Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-11-12 · Administracinė byla Nr. P-756-134-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-12
Bylos Nr.
P-756-134-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Pareiškėjas
R. T.
Kategorijos
  • 80.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P756-134/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.8. 80.11; 80.13. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2010 m. lapkričio 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Artūro Drigoto, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009 pagal pareiškėjos R. T. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant uždarajai akcinei bendrovei „Stebulė“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja R. T. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos: 1) suniokoto automobilio vertę, t. y. 2 800 Lt; 2) 630 Lt automobilio saugojimo išlaidas pagal pateiktą sąskaitą 3) 350 Lt išlaidas ekspertams apmokėti; 3) 4 000 Lt negautų pajamų pagal individualios veiklos sutartį; 4) 10 000 Lt moralinei žalai atlyginti.

Pareiškėja skunde nurodė, kad namo, esančio Tilto g. 23, Vilniuje, kieme augantis 6-5 aukštų namo aukštį atitinkantis medis po žiemos pradėjo grėsmingai krypti ir traškėti. Todėl visų kaimynų sprendimu (duomenys neskelbtini) gyventojai K., gyvenantys arčiausiai pavojingo medžio, 2008 m. gegužės 22 d. raštu, pasirašytu P. K., kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, informuodami apie grėsmę keliantį avarinės būklės medį ir prašė jį nupjauti, kad būtų išvengta nelaimės. Savivaldybės dokumentais patvirtinta, kad gyventojų prašymas nupjauti medį 2008 m. gegužės 22 d. registruotas Nr. A 319-401, pagal savivaldybės registravimo -vykdomąjį raštą įvykdytas 2008 m. birželio 9 d. Tačiau, praėjus beveik 2 mėnesiams nuo prašymo pateikimo dienos medis nebuvo nupjautas. 2008 m. liepos 14 d. apie 9 valandą, esant visiškai ramiam saulėtam orui, minėtas išpuvęs medis nuvirto, sumaitodamas kieme stovėjusį pareiškėjai priklausantį automobilį Hyunday S-Coupe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (automobiliui išmušti priekinis ir galinis stiklai, priekinis kairysis žibintas, šoninio vaizdo veidrodėlis, sulankstyti kapotas, priekinis kairysis sparnas, stogas, stoglangis, priekinis ir galinis bamperiai, deformuotos durelės, dėl ko patekti į automobilį negalima kitaip, kaip per išdaužtą galinį langą). Iš karto po įvykio iškviesta policija užfiksavo įvykį ir nufotografavo įvykio vietą. Jau po įvykio atvykę techniniai savivaldybės valdomų įmonių darbuotojai operatyviai ėmėsi smulkinti nuvirtusį medį ir išvežė jo liekanas. Pareiškėjos teigimu, jos automobilis, pagamintas 1993 m. gegužės 6 d., buvo techniškai tvarkingas, techninė apžiūra galiojo iki 2009 metų gegužės mėnesio. Pareiškėja 2008 m. liepos 21 d. raštu kreipėsi į savivaldybę, kad paaiškintų, kada ir kokius sprendimus atsakingos savivaldybės institucijos priėmė dėl avarinės būklės medžio nukirtimo ir kokių veiksmų ėmėsi priimtiems sprendimams įvykdyti ir/arba nurodyti priežastis, kodėl nebuvo laiku nukirstas avarinės būklės medis. Pareiškėja taip pat prašė atsakovo atlyginti padarytą žalą. Savivaldybė 2008 m. rugpjūčio 6 d. rašte pripažino gavusi prašymą dėl medžio nukirtimo Tilto g. 23 namo kieme. Kartu pripažino, kad jos darbuotojai nesugebėjo įvertinti realios būklės ir todėl neskubėjo vykdyti gyventojų prašymo, tačiau atlyginti žalą atsisakė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjos naudai iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 3 080 Lt turtinei ir 4 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitus skundo reikalavimus atmetė.

