Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2019-02-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1-84-1015/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2019-02-08
Bylos Nr.
1-84-1015/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-57336-2017-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Ingrida Mikužytė
Kaltinamasis
J. F.
Nukentėjusysis
A. M.
Advokatai
Silva Mardosaitė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-84-1015/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-57336-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 1.2.26.2 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 8 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ingrida Mikužytė,sekretoriaujant Rasai Pladaitei,dalyvaujant prokurorei J. J. Kryževičienei,kaltinamajam J. F., jo gynėjai advokatei Silvai Mardosaitei,nukentėjusiajam A. M.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

J. F. (J. F.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) d., Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, aukštesniojo išsilavinimo, pensininkas, neteistas (teistumas išnykęs),

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. F. pažeidė viešąją tvarką, o būtent, jis 2017 m. lapkričio 3 d. apie 11.40 val., viešoje vietoje - kieme, adresu Savanorių pr. 11, Vilniuje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, šlapinosi, o gavęs pastabą iš nukentėjusiojo A. M., vartojo necenzūrinius žodžius, ištraukęs peilį nukreipė jį į nukentėjusįjį ir su juo buvusius mažamečius vaikus ir šaukė „padursiu jus, užmušiu“, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis J. F. savo kaltės nepripažino. Paaiškino, kad jis ėjo iš parduotuvės Norfa, o nukentėjusysis priėjo prie jo su šunimi ir pasakė, kad jam (kaltinamajam) čia eiti negalima, papurškė balionėliu į akis, nukentėjusysis ėjo su šunimi, nedideliu, baltu, vaikų aplinkui nebuvo, tai buvo dieną. Nukentėjusysis pribėgo su šunimi ir papurškė jam dujų, jis (kaltinamasis) trynė akis ir ėjo, pats nežino, kur. Nurodė, kad nepripažįsta fakto, kad jis šlapinosi, kad ištraukė peilį ir grasino. Paaiškino, kad beveik kiekvieną dieną praeina tą gatvę link Norfos, mato nukentėjusįjį su šunimi ir kai nukentėjusysis jį pamato, pradeda kibti, pradeda skambinti policijai, ten yra konteineriai, eina ir ten, gal nukentėjusysis pyksta dėl to, tas įvykis buvo gal 7-ą kartą, kai nukentėjusysis skambino dėl jo. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus pirmą kartą apklausus įtariamuoju parodymus, kaltinamasis nurodė, kad neatsimena, kad būtų mojavęs peiliu, pagarsinus antrą kartą duotus parodymus, nurodė, kad davė tokius parodymus. Nurodė, kad neatsimena atveju su medumi, pagarsinus liudytojų parodymus, duotus teisme, nurodė, kad galėjo pas jį būti medaus, neatsimena.

