Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo V. L. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

V. L. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis, būdamas UAB „Invitek“ (toliau – ir Įmonė) direktoriumi, 2010 m. birželio 29 d. savo vadovaujamos bendrovės statybos remonto objekte leido dirbti pagalbiniams darbininkams M. Z. ir V. M., nesudaręs su jais darbo sutarčių ir apie šių darbuotojų įdarbinimą nustatyta tvarka nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui. Protokole nurodyta, kad V. L. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 2) seka, kad šioje byloje V. L. kaltinamas ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes.

Byloje įrodyta, kad patikrinimo metu 2010 m. birželio 29 d. M. Z. ir V. M. dirbo įmonės naudai, t. y. jie buvo rasti darbo vietoje. Atsižvelgiant į tai, kad M. Z. ir V. M. pirminiai paaiškinimai ir parodymai, duoti teismo posėdžio metu, yra prieštaringi, yra pagrindas abejoti jų parodymų patikimumu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirminiai minėtų liudytojų paaiškinimai yra objektyviausi, todėl teismas vadovaujasi jais. VDI atlikto patikrinimo metu rašytame paaiškinime V. M. nurodė nežinantis, ar su juo pasirašyta darbo sutartis (b. l. 6), o M. Z. paaiškino, kad darbo sutartis su juo nėra sudaryta (b. l. 7). M. Z. paaiškinimus girdėjo ir patvirtino liudytoja S. R. (b. l. 46), todėl jais netikėti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pagrįstai darė išvadą, kad darbo sutartys su M. Z. ir V. M. sudarytos jau po 2010 m. birželio 29 d. vykusio VDI patikrinimo.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 patvirtintų „Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų“ 25.1 punktu nustatyta, kad pranešimas apie apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pradžią pateikiamas apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pradžios dieną. Iš VSDFV pažymos (b. l. 8) seka, kad apie protokole paminėtų darbuotojų darbo pradžią pranešimas VSDFV teritoriniam skyriui pateiktas pavėluotai, t. y. 2010 m. birželio 30 d., kai tuo tarpu faktiškai M. Z. ir V. M. pradėjo dirbti 2010 m. birželio 29 d. Tai, kad įmonė galimai turėjo techninių kliūčių, susijusių su darbdavio turimos technikos gedimais, neatleidžia įmonės nuo pareigos vykdyti teisės normų nuostatas. Šiuo atveju, byloje esantys liudytojo P. L. parodymai, kuriais jis patvirtina kompiuterinio tinklo gedimo faktą, nedaro įtakos administracinio teisės pažeidimo sudėties nustatymui. Taigi, byloje nelegalaus darbo faktas įrodytas. Kitos Apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti nelegalų darbą kitaip.

Apeliantas mano, kad veika, draudžiama pagal ATPK 41³ straipsnį, neapima pranešimo apie asmens priėmimą į darbą pavėluoto pateikimo arba nepateikimo Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų pareigūnams, nes ši veika sudaro savarankiško pažeidimo, numatyto ATPK 188⁶ straipsnyje, sudėtį. Remiantis bylos duomenimis, įrodyta, kad V. L. leido M. Z. ir V. M. dirbti, teisės aktų nustatyta tvarka nepranešusi VSDFV teritoriniam skyriui apie jų priėmimą į darbą. Tai sudaro vieną iš alternatyvių nelegalaus darbo, numatyto DK 98 straipsnyje (po 2009 m. liepos 22 d. DK pakeitimo, Nr. XI-394), veikos sudėčių, už kurios padarymą asmuo yra trauktinas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį. Kartu tai sudaro ir pažeidimą, už kurį atsakomybė numatyta ATPK 188⁶ straipsnio 1 dalyje (po 2000 m. vasario 17 d. ATPK pakeitimo, Nr. VIII-1543). Šiuo atveju teisėjų kolegija, remdamasi vėlesne įstatymų leidėjo pozicija, konstatuoja, kad už šios veikos padarymą asmuo yra trauktinas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, o ne pagal 188⁶ straipsnio 1 dalį.

V. L. apeliaciniame skunde teigia, kad Teismas neatsižvelgė į tai, kad M. Z. ir V. M. patikrinimo metu buvo apklausiami lietuvių kalba, kurią jie prastai moka, todėl darbuotojų paaiškinimai surašyti netiksliai. Teisėjų kolegija Apelianto teiginį vertina kritiškai, kadangi abu šie liudytojai savo paaiškinimus surašė lietuviškai, paaiškinimuose pažymėjo, kad juos surašė patys (b. l. 6, 7). Be to, liudytoja S. R. teismo posėdžio metu patvirtino, kad patikrinimo metu M. Z. laisvai bendravo lietuviškai ir jokio kalbos barjero nebuvo (b. l. 46).

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas objektyviai ir išsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.