- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-19
- Bylos Nr.
- I-3022-644/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- R. F.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. F. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. F. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 5750,00 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-9).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014-02-04 iki 2016-05-06 buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad periodiškai ir sistemingai buvo laikomas ankštose kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Tvirtino, kad kamerose jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku išsikviesti budintį pareigūną, dėl ko pareiškėjas turėjo daužyti į duris. Pareigūnai buvo užsiėmę ir pareiškėjo kvietimo dažnai neišgirsdavo. Paaiškino, kad kamerose neveikė vėdinimo sistema, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Patalpose taip pat buvo drėgna, tamsu, buvo parazitų. Tvirtino, kad kreipėsi į Ligoninės personalą dėl kenkėjų plitimo, tačiau į skundus niekas nereagavo, dezinfekcija nebuvo atliekama. Kameros sanitariniame mazge nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, dėl ko į gyvenamąją patalpą iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas. Taip pat nebuvo galimybės privačiai naudotis sanitariniu mazgu. Minėtos kalinimo sąlygos sukėlė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas - Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atsiliepimu (b. l. 12-16) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jo netenkinti. Pažymėjo, jog skunde nurodytu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Ligoninės Chirurginio skyriaus (ne režiminis korpusas) kamerose Nr. 1 ir Nr. 3. Akcentavo, kad Ligoninės administracija negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų arba nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi suteikti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems asmenims, kuriems tokios paslaugos turi būti suteiktos. Be to, Ligoninėje turi būti užtikrintas suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimas pagal Bausmių vykdymo kodeksą ir Suėmimo vykdymo įstatymą, taip pat privalo būti vykdomi pacientų izoliavimo reikalavimai sergant užkrečiamosiomis ligomis. Pažymėjo, kad sanitarinio mazgo vietos kamerose yra įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Akcentavo, kad Ligoninės ne režiminio korpuso zonoje palatos nerakinamos, atitinkamai sanitarinio mazgo kabinos yra įrengtos ne palatose, o atskirose gydomojo skyriaus bendro naudojimo patalpose. Pareigūnų iškvietimo sistema paprastosios grupės kamerose neįrengta. Ligoninės patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti buvo sudaryta sutartis su paslaugų tiekėju, kuris užtikrino patalpų deratizaciją ir dezinsekciją. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Patalpų oro temperatūra ir drėgmė paprastai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Nuteistųjų ir suimtųjų prašymu, jiems išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. Gyvenamosios patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atveriamus langus. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į įstaigos administraciją skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas į Ligoninės vadovą kreipėsi tik dėl ilgalaikių pasimatymų pakeitimo trumpalaikiais ir dėl papildomo trumpalaikio pasimatymo suteikimo. Pažymėjo, kad apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Teigė, kad niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2014-02-04 iki 2016-05-06.
Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Ligoninėje pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą kreipėsi 2017-09-12 (b. l. 10), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009-09-24 nutartis Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą. Tačiau, teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus ir nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriuo buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2014-02-04 iki 2014-09-11 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2014-09-12 iki 2016-05-06.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose.
Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose Ligoninės Chirurginio skyriaus kamerose (ne režiminis korpusas): nuo 2014-12-09 iki 2014-12-23 (14 parų), nuo 2015-01-20 iki 2015-02-03 (14 parų), nuo 2015-04-07 iki 2015-04-21 (14 parų) – kameroje Nr. 1, ir nuo 2015-06-23 iki 2015-07-14 (21 para), nuo 2015-10-20 iki 2015-10-27 (7 paros), nuo 2015-12-08 iki 2015-12-22 (14 parų), nuo 2016-01-19 iki 2016-01-26 (7 paros), nuo 2016-05-03 iki 2016-05-06 (3 paros) – kameroje Nr. 3 (b. l. 12-16).
Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad Chirurginio skyriaus kameros Nr. 1 plotas 32,60 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 4,07 kv. m. (32,60/8) ploto. Kameros Nr. 3 plotas 28,49 kv. m., įrengtos 6 vietos, t. y. vienam asmeniui teko 4,74 kv. m. (28,49/6) ploto (b. l. 17).
