- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-07
- Bylos Nr.
- 2A-174-196/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02668-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- S. A., uždarajai akcinei bendrovei „Medwood“, Medwood Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos
- Ieškovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 2.5.29Paskola
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1385-781/2015, pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Medwood“ ir atsakovui S. A., dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana) bei restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinus prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. spalio 2 d. Paskolos sutartį Nr. 9, sudarytą tarp atsakovės UAB „Medwood“ ir šios bendrovės vadovo S. A., pagal kurią S. A. buvo suteikta 840 000 Lt paskola; pripažinus negaliojančia aukščiau minėtą Paskolos sutartį, taikyti restituciją.
Ieškovė nurodė, kad vadovaujantis VMI mokestinės nepriemokos 2014 m. gruodžio 1 d. balansu, atsakovė UAB „Medwood“ turi 588 220,16 Lt mokestinę nepriemoką. Dėl šios priežasties nuo 2014 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. spalio 15 d. atlikus operatyvinį patikrinimą nustatyta, kad bendrovė per laikotarpį nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2014 m. rugpjūčio mėn. yra suteikusi įmonės vadovui ir vieninteliam akcininkui S. A. paskolas bendrai 1 363 000 Lt sumai, t. y. 2013-02-04 Paskolos sutartimi Nr. 8 dėl 447 000 Lt; 2013-10-02 Paskolos sutartimi Nr. 9 dėl 840 000 Lt; 2014-08-22 Paskolos sutartimi Nr. 10 dėl 76 000 Lt.
Kadangi atsakovė UAB „Medwood“ turi 588 220,16 Lt mokestinę nepriemoką, ieškovė ginčija 2013-10-02 Paskolos sutartį Nr. 9 dėl 840 000 Lt paskolos S. A. suteikimo, nes šios sutarties pripažinimas negaliojančia patenkintų ieškovės reikalavimą. Ieškovės nuomone, ginčijama paskolos sutartis pažeidžia tiek pačios bendrovės, tiek jos kreditorių interesus, todėl turėtų būti pripažinta negaliojančia CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu, kadangi tam egzistuoja visos būtinos šio sandorio negaliojimo sąlygos: ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į skolininką UAB „Medwood“; ginčijamas sandoris pažeidė kitų kreditorių teises (UAB „Medwood“ praktiškai neturi jokio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas); skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; skolininkas ir trečiasis asmuo (atsakovas S. A.), sudarę ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningi (2013-10-02 Paskolos sutarties sudarymo dieną bendrovė turėjo 258 316,55 Lt mokestinę nepriemoką, vėliau ši suma tik padidėjo); nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas šiam sandoriui ginčyti.
Atsiliepimas
Atsakovas S. A. atsiliepime ir teismo posėdyje pripažino, kad bendrovė yra skolinga VMI reikalaujamą priteisti sumą, o jis yra skolingas bendrovei ieškovės nurodytas sumas, tačiau mano, kad ginčyti paskolos sutartį CK 6.66 straipsnio pagrindu nėra teisinio pagrindo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. spalio 2 d. Paskolos sutartį Nr. 9, sudarytą tarp UAB „Medwood“ ir S. A., pagal kurią S. A. buvo suteikta 840 000 Lt paskola. Priteisė ieškovei iš atsakovo S. A. 170 360, 33 EUR (588 220,16 Lt) skolos, mokėtinos už skolininką UAB „Medwood“; valstybei priteisė iš atsakovų S. A. ir UAB „Medwood“ lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį iš kiekvieno, 2 866,15 EUR teismo išlaidų (žyminio mokesčio bei pašto išlaidų).
Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovas S. A. gavo pinigų sumas pagal Paskolos sutartis iš įmonės kasos ir iki šiol yra skolingas bendrovei, tačiau byloje keliamas klausimas, ar ginčijamas sandoris galėjo būti sudarytas ir ar toks sandoris neprieštarauja įstatymų reikalavimams. Teismas pažymėjo, kad prievolė mokėti PVM atsakovei UAB „Medwood“ atsirado dar 2012-08-27, kai mokėtina suma sudarė 89 798,25 Lt, tuo tarpu po trečiosios paskolos suteikimo 2014-08-22, atsakovės įsiskolinimas ieškovei išaugo iki 598 710,54 Lt. Atsižvelgiant į tai, teismas nurodė, kad ginčijama paskolos sutartis buvo atsakovų sudaryta jau po prievolės kreditoriui (ieškovei) atsiradimo, t. y. jos sudarymo metu jau egzistavo mokestinė nepriemoka. Teismas nurodė, kad bendrovė pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo tvarką, nes tuo metu, kai įmonė neturėjo pakankamai lėšų visoms turimoms skolos sumokėti, turėjo pradelstą įsiskolinimą VMI, ji suteikė atsakovui S. A. paskolą, užuot atsiskaičiusi su ieškove ir kitais savo kreditoriais. Kadangi bendrovės likusio turto neužtenka ieškovės finansiniams reikalavimams patenkinti, teismas konstatavo, jog ginčijama 2013 m. spalio 2 d. Paskolos sutartis pažeidė ieškovės teises. Be to, teismas taip pat pažymėjo, kad ginčijamas sandoris nebuvo šalims privalomas sudaryti. Atsakovas S. A., pasirašydamas ginčo paskolos sutartį, veikė nesąžiningai ir pažeidė bendrovės kreditorių teises bei interesus, kadangi bendrovė tuo metu turėjo valstybės biudžetui neginčijamą skolą (2013-10-02 dienai bendrovės mokestinė nepriemoka buvo 258 316,55 Lt). Nors atsakovė UAB „Medwood“ 2013 m. spalio 2 d. turėjo 258 316,55 Lt dydžio mokestinę nepriemoką ieškovei, atsakovui S. A. iš bendrovės lėšų išskirtinėmis sąlygomis buvo suteikta itin didelė 840 000 Lt paskola. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovai, sudarydami ginčo paskolos sutartį, buvo nesąžiningi, o ginčijama paskolos sutartimi buvo sąmoningai mažinamas skolininkės UAB „Medwood“ mokumas. Kadangi ieškovė apie bendrovės ir S. A. sudarytas paskolos sutartis sužinojo tik atlikdama operatyvinį patikrinimą laikotarpiu nuo 2014-09-18 iki 2014-10-15, teismas pripažino, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas pradėjo būti skaičiuojamas 2014 m. gruodžio 8 d., todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Teismas, įvertinęs visas bylos faktines aplinkybes, konstatavo, jog yra visos actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl ieškovės reikalavimas priteisti 588 220,16 Lt iš atsakovo S. A. yra teisėtas bei pagrįstas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas S. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą, t.y. pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. spalio 2 d. Paskolos sutartį Nr. 9, sudarytą tarp UAB „Medwood“ ir S. A. ir priteisti ieškovei iš atsakovo S. A. 170 360,33 Eur skolos, mokėtinos už skolininką UAB „Medwood“. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. Paskolos sutartis negalėjo padaryti įmonei žalos, nes įstatymai nedraudžia įmonei skolinti
pinigus už palūkanas. Be to, toks sandoris įmonei yra naudingas, kadangi ji gauna pajamų iš palūkanų.
2. Paskolos sutartis dar nėra pasibaigusi, todėl nėra padaryta ir jokia žala įmonei ar jos kreditoriams.
3. Pasibaigus paskolos sutarties terminui, atsakovas grąžins įmonei paskolintus pinigus pagal paskolos sutartį ir tuomet galės atsiskaityti su ieškove.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime į atsakovo S. A. apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Motyvuojamoji dalis
1. Pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą ir priėmė pagrįstą teismo sprendimą, pripažindamas, jog egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos, todėl ginčo sutartį pripažino negaliojančia.
2. Ieškovė turi galiojančią reikalavimo teisę, nes atsakovas S. A. sudarė ginčijamą paskolos sutartį su atsakovu UAB „Medwood“ tuomet, kai UAB „Medwood“ mokestinė nepriemoka ieškovei 2013 m. spalio 2 d. sudarė jau 258 316,55 Lt (74 813,64 Eur).
3. Ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių interesus, nes tokiu būdu atsakovui S. A. buvo suteiktas prioritetas prieš kitus kreditorius.
4. Apeliantas S. A. pasirašydamas paskolos sutartį veikė nesąžiningai ir pažeidė ieškovės, kaip kreditorės, teises bei teisėtus interesus, kadangi atsakovė UAB „Medwood“ sudarytos paskolos metu valstybės biudžetui turėjo neginčijamą skolą. Be to, apeliantui suteikta paskola nebuvo užtikrinta jokia hipoteka, laidavimu ar garantija, nustatytos tik 1 procento dydžio metinės palūkanos bei nenurodyta paskolos sutarties paskirtis.
5. Ieškovė nurodė, kad ji apie atsakovų sudarytą paskolos sutartį sužinojo tik 2014 m. rugsėjo 18 d., kuomet buvo atliktas UAB „Medwood“ finansinis patikrinimas, todėl būtent nuo šios datos yra skaičiuojamas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Kadangi ieškovė į teismą kreipėsi 2014 m. gruodžio 2 d. ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
6. Sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė atkurti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį. Ši nuostata suteikia kreditoriui teisę reikalauti pagal ginčijamą sandorį perleisto turto tokia apimtimi, kokia skolininkas negali įvykdyti savo prievolės. Atsakovės UAB „Medwood“ skola kreditoriui yra 588 220,16 Lt (170 360,33 Eur) dydžio, todėl šiuo atveju Vilniaus apygardos teismas pagrįstai taikė restituciją ir priteisė ieškovei 170 360,33 Eur (588220,16 Lt) nesumokėtos mokestinės nepriemokos.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apelianto apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė UAB „Medwood“ su atsakovu S. A. 2013 m. vasario 4 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 8 dėl 447 000 Lt suteikimo direktoriui S. A., paskolos grąžinimo terminas iki 2015 m. vasario 4 d., sutartyje numatytas 1 procento dydžio palūkanų mokėjimas. Tarp tų pačių šalių 2013 m. spalio 2 d. buvo sudaryta dar viena paskolos sutartis Nr. 9, kuria direktoriui S. A. suteikta 840 000 Lt paskola, galutinis sutarties įvykdymo terminas numatytas iki 2015 m. spalio 2 d., nustatytas 1 procento dydžio palūkanų mokėjimas. 2014 m. rugpjūčio 22 d. buvo sudaryta trečioji paskolos sutartis Nr. 10 dėl 76 000 Lt suteikimo direktoriui S. A., paskolos grąžinimo terminas nustatytas iki 2016 m. rugpjūčio 30 d., numatytas taip pat 1 procento dydžio palūkanų mokėjimas. Taigi, iš šių byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovė UAB „Medwood“ per laikotarpį nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2014 m. rugpjūčio mėn. atsakovui S. A. suteikė paskolų bendrai 1 363 000 Lt (394 752,09 Eur) sumai. Kadangi atsakovė UAB „Medwood“, minėtų sandorių sudarymo metu, turėjo mokestinę nepriemoką ieškovei, kuri ieškinio pateikimo dienai sudarė 170 360,33 Eur (588 220,16 Lt), ieškovė kreipėsi į teismą, ginčydama atsakovų sudarytą 2013 m. spalio 2 d. paskolos sutartį dėl 840 000 Lt (243 280,82 Eur), kadangi šis sandoris pažeidžia jos, kaip kreditorės teises (actio Pauliana).
Actio Pauliana – kreditorių teisių gynimo būdas, užkertantis kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana) bei apibrėžtos pasinaudojimo šia teise sąlygos. Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, išskyrė tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti nebejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas tiesiogiai susijęs su sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnis) ribojimu bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šia teise ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos tiek skolininko, tiek trečiųjų asmenų teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu galima tik esant šių sąlygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Kadangi pirmosios instancijos teismas nustatęs visas būtinąsias actio Pauliana sąlygas, 2013 m. spalio 2 d. Paskolos sutartį Nr. 9 dėl 840 000 Lt sumos pripažino negaliojančia nuo pat jos sudarymo momento, o atsakovas apeliaciniame skunde neskundžia šių pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, teisėjų kolegija plačiau būtinųjų actio Pauliana sąlygų neanalizuoja ir toliau bylą nagrinėja tik pagal apeliaciniame skunde pateiktus argumentus.
