitė
- Nuteistasis
- T. S.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. (T. S. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų. Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.
Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2008 m. liepos 8 d., apie 20 val., M. A. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia rankomis, kojomis, medine taburete, taburetės koja ir peiliu sudavė M. A. į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip 14 smūgių, taip jam padarė nubrozdinimus kaktoje, abiejų alkūnių srityse, žaizdą su aplinkine kraujosruva apatinėje lūpoje, kraujosruvą pakaušio dešinės pusės minkštuosiuose audiniuose, poodines kraujosruvas dešinės alkūnės srityje, nugaros dešinėje, dešinio klubo, dešinio kelio srityse, žaizdą kaktos dešinėje, žaizdą kairės ausies kaušelyje, t. y. padarė sužalojimus, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, taip pat kiauryminę durtinę - pjautinę krūtinės ląstos dešinės pusės žaizdą su dešinio plaučio sužalojimu, t. y. padarė sužalojimą, kuris vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl ko įvyko ūmus vidinis ir išorinis nukraujavimas, ūmi vidaus organų mažakraujystė, nuo ko nukentėjusysis mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis T. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas jam paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę ir prašo ją sušvelninti. Teigia, kad supranta, jog padarė sunkų nusikaltimą, bet nesuvokia, kaip tai įvyko, nes buvo girtas. Taip pat skunde nurodo, kad yra registruotas pas savo motiną Mokyklos g. 11-8, Medininkuose, Vilniaus rajone, su kaimo gyventojais jokių konfliktų neturėjo, dirbdavo, padėdavo kaimynams, alkoholį vartojo labai retai. Skunde pažymi, kad nori kuo greičiau išeiti į laisvę ir padėti pagyvenusioms motinai ir tetai.
T. S. gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo T. S. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. T. S. kaltė dėl padaryto nusikaltimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Remiantis BPK 20 straipsniu, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus - vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo, pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės neginčijamos, todėl apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę T. S. , vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo reikalavimais, numatytais BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatomis. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. S. bausmę, atsižvelgė į jo asmenybę (teisiamas pirmą kartą, nėra jo asmenybę neigiamai charakterizuojančios medžiagos), tai, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikalstama veika baigta, tyčinę kaltės formą, atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi) (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos jo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas)), o kilę padariniai neatitaisomi. Nors apeliantas nurodo, kad alkoholį vartoja labai retai, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, šį nusikaltimą padarė būtent dėl girtuokliavimo, nes pats pripažįsta, jog būdamas blaivus taip nebūtų pasielgęs. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad T. S. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tokiu atveju, kai kaltininkas konkrečių padarinių nesiekia, tačiau, darydamas nusikalstamą veiką, jų nekonkretizuoja, tokia veika kvalifikuojama pagal kilusius padarinius. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis M. A. mirė dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų, kurie turi tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais, todėl T. S. veika kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį teisingai. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam mažinti laisvės atėmimo bausmę dar kartą atsižvelgiant į tas pačias aplinkybes nėra jokio pagrindo. Nuteistojo nurodyti argumentai, kad yra registruotas pas savo motiną, su kaimo gyventojais jokių konfliktų neturėjo, dirbo, padėdavo kaimynams, nori kuo greičiau išeiti į laisvę, padėti pagyvenusioms savo motinai ir tetai, yra nepakankami ir neįtikinami, kad būtų galima sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir T. S. už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę neperžengdamas baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkio ribų. Tai neprieštarauja BK 61 straipsnio nuostatoms. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, T. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą, taip pat nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo T. S. apeliacinį skundą atmesti.