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad kamerose ginčo laikotarpiu buvo laikoma po 8 asmenis. Tačiau, teismas pažymi, kad pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų savo argumentams pagrįsti, dėl kamerose laikytų asmenų skaičiaus, į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad kameroje Nr. 3 ginčo laikotarpiu buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, nei nurodyta Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2015-07-17 pažymoje (b. l. 17), ar, kad kameroje buvo laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamų vietų, ar, kad kiti nuteistieji neturėjo miegamosios vietos (miegojo ant grindų). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o pareiškėjo argumentai dėl kameroje laikytų asmenų skaičiaus iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmestini.
Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Ligoninėje iš viso 94 paras nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta minimali 5,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma, kadangi 63 paras kameroje Nr. 1 pareiškėjui trūko 1,03 kv. m. ploto ir 31 parą kameroje Nr. 3 - 0,36 kv. m. ploto.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas (netinkamai atskirtas nuo patalpos, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos) ir nebuvo signalinio mygtuko pareigūnams iškviesti. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus, pareigūnų iškvietimo sistema įrengiama kamerų tipo patalpose bei drausmės grupėje. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punktą, paprastai arba lengvai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose korpusuose sanitariniai mazgai įrengiami kiekvienam būriui (ne kiekvienoje kameroje). Kadangi, bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas paprastosios grupės sąlygomis (ne kamerų tipo patalpose ar drausmės grupėje), jo argumentai dėl netinkamai atskirto sanitarinio mazgo ir signalinio mygtuko neįrengimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl nepakankamo kamerų vėdinimo ir susikaupusios drėgmės. Pažymėjo, kad mechaninė patalpų vėdinimo sistema neveikė, kameros buvo vėdinamos per atveriamus langus.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, 17 punktą, asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pareiškėjas neneigia aplinkybės, kad Ligoninės kameros vėdinamos per atveriamus langus, minėtą aplinkybę taip pat patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktos kamerų foto nuotraukos (b. l. 22, 23), todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatyta. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių (oro trūkumas, drėgmė) būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, jog patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad kamerose buvo kenkėjų. Nurodė, kad kreipėsi į Ligoninės personalą dėl kenkėjų plitimo, tačiau dezinfekcija nebuvo atlikta.
Iš bylos duomenų matyti, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija dėl dezinfekcijos, deratizacijos darbų atlikimo 2014 m. sausio 2 d. sudarė sutartį Nr. 57-1/500 su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 18-21), pagal kurią paslaugų tiekėjas įsipareigojo Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose atlikti deratizaciją ir dezinsekciją. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal minėtos sutarties 9.1 punktą, sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ galiojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. Duomenų, jog minėta paslaugų teikimo sutartis galiotų ginčui aktualiu laikotarpiu, byloje nėra.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz. LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015-06-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Teismo vertinimu, vien tik atsakovo atstovo paaiškinimo atsiliepime, kad tiekėjai užtikrina Ligoninėje patalpų deratizaciją ir dezinsekciją, nagrinėjamu atveju nepakanka. Atsakovo atstovas nepateikė į bylą jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl nepakankamo kenkėjų naikinimo, todėl šios aplinkybės laikytinos nustatytomis.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė iš viso 94 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, taip pat byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl kenkėjų plitimo ir nepakankamo jų naikinimo, todėl konstatuotina, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT nutartį Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodo, kad dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų, apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos (gyvenimo ir buities) buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą bei ilgą pažeidimo trukmę (63 paras teko 4,07 kv. m. ploto ir 31 parą kameroje 4,74 kv. m. ploto), taip pat byloje konstatavus pažeidimus dėl kenkėjų plitimo ir nepakankamo jų naikinimo, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, nenustatęs, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją, ar, kad dėl to būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sveikatos pablogėjimas, ar sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, sprendžia, jog pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis turi būti mažinamas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 950 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. F. (gim. (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės, 950 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.