Teismas sprendime nurodė, kad P. K., gyvenantis (duomenys neskelbtini), 2008 m. gegužės 22 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu leistų pašalinti (kirsti) Tilto gatvėje, Vilniuje, prie namų Nr. 21 ir Nr. 23 esančiame kieme augantį gluosnį. Prašyme nurodoma, kad medis pasviręs, gali būti tuščiaviduris ir gali išvirsti. Iš byloje esančio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos aplinkos apsaugos skyriaus leidimo Nr. 572/2008 matyti, kad jis išduotas 2008 m. birželio 28 d., o juo leidžiama gluosniui atlikti tik poliardiravimo (lajų apipjaustymo) darbus. 2008 m. liepos 14 d. apie 9 val. minėtam gluosniui savaime nuvirtus buvo apgadintas trečiųjų asmenų turtas, tame tarpe ir pareiškėjai priklausantis automobilis Hyundai S-Coupe (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Vadovaujantis Želdynų įstatymo 2 straipsnio 23 dalimi, 3 straipsniu, 10 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5, 8 punktais, 18 straipsnio 1, 2 dalimis bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 1, 2, 44 punktais, želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo, želdinių veisimo valdymą vykdo savivaldybės. Želdinių priežiūros organizavimas yra viena iš funkcijų, priskirtų savivaldybės administracijos struktūriniam teritoriniam padaliniui – seniūnijai (Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 16 punktas). Pagal paminėtuose Vietos savivaldos įstatymo ir Želdynų įstatymo straipsniuose bei Taisyklių punktuose įtvirtintas nuostatas, savivaldybės administracija privalo rūpintis jos teritorijoje esančių želdynų ir želdinių apsauga, taip pat tuo, kad želdiniai nekeltų pavojaus žmonių sveikatai bei turtui. Savivaldybės pareiga prižiūrėti jos teritorijoje (ne privačioje žemėje) augančius medžius yra tiesiogiai numatyta tiek įstatymais, tiek poįstatyminiais teisės aktais. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir UAB „Stebulės“ 2006 m. balandžio 4 d. pasirašė sutartį, kuria minėta bendrovė įsipareigojo vykdyti atsakovo nurodymus atliekant Vilniaus miesto saugotinų želdinių, augančių ne miško žemėje, priežiūrą (centrinėje miesto dalyje), už suteiktas paslaugas savivaldybės administracijai apmokant pagal sutarties priede Nr. 3 numatytus įkainius. Gavusi iš gyventojų informaciją, jog kieme augantis medis yra pasviręs ir kelią grėsmę žmonių sveikatai bei jų turtui, savivaldybės administracija turėjo operatyviai ir ypatingai rūpestingai bei atidžiai įvertinti medžio būklę bei keliamą pavojų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad medis buvo pažeistas puvėsio ir nuvirto savaime. Nagrinėjamu atveju savivaldybės administracija nepakankamai rūpestingai vykdė jai priskirtinas želdinių priežiūros funkcijas, operatyviai neatliko netgi poliardiravimo darbų, kas galėjo sustabdyti medžio griuvimą, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Tarp savivaldybės administracijos veiksmų bei pareiškėjos automobiliui padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Savivaldybės administracijos darbuotojams įvertinus medžio būklę bei išdavus leidimą tik poliardiravimui, pareiškėja neturėjo pagrindo abejoti šių darbuotojų kompetencija bei išvada, jog medis nekelia grėsmės, jo pašalinimas nėra būtinas, todėl, saugodama savo turtą, neprivalėjo imtis jokių papildomų atsargumo priemonių. Todėl atsakovo motyvai, kad pareiškėjai padaryta žala dėl jos pačios didelio neatsargumo, yra nepagrįsti. Iš teismui pateikto automobilio Hyundai S-Coupe (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertinimo ataskaitos matyti, kad transporto priemonės vertė iki apgadinimo buvo lygi 2 800 Lt, apgadintos transporto priemonės likutinė vertė 700 Lt. Dėl automobilio apgadinimo pareiškėjai buvo padaryta 2 100 Lt žala, kurios atlyginimas priteistinas iš atsakovo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 - 6.249 straipsniai, 6.263 straipsnio 1 dalis, 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalys, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis). Be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuotinos ir protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktas), todėl pareiškėjos naudai priteistina ir 350 Lt suma, susijusi su transporto priemonei padarytos žalos įvertinimu, bei 630 Lt automobilio parkavimo išlaidų. Tačiau pareiškėja nepateikė įrodymų, leidžiančių teigti, kad jos ir VšĮ „Kamertonus“ 2008 m. birželio 15 d. sudaryta sutartis negalėjo būti vykdoma naudojantis ne savo automobiliu, o kitomis transporto priemonėmis – viešuoju transportu, nuomojamu automobiliu ar pan. Būdama pakankamai rūpestinga ir apdairi, pareiškėja galėjo vykdyti minėtą sutartį, todėl dėl sutarties nevykdymo negautos pajamos nepripažintinos savivaldybės administracijos neteisėto neveikimo pasekme. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos reikalavimas priteisti 4 000 Lt negautų pajamų netenkintinas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas sprendime nurodė, jog Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nustatant asmeniui padarytos neturtinės žalos dydį būtina atsižvelgti į Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus – padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pareiškėjai priklausančio automobilio apgadinimas nelaikytinas aplinkybe, galėjusia sukelti pareiškėjai tokio pobūdžio dvasinį sukrėtimą ar emocinę depresiją, kurie galėtų sąlygoti sveikatos pablogėjimą. Tarp pareiškėjos sveikatos pablogėjimo bei savivaldybės administracijos veiksmų nėra priežastinio ryšio. Kita vertus, pareiškėjai priklausantis automobilis buvo apgadintas nepataisomai, pareiškėja dėl negalėjimo naudotis automobiliu neabejotinai turėjo nepatogumų, kurie pripažintini neturtine žala. Įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, pareiškėjai iš savivaldybės administracijos priteistina 4 000 Lt suma patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimą: priteisė pareiškėjai iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2 000 Lt turtinei žalai atlyginti ir 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę – padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Tačiau valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005). Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, 31 straipsnio 2 dalies 16 punktu, Želdynų įstatymo 2 straipsnio 23 dalimi, atitinkama seniūnija, kaip Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrinis teritorinis padalinys, buvo atsakinga už medžio, augusio Tilto g. Nr. 23, Vilniuje, kieme priežiūrą. Vadovaujantis Želdynų įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatomis, seniūnija turėjo pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Želdynų ir želdinių tvarkymo darbai vykdomi vadovaujantis želdynų tvarkymo ir kūrimo projektais, atskirųjų ir priklausomųjų želdynų, atsižvelgiant į jų paskirtį, pavyzdiniais apsaugos ir tvarkymo reglamentais, Aplinkos ministerijos patvirtintomis Medžių ir krūmų, vandens telkinių, esančių želdynuose, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklėmis (Želdynų įstatymo 22 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos aplinkos ministras, vadovaudamasis Želdynų įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtino Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisykles. Taisyklių 1 punktas nustato, kad medžių ir krūmų priežiūra apima tokius darbus, kaip medžių ir krūmų laistymas ir tręšimas, dirvožemio purenimas ir mulčiavimas, medžių ir krūmų šiltinimas, genėjimas ir kiti priežiūros darbai. Taisyklėmis inter alia vadovaujasi savivaldybės, kaip vykdančios medžių ir krūmų priežiūrą (Taisyklių 3 p.). Joms tenka pareiga patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Taisyklių 44 p.). Apie kylančią grėsmę dėl medžio atsakovas buvo informuotas 2008 m. gegužės 22 d., prašant išduoti leidimą pašalinti medį (b. l. 11). 2008 m. birželio 28 d. išduotas leidimas atlikti gluosnio poliardiravimą (b. l. 32), tačiau, kokiu faktiniu pagrindu tai padaryta, nenurodyta. 