Kauno apylinkės teismo nuosprendis

nukentėjusiojo A. S. įgaliotai atstovei advokatei Singridai Samoškienei ir atstovams pagal įstatymą V. M. ir J. S.,

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

M. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), faktinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), išsiskyręs, studijuojantis (duomenys neskelbtini), dirbantis MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės

M. B. 2025 m. vasario 23 d., apie 13.05 val., ant šaligatvio, esančio prie (duomenys neskelbtini) namo, Kaune, panaudojo fizinį smurtą mažamečio A. S., gim. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, o būtent tyčia dešinės rankos delnu sudavė vieną smūgį mažamečiui A. S. į pakaušį, po to, ranka suėmęs iš nugaros už vaiko striukės ją stipriai patempė, taip sukeldamas mažamečiui fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

II. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados

Kaltinamasis M. B. teisiamojo posėdžio metu kaltu prisipažino visiškai, kritiškai vertino savo elgesį, gailėjosi ir parodė, kad įvykio dieną laukė savo sūnaus po bažnyčios pamokėlių, tačiau jis vėlavo ateiti, o išėjęs verkė, buvo šoke, teigė, kad jį sumušė kitas vaikas. Jis nusprendė nuvažiuoti ir surasti tą vaiką, jį pamatė važiuojantį paspirtuku gatvėje, susistabdė ir tuomet įvyko konfliktas. Suvokia savo veiksmus, patvirtina, kad sudavė smūgius mažamečiui, tokį elgesį vertina neigiamai, yra pasiryžęs pilnai atlyginti padarytą žalą. Pats vaikystėje buvo skriaudžiamas, yra pažadėjęs neliesti vaikų, ant savo sūnaus nesurėkia, todėl yra šoke, kad pasielgė. Iki šios dienos nėra sumokėjęs žalos, kadangi susirašinėjo žinutėmis ir nesuprato kokią tiksliai sumą reikia pervesti. Nuoširdžiai atsiprašo, kad padarė tokią kvailystę. Su galima laiduotoja J. V. yra sugyventiniai, kartu gyvena apie 10 metų.

Kaltinamajam visiškai pripažinus savo kaltę, visi proceso dalyviai sutiko, kad būtų atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, todėl tiek teismui, tiek kitiems proceso dalyviams neabejojant dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, įrodymų tyrimas, įvykdžius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 291 straipsnio reikalavimus, buvo nutrauktas (BPK 273 straipsnis).

