Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 29 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaičiuotas laikas, išbūtas sulaikius nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2007 m. liepos 23 d.

Mažamečių nukentėjusiųjų atstovams – (duomenys neskelbtini) rajono vaikų globos namams ir advokatei J. Koltakovai - pripažinta teisė į civilinį ieškinį, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. G. nuteista už tai, kad 2007 m. liepos 21 d., apie 19 val. 25 min., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su A. G. metu, jų bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė A. G. vieną smūgį peiliu į kairiąją krūtinės pusę ir padarė durtinį-pjautinį-kiauryminį sužalojimą, pasireiškusį kairio plaučio apatinės skilties ir kairio širdies skilvelio priekinės sienos perpjovimais, kurie komplikavosi vidiniu kraujavimu į širdiplėvės ir kairės krūtinplėvės ertmes, dėl ko nukentėjusysis nuo nukraujavimo ir šoko įvykio vietoje mirė, t. y. tyčia nužudė A. G. .

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė G. G. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai ją pripažino kalta bei nuteisė už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 1 d., padarymą.

Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl G. G. kaltės ir veikos juridinio įvertinimo nepaneigia.

Apeliantė neneigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje vieną kartą dūrė peiliu nukentėjusiajam A. G. į kairiąją krūtinės pusę. Tačiau teigia, kad ji gynėsi nuo nukentėjusiojo smurto, t. y. veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Baudžiamosios teisės teorija būtinąją gintį apibrėžia kaip tam tikrą situaciją, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

BK 28 str. 2 d. nurodyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. O akivaizdus kėsinimasis laikomas, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Besiginančiojo veiksmai, padarant žalą kitam asmeniui, negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė parodė, kad įvykio metu kartu su A. G. gėrė alkoholį, tarpusavyje konfliktavo ir jis jai sudavė į petį, rankas ir galvą keletą smūgių. A. G. ją palikus virtuvėje ir nuėjus į kambarį žiūrėti televizoriaus, ji virtuvėje atsisėdo ant kėdės ir toliau garsiai barėsi. Po 5 minučių jis, sugrįžęs į virtuvę, dar pasakė „mažai gavai, dar gausi“. Šie nukentėjusiojo suduoti smūgiai ir pasakyti žodžiai sukėlė jos pyktį (t. 1, b. l. 125-127, 132-137; t. 2, b. l. 62). Kartu ji patvirtino, jog ir iki įvykio dažnai bardavosi bei mušdavosi su nukentėjusiuoju. Tai, kad G. G. ir A. G., būdami neblaivūs, dažnai tarpusavyje konfliktuodavo bei mušdavosi, patvirtino ir liudytoja R. A. (t. 2, b. l. 63).

Tai reiškia, kad nuteistajai tokia situacija – girtavimas, konfliktavimas ir mušimasis - nebuvo netikėta ar neįprasta. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam išėjus iš virtuvės į kambarį žiūrėti televizoriaus, konfliktas jau buvo pasibaigęs. A. G. tuo metu G. G. nepuolė, jai negrasino, todėl jai nebuvo reikalo gintis. Kolegija daro išvadą, kad smūgį peiliu A. G. nuteistoji sudavė ne gindamasi nuo agresyvių nukentėjusiojo veiksmų (šie veiksmai jau buvo pasibaigę), bet skatinama pykčio.

Šios aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad įvykio metu nebuvo būtinosios ginties situacijos. Tai savo ruožtu reiškia, kad nėra ir jos ribų viršijimo. Todėl apeliacinio skundo teiginys, jog nuteistoji G. G. nusikalto gindamasi, atmetamas kaip nepagrįstas.

Tačiau, kolegijos nuomone, apygardos teismas, skirdamas nuteistajai aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, pakankamai neįvertino nukentėjusiojo elgesio.

Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei neteisingai paskirtos bausmės.

BK 59 str. 1 d. 6 p. nurodyta, kad kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Ši aplinkybė apibūdina objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas bei psichinį kaltininko, jo daromos veikos ir jos padarinių santykį.

Teismų praktikoje provokuojančiu elgesiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais į kaltininką. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį.

Nuteistoji G. G. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad konflikto metu A. G. pirmasis sudavė ranka jai smūgius bei pasakė ją supykdžiusius žodžius „mažai gavai, dar gausi“. Kolegija neturi pagrindo netikėti šiais nuteistosios G. G. parodymais. Pažymėtina, kad smurto naudojimo faktą, t. y. vieną iš nuteistosios nurodytų aplinkybių, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada Nr. G-3315/07 (02) (t. 2, b. l. 7).

Todėl, kolegijos nuomone, toks nukentėjusiojo A. G. elgesys (suduoti smūgiai ir pasakyti paminėti žodžiai) neabejotinai pripažintinas provokuojančiu ir rizikingu elgesiu, o tuo pačiu ir nuteistosios G. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 6 p.

BK 61 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, jį skaičiuodamas nuo sankcijos vidurkio.

Už nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 1 d. (2007 m. birželio 28 d. įst.red., įsigaliojo nuo 2007 m. liepos 21 d.), padarymą yra nustatyta tik terminuoto laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų.

Teismas, skirdamas bausmę, pirmiausia turi vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 str. nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Šio principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes, t. y. už konkrečią nusikalstamą veiką konkrečiam asmeniui parenkant bausmę. Paprastai skiriama bausmė priklauso nuo pažeistos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės reikšmingumo, padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, jos padarinių, teisę pažeidusio asmens pavojingumo laipsnio ir kitų svarbių aplinkybių. Tokiu atveju teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai.

Šioje byloje yra nustatytos trys apeliantės atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir viena jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Nuteistoji G. G. anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta. Todėl kolegija mano, kad, šiuo atveju, bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajai G. G. paskyrus bausmę, savo dydžiu artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmei, numatytai BK 129 str. 1 d. sankcijoje. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas ir, nustačius dar vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nuteistajai G. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė švelnintina.

Iš bylos medžiagos matyti, kad mažamečius anūkus K. G. ir D. G. išlaikė nukentėjusysis A.G., kuris ir buvo pripažintas jų globėju (t. 1, b. l. 96-97). Byloje yra duomenų, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) rajono vaikų namuose esančius mažamečius nukentėjusiuosius ateityje galės prižiūrėti ir jais rūpintis nuteistosios kita dukra R. A.. Todėl, kolegijos nuomone, šiuo atveju, nėra pagrindo teigti, jog, paskyrus nuteistajai artimą sankcijos minimumui laisvės atėmimo bausmę, ateityje nebus kam prižiūrėti mažamečių K. G. ir D. G.. Tuo pačiu nėra pagrindo taikyti G. G. BK 62 str. 2 d. nuostatas ir dar labiau švelninti laisvės atėmimo bausmę.

Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu tik pripažino nukentėjusiųjų mažamečių atstovų teisę į civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos ir šio ieškinio dydžio klausimą perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Taigi, iš nuteistosios G. G. nėra priteista jokia pinigų suma atlyginti neturtinei žalai, todėl apeliacinio skundo prašymas sumažinti neturtinės žalos dydį nepagrįstas ir negali būti tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 29 d. nuosprendį pakeisti.

Nukentėjusiojo A. G. provokuojantį ir rizikingą elgesį pripažinti nuteistosios G. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nuteistajai G. G. pagal BK 129 str. 1 d. paskirtą bausmę sumažinti iki septynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.