Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje J. R., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, gyv. (duomenys neskelbtini)g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Tauragės sen., Tauragės r. sav., išsituokęs, dirbantis UAB (duomenys neskelbtini) kiemsargiu, neteistas, kaltinamas nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 1 dalyje ir BK 254 straipsnio 1 dalyje, padarymu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamasis J. R. pagrobė šaunamąjį ginklą bei šaudmenis, o būtent: 2015 m. liepos mėnesio pradžioje, tikslesnė data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, J. R., būdamas name, esančiame (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Tauragės r., iš krosnyje įrengtos slėptuvės pagrobė P. P. laikytą civilinėje apyvartoje draudžiamą šaunamąjį ginklą, pagamintą savadarbiu būdu, panaudojant fabrikinės (Rusijos) gamybos 5,6 mm(.22) kalibro dujinį revolverį „STRAŽ“ numeriu 9500922, kurio vertė 20 eurų, septynis fabrikinės gamybos 5,6 mm (.22) kalibro garsinius šovinius, kurie yra šaudmenys, skirti „C“ kategorijos šaunamiesiems ginklams.

Kaltinamasis J. R. dėl šaunamojo ginklo pagrobimo kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2014 m. rudenį pas P. P. statė krosnį sodo namelyje (duomenys neskelbtini) kaime, Tauragės r. Senukas P. P. paprašė krosnyje įrengti slėptuvę, sakė, kad slėptuvėje laikys revolverį. Revolverį parodė ir jam, ginklas buvo suvyniotas į juodą plastikinį audinį, taip pat matė ir maišelį su keliais šoviniais. Jis senukui paaiškino, kad laikyti ginklą reikia leidimo, patarė atiduoti policijai. P. P. atsakė, kad revolveris nepavojingas ir be ginklo nepasiliks. Jis krosnies gale padarė slėptuvę, į kurią buvo galima patekti iš krosnies galo ištraukiant vieną aptašytą plytą. Ar senolis ką nors pasidėjo į tą slėptuvę, jis nežino. Po savaitės P. P. pakvietė virtuvėje sutvarkyti kitą krosnį, kuri dūmino ir nešildė. Jis tą krosnį sutvarkė, o kitą dieną jam paskambino Jadvyga, pradėjo priekaištauti, kad jis kankino senuką, atėmė motorolerį ir pinigus. Jis nuvažiavo pas P. P. išsiaiškinti, kas atsitiko. Pas P. P. buvo A. Š., papasakojo, kad dingo pinigai, kuriuos senolis laikė malkinėje. Visi kartu nuėjo į malkinę ieškoti pinigų ir jis malkose rado bambalį, kuriame buvo metaliniuose kavos indeliuose sudėti pinigai. Grįžo į kambarį, A. perskaičiavo pinigus, iš viso buvo 21 000 litų. Dar P. P. turėjo baltą portcigarinę, ten buvo 1200 eurų. Visi pakalbėjo, kad taip negalima laikyti pinigų, kad reikia padėti į banką, ir jis išvažiavo namo. A. jam skambindavo ir primindavo, kad reikia nutinkuoti pastatytą krosnį. 2015 m. vasarą jam prasidėjo atostogos ir jis atvažiavo pas senolį tinkuoti krosnį. Slėptuvę reikėjo užtinkuoti, todėl jis paklausė, kas yra slėptuvėje. P. P. atsakė, kad yra revolveris, o pinigus laiko banko sąskaitoje. Prieš tinkuodamas krosnį jis ištraukė plytą, slėptuvėje buvo tuščia dėžutė ir revolveris. Senukas ruošėsi į globos namus, minėjo, kad ginklą pasiims su savimi. Jis norėjo apsaugoti seną žmogų nuo problemų, pasakė jam, kad ginklą konfiskuoja, paėmė ir padėjo ant lovos. Kad P. P. neprieštarautų, pasakė jam, kad už tą ginklą atneš 80 pinigų, tačiau iš tikrųjų pinigų mokėti už šautuvą nesirengė, revolverį žadėjo atiduoti P. P. sūnui, tačiau jam prisiskambinti nepavyko, todėl laikė ginklą savo namuose spintelėje. Internete pasitikrino, kas tai per ginklas, jį nuvalė, nes P. P. buvo ištepęs kažkokiu juodu skysčiu, ištepė aliejumi. 2015 m. lapkričio 23 d. atvyko pareigūnai daryti kratą, jis iš karto revolverį atidavė. Kratos metu rasti pinigai yra ne P. P., o jo uždirbti darbe ir atliekant papildomus darbus pas žmones. Jokių P. P. pinigų neėmė, kai tinkavo krosnį ir paėmė revolverį, slėptuvėje pinigų nebuvo. Mano, kad senas žmogus pinigus galėjo pasidėti kitoje vietoje arba išleisti, nes pirko televizorių, keitė langus. Taip pat tuo metu langus keitė ir daug naujų daiktų pirko ir senolį globojanti A., kuri taip pat žinojo apie slėptuvę. Dėl neapgalvoto revolverio pasiėmimo labai apgailestauja.