Kaltinamojo M. B. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, be jo paties prisipažinimo, pagrindžia ir kiti baudžiamosios bylos duomenys.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusiojo mažamečio atstovė pagal įstatymą V. M. parodė, kad 2025 m. vasario 23 d., apie 13.05 val., adresu (duomenys neskelbtini), jos mažametis sūnus A. S., gim. (duomenys neskelbtini), važiavo paspirtuku, kai kelią jam užkirto nepažįstamas vyras ir sudavė vieną smūgį į pakaušį delnu, o po to, pagriebė sūnų už striukės kapišono bei vaiką tampė. Vaikas pajuto fizinį skausmą, kurį vertina 3/10. Po įvykio A. jai paskambino ir verkdamas prašė atvykti iki (duomenys neskelbtini), nes netyčia sudaužė savo grupioko M. telefoną. Sūnus labai atsiprašinėjo dėl šio incidento, tačiau buvo įvykęs trumpas žodinis konfliktas – M. A. išvadino durniumi. A. labai atsiprašinėjo ir baigus bažnyčios užklasinę veiklą, adresu (duomenys neskelbtini), grįžinėjo namo. Važiuodamas paspirtuku, ties namu pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), sūnui staiga užkirto kelią automobilis valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir sukeldamas avaringą situaciją – vos nepartrenkė sūnaus, kuris tuo metu vairavo paspirtuką ir turėjo staigiai slysdamas stabdyti. Nepažįstamas vyras iššoko iš automobilio ir griebė jos mažamečiui vaikui A. už striukės kapišono, tąsydamas ir laikydamas trenkė vieną kartą į pakaušio sritį su delnu. M. tėtis nurodė jos sūnui sėsti į savo automobilį valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir nuvykti kartu iki jos. Kaip toliau minėjo sūnus, vienas iš liudytojų, nepažįstamas asmuo pamatė šį įvykį ir pradėjo šaukti ant M. tėčio, kad sustotų mušti mažametį vaiką. M. tėtis paleido mažametį sūnų ir liudytojas liepė paskambinti tėvams. A. S. paskambino jai bei bendruoju pagalbos telefonu 112, o ji nuvyko į įvykio vietą, adresu (duomenys neskelbtini). Mažametis vaikas pajuto fizinį skausmą, kurį vertina 3/10 (b. l. 13–24).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis mažametis A. S., gim. (duomenys neskelbtini), parodė, kad neprisimena tikslios dienos, bet tai buvo sekmadienis. Lankė pamokėles dėl komunijos (duomenys neskelbtini). Vykstant pamokėlėms nepamatė, kad kuprinė buvo po kėde ir draugas buvo pasidėjęs ant kėdės striukę. Bandė pakelti striukę ir netyčia numetė M. telefoną. M. tai buvęs draugas, kuris taip pat lankė pamokėles kartu su juo. Labai išsigando, kai pamatė, kad sudužo telefono ekranas. Suprato, kad reikės mokėti už sudaužytą ekraną. Kokio modelio telefonas jis nežino. Telefono įskilimas išėjo į tris dalis. Ką M. sakė, kai pamatė savo telefoną, neatsimena. Pamiršo mokytojai pasakyti, kad taip atsitiko. Pasibaigus pamokėlei važiavo su savo triukiniu paspirtuku namo (duomenys neskelbtini) šaligatviu. Tai buvo po pietų metas. Važiuojant ramiai su paspirtuku išgirdo, kad už jo signalizuoja mašina, o tuomet ji užkirto kelią, todėl labai staigiai reikėjo stabdyti dėl prieš jį staiga pasirodžiusio automobilio. Sustabdė ir pamatė, kad tai M. tėtis, kuris išlipęs iš automobilio trenkė jam į pakaušio–kaklo sritį. Trenkė su ranka, nežino su kairia ar dešine. Trenkė su delnu vieną kartą, skaudėjo labai, bet tai buvo momentinis skausmas. Galvoja, kad M. tėtis trenkė, nes netyčia sudaužė telefoną. Jis dar sakė lipti į jo mašiną, bet nelipo. Daugiau fizinių veiksmų jis nedarė. Matė liudininkas, kuris jam nepažįstamas, tada kai M. tėtis trenkė ir liepė žodžiu sėsti jo mašiną. Liudininkas sakė sustoti. Dar M. tėtis tampė, tai suėmė viena savo ranka už dėvimos striukės ir megztinio už nugaros po kapišonu ir tempė vieną kartą. Gal truputį skaudėjo, ties abejais petimis. Jis tempė vieną kartą, bet labai stipriai. Liudininkas paprašė jo, kad paskambintų savo mamai. Paskambino mamai ir atvažiavo mama bei policija. Buvo labai dideliame šoke ir viskas. M. tėtis iki šiol neatsiprašė. Jeigu M. tėtis atsiprašytų, tai gal neatleistų, nes stabdant vos nenukrito ant veido. Striukė nebuvo sugadinta, nors ji sena, bet vis dar stipri. Ant kūno vietoje kur trenkė tik paraudonavo, nebuvo mėlynės. Skausmą jautė visą tą pačią dieną, o kitą dieną skausmas praėjo. Buvo vieną kartą pas gydytojus. Pats vertina blogai M. tėčio tokį poelgį, nes negalima kitų tampyti. Jeigu jam padarytų taip, tai irgi skaudėtų. Po įvykio nebendravo su M. tėčiu. Nežino, ar norėtų, kad M. tėtis atsiprašytų. Suprato, kad tai M. tėtis, nes jį buvo matęs kartu su M. Kiek atsiminė, tai M. buvo automobilyje, jis sėdėjo ant priekinės sėdynės. M. negirdėjo, kad būtų kažką sakęs (b. l. 66–69, 70).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas A. G. parodė, kad 2025 m. vasario mėnesio pabaigoje, sekmadienį, apie 13.00 val., grįžo iš darbo ir pasistatė savo automobilį (duomenys neskelbtini), prie šaligatvio, šalia pažymėto daugiabučio gyvenamojo namo skaičiumi (duomenys neskelbtini). Atidaręs savo automobilio bagažinę ir tiesiog žiūrėdamas link (duomenys neskelbtini), važiuojamosios kelio dalies ir šaligatvio, maždaug apie 6 metrų atstumu staiga pamatė kaip šaligatviu važiuoja vaikas su paspirtuku. Vaikas, tai berniukas, kaip vėliau sužinojo, jam (duomenys neskelbtini) metų. Berniukui nuvažiavus apie 90 metrų ir jam važiuojant šaligatviu bei jau norint kirsti T formos sankryžą jam staiga užkirto kelią lengvasis rudos spalvos automobilis, lygtais „Toyota“, išsukdamas nuo pagrindinio kelio link T formos sankryžos ir sustojo. Berniukas vos neatsitrenkė į jam kelią užkirtusį lengvojo automobilio kairįjį šoną. Berniukui sustojus prie pat paminėto automobilio, tuojau pat iš vairuotojo pusės išlipo vyras, kuris iškart pradėjo kalbėti (šaukti) pakeltu balso tonu ant berniuko, kuris tiesiog stovėjo ir abejomis rankomis laikė savo paspirtuką bei iškart paminėtam automobilio vairuotojui sakė „dėde atsiprašau, nepykit“. Minėtas lengvojo automobilio vairuotojas berniukui sugriebė viena ranka už nugaros srities dėvėtų rūbų ir jį patąsė pirmyn ir atgal, dėl ko berniukas nenukrito ir dar būtų maža to, jis dešinės rankos delnu vieną kartą berniukui sudavė per galvos pakaušio sritį. Matydamas šią situaciją itin pasipiktino ir neiškentęs pradėjo tiesiog rėkti ant vyro, kuris, jo manymu, itin nepagarbiai elgėsi su berniuku, ir priėjo prie vyro ir berniuko, laikydamas savo rankoje geltonos spalvos krepšį. Prieinant prie berniuko ir vyro matė, kaip vyras atidarė savo lengvojo automobilio galines duris (bagažinę) ir pasakė „imam paspirtuką ir važiuojam pas tėvus, išsiaiškinti ir, kad apmokėtų už telefoną“. Priėjęs prie vyro ir berniuko, kategoriškai neleido įdėti paspirtuko ir vežtis vaiko sakydamas jam „ką tu čia darai? Kokią teisę tu turi rėkti ant vaiko? Kokią teisę tu turi tampyti vaiką?“. Vyras nesiėmė jokių veiksmų įdėti į savo automobilį berniuko paspirtuko. Vyrui pasiūlė kreiptis į policiją, kaip suprato iš jo šaukimo ant berniuko jis buvo pasipiktinęs, dėl sudaužyto telefono. Turėjo analogišką situaciją dėl savo vaiko, kuomet jis sudaužė kito vaiko telefoną. Paaiškino paminėtam vyrui, kad tokioje situacijoje, kuomet jo vaikas ar jo vaikui yra sugadintas turtas, tai reikia kreiptis į policiją ir situacija bus išspręsta be vaiko tampymo, rėkimo ir gąsdinimo. Itin pyko ant paminėto vyro, nes matė, kad berniukas su paspirtuku taip, tikrai nuoširdžiai jo vis atsiprašinėjo ir buvo itin išsigandęs. Matydamas ir užjausdamas berniuką jam pasakė, kad jis tiesiog eitų namo bei pasakė, kad niekam neleis jo skriausti ir tampyti bei pabus su juo, kol atvyks jo tėvai. Berniukas paskambino savo tėčiui ir davė telefoną kalbėti tam paminėtam vyrui, kuris pokalbio metu reikalavo, kad jam apmokėtų už padarytą žalą (kaip suprato iš pokalbio už sudaužytą berniuko su paspirtuku telefoną). Berniukas baigęs pokalbį su tėčiu, paskambino ir savo mamai, o šis paprašė berniuko, kad šis leistų pasikalbėti su jo mama. Berniukas davė savo telefoną pasikalbėti su mama ir jai paaiškino susidariusią situaciją bei pasiūlė taip pat kreiptis į policiją ir tuojau pat atvykti į įvykio vietą, (duomenys neskelbtini) prie daugiabučio gyvenamojo namo pažymėto skaičiumi (duomenys neskelbtini), bei jai nurodė, kad bus su berniuku iki, kol ji atvyks ir niekam neleis skriausti jos sūnaus. Sulaukė berniuko mamos ir policijos pareigūnų. Atvykus policijos pareigūnams, atėjo ir kaimynas V., kuris pasakė, kad taip pat matė šią situaciją. Yra itin pasipiktinęs situacija, kuomet viešoje vietoje – prie šaligatvio T formos sankryžos nepažįstamas vyras pavojingai užkirto kelią berniukui (nepilnamečiui vaikui) važiuojančiam su paspirtuku ir neturėdamas tam teisės jį patąsė, šaukė, kalbėjo pakeltu tonu bei vieną kartą rankos delnu sudavė berniukui per galvos pakaušio sritį. Toks elgesys su nepilnamečiu vaiku yra netoleruotinas, visada reikia aiškintis dalyvaujant tėvams ir, aišku, nenaudojant smurto. Šis įvykis sukrėtė, nes pats turi panašaus amžiaus berniukus – 9 metų ir 13 metų, tai pagalvojus, jeigu su jo vaikais elgtųsi analogiškai, tai jis į šią situaciją reagavo itin jautriai (b. l. 85–88).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas V. Š. parodė, kad 2025 m. vasario pabaigoje, tiksliai neprisiminė datos, dienos metu būdamas savo bute ir žvilgtelėjęs atsitiktinai pro virtuvės langą pamatė prie įvažiavimo į daugiabučio gyvenamojo namo kiemą keistai stovintį automobilį: automobilis stovėjo ties įvažiavimo į daugiabutį gyvenamojo namo kiemo viduryje, kokių iki dviejų metrų atstumu nuo automobilio pastebėjo stovintį vaiką su paspirtuku. Pagalvojo, kad įvyko auto įvykis ir pradėjo stebėti, kas vyksta. Stebėdamas per buto langą pamatė, kaip vyras kalbasi su berniuku ir netikėtai tas vyras dešinės rankos delnu sudavė ir vieną kartą pataikė stovinčiam berniukui į galvos pakaušio sritį. Berniukas nenukrito ant žemės, jis taip ir liko stovėti. Neprisiminė, ar vyras stūmė, ar buvo suėmęs už jo dėvimų rūbų berniuką. Stebėdamas situaciją matė, kaip kieme buvęs kaimynas A. stovėdamas apie kokių 50 m atstumu nuo berniuko ir to vyro kažką surėkė ir pradėjo eiti link berniuko ir vyro. Pagalvojo, kad tas berniukas yra kaimyno sūnus, tai stebėjo situaciją toliau ir pamatė, kad praėjus gal 10–15 minučių atvyko policijos pareigūnai, todėl norėdamas atlikti savo pilietinę pareigą (pagalvojęs, kad jo liudijimas apie įvykį yra naudingas) nuėjo prie policijos pareigūnų ir paminėtų asmenų bei pasakė, kad matė kaip vyras dešinės rankos delnu sudavė ir pataikė berniukui vieną kartą į galvos pakaušį. Įsitikino, kad berniukas nėra kaimyno sūnus (b. l. 91–94).

