Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį laisvės atėmimo bausme 3 metams.

Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant T. V. be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2009 m. balandžio 10 d.

Iš nuteistojo T. V. nukentėjusiajai A. N. priteistas 55 000 litų neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 24 d., apie 15 val. 30 min., savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įėjęs į kambarį, pamatė stovintį su nusmauktomis kelnėmis ir apnuogintu lytiniu organu R. R. bei ant sofos gulinčią savo sugyventinę J. U. , kurios krūtinė buvo apnuoginta ir pasmauktos žemyn jos kelnės. Pagalvojęs, kad, jam nebūnant kambaryje, R. R. turėjo lytinių santykių su jo sugyventine, pareikalavo, jog pastarasis išeitų iš buto. Kai T. V. stūmė R. R. iš kambario, pastarasis tris kartus jam sudavė kumščiu į veidą. T. V. , būdamas labai susijaudinęs, paėmė ant stalo gulėjusį peilį ir sudavė juo smūgį R. R. į kairį žastą, padarydamas jam paviršinę durtinę – pjautinę žaizdą, bei sudavė smūgį peiliu R. R. į krūtinės kairę pusę, padarydamas jam durtinę – pjautinę žaizdą su kiauryminiu širdies sužalojimu, kuris komplikavosi į ūmų vidinį nukraujavimą, dėl kurio R. R. įvykio vietoje mirė. Šiais veiksmais T. V. nužudė R. R. staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ir itin įžeidžiančio jį ir jo artimą asmenį – sugyventinę J. U. – nukentėjusiojo poelgio.

Prokuroras apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendį pakeisti: T. V. padarytą nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį, perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį ir už šį nusikaltimą paskirti jam laisvės atėmimo bausmę 7 metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau - Lietuvos Respublikos BPK) įtvirtintą principą, kad teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, ir kad bet koks įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu, netyrė ir nevertino T. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (b. l. 72, 75, t. 2); nors ištyrė, tačiau nevertino 2009 m. kovo 25 d. T. V. parodymų patikrinimo vietoje (b. l. 86, t. 2) ir apsiribojo abstrakčia išvada, jog šių parodymu metu T. V. parodė ir paaiškino R. R. nužudymo aplinkybes. Prokuroras teigia, kad iš minėtos išvados lieka neaiški teismo pozicija dėl T. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išskirtinai rėmėsi T. V. palankiais J. U. ir Ž. M. V. parodymais, tačiau visiškai netyrė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu jų duotų parodymų (b. l. 3, 11, 18, t. 2).

Prokuroras atkreipia dėmesį, kad liudytojas R. D. parodė, kad įvykio dieną T. V. bute jis ant stalo matė peilį, kuriuo jis pats pjaustė lašinius. Tačiau apeliantas teigia, kad byloje nenustatyta, kad tai yra tas pats peilis, kuriuo buvo nužudytas R. R. .

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl vertindamas įrodymus, padarė esminius Lietuvos Respublikos BPK pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Prokuroro teigimu, šioje byloje įrodymai vertinti pagal vidinį įsitikinimą, kurie neturi objektyvaus pagrindimo, nes įrodymai nebuvo analizuojami ir lyginami tarpusavyje. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir T. V. veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį. Be to, pirmosios instancijos teismas pažeidė ir Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktus, nes nepagrįstai atmetė teisingam bylos išsprendimui reikšmingus įrodymus.

Prokuroras taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, norėdamas tinkamai išspręsti klausimą dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį, turėjo gauti specialisto išvadą apie T. V. psichinę būklę nusikalstamos veikos padarymo metu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusioji šį skundą prašė spręsti teismo nuožiūra, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Siekiant išsiaiškinti apeliaciniame skunde keliamus nuteistojo bei liudytojų parodymų patikimumo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo klausimus, apeliacinės instancijos teisme iš naujo buvo apklausti pats nuteistasis, liudytojos J. U. ir Ž. M. V. .