Iš nukentėjusiojo P. P. parodymų, perskaitytų teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatyta tvarka, matyti, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. lapkričio 5 d. nukentėjusysis P. P. parodė, kad 2014 m. jo gyvenamajame name J. R. statė krosnį. Statydamas krosnį, pasiūlė įrengti slėptuvę pinigams laikyti. Į J. R. įrengtą slėptuvę pasidėjo1300 eurų ir dujinį pistoletą „Baikal“ Nr. 9500922. 2015 m. rugsėjo mėnesį tas pats J. R. tinkavo pastatytą krosnį. 2015 m. spalio 29 d. jis nusprendė pažiūrėti, ar tebėra pinigai įrengtoje slėptuvėje. J. R. buvo užtinkavęs slėptuvę. Nudaužęs tinką ir atidaręs slėptuvę, joje rado 50 eurų, dujinio pistoleto ir kitų pinigų nebebuvo. Pistoletą įvertino 20 eurų (t. 1, b. l. 27–28).

Papildomos apklausos metu 2015 m. lapkričio 10 d. nukentėjusysis P. P. parodė, kad prieš įdėdamas į slėptuvę parodė J. R. ginklą „Baikal“, kurį laikė odiniame dėkle. 2 garsiniai šoviniai buvo sudėti į apkabą, kiti penki buvo tikri šoviniai. Ginklą su šoviniais pirko 1990 m. Vilniuje. J. R. matant, jis davė A. perskaičiuoti pinigus. Buvo 1300 eurų kupiūromis po 50 eurų. Ji perskaičiavo ir grąžino. Pinigus suvyniojo į popierių, įdėjo į geltonos spalvos metalinę dėžutę ir padėjo viską į tą slėptuvę. Taip pat P. P. papildė, kad kai J. R. tinkavo krosnį, visą laiką su juo kambaryje nebuvo, nes pasitikėjo juo. 2015 m. spalio 28 d. sugalvojo pažiūrėti, ar tebėra ginklas ir pinigai, tačiau slėptuvėje buvo tik 50 eurų banknotas, kuris galbūt iškrito. Apie slėptuvę žinojo A. ir J. R. (t. 1, b. l. 29–31).

Apklausiamas papildomai 2016 m. rugsėjo 8 d. nukentėjusysis P. P. parodė, kad įrengtoje slėptuvėje laikė ginklą su šoviniais ir pinigus. Pinigus buvo sudėjęs į metalinę dėžutę – portcigarinę. Pinigus laikė arčiau, o ginklą – toliau nuo slėptuvės krašto. Tik J. R. galėjo prieiti prie slėptuvės ir ją užmūryti. Ginklo neperdarinėjo, kokį ginklą pavogė, tokį buvo pirkęs. Su ginklu gavo ginklo instrukciją. Nežino, kodėl ginklo knygoje įrašė savo ranka, kad ginklas nupirktas „ 2000 7 26 d. Vilnius, Kalvarijų g-vė“. J. R. neminėjo, kad jis paims ginklą. Padaryta turtinė žala – 1270 eurų. Šovinių atskirai nevertino, nes neprisimena, kiek mokėjo (t. 1, b. l. 38–40).

Nukentėjusiojo P. P. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kaip P. P. parodė, kur buvo įrengta slėptuvė, kurioje laikė ginklą ir pinigus (t. 1, b. l. 32–37).

