- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-05-19
- Bylos Nr.
- 2A-246-212/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimantas Misiūnas (pirm.), Laimutė Sankauskaitė, Zina Mickevičiūtė (pran.)
- Ieškovas
- P. K.
- Trečiasis asmuo
- S. Š., R. T.
- Atsakovas
- Panevėžio apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens S. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal P. K. ieškinį atsakovui Panevėžio apskrities viršininko administracijai, tretiesiems asmenims R. T. ir S. Š. dėl Panevėžio apskrities viršininko 2008-08-19 įsakymo panaikinimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė panaikinti Panevėžio apskrities viršininkės 2008-08-19 įsakymą Nr. V-446, kuriuo jis yra įpareigotas iki 2008-09-22 nugriauti savavališkai pastatytą ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 1990 m. buvo parengtas ūkinio pastato rekonstrukcijos projektas, padidinant ūkinį pastatą bei jį sujungiant su esamu daržinės pastatu. Biurokratinės kliutys įteisinant žemę trukdė gauti nustatyta tvarka statybos leidimo atliekamai rekonstrukcijai. Statybos darbai buvo atlikti 1990 m., todėl negali būti taikomas Aplinkos ministro 2007-05-03 įsakymu Nr. D1-243 patvirtintas ir 2007-05-16 įsigaliojęs Statybos techninis reglamentas STR 1.09.06:2007, kadangi vadovaujantis civilinės ir administracinės teisės principais, civilinius ir administracinius teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai negalioja atgal, jiems turi būti taikomi santykių atsiradimo metu galioję teisės aktai.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 28 d. sprendimu panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą Nr. V-446. Nustatė, kad Panevėžio rajono Berniūnų tarybinio ūkio 1990-05-16 įsakymu Nr. 6/35 ieškovui prie 7,5 arų sodybos (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje paskirtas 15,5 arų žemės sklypas, iš viso – 23 arai. Panevėžio rajono valdyba ieškovui nutarė parduoti individualių gyv. namų statybai suteiktą 0,23 ha žemės sklypą, kurio kaina investiciniais čekiais - 7254. Už sklypą ieškovas 1992-09-09 sumokėjo 7254 Lt valstybės vienkartinėmis išmokomis ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis. Tačiau sklypas nėra įteisintas dėl ginčų su kaimynu trečiuoju asmeniu S. Š. dėl sklypo ribos. Panevėžio apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2008-08-01 surašė savavališkos statybos aktą Nr. PR08/05, kuriame nustatė, kad ieškovas savavališkai vykdo ūkinio pastato 12I1/b, esančio (duomenys neskelbtini), statybos darbus. Dėl šio pažeidimo P. K. 2008-08-01 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. PR08/05 ir nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. PR08/05, kuriuo P. K. skirta 2000 Lt bauda. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008-10-17 nutarimu Panevėžio apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir valstybinės priežiūros departamento Statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyr. specialistės 2008-08-01 nutarimą panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukė, pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminams. Ginčijamas Panevėžio apskrities viršininko 2008-08-19 įsakymas Nr. V-446 prilygintinas individualiam administraciniam aktui, kadangi jis priimtas konkretaus asmens – ieškovo atžvilgiu, jame išreikšta viešojo administravimo institucijos valia. Įsakyme nėra nurodyta jokių objektyvių duomenų (faktų), iš kurių padaryta išvada dėl savavališkos statybos, nėra nuorodų į konkrečias teisės aktų normas, kuriomis remiantis padarytos išvados, kad pastatas pastatytas savavališkai, nenurodyta, kokių teisės aktų normas pažeidė P. K.. Įsakyme net nėra identifikuotas pats pastatas, kurį reikia nugriauti. Todėl teismas darė išvadą, kad įsakyme nustatyta pareiga ieškovui yra nekonkreti. Nustatė, kad ginčijamas Įsakymas priimtas vadovaujantis savavališkos statybos aktu Nr. PR08/05, tačiau paties Akto tekste yra daugybė neaiškumų ir netikslumų: nenurodyti liudytojos M. Č. duomenys (asmens kodas, adresas); nurodyta, kad savavališkos statybos darbai yra vykdomi, tačiau iš byloje esančių įrodymų darytina išvada, kad Akto surašymo dieną ūkinis pastatas buvo pastatytas, todėl Akto surašymo metu statybos darbai negalėjo būti vykdomi. Akto 3 punkte netiksliai apibrėžta statinio kategorija – nurodyta, kad tai neypatingas statinys, tačiau galiojančiuose teisės aktuose tokios kategorijos statinio apibrėžimas nėra pateiktas. Todėl šis punktas turėtų būti pildomas, nes statinio kategorija turi būti apibūdinama remiantis Aplinkos ministro 2002-04-16 įsakymu Nr. 184 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ [5.11], Statybos