Pastaroji apeliacinės instancijos teismui davė parodymus, iš esmės atitinkančius pirmosios instancijos teisme duotus parodymus. Ji patvirtino, kad tuo metu, kai T. V. buvo tualete, ji buto kambaryje išgirdo triukšmą. Ten nuėjusi pamatė išrengtą J. U. , su kuria jos sūnus draugauja jau šešerius metus, o šalia buvo neblaivus R. R. . Ji sudavė pastarajam, o J. U. liepė išeiti iš namų. Kai kambaryje prasidėjo triukšmas, jos sūnus T. V. išėjo iš tualeto ir atėjo į kambarį, kur jie visi buvo. Atėjęs jis sudavė R. R. į veidą, o kas kam dūrė peiliu, kuris buvo kambaryje, nepastebėjo. R. R. pasidarė bloga ir jie iškvietė greitąją medicinos pagalbą.

Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis numato, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Vadovaujantis šia nuostata, apeliacinės instancijos teisme buvo ištirti ikiteisminio tyrimo tyrėjai duoti liudytojos Ž. M. V. parodymai. Apklausiama 2009-03-24 ji parodė, kad J. U. , T. V. ir R. R. tą dieną bute, jos sūnaus T. kambaryje gėrė alkoholinius gėrimus, o ji buvo savo kambaryje. Po kiek laiko atėjo jos sūnus T., pasakė, kad R. (R.) pasidarė labai bloga, kvietė medikus. Nuėjusi į sūnaus kambarį matė R. R. , kuris dar buvo sąmoningas. Jį medikai išvežė į ligoninę (b. l. 3-4, t. 2). Paklausta apie skirtumus šiuose ir teismuose duotuose parodymuose minima liudytoja paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu visko nepasakė dėl ligos. Ji nurodė, kad yra antros grupės invalidė, serga nervų liga.

Iš liudytojos elgesio teisme, rodančio, kad ji nelabai skiria esminius dalykus nuo antraeilių, gana sunkiai pasiekiamo konstruktyvumo jos parodymuose matyti, kad jos nurodyta nervų liga iš tikro daro įtaką jos gebėjimui duoti parodymus. Liudytoja J. U. taip pat patvirtino, kad T. V. motina Ž. M. V. turi galvos traumą, kartais neprisimena žmonių vardų, nežino daiktų pavadinimų, dabar ji net neišeina iš namų, T. V. turi ją nuolat prižiūrėti. Ji daug metų pažįsta Ž. M. V. ir tvirtina, kad ji buvo visą laiką tokia sunkiai suprantama, ji nėra apsvaigusi nuo alkoholinių gėrimų. Todėl kolegija negali pilna apimtimi remtis nei šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotais, nei teismuose duotais jos parodymais, jais remiasi tik tiek, kiek tai atitinka kitus įrodymus.

T. V. apeliacinės instancijos teisme apie įvykį parodė iš esmės taip pat kaip ir pirmosios instancijos teisme. Jis savo suduotą smūgį peiliu R. R. aiškino tuo, kad pastarasis pradėjo priekabiauti prie jo sugyventinės, buvo nusismaukęs kelnes. Tai pamatęs, supyko, griebė peilį ir dūrė jam vieną kartą į šoną. Dar jis nurodė, kad R. R. jam trenkė per veidą, sumušė lūpą.

Tokias pat aplinkybes nurodė ir liudytoja J. U. . Ši, teisme nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, parodė, kad apie šešerius metus buvo T. V. sugyventinė. Seniai pažįsta ir jo motiną, kuriai padėdavo tvarkyti ūkį, nes ji yra antros grupės invalidė. 2009 m. kovo 24 d. su T. V. ir jo draugais vaišinosi kavinėje, po to T. V. bute. Kai T. V. draugai išėjo, ji su T. V. nuėjo pamiegoti. Kada atėjo R. R. , ji nežino, nes jį įleido Ž. M. V. . R. R. su su T. V. išgėrinėjo, o ji tuo metu miegojo. Nubudo pajutusi, kad kažkas ją graibinėja. Pagalvojo, kad tai T. V. , liepė nelįsti prie jos, tačiau atsimerkusi pamatė, kad tai R. R. . Ji pradėjo rėkti, nuo šaukimo į kambarį įbėgo T. V. motina ir liepė R. R. išeiti. Tuoj pat į kambarį įbėgo susinervinęs T. V. , jis pradėjo varyti R. R. iš namų. Tada pastarasis trenkė T. V. ranka du kartus į veidą, prakirto lūpą. Po šito T. V. griebė nuo stalo peilį, kuriuo buvo pjaustyta dešra, ir dūrė R. vieną kartą į šoną. R. R. gyveno T. V. bute gal pusantro mėnesio, bet anksčiau prie jos nepriekabiavo.

Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu duotų T. V. ir J. U. parodymų. Iš apeliacinės instancijos teisme ištirtų T. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad nei 2009-03-25 apklausiamas tyrėjos, nei 2009-03-26 apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos jis nenurodė tos aplinkybės, kad konfliktas tarp R. R. ir jo kilo dėl to, kad R. R. priekabiavo ar, gal būt lytiškai santykiavo su J. U. . Abiejų šių apklausų metu jis teigė, kad negali tiksliai nurodyti priežasties, dėl kurios sukonfliktavo su R. R. (b. l. 72-73, 75-76, t. 2). To konflikto priežasties T. V. nenurodė ir 2009-03-25 parodymų patikrinimo vietoje metu, kurį fiksuojantį protokolą pirmosios instancijos teismas ištyrė, tačiau, kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, nuosprendyje neįvertino (b. l. 86-97, t. 2).

Liudytoja J. U. ikiteisminio tyrimo metu nei 2009-03-25 apklausiama tyrėjos kaip įtariamoji, nei tą pačią dieną apklausiama kaip liudytoja, nenurodė tos aplinkybės, kad konfliktas tarp R. R. ir T. V. kilo dėl to, kad R. R. priekabiavo prie jos. Jos parodymuose užfiksuota, kad ji tiksliai neprisimena, dėl ko kilo konfliktas, teigia, kad jie tarpusavyje susiginčijo dėl kažko. Ji be to parodė, kad peilį T. V. stvėrė nuo stalo ir juo dūrė R. R. . Nuo smūgio pastarasis pabalo, jam ėmė bėgti kraujas iš kairės krūtinės pusės. T. V. išsigando ką padarė ir puolė skambinti greitajai medicinos pagalbai (b. l. 11-14, 18-19, t. 2).

Aiškindamas teismui, kodėl ikiteisminio tyrimo metu nepasakojo apie tą konflikto su R. R. priežastį, kurią nurodė teismuose, T. V. teigė, kad po įvykio dėl pagirių ir streso ne viską gerai atsiminė, o be to, nurodė, kad niekas apie tai išsamiau ir neklausė.

Liudytoja J. U. , aiškindama, kodėl ikiteisminio tyrimo metu nepasakojo apie tai, kad R. R. prie jos priekabiavo, nurodė, kad buvo labai sukrėsta, praėjus savaitei po įvykio pradėjo viską prisiminti. Tokios parodymų pakeitimo priežastys nėra pakankamai įtikinamos. Tačiau tiek T. V. , tiek ir J. U. aiškindami priežastis, kodėl neaiškino apie tą T. V. konflikto su R. R. priežastį, kurią nurodė teismuose, nurodė, kad nenorėjo viešinti savo asmeninio gyvenimo detalių, artimo bendravimo.

Toks aiškinimas bylos aplinkybėms neprieštarauja ir nėra paneigtas.

Iš byloje esančių dokumentų apie asmenų duomenis matyti, kad J. U. gimusi 1952 metais, o T. V. – 1974 metais, taigi, pastarasis yra net 18 metų jaunesnis už J. U. (b. l. 56,151, t. 2). Tą aplinkybę, kad šie asmenys artimai bendravo, be jų pačių parodymų patvirtina liudytojos Ž. M. V. parodymai, taip pat ir nuteistojo mobiliajame telefone rastos fotonuotraukos. Iš 2009-04-20 tyrėjos atliktos T. V. mobiliojo ryšio telefono, jame buvusios SIM kortelės ir atminties kortelės, paimtų 2009-03-24 įvykio vietos apžiūros metu, apžiūros protokolo, be kita ko matyti, kad įdėjus SIM kortelę į T. V. mobiliojo ryšio telefoną, įvedus PIN kodą, atidarius skyrelį „Galerija“ ir po to poskyrį „Nuotraukos“, rastos išsaugotos 4 nuotraukos, iš kurių vienoje nufotografuotas tušinukas, o kitose – moteris įvairaus stambumo planu. Atvaizde 000 jpg, sukurtame 2007-04-15, matoma nufotografuota lovoje gulinti nuoga moteris išskėstomis kojomis, apsirengusi tik ties šlaunimis priklijuotomis kojinėmis. Atvaizde 001 jpg, sukurtame 2007-04-15, užfiksuoti nufotografuoti moters lytiniai organai. Atvaizde 003 jpg, sukurtame 2009-02-17, matoma nufotografuota moteris (b. l. 114-124, t. 1). J. U. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose parodė, kad paminėtose nuotraukose nufotografuota ji, kai tyrėja jai šias nuotraukas parodė, ji papasakojo visą tiesą apie savo santykius su T. V. , o anksčiau to nenorėjo daryti dėl didelio amžiaus skirtumo tarp jų. Iš bylos medžiagos matyti, kad apie tas nuotraukas J. U. pirmą kartą apklausta 2009-06-18 (b. l. 23-24, t. 2). Nuo tada ji davė tokius parodymus apie konflikto tarp R. R. ir T. V. priežastį kaip ir teismuose.