Nukentėjusysis A. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad tą dieną su savo vaikais – dvynukais ėjo į darželį, išsuko iš kiemo, einant šalia konteinerių, išdyko žmogaus šešėlis, jis, nusimovęs kelnes, šlapinosi, buvo apie 3 didelių žingsnių atstumu. Nukentėjusysis padarė pastabą, ką daro prieš vaikus, su vaikais perėjo į kitą kelio pusę, o J. F., užsimovę kelnes, keikėsi ir pasakė, kad jis jam neaiškins, išsitraukė didelį peilį, pasakė, kad jį užmuš ir pradėjo eiti prie jų. Nukentėjusysis parodė, kad jis buvo šoke, nežinojo, ką daryti su vaikais, o kaltinamasis su peiliu puolė link vaikų, todėl jis pastatė vaikus prie automobilių, traukėsi toliau, siekdamas atitraukti kaltinamojo dėmesį į save, smogė kaltinamajam iš kojos, tada kaltinamasis pasisuko su peiliu link jo ir vėl į vaikų pusę. Taip pat nukentėjusysis išsitraukė dujų balionėlį, purškė, bet jis buvo pustuštis, kaltinamasis nereagavo. Tada jis (nukentėjusysis) pradėjo rėkti, kad ateitų čia, provokavo kaltinamąjį ant savęs, kaltinamasis pradėjo vytis su peiliu po kiemą. Nukentėjusysis bėgo ten, kur daugiau žmonių, rėkė, kad su peiliu puola vaikus, bet žmonės nereagavo, tada J. F. susimąstė, įsidėjo peilį į krepšį su keiksmais ir nuėjo link Batų kalno pusės. Jo telefonas buvo pakibęs, negalėjo iškviesti pagalbos, grįžo į kiemą, ten jau buvo žmona, klausė, kas nutiko. Tada jo telefonas persikrovė ir jis iškvietė policiją, komentavo, kur eina kaltinamasis, atvažiavus policijai, kaltinamasis, jį (nukentėjusįjį) pamatęs, bandė šalintis, bet jį sulaikė pareigūnai, rado pas jį didelį peilį. Paaiškino, kad iki to įvykio matydavo atsitiktinai, po įvykio po kelių dienų, J. F. jį atpažino gatvėje, pirštu rodė – „tu“, Žmona tada liepė skambinti policijai, jie paskambino, atvažiavus policijai, J. F. vėl policijai kalbėjo, kad jis yra senjoras, negirdi ir pan., pas jį vėl rado kelis peilius. Po įvykio dažnai mato kaltinamąjį, jis vis sako, ar (nukentėjusysis) dar gyvas. Paaiškino, kad kai buvo prie Batų kalno, kaltinamasis atsisėdo ir tepliojosi veidą medumi, pareigūnų dar nebuvo, kelių minučių bėgyje atvažiavo pareigūnai. Patikslino, kad jis turi šunį, tačiau įvykio metu buvo tik su vaikais.

Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja A. M. parodė, kad tuo metu jų dvynukams nebuvo 3 metų, juos tėtis išvedė į darželį, o ji buvo namuose. Lauke buvo šalta, atidaryta lango mikroventiliacija, ji išgirdo vyro balsą, tokio prieš tai nėra girdėjusi, jis buvo isteriškas, pagalvojo, kad jį pervažiavo mašina ir jis rėkia iš skausmo. Ji pro langą prie namo kampo pamatė figūrą su gaubtuvu išskėtus rankas, jos judėjo ir kažkas rankose blizgėjo, neįžiūrėjo, kad tai peilis. Girdėjo savo vyro balsą, riksmas buvo daugiau – „aaa, ateik čia“, suprato, kad jis gyvas, bet matė tik tą vyrą ir vaikus. Griebė telefoną, norėjo paskambinti policijai, kaip buvo su šlepetėmis, maikute, taip ir išbėgo su telefonu rankose, nubėgo iki tos vietos, pamatė savo vaikus, kurie buvo tarp automobilių atsistoję, pasislėpę, atokiau nuo kelio, apsidairė vyro, jo nematė, vienas iš vaikų pasakė – peilis, tėtis mušė, peilis. Ji paėmė vaikus ir nuėjo už namo, tuo metu iš stotelės pusės, iš už namo išėjo vyras, pamatė, kad vaikai saugūs, pasakė, kad užpuolė senis ar bomžas su peiliu, ji klausė – kur jis, o vyras pasakė, kad išėjo į tą pusę. Ji pasakė, kad tas vyras gali užpulti kitus, paprašė, kad vyras vytųsi, paklausė, ar jis iškvietė policiją, jis atsakė, kad perkrauna telefoną, ji jau rinko 112, bet tuo metu vyras persikrovė telefoną ir surinko pagalbos telefonu. Ji vaikus laikė už rankų, nuėjo prie stotelės, klausė, ar kas matė įvykį, pakalbino turgelio pardavėją, ji atsakė, kad matė vyrą, ėjo ramiai. Kiek suprantu, tas vyras prie daug žmonių nemosikavo. Dėvėtų rūbų pardavėja pakvietė į parduotuvę, ji papasakojo, kas įvyko, ji atsakė, kad matė, kaip vyras praėjo su maišais. Kitą dieną ji vėl pamatė tą vyrą, su gaubtuvu, Rimi maišu, jis ėjo kita gatvės puse Savanorių prospekte, pamatė jos vyrą ir pagrūmojo. Jai vėl perėjo šiurpas, jie paskambino 112 ir pranešė, kad vėl tas pats vyras prie jų namų, atvyko du ekipažai, klausė jų, ar buvo konfliktas, ar grasino, ji klausė, ar jis turi peilį. Tas vyras atsakė, kad ne, neturi, pasakojo, kad yra senjoras, eina pasivaikščioti, kai pareigūnai paprašė parodyti, ką turi, atvėrus striukę, liepė jam nejudėti ir ištraukė peilį. Tada kaltinamojo nuotaika pasikeitė kardinaliai, pradėjo rėkti, kad jam reikalingas peilis, puolė vyrą, kad jis skambinėja ir jam dabar kiekvieną kartą reikės sėdėti. Ji to vyro vengia, jis neprognozuojamas, ir toliau jį mato, yra mačiusi jo konfliktą su kitu benamiu, šaukė, kad tai jo teritorija. Jų vaikai iki šiol negali pamiršti įvykio, pamato žmogų su gaubtuvu ir klausia, ar turi peilį.

Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja G. L. S. parodė, kad dirba patrulių rinktinėje. Parodė, kad dėl įvykių gausos, tiksliai neatsimena įvykio aplinkybių, patikslinus įvykio datą, laiką, vietą, esminį pranešimo momentą, parodė, kad, kiek atsimena, buvo asmuo apie 50 metų, su jais ryšyje buvo pranešėjas, pranešinėjo; jie sulaikė vyrą Savanorių – Žemaitės g. sankryžoje, kvapas buvo blogas, jo krepšyje ar striukėje rado peilį, kuris buvo tikrai ne kišeninis, gana didelis, turėtų būti nuotrauka prie tarnybinio pranešimo. Paaiškino, kad asmuo nebuvo adekvatus, pranešėjas buvo mažais vaikais, sakė, kad asmuo šlapinosi, mosikavo su peiliu, grasino. Kai asmenį sulaikinėjo, jis pradėjo rankomis mosikuotis, bet ne peiliu, peilį vėliau rado. Dėl peilio klausė, kam jam toks peilis, jis sakė, kad pjauna duoną. Asmuo turėjo medaus ir pritrynė akis, pradėjo verkti, sakė, kad jam bloga, kad kviestų greitąją, iki trynimo akys normaliai atrodė. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. l. 25-26), liudytoja juos patvirtino, taip pat patvirtino aplinkybes, nurodytas jos rašytame tarnybiniame pranešime (b. l. 9).

Teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti liudytojos G. L. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kai ji parodė, kad 2017 m. lapkričio 3 d. apie 11.55 val. patruliuodama kartu su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 2 kuopos 4 būrio vyriausiuoju patruliu N. A. iš operatyvaus valdymo skyriaus gavo pranešimą, kad Vilniuje, Savanorių pr. 11, asocialus vyriškis su peiliu puola vyrą ir mažamečius vaikus. Apie 12.00 val. su pranešėju susitiko Savanorių pr. ir Žemaitės g. sankryžoje ir jis parodė asmenį, kuris jį puolė. Ji iš karto priėjo prie parodyto vyriškio ir jį sulaikė. Kol jis dar nebuvo įsodintas į tarnybinį automobilį, ji su juo bendravo, bandant nustatyti jo tapatybę. Jiems bendraujant jis iš savo tašės ištraukė kibiriuką su medumi ir pradėjo trinti medumi akis. Paklausė, kam jis tai daro ir jis atsakė, kad „nieko nemato, ką jam daryti“. Iki tol, jokių požymių, kad jis nemato ar blogai mato, nebuvo. Gatvėje, jiems stovint, jis buvo iš krepšio ištraukęs peilį, kurį vėliau ji pridėjo prie tarnybinio pranešimo. Asmuo buvo pristatytas į Vilniaus m. 2 policijos komisariatą (b. l. 25-26).