Iš 2025 m. vasario 23 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėta įvykio vieta, šaligatvis prie daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Dešinėje pusėje matomas įvažiavimas į daugiabučių gyvenamųjų namų teritoriją. Priešais matyti devynių aukštų daugiabutis gyvenamasis namas, šalia jo esanti automobilių stovėjimo aikštelė. Įvykio vieta stebima vaizdo stebėjimo kameromis (b. l. 32–34, 35–39).

Iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo valdybos 3-iojo skyriaus tyrėjos R. K. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2025 m. vasario 23 d., apie 13.13 val., dirbant kartu su tyrėju D. D. iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato gavo pranešimą apie tai, kad adresu (duomenys neskelbtini), ką tik pranešėjai paskambino (duomenys neskelbtini) metų sūnus, kuris teigė, kad jį sumušė nepažįstamas vyras dėl to, kad netyčia sudaužė kito vaiko telefoną. Pranešė mama. Greitosios medicinos pagalbos atsisakė. Atvykus į įvykio vietą pasitiko pranešėja V. M., kuri paaiškino, kad jos sūnui A. S., gim. (duomenys neskelbtini), važiuojant pėsčiųjų taku, kelią užkirto transporto priemonė „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurią vairavęs M. B., išlipo iš automobilio, pagriebė pranešėjos sūnų A. S. už striukės ir sudavė vieną smūgį į pakaušio sritį, taip sukeldamas šiam skausmą bei pradėjo jį tąsyti, ko pasekoje A. S. išsigando ir verkė. M. B. paaiškino, kad A. S. dažnai konfliktuodavo su jo sūnumi M. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir šiandien, tai yra 2025 m. vasario 23 d., A. S. sudaužė jo mobiliojo ryšio telefoną, dėl kurio įvyko konfliktas ir šis pamatęs A. S. gatvėje sugriebė bei norėjo važiuoti iki jo tėvų. Nurodė, kad prieš vaiką fizinio smurto nenaudojo. Teigė, kad pavojingai sustabdė A. S. važiuojantį su paspirtuku. Įvykį matęs A. G. paaiškino, kad ėjo pėsčiųjų taku ir matė, kaip vaikas su paspirtuku važiavo bei šį sustabdė transporto priemonė „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir išlipęs vyriškis griebė vaiką už striukės, jam trenkė, o tuo metu pats A. G. šaukė minėtam asmeniui, kad šis nustotų skriausti vaiką ir kartu su vaiku informavo šio motiną bei laukė iki kol ji atvyks. Taip pat buvo nustatyta, jog įvykį matė ir V. Š., kuris paaiškino, jog girdėjo kaip šio kaimynas A. G. šaukė, kad neskriaustų vaiko. Priėjusi V. V. paaiškino, kad savo gyvenamosios vietos adresu turi įrengtą vaizdo stebėjimo kamerą, kuri užfiksavo įvykusį įvykį (b. l. 40–42).

III. Nusikalstamos veikos kvalifikavimas ir įrodymų vertinimas

Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Paties kaltinamojo M. B. prisipažinimu bei parodymais, nukentėjusiojo, jo atstovės pagal įstatymą ir liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, įvykio vietos apžiūros protokolu, tarnybiniu pranešimu, reikalavimo protokolu, kitų objektų apžiūros protokolu ir specialisto išvada, neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis M. B. 2025 m. vasario 23 d., apie 13.05 val., ant šaligatvio, esančio prie (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą mažamečio A. S., gim. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, o būtent tyčia dešinės rankos delnu sudavė vieną smūgį mažamečiui A. S. į pakaušį, po to, ranka suėmęs iš nugaros už vaiko striukės ją stipriai patempė, taip sukeldamas mažamečiui fizinį skausmą. Tokiais veiksmais kaltinamasis M. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, todėl yra baustinas.

Ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinęs juos BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas daro išvadą, kad kaltinimas M. B. dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui, pasitvirtino. Teismui nėra pagrindo abejoti kaltinimo pagrįstumu, kadangi kaltinamasis savo kaltę pripažino visiškai, taip pat jo kaltė įrodyta duomenimis, užfiksuotais nukentėjusiojo, jo atstovės pagal įstatymą ir liudytojų apklausos protokoluose, įvykio vietos apžiūros protokole, tarnybiniame pranešime, reikalavimo protokole, kitų objektų apžiūros protokole bei specialisto išvadoje.

Esant aukščiau aptartoms aplinkybėms, konstatuojama, jog kaltinamojo M. B. veikoje nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui, požymiai, todėl kaltinamajam inkriminuota nusikalstama veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

IV. Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose gauti kaltinamojo M. B. ir laiduotojos J. V. prašymai baudžiamąją bylą M. B. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nutraukti BK 40 straipsnio pagrindu ir perduoti M. B. laiduotojos J. V. atsakomybėn.

Pagal BK 40 straipsnio 1 dalį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalyje yra nuosekliai išdėstytos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos padarius nesunkų nusikaltimą: 1) jis visiškai prisipažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas; 3) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ir kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys.

Kaltinamasis M. B. padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nesunkų nusikaltimą, yra neteistas, baustas administracine tvarka, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą, studijuojantis (duomenys neskelbtini), dirbantis MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, charakterizuojamas teigiamai. VšĮ LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriuje M. B. nesigydė (b. l. 122), į Respublikinio priklausomybės ligų centro Kauno filialą per 5 metų laikotarpį dėl konsultacijos ar gydymo nesikreipė (b. l. 120). Kaltinamasis kaltę pripažino visiškai, gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo, su pareikštu civiliniu ieškiniu sutiko, įsipareigojo atlyginti padarytą žalą. Taigi, sąlygos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymui, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose yra nustatytos, o atsižvelgus į aptartas aplinkybes, atleidus kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, užstatas neskirtinas.