T. V. teisme parodė, kad nusprendė apie J. U. papasakoti tada, kai tyrimo metu paaiškėjo, kad jo telefone yra nuogos J. U. nuotraukos, kurias jis nufotografavo namuose. Iš bylos matyti, kad jau po to, kai tos nuotraukos buvo apžiūrėtos, T. V. aiškino apie savo artimus santykius su minėta liudytoja, nurodė tą konflikto priežastį kaip ir teismuose (b. l. 79-81, t. 2).

Šie duomenys duoda pagrindą tvirtinti, kad T. V. aiškinimas apie R. R. nužudymo aplinkybes nėra paneigtas. Jo paaiškinimas apie priežastis, kodėl jis to nenurodė pirmųjų apklausų metu, yra pakankamai motyvuotas. Tai patvirtina ir J. U. parodymai. Atkreiptinas dėmesys, kad tai patvirtina ir dviejų liudytojų parodymai.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas J. K. parodė, jog 2009-03-24 jis su Rimu ir T. V. kavinėje išgėrinėjo, paskui prisijungė ir J. U. . Paskui jie keturiese nuėjo pas T. V. , ten vartojo alkoholinius gėrimus. Po kiek laiko jie su Rimu išėjo, nes matė, kad jie (kiti sugėrovai) nori miego. Tą pačią dieną apie pietus matė, kad neblaivus R. R. eina pas T. V. , nešasi butelį degtinės. Jis dar bandė R. R. atkalbėti, aiškindamas, kad T. V. miega, bet R. R. nuėjo. Po 10 dienų sužinojo, kas tą dieną nutiko. Po kokio mėnesio jis kalbėjo apie įvykį su T. V. . Pastarsis aiškindamas apie priežastį, kodėl nužudė R. R. , nurodė, kad šis seksualiai priekabiavo prie J. U. (b. l. 73-74, t. 3).

Panašiai parodė ir liudytojas R. D. , kurį liudytojas J. K. įvardino kaip Rimą. Šis parodė, kad apie tai, jog R. R. nužudytas, sužinojo tik po 2 mėnesių iš sūnaus. Sutikęs T. V. , paklausė, kaip tai atsitiko, ir šis pasakė, kad R. R. priekabiavo prie J. U. , o smulkiau nepasakojo (b. l. 74-75, t. 3).

Bylos aplinkybės patvirtina ir T. V. parodymus, kad prieš jį R. R. pavartojo fizinį smurtą. T. V. teismo medicinos specialistės buvo apžiūrėtas 2009-03-24. Jau šios apžiūros metu T. V. nurodė skausmingumą viršutinėje lūpoje (b. l. 148-149, t. 2). Tai, kad R. R. pavartojo smurtą prieš T. V. , savo parodymuose patvirtino ir liudytoja J. U. . Kad atvykus į įvykio vietą T. V. veidas buvo sumuštas, nurodyta ir policijos pareigūno D. Gaubšo tarnybiniame pranešime (b. l. 7, t. 1). Tai liudytojas D. Gaubšas patvirtino ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme (b. l. 79, t. 3).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė - psichiatrinė ar kitokia ekspertizė.

Aptartos faktinės bylos aplinkybės teismo kolegijai duoda pagrindą teigti, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą apie tai, kad T. V. veiksmus prieš R. R. - smūgį peiliu - sukėlė itin įžeidžiantis jį patį ir jam artimą asmenį – J. U. R. R. elgesys. T. V. savo buto kambaryje pamatytas vaizdas jam pagrįstai sukėlė manymą, kad R. R. turėjo lytinius santykius su jo sugyventine J. U. . Ši aplinkybė ir R. R. pavartotas prieš T. V. smurtas –sudavimas į veidą, pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertintos kaip sąlygos, kurioms esant T. V. padarytas nužudymas kvalifikuotas kaip padarytas staiga labai susijaudinus dėl neteisėto ir itin įžeidžiančio jį ir jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Nukentėjusiojo R. R. poelgis buvo itin įžeidžiantis, nes jo veiksmai esmingai prieštaravo moralės bei dorovės principams, pažeidė žmogaus garbę ir orumą ir tai paveikė T. V. .

Jau minėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte išaiškinta ir tai, kad nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai. Jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, kad staigaus didelio susijaudinimo būsena daugeliu atvejų jam jau buvo praėjusi.

J. U. jau pirmosios apklausos metu parodė, kad peilį, kuriuo įdūrė R. R. , T. V. stvėrė nuo stalo (b. l. 3, t. 2). Apie tai, kad peilis būtų atsineštas iš kito kambario, o ne paimtas tame pačiame kambaryje, ši liudytoja neparodė ir kitų apklausų, taip pat ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Tokia aplinkybė užfiksuota tik pirmuosiuose T. V. parodymuose ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Vėliau, jau ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teismuose T. V. teigė, kad peilį paėmė kambaryje nuo stalo. Apeliacinės instancijos teisme jis savo parodymus apie peilio buvimo vietą aiškina stresu dėl įvykio, teigia, kad vėliau geriau prisiminė. Toks aiškinimas gali būti suprantamas ir kaip teisingas ir kaip neteisingas, tačiau atsižvelgiant į nuoseklius tuo klausimu J. U. parodymus, aplinkybė, kad peilis buvo paimtas nuo stalo kambaryje, kuriame ir buvo sužalotas R. R. , yra nustatyta. Tokią išvadą patvirtina ir liudytojų R. D. ir J. K. parodymai. Kaip minėta, šie liudytojai tame kambaryje lankėsi tą pačią dieną, nedaug laiko prieš įvykį, kadangi jie sutiko pas T. V. einantį R. R. . Abu šie liudytojai patvirtino, kad kai jie buvo T. V. kambaryje, ant stalo buvo maistui pjaustyti naudojamas peilis (b. l. 73-75, t. 3). Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nėra identifikuota, jog kambaryje buvęs peilis yra tas pats, kuriuo ir padarytas sužalojimas R. R. . Ši aplinkybė nurodyta teisingai, tačiau ji nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kadangi nelogiška, jog esant ant stalo peiliui, kuris tinka kūnui žaloti (apie tai galima spręsti iš to, kad juo buvo pjaustomas maistas) kaltininkas eitų į kitą patalpą atsinešti kitą peilį, o nenaudoto to, kuris yra arčiau ir kurį gali apsigynimui paimti ir panaudoti kitas asmuo.

Taigi, faktinės aplinkybės patvirtina, kad T. V. neatliko veiksmų (peilio atsinešimo iš buto virtuvės), dėl kurių didelio susijaudinimo būsena būtų praėjusi, o veikė staiga. Todėl konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas jo veiką tinkamai kvalifikavo kaip Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Bylos duomenys ir apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo jo veiką kvalifikuoti kaip paprastą tyčinį nužudymą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Nusikaltimo padarymo metu Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnis numatė laisvės atėmimo bausmę iki 6 metų. Atsižvelgiant į tai, kad padarytas nusikaltimas yra apysunkis, yra dvi T. V. atsakomybę lengvinančios ir tik viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, pastarasis ankščiau nėra teistas, šiuo metu jis rūpinasi ir prižiūri neįgalią motiną, nukentėjusiajai A. N. atlygino visą turtinę bei didesnę dalį (30 000 litų) neturtinės žalos (b. l. 112, t. 3), paskirta sankcijos vidurkiui beveik lygi laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, todėl nekeistina. Jos vykdymo atidėjimas atitinka Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, todėl ir ši teisės norma pritaikyta teisingai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkasTeisėjaiAloyzas Kruopys Valdimaras BavėjanasViktoras Kažys