Apžiūrėjus peilį, pateiktą G.L. S., 2018 m. kovo 5 d. surašytas Daiktų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad apžiūrimas peilis yra 29 cm. ilgio, ašmenys 17 cm. ilgio. Peilis juoda rankena, kuri apvyniota dvejose vietose šviesios spalvos medžiaga (b. l. 28-31).

Motyvuojamoji dalis

Dėl duomenų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

J. F. kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnį, kuris numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Konkrečiu atveju J. F., kaip matyti iš kaltinamojo akto, kaltinamas tuo, kad jis 2017 m. lapkričio 3 d. apie 11.40 val., viešoje vietoje - kieme, adresu Savanorių pr. 11, Vilniuje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, šlapinosi, o gavęs pastabą iš nukentėjusiojo A. M., vartojo necenzūrinius žodžius, ištraukęs peilį nukreipė jį į nukentėjusįjį ir su juo buvusius mažamečius vaikus ir šaukė „padursiu jus, užmušiu“, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

J. F. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino, nurodydamas, kad tą dieną jis ėjo iš parduotuvės Norfa, o nukentėjusysis priėjo prie jo su šunimi ir pasakė, kad kaltinamajam čia eiti negalima bei papurškė jam (kaltinamajam) į akis dujų balionėliu, kaltinamasis neigia, kad jis tada šlapinosi ar mosikavo (grasino) su peiliu. Vis dėlto nepaisant tokių kaltinamojo parodymų, teismas vertina, kad jo kaltė padarius nurodytą nusikalstamą veiką yra patvirtinama kitų byloje surinktų duomenų visumos.

Pirmiausia pažymėtini nukentėjusiojo A. M. parodymai, kurie, įvertinus jų turinį, viso proceso (tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylą nagrinėjant teisme) metu iš esmės buvo nuoseklūs, todėl atsižvelgiant į tai, bei aplinkybę, kad juos (vienais ar kitais aspektais) patvirtina ir kiti duomenys byloje, teismas vadovaujasi jais kaip įrodymu. Nukentėjusysis parodė, kad nurodytą dieną ir laiku jis vedė savo mažamečius vaikus darželį ir pakeliui pamatęs vyrą, kuris šlapinosi, padarė jam pastabą dėl to, tačiau vyras, užsimovęs kelnes, pradėjo keiktis, grasinti jam, išsitraukęs didelį peilį, pasisuko į vaikus, todėl siekdamas apsaugoti vaikus ir nukreipti dėmesį į save patį, nukentėjusysis įspyrė kaltinamajam, vėliau, pastarajam dėl minėto spyrio net nesujudėjus, išsitraukęs dujų balionėlį, papurškė, tačiau to kaltinamasis net nepajuto, nes balionėlis buvo beveik tuščias, toliau grasino, dėl ko nukentėjusysis, pradėjo šukti, atkreipė dėmesį į save ir ėjo link gatvės, kur buvo daugiau žmonių. Pažymėtina, kad, kaip minėta, tam tikrus aspektus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys – nukentėjusiojo sutuoktinė A. M. parodė, kad būdama namie, vyrui išvedus vaikus į darželį, išgirdo sutuoktinio šauksmą, pro langą matė kažkokio nusisukusio vyro su gobtuvu siluetą, kuris mosikavo rankomis, taip pat savo vaikus, sutuoktinio nematė; išbėgusi iš namų ir pasiėmusi vaikus, vėliau sutiko savo vyrą, kuris pasakė, kad kažkoks vyras užpuolė juos su peiliu. Atitinkamas aplinkybes dėl kaltinamojo sulaikymo bei pas jį rastų daiktų – o būtent, pakankamai didelio peilio, parodė liudytoja policijos pareigūnė G. L. S.. Taigi pastarieji duomenys papildo vieni kitus bei jais patvirtinamos aplinkybės sudaro nuoseklią visumą, dėl ko šie duomenys pripažintini įrodymais. Dėl nukentėjusiojo parodymų, savo ruožtu, nors pastebėtina, kad duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu, jis parodė ir tam tikras aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos ikiteisminio tyrimo metu, vis dėlto tokio parodymų papildymo atitinkamais momentais ir aplinkybėmis šiuo atveju nėra pagrindo vertinti kaip parodymų prieštaringumo, kadangi, kaip jau minėta, iš esmės jo parodymai nuoseklūs

Teismas, vertindamas kaltinamojo parodymus, pirmiausia atkreipia dėmesį į jų tam tikrą nenuoseklumą ir nors kaltinamasis viso proceso metu neigė savo kaltę dėl jam inkriminuotų veiksmų, visgi jo parodymuose yra reikšmingų neatitikimų. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą, kaltinamasis parodė, kad tą dieną jis buvo prie konteinerių, prie jo pribėgo jaunuolis ir be jokių žodžių pradėjo purkšti jam į akis iš dujų balionėlio, o kai jis (kaltinamasis) iš konteinerio traukė laikraštį, jame buvo peilis, todėl kai jaunuolis pradėjo purkšti jam į akis, jis gindamasis mosikavo peiliu, nematė, kad šalia buvo vaikai (b. l. 41-42). Papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, J. F. parodė, kad jam būnant prie konteinerių ir ieškant laikraščių, prie jo priėjo jaunuolis su šuniu, ne su vaikais, ir papurškė dujų į akis, galimai tarp laikraščių buvo peilis, tačiau tai buvo seniai, neatsimena, ar su peiliu kažką darė (b. l. 46). Teisiamojo posėdžio metu, pagarsinus pirmuosius parodymus, kaltinamasis nurodė, kad jis nemosikavo peiliu, o antros apklausos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus iš esmės patvirtino. Teisiamojo posėdžio metu, kaip minėta, jis taip pat nurodė, kad minėtą dieną prie jo priėjo nukentėjusysis su šuniu, papurškė į akis iš dujų balionėlio, tačiau, kaip jau minėta, iš liudytojos A. M. parodymų matyti, kad tą dieną ir laiku nukentėjusysis buvo su mažamečiais vaikais, kurių akivaizdoje viskas įvyko, duomenys apie tai, kad nukentėjusysis buvo su vaikais (viskas vyko mažamečių vaikų akivaizdoje) atsispindi ir liudytojos G. L. S. tarnybiniame pranešime bei jos parodymuose ikiteisminio tyrimo metu (kuriuos ji teisiamajame posėdyje patvirtino).

Taip pat pažymėtina, kad pagrindo tikėti kaltinamojo parodymais, kad jis nemosikavo (negrasino) peiliu, nėra, kadangi, kaip matyti, jį sulaikius, peilis pas jį buvo rastas, atitinkamai aplinkybė, kad jau pirminiame pranešime Bendrajam pagalbos centrui nukentėjusysis nurodė aplinkybę apie peilį, rodo, kad jis peilį, kurį turėjo kaltinamasis, matė (peilis buvo jam demonstruojamas). Be to, ir dėl to, kad nukentėjusysis pripurškė kaltinamajam į akis dujų tiek, kad jis nematė, kur ėjo (kaip kad parodė ikiteisminio tyrimo metu), taip pat patikimų patvirtinančių duomenų nėra, priešingai – yra nuorodų į tai, kad kaltinamasis savo veiksmais siekė sudaryti įspūdį, kad jam pripurkšta į akis ir dėl to jam reikalinga medicinos pagalba; o kaip parodė nukentėjusysis, nors jis purškė iš dujų balionėlio, gindamasis ir gindamas vaikus nuo kaltinamojo, pastarasis to net nepajuto, nes dujų balionėlis buvo beveik tuščias;

