Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo bankrutavusios UAB (toliau – ir BUAB) „xxx“ atstovo – bankroto administratoriaus UAB „xxx“ įgalioto asmens (toliau – ir įgalioto asmens) Gintauto Vaškelio skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nutarties, kuria baudžiamojon atsakomybėn traukiamas juridinis asmuo BUAB „xxx“ nepripažintas civiliniu ieškovu ir civilinis ieškinys bei ieškinio priedai grąžinti pareiškėjui.

Teisėja, susipažinusi su skundui nagrinėti pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje R. T. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2, 4 dalyse, 300 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), 222 straipsnio 1 dalyje; V. T. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje; juridinis asmuo – UAB „xxx“ kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 20 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje.

Vilniaus apygardos teisme gautas baudžiamojon atsakomybėn traukiamo juridinio asmens UAB „xxx“ atstovo – įgalioto asmens Gintauto Vaškelio prašymas pripažinti BUAB „xxx“ civiliniu ieškovu nagrinėjamoje byloje. BUAB „xxx“ civilinis ieškinys dėl 7 289 496,85 Lt turtinės žalos atlyginimo reiškiamas kitam kaltinamajam byloje – R. T.

Vienintelis motyvas, kuriuo remdamasis teismas atmetė įgalioto asmens prašymą pripažinti BUAB ,,xxx“ civiliniu ieškovu, yra aplinkybė, kad bankrutavusi bendrovė yra baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo. Priimdamas nutartį, Vilniaus apygardos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-489/2010, tačiau, įgalioto asmens nuomone, abiejose nutartyse pateiktas baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių civilinio ieškinio pateikimą baudžiamajame procese, išaiškinimas prieštarauja BPK 28 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 1 dalies, 110 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai vieningai teismų praktikai.

Civilinio ieškinio baudžiamajame procese pateikimą reglamentuoja BPK X skyriaus nuostatos. BPK 109 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė dėl nusikalstamos veikos patyrusiam žalos asmeniui baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilini ieškinį. Šioje byloje padarę nusikalstamas veikas kaltinami trys asmenys: R. T., V. T. ir BUAB ,,xxx“. Kaltinamajame akte konstatuota, jog R. T. nusikalstama veika, numatyta BK 184 straipsnio 2 ir 4 dalyse, turtinė žala padaryta būtent bankrutavusiai UAB ,,xxx“. Dėl to pastaroji, vadovaudamasi BPK 110 straipsnio 1 dalimi, turi teisę pareikšti civilinį ieškinį.

Nutartyje išdėstyta priešinga teismo pozicija prieštarauja sisteminiam BPK normų aiškinimui. Jokia BPK norma nedraudžia kaltinamajam įgyti civilinio ieškovo statuso. Vienoje byloje esant keliems kaltinamiesiems, vienas iš jų gali būti padaręs žalos kitam. Žalos patyrusiam kaltinamajam nesuteikus teisės toje pačioje byloje pareikšti civilinio ieškinio žalą padariusiam kaltinamajam, būtų pažeistas proceso šalių lygiateisiškumo principas ir nepasiektas BPK įtvirtinto civilinio ieškinio instituto tikslas.

Pareikšti civilinio ieškinio byloje netrukdo tai, kad tokia teisė nenumatyta BPK 22 straipsnio 4 dalyje. Juridinis asmuo gali reikalauti atlyginti žalą baudžiamajame procese tik vadovaudamasis BPK X skyriaus nuostatomis. Tokiam aiškinimui pritaria Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kitose nutartyse (baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213/2006, 2K-321/2009, 2K-216/2010).

Sprendžiant klausimą dėl BUAB ,,xxx“ pripažinimo civiliniu ieškovu, būtina atsižvelgti į bankrutuojančios įmonės statusą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išaiškinta, jog pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą įmonės bankroto administratorius gina visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teises bei interesus. Taigi galutiniai naudos gavėjai pagal ieškinį yra ne įmonė, bet jos kreditoriai, t. y. tie asmenys, kurių teisių apsaugai skirta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-489/2010, civilinėje byloje Nr. 3k-3-329/2005). Byloje R. T. teisiamas už nusikalstamas veikas, kuriomis UAB ,,xxx“ padaryta turtinė žala, lėmusi pastarosios bankrotą, o bendrovė kaltinama nusikalstama veika, kuri buvo atlikta kaltais R. T. veiksmais. Civiliniame ieškinyje nurodyta, kad būtent bendrovės kreditoriai 2011 m. lapkričio 8 d. kreditorių susirinkime įpareigojo bankroto administratorių kreiptis į teismą dėl iššvaistytų bendrovės lėšų priteisimo iš atsakingų asmenų. Tai patvirtina, jog UAB ,,xxx“ interesai byloje atitinka bendrovės kreditorių interesus ir yra priešingi civilinio atsakovo R. T. interesams. Dėl to siekiant užtikrinti kreditorių interesus UAB ,,xxx“ būtina pripažinti civiliniu ieškovu.