techninį reglamentą STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“ [5.12] ir Aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 215 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ [5.14], tačiau apie statinio sudėtingumo lygį iš viso nėra pasisakyta. Tinkamai neapibūdinus statinio kategorijos, neaišku, kaip užpildytas Akto 4 punktas, t. y. kaip nustatyta, kad statybos leidimas yra privalomas. Tuo pačiu pildant šį akto punktą jį pildančiam asmeniui nurodyta šį punktą pildyti pasirenkant galimus variantus – t. y. nurodyti, ar leidimas yra galiojantis, yra negaliojantis, nėra, neprivalomas. Neužpildytas Akto 5 punktas, kuriame aktą surašęs asmuo turėtų pasisakyti dėl supaprastinto statinio projekto šiuo konkrečiu atžvilgiu. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad Akto 6 punktas neatitinka tikrovės, nes P. K. žemės naudojimo teisę patvirtinantys dokumentai yra - jis valdė žemės sklypą pagal Panevėžio rajono Berniūnų tarybinio ūkio 1980-01-29 įsakymą Nr. 6/10 ir jį papildantį 1990-05-16 įsakymą Nr. 6/35. Akto 7 punkte privalu nurodyti pažeistus esminius statinio projekto ar supaprastinto statinio projekto sprendinius, aprašyti įvykdytų statybos darbų mastą, tačiau šiame punkte tik nurodyta, kad projektas nepateiktas, o svarbios aplinkybės neaprašytos. Akto 9 punkte nurodytas statybos adresas, tačiau nenurodyta teritorija (9.1 – 9.7). Nei iš Įsakymo, nei iš Akto, kuriuo buvo priimtas Įsakymas, turinio nėra įmanoma suvokti Įsakymo priėmimo motyvų. Todėl teismas padarė išvadą, kad Įsakymas iš esmės neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. keliamiems reikalavimams ir dėl to Panevėžio apskrities viršininko 2008-08-19 įsakymas Nr. V-446 naikintinas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu tretysis asmuo prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-12-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą, civilinę bylą nutraukti ir priteisti iš ieškovo patirtas išlaidas. Mano, kad teismo sprendimas yra priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas, todėl naikintinas. Teismas neatskleidė bylos esmės, t.y. nesiaiškino ar ūkinis pastatas, kurį ieškovas ginčijamu įsakymu buvo įpareigotas nugriauti, buvo pastatytas savavališkai, o tik formaliai vertino ginčijamo įsakymo priėmimo teisėtumą. Teismas Panevėžio apskrities viršininko 2008-08-19 įsakymą Nr. V-446 panaikino formaliais pagrindais. Mano, kad Panevėžio apskrities viršininko administracija, nustačiusi savavališkos statybos faktą, tinkamai vykdė LR statybos įstatymo 28 str. nustatytas pareigas priimdama 2008-09-19 įsakymą Nr. V-446, kuriuo ieškovas buvo įpareigotas iki 2008-09-22 nugriauti savavališkai pastatyt ūkinį pastatą. Ūkinio pastato statyba buvo vykdoma neturint privalomo statybos leidimo, tinkamai nesuderinus statinio projekto, todėl atsakovė turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą įstatymo nustatytos kompetencijos ribose įpareigoti ieškovą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Pažymi, kad ieškovas nepateikė teismui jokių ginčo ūkinio pastato teisėtumą patvirtinančių dokumentų, t.y. neįrodė šios aplinkybės. Teismas net netyrė ar buvo pagrindas surašyti Panevėžio apskrities viršininko 2008-08-19 įsakymą Nr. V-446, o tik formaliuoju aspektu vertino minėtojo akto formą. Todėl teismas pažeidė CPK 185 str., nes visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų reikšmingų bylai aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pažeidė rūšinį teismingumą, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismas sprendime pripažino, kad Panevėžio apskrities viršininko 2008-08-19 įsakymas Nr. V-446 yra individualaus pobūdžio administracinis aktas, taip pat teismas savo sprendime rėmėsi Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktika, o bylos dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, todėl ieškovo reikalavimas yra teismingas Panevėžio apygardos administraciniam teismui. Pirmos instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį, o jei jį priėmė, bylą privalėjo nutraukti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-12-28 sprendimą palikti nepakeisti. Mano, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o trečiojo asmens apeliacinis skundas atmestinas. Nurodo, kad 2008-08-19 įsakymas yra priimtas su daugybe netikslumų ir neaiškumų. Atsakovė iš esmės pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimus, todėl 2008-08-19 įsakymas panaikintas pagrįstai.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė nurodo, kad atsiliepimą į trečiojo asmens apeliacinį skundą turėtų pateikti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius.
Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o, kadangi byloje surinkta pakankamai duomenų bylą išnagrinėti iš esmės, panaikinus skundžiamą sprendimą, priimtinas naujas sprendimas, ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Šalies argumentai
Ieškovas prašė panaikinti Panevėžio apskrities viršininkės 2008-08-19 įsakymą Nr. V-446, kuriuo jis įpareigotas savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytą ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) iki 2008-09-22. Jo manymu šis įsakymas neteisėtas, pažeidžia jo teises, nes ūkinio pastato rekonstrukcijos projektą jis parengė dar 1990 metais. Projektas suderintas nebuvo, nes rekonstrukciją buvo numatyta atlikti žemės sklype, kuris nepriklausė jam nuosavybės teise, o buvo tik naudojamas. Žemės sklypas išpirktas, o jo ribos nenustatytos dėl užsitęsusio ginčo su besiribojančio sklypo savininku. Statybos leidimas rekonstrukcijai nebuvo reikalingas. Priimtas įsakymas paremtas STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas, savavališkos statybos padarinių šalinimas“, patvirtintu Aplinkos ministro 2007-05-03 įsakymu Nr. D1-243. Kadangi rekonstrukcijos darbai atlikti 1990 metais, tai ši norma jam negali būti taikoma.
Byloje nustatyta, kad ginčijamas įsakymas priimtas Savavališkos statybos akto Nr. PR08/05, surašyto 2008-08-01 pagrindu (t. 1, b. l. 10-11). Minėtame akte nurodyta, kad P. K. savavališkai vykdo ūkinio pastato 12I 1/b, (duomenys neskelbtini), statybos darbus. Akte nurodyta, kad statybos leidimas neprivalomas, o statinio projektas nepateiktas. Šias aplinkybes nustatė ir pirmosios instancijos teismas, neginčija jų ir paties akto ieškovas. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ginčijamas įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir todėl panaikinamas.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatyti reikalavimai individualiam administraciniam aktui – individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (8 str. 1 d.), individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 str. 2 d.), individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (8 str. 3 d.). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Analizuojant nurodytos teisės normos turinį, darytina išvada, kad ši teisės norma nenustato, jog sprendimas, t. y. institucijos valia, turi būti išdėstytas viename teisės taikymo rašytiniame akte. Pažymėtina, kad panašią išvadą yra padaręs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004-11-09 sprendime administracinėje byloje Nr. A3–750/2004, 2008-06-25 sprendime administracinėje byloje Nr. A63–994/2008, I822-21/2009. Dėl pasakyto daroma išvada, kad individualaus administracinio akto atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai nebūtinai sąlygoja objektyvių duomenų (faktų) išdėstymas tame pačiame akte, nes institucijos valia (sprendimas) nebūtinai turi būti išdėstyta viename teisės taikymo rašytiniame akte.
Tai, kad ginčijamame įsakyme nenurodyta, kad jis priimtas Savavališkos statybos akto Nr. PR08/05, surašyto 2008-08-01 pagrindu, nereiškia jo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams ir nekonkretumo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl Savavališkos statybos akto turinio, nors ieškovas šiomis aplinkybėmis negrindė savo reikalavimo ir šio akto neginčijo. Teismo nurodyti akto neaiškumai yra formalaus pobūdžio, o pats aktas visiškai atitinka STR 1.09.06:2007 patvirtintą tokio akto formą. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas ūkinio pastato rekonstrukcijos darbus vykdė savavališkai, neturėdamas atitinkamai suderinto projekto, neturėdamas nuosavybės teisių į žemės sklypą.