Liudytoja A. Š. parodė, kad ji yra Tauragės seniūnijos lankomos priežiūros darbuotoja ir globojo P. P., kuris šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini) globos namuose. Nukentėjusysis yra silpnos sveikatos, tačiau jo atmintis gera. Ji padėdavo P. P. susitvarkyti buityje, tvarkydavo ir jo piniginius reikalus. Žinojo, kad senolis turi pinigų, pati perskaičiavo pinigus, prisimena, kad 2014 m. spalio mėnesį jis turėjo 21 000 litų ir 1300 eurų. Ji vežė P. P. į banką, visus litus jis pasidėjo į sąskaitas, nes reikėjo litus pakeisti į eurus, o eurus laikė namuose. 2014 m. spalio mėnesį P. P. namuose J. R. statė krosnį. Krosnyje įrengė slėptuvę, į kurią buvo galima patekti išėmus plytą. Ji žinojo, kur yra ta slėptuvė, Pranas buvo pasakęs, kad ji yra. Į slėptuvę buvo galima patekti išėmus plytą. P. P. jai buvo sakęs, kad toje slėptuvėje laiko pinigus ir ginklą. Taip pat pasakojo, kad ginklą rodė ir J. R.. Kurį laiką krosnis buvo netinkuota, o 2015 m. liepos mėnesį J. R. nutinkavo krosnį, kartu užtinkavo ir slėptuvę. 2015 m. spalio 28 d. ji nuėjo aplankyti P. P.. Rado jį sėdintį prie krosnies su plyta rankose, šalia jo buvo įrankiai. Jis papasakojo, kad slėptuvėje neberado ginklo ir pinigų, sakė, kad rado tik 50 eurų.

Iš kratos protokolo matyti, kad įtariamojo J. R. namuose, adresu Tauragės (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Tauragės r., 2015 m. lapkričio 23 d. buvo atlikta krata. Kratos metu rastas ir paimtas ginklas Nr. 9500922 su 7 šoviniais. Taip pat kratos metu iš J. R. namų rasti ir paimti 10 eurų ir 50 eurų nominalo banknotai, kurie kaip nesusiję su nagrinėjama byla, grąžinti J. R. (t. 1, b. l. 55–59, ).

Specialisto išvadoje Nr. 30-(G1-168)-IS1-71 konstatuota, kad tirti pateiktas revolveris, rastas ir paimtas 2015 m. lapkričio 23 d. kratos metu iš J. R. gyvenamųjų patalpų, yra civilinėje apyvartoje draudžiamas šaunamasis ginklas, pagamintas savadarbiu būdu, panaudojant fabrikinės (Rusijos) gamybos 5,6 mm kalibro dujinį revolverį „STRAŽ“, numeris 9500922. Revolveris pritaikytas šaudyti savadarbiais neunitariniais šoviniais, jis susideda iš 5,6 mm kalibro garsinio šovinio ir sviedinio, atitinkančio būgnelio kameros ir vamzdžio kanalo skersmenį, arba pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro (.22 short) trumpaisiais žiedinio įskėlimo šoviniais. Revolveris tinkamas šaudyti. Septyni šoviniai yra fabrikinės gamybos 5,66 mm (.22) kalibro garsiniai šoviniai. Jie yra šaudmenys, skirti C kategorijos šaunamiesiems ginklams (t. 1, b. l. 69–72).

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje išdėstytų duomenų, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, visetu patikimai įrodyta, kad kaltinamasis J. R. pagrobė šaunamąjį ginklą bei šaudmenis. Tą aplinkybę, kad iš nukentėjusiojo P. P. paėmė šaunamąjį ginklą ir šovinius, visiškai pripažįsta pats kaltinamasis, o be prisipažinimo, jo kaltė įrodyta nukentėjusiojo, liudytojos parodymais, kratos protokolu, specialisto išvada. Kaltinamasis teigia, kad ginklą ir šovinius paėmė matant ir leidžiant nukentėjusiajam P. P., tačiau ši kaltinamojo parodymų dalis yra visiškai neįtikinama, paneigta byloje surinktais ir anksčiau aptartais įrodymais ir vertinama kaip pasirinkta gynybos pozicija. Kaltinamojo parodymai apie ginklo paėmimo iš nukentėjusiojo aplinkybes keitėsi: 2015 m. lapkričio 24 d. apklausiamas kaip įtariamasis jis parodė, kad paimdamas ginklą pasakė P. P., kad jį išardys, ir mano, kad senolis matė, jog paėmė ginklą su šoviniais (t.1, b. l. 189). Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis parodė, kad pasakė P. P., jog ginklą konfiskuoja, kad šis sutiktų atiduoti ginklą, pažadėjo atvežti 80 pinigų (t. 2, b. l. 38). Tačiau iš nukentėjusiojo P. P. parodymų matyti, kad jis tik parodė revolverį kaltinamajam, tačiau jo nepardavė J. R. ir neleido pasiimti. Tą aplinkybę, kad nukentėjusysis kaltinamajam ginklo neperdavė, įrodo pareiškimas apie padarytą nusikalstamą veiką, jis įrodo, kad 2015 m. spalio 29 d. neradęs ginklo slėptuvėje dėl jo vagystės P. P. tuoj pat kreipėsi į policiją (t.1, b. l. 1–5). Apie vagystę P. P. papasakojo jį globojančiai liudytojai A. Š., kuri parodė, kad minėtą dieną rado pasimetusį ir susirūpinusį nukentėjusįjį prie išardytos slėptuvės. Kaltinamasis nurodo skirtingus ginklo paėmimo tikslus: teisiamajame posėdyje jis parodė, jog ginklą paėmė todėl, kad nukentėjusysis jį ketino pasiimti su savimi į globos namus, todėl norėjo apsaugoti senolį nuo nemalonumų; teigia, kad norėjo ginklą perduoti nukentėjusiojo sūnui, tačiau nepavyko su juo susisiekti; ikiteisminio tyrimo metu yra nurodęs, jog siekė apsaugoti senyvo amžiaus žmogų nuo pavojaus susižeisti, jog ketino ginklą perduoti policijai arba išardyti. Kaltinamojo pateiktos versijos dėl šaunamojo ginklo paėmimo tikslo nešalina jo baudžiamosios atsakomybės, o į bylą surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis turėjo tikslą ginklą laikyti pats. Nustatyta, kad nuo ginklo pagrobimo iš nukentėjusiojo slėptuvės iki suradimo pas kaltinamąjį praėjo keli mėnesiai. Ginklas buvo išvalytas, suteptas. Byloje nėra jokių konkrečių įrodymų, kad kaltinamasis būtų ėmęsis kokių nors konkrečių veiksmų dėl ginklo perdavimo policijos pareigūnams ar nukentėjusiojo artimiesiems. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis, kuriam šis ginklas buvo svetimas, jį pavogė iš P. P. krosnyje įrengtos slėptuvės. Vertindamas visumą byloje ištirtų įrodymų, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinime nurodytas šaunamasis ginklas, kuris paimtas iš kaltinamojo, yra tinkamas šaudyti. Todėl už jo pagrobimą taikoma baudžiamoji atsakomybė. Kaltinamasis tiesiogiai pažeidė visuomenės saugumą tuo pagrindu, kad pagrobtu šaunamuoju ginklu disponavo neturėdami tam reikiamo leidimo, t. y. neteisėtai. Taigi specialios institucijos, kurioms suteikta teisė kontroliuoti ginklų įgijimo ir laikymo taisyklių laikymąsi, realiai negalėjo to padaryti, o tai sukėlė sąlyginę grėsmę visuomenės saugumui. Kaltinamasis, kuris yra pakaltinamas, nusikaltimus padarė veikdamas tiesiogine tyčia, nes jis suvokė, kad šaunamąjį ginklą pagrobė neteisėtai. Taigi kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 254 straipsnio 1 dalyje, sudėtis.

Dėl ginklo vagystės P. P. buvo pareiškęs 20 eurų dydžio civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 42). Daiktai ir turtas, kurių apyvarta yra ribota, gali būti civilinės teisės objektai, tik įstatymų numatytais atvejais (CK 1.97 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ginklą nukentėjusysis laikė nelegaliai, įsigijęs iš nenustatyto asmens ir neturėdamas tam leidimo, todėl jo laikytas revolveris laikytinas ribotai apyvartoje esančiu daiktu, kurių apyvarta ribojama saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomenės poreikių. Įstatymas nustato, kad toks daiktas negali priklausyti nuosavybės teise (CK 4.7 straipsnis), todėl ieškinys šioje dalyje atmestinas.

J. R. buvo kaltinamas ir tuo, kad 2015 m. liepos mėnesio pradžioje, tikslesnė data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, J. R., būdamas name, esančiame (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Tauragės r., iš krosnyje įrengtos slėptuvės, pagrobė svetimą P. P. priklausantį turtą - 1250 eurų.

Kaltinamasis J. R. kaltu dėl pinigų vagystės nei teisiamojo posėdžio metu, nei ikiteisminio tyrimo metu kaltu neprisipažino. Jis parodė, kad tuo metu, kai paėmė ginklą, pinigų slėptuvėje nebuvo, kad jokių pinigų iš P. P. jis nepaėmė.

Kaip nukentėjusysis apklausiamas P. P. parodė, kad 1300 eurų buvo pasiėjęs į slėptuvę krosnyje, kai slėptuvę atidarė, rado tik 50 eurų, o revolverio ir likusių pinigų slėptuvėje nebuvo (t. 1, b. l. 27–28, t. 1, b. l. 29–31).

Kaip liudytoja apklausta A. Š. parodė, jog 2014 metais ji pati matė ir perskaičiavo P. P. pinigus, 2014 m. spalio mėnesį jis turėjo 21 000 litų ir 1300 eurų. Ji vežė P. P. į banką, visus litus nukentėjusysis pasidėjo į sąskaitas, o eurus laikė namuose. 2015 m. spalio 29 d. P. P. jai pasakė, kad iš slėptuvės, esančios krosnyje, dingo ne tik ginklas, bet ir pinigai.

Liudytojos parodymus apie P. P. turėtus ir į banką padėtus pinigus patvirtina duomenys apie asmens turimas sąskaitas, (t. 1, b. l. 105-109, 112 -113, 116, 119-132). Nukentėjusiojo P. P., kaltinamojo J. R., liudytojos A. Š. parodymais nustatyta, kad nukentėjusysis turėjo jo parodymuose nurodytą pinigų sumą - 21 000 litų ir 1300 eurų, šiuos pinigus matant kaltinamajam perskaičiavo liudytoja A. Š., kuri vėliau nuvežė nukentėjusįjį į banką, padėti pinigus į sąskaitas. Iš banko sąskaitų matyti, kad 17800,00 Lt į AB SEB banką buvo įnešta 2014 m. lapkričio 12 d., (t. 1, b. l. 112), 2014 m. gruodžio 15 d. į medicinos banko sąskaitą buvo įnešta 7500,00 Lt (t.1, b. l. 130), todėl yra pagrindo manyti, kad 1300 eurų P. P. laikė namuose ir kad šie pinigai dingo.

Kaltinamasis mano, kad nukentėjusysis ne tik slėptuvėje, tačiau bet kokioje vietoje, galėjo pasidėti pinigus, nes 2014 m. rudenį buvo įvykis, kai nukentėjusysis pasigedo malkinėje laikytų visų pinigų, po paieškų pinigai tarp malkų buvo rasti. Tą faktą patvirtina ir liudytoja A. Š., kuri nurodo, kad būtent po to įvykio vežė nukentėjusįjį į banką pasidėti pinigų. Pirma pinigų sumą į banko sąskaitą įnešta 2014 m. lapkričio 12 d., vadinasi, nuo 2014 m. lapkričio 12 d. arba ankstesnio laiko nukentėjusysis P. P. 1300 eurų laikė namuose, pinigų pasigedo tik 2015 m. spalio 29 d. Nukentėjusysis visų apklausų metu teigia, kad pinigai buvo laikomi krosnyje įrengtoje slėptuvėje, tačiau jokių kitų šį faktą patvirtinančių duomenų byloje nėra: apie tai, kad pinigai buvo laikomi slėptuvėje liudytoja A. Š. žino tik iš nukentėjusiojo žodžių, kaltinamasis teigia, kad nežinojo, kur senolis pasidėjo savo pinigus, tik minėjo, kad įnešė į banko sąskaitą. Net ir tikint, kad 1300 eurų buvo laikomi krosnyje įrengtoje slėptuvėje, atkreiptinas dėmesys, kad nuo krosnies pastatymo 2014 m. spalio mėnesį iki krosnies nutinkavimo, t. y. iki 2015 m. rugpjūčio mėnesio, slėptuvė buvo atvira ir lengvai prieinama iš krosnies sienelės ištraukiant vieną plytą. Nustatyta, kad apie slėptuvę žinojo ne tik ją įrengęs J. R., bet ir nukentėjusįjį globojanti A. Š., o galimai ir kiti asmenys. Įvertinus nukentėjusiojo amžių (aštuoniasdešimt šešerių metų amžiaus žmogus), aplinkybę, kad pinigus slėpdavo įvairiose vietose (nustatyta, kad buvo paslėpęs tarp malkų), kad krosnyje įrengta slėptuvė daugiau kaip pusę metų buvo lengvai pasiekiama bet kuriam į P. P. namus užėjusiam asmeniui, darytina išvada, jog bet kuris asmuo galėjo paimti P. P. paslėptus pinigus.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnyje. Kaltė padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką turi būti pagrįsta tik abejonių nekeliančiais, neginčijamais įrodymais, o apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai įrodytas. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo vertinamos kaltinamojo naudai.