Dėl nusikalstamos veikos žalos patyręs asmuo turi teisę žalos sukėlėjui pareikšti ieškinį civilinėje byloje, tačiau civilinio ieškinio pareiškimas baudžiamajame procese turi privalumų: baudžiamojoje byloje jau būna surinkti visi įrodymai, todėl žymiai palengvėja dėl nusikalstamos veikos žalą patyrusio asmens įrodinėjimo našta. UAB ,,xxx“ nepripažinus civiliniu ieškovu, būtų nepasiektas BPK X skyriuje įtvirtinto civilinio ieškinio baudžiamajame procese instituto tikslas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis BPK 109 straipsnio nuostatomis, yra suformavęs taisykles, susijusias su civilinio ieškinio baudžiamajame procese pareiškimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55/2007, 2K-216/2010). Nagrinėjamu atveju yra patenkintos visos sąlygos civiliniam ieškiniui pareikšti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, jog asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis).

Civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Asmuo pripažįstamas civiliniu ieškovu ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi (BPK 110 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje BUAB „xxx“ turi kaltinamojo statusą. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato kaltinamajam teisės pareikšti civilinį ieškinį. Tai reiškia, jog kaltinamasis baudžiamajame procese negali turėti dvigubo teisinio statuso – tuo pačiu metu (toje pačioje byloje) būti ir kaltinamasis, ir civilinis ieškovas. Dėl to žemesnysis teismas skundžiamoje nutartyje teisingai konstatavo, kad toje pačioje byloje baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, turintis kaltinamojo teises, negali būti dar ir civilinis ieškovas bei prašyti iš kito kaltinamojo atlyginti žalą.

Būtent tokią teismų praktiką, susijusią su baudžiamojon atsakomybėn traukiamo juridinio asmens galimybe toje pačioje byloje būti ir civiliniu ieškovu, formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-489/2010).

BUAB „xxx“ gynėjas aukštesniojo teismo posėdyje teigė, jog viena Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis negali būti laikoma kaip formuojanti teismų praktiką, tačiau gynėjas pripažino, kad priešingų pavyzdžių, negu minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, nėra.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, jog būtent Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus. Teismų praktika formuojama pagal išnagrinėtas bylas, todėl ir vienintelė byla gali būti laikoma formuojančia praktiką.

Skunde įgaliotas asmuo nurodo, kad aplinkybė, jog įstatyme kaltinamajam nėra numatyta teisė pareikšti civilinio ieškinio, netrukdo jam to padaryti, vadovaujantis BPK X skyriaus nuostatomis, ir cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, neva formuojančias tokią teismų praktiką.

Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Nė vienoje iš trijų bylų, kuriose surašytos skunde minimos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, juridiniai asmenys nebuvo teisiami, todėl jiems nebuvo kliūčių reikalauti žalos atlyginimo iš kaltininko. Dėl šios priežasties aukštesnysis teismas nelaiko šių bylų analogiškomis nagrinėjamai bylai.

Skunde išdėstyti motyvai, jog kaltinamajam nesuteikus teisės pareikšti civilinio ieškinio bus pažeistas proceso šalių lygiateisiškumo principas, nepasiektas civilinio ieškinio instituto tikslas ir nepatenkinti kreditorių interesai, yra nepagrįsti. Visus šiuos tikslus juridinis asmuo BUAB „xxx“ gali įgyvendinti, pareiškęs ieškinį civilinio proceso tvarka.

BUAB „xxx“ gynėjas aukštesniojo teismo posėdyje argumentavo, kad ydinga situacija, kai nebuvo priimtas ieškinys, susidarė dėl baudžiamojo proceso įstatymo netobulumo, atsiradus juridinio asmens atsakomybei, tačiau nepataisius BPK 23 straipsnio, numatančio kaltinamojo teises, t. y. tinkamai nereglamentavus kaltinamo juridinio asmens teisės gauti žalos atlyginimą.

Aukštesnysis teismas nekvestionuoja galiojančių įstatymų. Kita vertus, teismas remiasi jau minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pradėta formuoti teismų praktika.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus daroma išvada, jog skundžiama nutartis, kuria baudžiamojon atsakomybėn traukiamas juridinis asmuo BUAB „xxx“ nepripažintas civiliniu ieškovu ir civilinis ieškinys bei ieškinio priedai grąžinti pareiškėjui, yra teisėta bei pagrįsta, todėl nėra teisinio pagrindo jos naikinti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

BUAB „xxx“ atstovo – bankroto administratoriaus UAB „xxx“ įgalioto asmens Gintauto Vaškelio skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.