Jo atsakomybę lengvina tai, kad pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta (BK 60 straipsnis).

Teismas, įvertinęs visas aukščiau nurodytas aplinkybes, padaryto nusikaltimo pobūdį, kaltinamojo asmenybę, tai, jog nėra byloje neigiamai charakterizuojančių duomenų, rodančių didesnį kaltinamojo pavojingumą visuomenei, tai, kad kaltinamasis gailisi padaręs šią nusikalstamą veiką, nors civilinis ieškinys ir pareikštas, tačiau kaltinamasis įsipareigojo atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą, kad kritiškai vertina savo padarytą veiką, pažada laikytis įstatymų ir gyventi pagal nusistovėjusias moralės normas, sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog M. B. suvokė savo elgesio neatsakingumą ir ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Be BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų sąlygų visumos vertinimo, teismas privalo atsižvelgti ir į laiduotojo tinkamumą (BK 40 straipsnio 3 dalis). Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltinamajam, taip pat jo charakteristiką ir kt. duomenis (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-323/2007, 2K-239/2008, 2K-84/2010).

Bylos duomenys patvirtina, jog J. V. – kaltinamojo sugyventinė yra tinkama būti laiduotoja, ji atitinka visas įstatyme numatytas sąlygas: anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, dirbanti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavimų vadybininke, darbovietės charakterizuojama teigiamai, su kaltinamuoju kartu gyvena ir veda bendrą ūkį, palaiko glaudžius asmeninius santykius, kaltinamasis ja pasitiki, todėl gali daryti teigiamą įtaką M. B., kad ateityje jis nenusikalstų. Esant šioms aplinkybėms, neabejotina, kad J. V. yra verta teismo pasitikėjimo, turi autoritetą savo sugyventiniui ir gali daryti jam teigiamą įtaką, todėl abejoti jos, kaip laiduotojos, tinkamumu nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į ankščiau nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad yra visos būtinos BK 40 straipsnyje numatytos sąlygos atleisti kaltinamąjį M. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti, todėl kaltinamasis atiduotinas pagal laidavimą J. V. atsakomybėn, o baudžiamoji byla nutrauktina (BPK 303 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teismas sprendžia, kad kaltinamasis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neskiriant užstato, nustatant laidavimo terminą – 1 (vienerius) metus.

V. Dėl civilinio ieškinio

Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam arba už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis).

Baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo A. S. atstovė pagal įstatymą V. M. pareiškė 1500,00 Eur civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 26–28). Kaltinamasis M. B. su pareikštu civiliniu ieškiniu sutiko. Civilinio ieškovo prašoma priteisti turtinę žalą atsiradusią dėl tyčinių neteisėtų kaltinamojo veiksmų, t. y. dėl jo padarytos nusikalstamos veikos, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su nukentėjusiojo patirta turtine žala. Civilinis ieškinys pagrįstas, įrodytas, todėl tenkintinas visiškai.

VI. Kiti klausimai

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, M. B. skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 298 straipsniu, 302-307 straipsniais, 312 straipsniu, 313 straipsniu, 432 straipsniu,

nusprendžia:

M. B., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir perduoti jį laiduotojos J. V. atsakomybėn, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą.

Baudžiamąją bylą M. B. atžvilgiu nutraukti.

Laidavimo terminą skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Išaiškinti M. B., kad jeigu jis laidavimo metu padarys naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas. Jeigu jis laidavimo metu padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Išaiškinti J. V., kad ji gali atsisakyti laidavimo. Tokiu atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, spręs dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, M. B. įpareigoti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Nukentėjusiojo A. S. atstovės pagal įstatymą V. M. civilinį ieškinį dėl 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo patenkinti visiškai.

Priteisti iš M. B. nukentėjusiajam A. S. 1500 Eur (tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka skundą paduodant Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus. Apeliacinis procesas gali vykti žodinio arba rašytinio proceso tvarka. Apeliantai skunde turi nurodyti poziciją dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.