Motyvuojamoji dalis

Esant išdėstytų aplinkybių visumai darytina išvada, jog šioje kaltinimo dalyje neįrodyta, kad kaltinamasis J. R. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką ir pagal BK 271 straipsnio 1 dalį jis išteisintinas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Dėl pinigų vagystės P. P. buvo pareiškęs 1250 litų dydžio civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 42), kuris atmestinas, kadangi neįrodyta, jog J. R. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas)

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Taip pat, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį. BK 254 straipsnio1 dalies sankcijoje numatytos dvi bausmės rūšys: areštas arba laisvės atėmimas iki septynerių metų. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

J. R. tyčiniais veiksmais padarė vieną nusikalstamą veiką (BK 254 straipsnio 1 dalis), priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Kaltinamojo J. R. atsakomybę lengvinančių ar atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

Kaltinamasis anksčiau nėra teistas (t. 1, b. l. 181), nėra baustas administracine tvarka, (t.1, b. l. 182 ), dirba, charakterizuojamas gerai (t. 2, b. l. 32). Iš paminėtų duomenų apie kaltinamojo asmenybę matyti, kad jis nelinkęs daryti nusikalstamas veikas. Byloje nėra jokių duomenų, kad šaunamasis ginklas ar šaudmenys būtų panaudoti nusikalstamiems tikslams. Visos šios aplinkybės rodo, kad J. R. padarytas nusikaltimas nėra tokio sunkumo, o kaltininkas nėra tiek pavojingas, kad bausmės tikslai būtų pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes teismas mano, kad kaltinamajam už padarytus nusikaltimus turi būti paskirta bausmė, susijusi su laisvės atėmimu ir šios bausmės dydis nustatytinas mažesnis negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Įvertinus faktines bylos aplinkybes bei kaltinamojo asmenybę darytina išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl kaltinamojo atžvilgiu yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti paskiriant kaltinamajam įpareigojimą.

BK 72 straipsnis numato turto konfiskavimą – priverstinį neatlygintiną bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimą valstybės nuosavybėn. Šio straipsnio 2 dalis, 3 dalis nustato, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Todėl šaunamasis ginklas revolveris „STRAŽ“, numeris 9500922 ir vienas šovinys perduoti saugojimui į Klaipėdos apskrities VPK VTS Licencijavimo skyrių (t. 1, b. l. 73-74), nuosprendžiui įsiteisėjus, konfiskuotini ir perduotini Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 301–302 straipsniais, teismas

nusprendžia:

J. R. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 254 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti laisvės atėmimu vieneriems (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Revolverį „STRAŽ“, numeris 9500922 ir vieną šovinį perduotus saugojimui į Klaipėdos apskrities VPK VTS Licencijavimo skyrių, konfiskuoti ir nuosprendžiui įsiteisėjus, perduoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

J. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje, kaltinamąjį J. R. išteisinti, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

P. P. 1270 eurų civilinį ieškinį atmesti.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Klaipėdos apygardos teismą.