2008 m. liepos 14 d. medis nugriuvo. Nagrinėjamu atveju, gavus informacijos apie pasvirusį medį, galimą prastą jo fiziologinę būklę ir kylančias grėsmes, nesiimta teisės aktuose numatytų veiksmų, o būtent patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, esant reikalui, juos pašalinti. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovas pripažino, kad šiuo atveju nebuvo surašyta jokio apžiūros ar patikros akto. Atsakovui, turint informacijos apie galimai supuvusį medį, tinkamai įvykdžius pareigą patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti, būtų išvengta medžio griūties bei jo sukeltų neigiamų padarinių. Turtinės žalos padarymo aplinkybė, sprendžiant pagal byloje esančių faktinių duomenų visumą, nekelia jokių abejonių (b. l. 97-111). Tokiu būdu, nagrinėjamu atveju yra visos trys sąlygos, reikalingos atsakomybei atsirasti pagal CK 6. 271 straipsnį. Pirmosios instancijos teismo pareiškėjai priteisto turtinės žalos atlyginimo dydis (3 080 Lt) yra pagrįstas byloje esančiais dokumentais (b. l. 88-96, 97-111). Tačiau pagal Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Dėl to atsakovo argumentas, kad pareiškėja ir pati turėjo rūpintis savo turto saugumu, yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismo 2008 m. lapkričio 24 d. posėdyje pareiškėja paaiškino, kad žinojo apie medžio keliamą grėsmę, pripažino, kad buvo akivaizdžiai matyti, jog medis yra nesaugus (b. l. 124-125). Tokiu būdu, pareiškėja galėjo numatyti ir neigiamus padarinius dėl gluosnio griūties, tačiau pareiškėja nepateikė paaiškinimų, kodėl ji vis dėl to statė automobilį nesaugiu atstumu nuo medžio. Nesant duomenų apie pareiškėjos negalėjimą imtis papildomų saugumo priemonių siekiant išvengti galimos žalos dėl gluosnio griūties, turtinės žalos atlyginimas mažintinas iki 2 000 Lt. Pareiškėjos paaiškinimai ir byloje esantys įrodymai neleidžia abejoti, kad dėl sugadinto automobilio pareiškėja patyrė nepatogumus. Tačiau, vadovaujantis protingumo kriterijais, darytina išvada, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus patirtiems nepatogumams, todėl mažintinas iki 1 000 Lt.

IV.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos R. T. skundą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias želdynų priežiūros procesą ir savivaldybės funkcijų apimtį šiame procese bei atsakomybės ribas, ir dėl to padarė neteisingą išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija buvo atsakinga už Vilniaus mieste, Tilto g. 23 kieme augusio medžio priežiūrą ir jo pašalinimą, nustačius, kad medis yra supuvęs. Atsakovas nurodo, kad žalos atsiradimo metu galiojusio Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 16 punktas numatė, kad seniūnija organizuoja želdinių priežiūrą. Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnis numatė, jog vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje. Atsižvelgiant į Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio formuluotę, darytina išvada, kad savivaldybės atliekami veiksmai yra ribojami kitų įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų reguliavimu aplinkos apsaugos klausimais. Todėl savivaldybės funkcijos medžių priežiūros srityje neturėtų būti suabsoliutintos iki neproporcingos ir nepagrįstos pareigos prižiūrėti kiekvieną jos teritorijoje augantį medį. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Želdynų įstatymo 18 straipsniu ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintomis Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklėmis. Tačiau, atsakovo nuomone, šių teisės normų analizė neleidžia teigti, kad savivaldybės vykdomoji institucija yra atsakinga už Vilniaus mieste augančių medžių priežiūrą ir pašalinimą. Teismas turėjo atsižvelgti į Želdynų įstatymo 15 straipsnyje nustatytas želdynų valdytojų ir savininkų teises ir pareigas. Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos. Tuo tarpu Želdynų įstatymo 15 straipsnio 1 dalis įpareigoja želdynų ir želdinių valdytojus ir savininkus išsaugoti želdynus ir želdinius, tinkamai juos tvarkyti, atkurti ir veisti naujus (1 punktas), taikyti kovos su kenkėjais ir ligomis priemones (2 punktas). Pagal Želdynų įstatymo 2 straipsnio 32 punktą, želdynų ir želdinių valdytojais laikomi želdynų ir želdinių savininkas ar savivaldybė, valstybės įmonė ar organizacija, patikėjimo teise valdantys įstatymų nustatyta tvarka jiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais perduotą valstybinėms funkcijoms įgyvendinti valstybinę žemę, kurioje yra želdynų ir želdinių, ar kitas fizinis ar juridinis asmuo, teisėtai įgijęs privačios žemės valdymo teisę ar žemę naudojantis įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu pagrindu, arba turintis tik želdynų ir želdinių valdymo teisę. Sisteminė paminėtų teisės aktų analizė leidžia teigti, kad medžių (kitų želdinių) priežiūros funkcija negali būti priskiriama išimtinai savivaldybei – tai yra ir žemės sklypo naudotojų (bei želdynų valdytojų) pareiga. Tokia pareiga savivaldybei tenka tik bendrose miesto teritorijose, o esant aiškiems sklypo valdytojams, tokia pareiga tenka būtent jiems. Tačiau šioje byloje teismas netyrė aplinkybės, ar gyvenamajam namui, esančiam Tilto g. 23, Vilniuje, yra suformuotas žemės sklypas, ar minėto gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai yra (gali būti) laikomi faktiniais šio sklypo naudotojais, o kartu ir žemės sklype esančių želdynų valdytojais. Dėl nurodytų priežasčių šios bylos procesas atnaujintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai išplėtė savivaldybės administracijos atsakomybės ribas ir nepagrįstai priteisė iš jos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą. Todėl savivaldybės administracija turi teisę pareikšti regresinį ieškinį dėl teismo priteistų sumų pastato, esančio Tilto g. 23, Vilniuje, priskirto žemės sklypo valdytojams. Tačiau pastarieji nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą. Todėl šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti bylos procesą vadovaujantis ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punktu. Be to, nagrinėjamu atveju buvo nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-161/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-132/2009). Todėl bylos procesas atnaujintinas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas netenkintinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 1 dalimi, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis numato išsamų proceso atnaujinimo pagrindų sąrašą. Todėl administracinės bylos procesas negali būti atnaujintas kitokiais nei įstatymo numatytais pagrindais.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 7, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas nustato, kad bylos procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai taikė Želdynų įstatymo 18 straipsnio ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių nuostatas.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad P. K., gyvenantis (duomenys neskelbtini), 2008 m. gegužės 22 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu leisti kirsti saugotiną medį (gluosnį), augantį Vilniuje, Tilto gatvėje, 23-o namo kieme, nurodydamas, kad medis yra pasviręs, gali būti tuščiaviduris ir gali išvirsti. Pareiškėjos R. T. teigimu, P. K. kreipėsi į savivaldybę dėl medžio kirtimo visų kaimynų, gyvenančių Tilto g. 23, Vilniuje, prašymu. Pagal P. K. prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyrius 2008 m. birželio 28 d. išdavė Leidimą saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo darbams Nr. 572/2008, kuriuo leista atlikti paminėto medžio poliardiravimą (visų arba daugumos pagrindinių šakų pašalinimą nuo kamieno). Leidimas kirsti medį išduotas nebuvo. Dar neatlikus 2008 m. birželio 28 d. leidime Nr. 572/2008 numatytų darbų, 2008 m. liepos 14 d. medis savaime išvirto, apgadindamas kieme stovėjusį pareiškėjos automobilį. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Miesto tvarkymo skyriaus 2008 m. liepos 31 d. rašto matyti, kad tik medžiui išvirtus buvo nustatyta, kad jis yra pažeistas puvinio.