Šalies argumentai
Ieškovas teigia, kad dėl savavališkos statybos padarinių turi būti taikomos teisės normos, galiojusios statybos metu, o ne 2008-08-01, savavališkos statybos akto surašymo dienai. Su tokia ieškovo pozicija sutikti negalima. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, ne kartą yra pasisakęs dėl teisės normų, reglamentuojančių savavališkos statybos padarinių šalinimą, taikymo laiko atžvilgiu. Teismų praktikoje dėstoma pozicija, kad, neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami taikant įstatymus, galiojančius šių padarinių konstatavimo ir šalinimo metu. Tokia pozicija grindžiama tuo, kad statybos procesas yra tęstinio pobūdžio, todėl, nors teisinis santykis ir yra prasidėjęs iki įsigaliojant konkrečiam įstatymui, teisėms, pareigoms ar faktams, atsirandantiems galiojant naujam įstatymui, turi būti taikomos tuo metu galiojančio įstatymo nuostatos. Be to, kitoks įstatymų galiojimo aiškinimas prieštarautų įstatymo leidėjo tikslams dėl savavališkos (neteisėtos) statybos padarinių šalinimo bei negarantuotų statybų proceso ir statinių kokybės kontrolės užtikrinimo. Nuo 2006 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiose Statybos įstatymo 28 ir CK 4.103 straipsnių redakcijose įtvirtintos savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas – nugriovimas, ir nebėra galimybės įteisinti savavališką statybą pripažįstant teisę gauti statybos leidimą. O Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo dėl savavališkų statybų priimti administraciniai sprendimai vykdomi pagal šių sprendimų surašymo metu galiojusių teisės aktų nuostatas(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-19 nutartis civ. byloje Nr.3K-3-240/2009, 2008-10-21 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-492/2008, 2010-02-23 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-93/2010).
Kaip minėta, ieškovo savavališkos statybos faktas užfiksuotas 2008-08-01, t. y. galiojant naujoms tiek Statybos įstatymo 28 straipsnio, tiek CK 4.103 straipsnio redakcijoms, todėl ginčui turi būti taikomos pakeistos nurodytų aktų normos. Ieškovas teigia, ūkio pastato rekonstrukciją užbaigė 1998 metai. Tačiau ir tuo metu galiojusi Respublikinių statybos normų (RSN 158-94), patvirtintų Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 249 redakcija reikalavo, kad statytojas turėtų dokumentą, patvirtinantį, kad jam priklauso nuosavybės teise arba yra išnuomotas žemės sklypas, kuriame pagal detalius planus galima statyba; miesto vyriausiojo architekto suderintą projektą.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas ūkinio pastato rekonstrukciją atliko, neturėdamas projekto, t. y. savavališkai, jam pagal šiuo metu galiojančius įstatymus kaip savavališkos statybos padarinių šalinimo priemonė gali būti taikomas tik įpareigojimas neteisėtai pastatytus statinius nugriauti. Negali būti taikoma ir CK 4. 103 straipsnio nuostatos, kaip teigia ieškovas. Teisėje galioja principas, kad specialiosios ir bendrosios teisės normos konkurencijos atveju taikymo prioritetą turi specialioji teisės norma, todėl savavališkos statybos padarinių šalinimui turi būti vadovaujamasi specialiąja teisės norma, t. y. Statybos įstatymo 28 straipsnių.
Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra pagrįsti, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliantas S. Š. sutiko, kad byla yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui, todėl dėl šio apelianto argumento teisėjų kolegija nepasisako. Apeliacinis skundas tenkinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškinį atmesti, iš ieškovo trečiajam asmeniui priteisiamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos: 131 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, o valstybei – 70 Lt (64 Lt pirmosios instancijos teisme ir 6 Lt apeliacinės instancijos teisme) išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 80 str. 4 d., 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
P. K. ieškinį dėl Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo panaikinimo atsakovei Panevėžio apskrities viršininko administracijai, tretiesiems asmenims R. T. ir S. Š., atmesti.
Priteisti iš P. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 131 Lt (vieną šimtą trisdešimt vieną litą) žyminio mokesčio S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) ir 70 Lt (septyniasdešimt litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.