Taigi pripažintina, kad kaltinamojo parodymai iš esmės nėra patvirtinami jokiais kitais duomenimis, savo ruožtu, kaip minėta, nukentėjusiojo parodymai pripažintini nuosekliais ir patikimais. Todėl įvertinus nurodytų įrodymų - nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, apžiūros protokole užfiksuotą informaciją – visumą, teismas sprendžia, kad yra įrodyti visi objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, požymiai J. F. veikoje – o būtent, jis nurodytu laiku, viešoje vietoje, elgėsi įžūliai – šlapinosi pašalinių asmenų akivaizdoje, o nukentėjusiajai padarius pastabą dėl to – keikėsi bei išsitrauktu peiliu grasino nukentėjusiajam bei jo mažamečiams vaikams, tokiu elgesiu, akivaizdu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės susiklosčiusią įprastą rimtį ir tvarką – dėl įvykio buvo sutrikdytas tiek nukentėjusiojo šeimos įprastinis gyvenimas bei buvo iškviesta pagalba – policijos pareigūnai, sulaikę kaltinamąjį. Taigi įrodžius tiek minėtus objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius (tiesioginė tyčia) požymius J. F. veikoje, konstatuotina, kad jo kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, yra visiškai įrodyta.

Dėl bausmės skyrimo

Už Baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą numatyta sankcija – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, teismas, vadovaudamasis Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalimi, pirmiausiai pažymi, kad padaryta nusikalstama veika viešajai tvarkai – tyčinis (tiesioginė tyčia) nesunkus nusikaltimas. Nei kaltinamojo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgtina ir į kitas kaltinamojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes – pensininkas, neteistas (teistumas išnykęs) (b. l. 54), administracine tvarka baustas (b. l. 55).

Todėl įvertinęs tiek konkrečios padarytos nusikalstamos veikos aplinkybei ir pavojingumą, tiek ir kaltinamojo asmenybę, be to, vadovaudamasis BK 55 straipsnio nuostatoms, teismas vertina, kad šiuo atveju kaltinamajam skirtina bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, o būtent – laisvės apribojimo bausmė, kadangi šiuo atveju nėra galimybės skirti švelnesnių viešųjų darbų ar baudos bausmių tiek dėl kaltinamojo gyvenimo būdo, jo amžiaus, turtinės padėties, tiek ir dėl to, kad konkrečiu atveju, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, būtent tokios rūšies bausmė atitiktų bausmės paskirtį, be kita ko, ir nukentėjusiojo interesus. Įvertinus atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tai, kad jis neteistas, kita vertus – baustas administracine tvarka, kaltinamajam skirtina artimesnė bausmės vidurkiui bausmė – laisvės apribojimas 1 metams ir 2 mėnesiams.

Siekiant bausmės tikslų, skirtinas įpareigojimas Baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 5 dalies 2 punkto bei 7 dalies pagrindu – uždrausti artintis prie nukentėjusiojo ir jo šeimos narių bei su jais bendrauti.

J. F. buvo laikinai sulaikytas nuo 2018 m. lapkričio 3 d., 12.00 val. iki 2018 m. lapkričio 4 d., 10.40 val. (b. l. 32, 47). Šis laikinojo sulaikymo laikas (1 para) įskaitytinas į atliktos bausmės laiką, prilyginant jį 2 laisvės apribojimo dienoms.

Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 48), kuri buvo patikslinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartimi (b. l. 115-116). Kardomoji priemonė paliktina iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 4 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 4 dalimi, 307 straipsnio 5 dalimi, 308 straipsniu, 313 straipsniu, teismas

nusprendžia:

J. F. (J. F.) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje, ir skirti jam bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams ir 2 (dviem) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 5 dalies 2 punktu ir 7 dalimi, uždrausti J. F. visu laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu artintis prie nukentėjusiojo A. M. ir jo šeimos narių arčiau nei 50 metrų atstumu bei su jais bendrauti.

Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti J. F. laikinojo sulaikymo laiką nuo 2018 m. lapkričio 3 d., 12.00 val. iki 2018 m. lapkričio 4 d., 10.40 val. (1 para), jį prilyginant 2 (dviem) laisvės apribojimo dienoms.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

J. F. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti – panaikinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Ingrida Mikužytė