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad paskolos sutartis negalėjo padaryti įmonei žalos, nes paskolos sutartis dar nėra pasibaigusi, o įstatymai nedraudžia įmonei skolinti pinigus už palūkanas ir tokiu būdu gauti pelno. Teisėjų kolegija sutinka, kad įstatymas nedraudžia įmonei sudarinėti komercinius sandorius, tačiau pažymi, kad sudaryti sandoriai negali pažeisti įmonės kreditorių teisių ir interesų. Kaip jau buvo minėta, atsakovams 2013 m. spalio 2 d. sudarant paskolos sutartį ir iš įmonės lėšų paskolinant atsakovui S. A. 840 000 Lt, įmonė jau turėjo 74 813,64 Eur (258 316,55 Lt) dydžio mokestinę nepriemoką, kuri atsirado dar 2012 m. rugpjūčio 27 d. ir tuo metu sudarė 26 007,37 Eur (89 798,25 Lt). Taigi, didėjant įmonės įsiskolinimams kreditoriams, o įmonei sudarinėjant paskolų sutartis su atsakovu S. A., tokiu būdu buvo mažinamas įmonės mokumas, o atitinkamai ir galimybės atsiskaityti su ieškove. Pačios ginčijamos paskolos sutarties pelningumas taip pat kelia pagrįstų abejonių, kadangi sutartyje numatytos itin mažos - 1 procento dydžio palūkanos, be to, sutartyje nėra numatytas paskolos grąžinimo grafikas, o pati paskolos sutartis nėra užtikrinta hipoteka, laidavimu ar garantija. Priešingai, akivaizdu, kad 1 procento dydžio palūkanos nuo 840 000 Lt paskolos sumos net nepadengs ieškovei mokėtinų delspinigių, kurie atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo metu (2015 m. liepos 13 d.) jau siekė 21 000,80 Eur (72 511,56 Lt). Atsižvelgiant į šias nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijama paskolos sutartimi atsakovui S. A. buvo suteiktas prioritetas kitų kreditorių atžvilgiu, nes suteikus paskolą įmonės vadovui, atitinkamai sumažėjo ir turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, jog pasibaigus 2013 m. spalio 2 d. Paskolos sutarties sudarymo terminui (Sutartyje numatytas sutarties įvykdymo terminas iki 2015 m. spalio 2 d.), jis grąžins įmonei paskolą su palūkanomis ir tokiu būdu įmonė turės pakankamai lėšų atsiskaityti su ieškove, nes jie laikytini deklaratyvaus pobūdžio. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ginčijamos paskolos sutarties terminas jau yra pasibaigęs (apeliantas 840 000 Lt sumą turėjo grąžinti iki 2015 m. spalio 2 d., b. l. 59), tačiau apeliantas nepateikė teismui jokių duomenų, jog jis būtų atsiskaitęs su ieškove. Taip pat byloje nėra duomenų, jog apeliantas bent iš dalies būtų pradėjęs vykdyti atsiskaitymus su ieškove. Priešingai, remiantis viešai VMI skelbiamais duomenimis, 2016 m. balandžio 7 d. atsakovės UAB „Medwood“ mokestinės nepriemokos įsiskolinimas yra netgi padidėjęs ir jau sudaro 174 765,40 Eur (CPK 179 str. 3 d.). Šios aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai daryti pagrįstą išvadą, jog apeliantas, sudarydamas ginčijamą paskolos sutartį, elgėsi nesąžiningai, nes žinodamas apie įmonės finansines galimybes didino jos įsiskolinimus ir rūpinosi tik savo interesais.
Todėl atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl tenkindamas ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.