Pagal Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo, želdinių veisimo valdymą vykdo savivaldybės. Jos organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (1 punktas), skelbia želdynus ir želdinius savivaldybės saugomais gamtos ar kultūros paveldo objektais (6 punktas), sprendžia medžių persodinimo, kirtimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo klausimus (12 punktas), išduoda leidimus saugotinų medžių ir krūmų kirtimui ar kitokiam pašalinimui, genėjimui, persodinimui ar kitiems želdynų ir želdinių tvarkymo darbams (13 punktas) ir vykdo kitokias Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytas funkcijas. Apeliacinės instancijos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartyje minima Želdynų įstatymo 18 straipsnio 1 dalis nustato bendruosius želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos, kuris, kaip jau buvo minėta, priskirtinas savivaldybių kompetencijai, tikslus. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintos Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklės nustato medžių ir krūmų, vandens telkinių, esančių želdynuose, vejų ir gėlynų priežiūros pagrindinius reikalavimus (1 punktas). Šiomis taisyklėmis vadovaujasi ir savivaldybės, vykdydamos medžių ir krūmų priežiūros darbus (3 punktas). Šių taisyklių 44 punktas, kurį nagrinėjamu atveju taikė apeliacinės instancijos teismas, prie medžių ir krūmų priežiūros darbų priskiria ir tikrinimą, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, jų pašalinimą.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. D1-87 patvirtinto Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9 punktą, saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo bei genėjimo darbai turi būti vykdomi turint savivaldybės išduotą leidimą saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo darbams, genėjimui. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju ir buvo kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu išduoti tokį leidimą medžio, augusio Tilto g. 23 namo kieme, kirtimui. Tačiau leidimas medžio kirtimui nebuvo išduotas, net neįvertinus medžio būklės.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog žala pareiškėjai atsirado būtent dėl to, kad savivaldybės administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, netinkamai taikė Želdynų įstatymo 18 straipsnio ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Taisyklių nuostatas. Atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo minimo Želdynų įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nustato, kad želdynų ir želdinių valdytojas ir savininkai privalo išsaugoti želdynus ir želdinius, tinkamai juos tvarkyti, atkurti ir veisti naujus, taikyti kovos su kenkėjais ir ligomis priemones. Taigi, Želdynų įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nustato tik bendrąsias želdynų ir želdinių valdytojų ir savininkų (kuriais pagal šio įstatymo 2 straipsnio 31, 32 dalis gali būti ir savivaldybė) pareigas. Atsakovas nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį, netinkamai taikė aukščiau nurodytų ar kitų teisės aktų nuostatas ir kad toks netinkamas taikymas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti bylos procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktas nustato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Šioje byloje buvo sprendžiamas tik žalos, padarytos pareiškėjai R. T. neteisėtais savivaldybės administracijos veiksmais (šiuo atveju – neveikimu), atlyginimo klausimas. Teismo sprendimu žalos atlyginimas pareiškėjai priteistas iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos. Teismo sprendime nėra pasisakyta dėl namo, esančio Tilto g. 23, Vilniuje, gyventojų teisių ar pareigų. Šioje byloje teismo priimtas sprendimas neturi jokios įtakos jų teisėms ar pareigoms. Todėl nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo įtraukti juos į bylos nagrinėjimą. Dėl nurodytų priežasčių bylos procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytu pagrindu negali būti atnaujintas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atsakovas tokių įrodymų nepateikė. Atsakovo prašyme minimos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys – 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-161/2009 ir 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-132/2009 – yra priimtos bylose dėl ginčų, kilusių iš valstybės tarnybos teisinių santykių, t. y. visiškai kitokio pobūdžio bylose. Todėl šios bylos procesas negali būti atnaujintas ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Atsakovas nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip pagrindas šios bylos procesui atnaujinti. Todėl, atsižvelgiant į visus aukščiau nurodytus argumentus, darytina išvada, kad atnaujinti procesą šioje byloje nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u taria:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009 pagal pareiškėjos R. T. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė