Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Z. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams Z. P., A. P. ir A. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl prievolės pagal gyvenamų patalpų, nuosavybės teise priklausančių savivaldybei, nuomos sutartį tinkamo vykdymo ir valstybės garantijos nuomininkams suteikimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių civilinio proceso normų, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas; absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 185, 263 str.).

Byloje nustatyta, jog UAB „Naujoji Pilaitė“ ir atsakovė Z. P. 2001-05-09 sudarė Sutartį, pagal kurią atsakovei ir trims jos šeimos nariams neterminuotai išnuomota 70,27 kv. m. ploto gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini). Minėtas butas nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, tuo tarpu SĮ „Vilniaus miesto būstas“ Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-05-12 sprendimu Nr. 1-1538 įgaliota įgyvendinti visas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų bei negyvenamųjų patalpų savininko teises ir pareigas, išskyrus nurodytas išimtis. Sutarties 2.2 punkte nuomininkas įsipareigojo kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 20 dienos, sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Pagal Sutartį kartu su nuomininku gyvenantys šeimos nariai kaip ir nuomininkas naudojasi tomis pačiomis teisėmis ir vykdo visas iš nuomos sutarties kylančias pareigas (Sutarties 5 p.). Pirmos instancijos teismas ieškovo reikalavimus tenkino ir savo priimtą sprendimą motyvavo atsakovų prievolės pagal Sutartį - mokėti nuomos mokestį nevykdymu laikotarpiu nuo 2011-04-01 iki 2012-03-30.

Pirmos instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas apeliaciniame skunde grindžiamas procesinių ir materialinių teisės normų pažeidimu.

Apeliantės teigimu, procesinių teisės normų pažeidimas pasireiškia procesinių dokumentų neįteikimu ir neinformavimu apie teismo posėdį, dėl ko byla buvo išnagrinėta nedalyvaujant atsakovams ir taip pažeidžiant jų teises į teisingą ir nešališką teismą. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmos instancijos teismas, matydamas, jog byloje nėra galimybės atsakovams asmeniškai įteikti procesinius dokumentus, turėjo vadovautis CPK 124 str. 3 d. ir procesinius dokumentus įteikti per kuratorių ar viešo paskelbimo būdu. Bylos medžiaga patvirtina, jog priėmus ieškinį procesiniai dokumentai atsakovams buvo siunčiami jų deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) (b.l.31-32), tačiau ieškinys bei jo priedai buvo įteikti tik atsakovei Z. P. (b.l.28), tuo tarpu kitiems atsakovams A. P. ir A. P. procesinių dokumentų nurodytu adresu įteikti nepavyko (b.l.29-30). Atsakovui A. P. procesiniai dokumentai buvo siųsti ir darbovietės adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 35), tačiau taip pat grįžo neįteikti (b.l.38). Neturėdamas kitos procesinės galimybės teismas atsakovams A. P. ir A. P. procesinius dokumentus ir apie byloje paskirtą teismo posėdį pranešė viešo paskelbimo būdu. Kadangi atsakovė Z. P. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė jai įteiktinų teismo procesinių dokumentų adresą, teismo šaukimas jai buvo išsiųstas atsiliepime į ieškinį nurodytu adresu, tačiau grįžo neįteiktas (b.l.45), pakartotinai išsiuntus šaukimą tuo pačiu adresu, procesinis dokumentas taip pat grįžo neįteiktas (b.l.46). Prieš pradėdamas bylos nagrinėjimą iš esmės teismo posėdyje teismas įvertino teismo šaukimų neįteikimo atsakovei Z. P. aplinkybes ir sprendė, jog šiai atsakovei, kaip ir kitiems atsakovam byloje, kuriems apie teismo posėdį buvo pranešta viešo paskelbimo būdu, apie teismo posėdžio vietą bei laiką buvo pranešta tinkamai, nes CPK 121 str. 1 d. numato pareigą dalyvaujantiems byloje asmenims nedelsiant pranešti teismui ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims apie kiekvieną procesinių dokumentų įteikimo būdo, adreso pašto korespondencijos siuntoms pasikeitimą. Kadangi atsakovė Z. P. šios pareigos neįvykdė ir procesiniai dokumentai, siųsti jos atsiliepime į ieškinį nurodytu adresu, grįžo neįteikti, pirmos instancijos teismas taikė minėto straipsnio 2 d., kuri numato, jog minėtos pareigos nesilaikymo atveju procesiniai dokumentai dalyvaujančiam byloje asmeniui laikomi tinkamai įteiktais. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog priimdamas teismo sprendimą, pirmos instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, susijusias su procesinių dokumentų dalyvaujantiems byloje asmenims įteikimu, todėl apeliantės argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo atmestini.

Kita apeliacinio skundo argumentų grupė susijusi netinkamu materialinės teisės normų pritaikymu nagrinėjamam ginčui. Anot apeliantės, pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog ji iki 1998 m. vasario 10 d. su savo šeima gyveno bute (duomenys neskelbtini), kuris, įgyvendinant 1991 m. birželio 18 d. įstatymą Nr.I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo grąžintas pilietei N. T., dėl to apeliantei ir jos šeimai buvo suteiktas ginčo butas, kurio nuomos mokestis yra šio ginčo dalykas. Kadangi minėtas teisės aktas jau nebegalioja, apeliantės teigimu, ieškovas privalo vykdyti savo funkcijas pagal 1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr.VIII-359 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ 20 str., kuris nustato, kad atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės administracijos direktorius kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos. Teigia, jog garantija suteikta nebuvo, nes ieškovas nepagrįstai atsisakė suteikti lengvatas jai ir jos šeimai išsinuomojant butą, geranoriškai suteikti galimybes neatlygintinai naudotis nuomojamu butu.

Tiek 1997 m. liepos 1 d. įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, tiek ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą į gyvenamuosius namus bei jų grąžinimą savininkams, įtvirtintos nuostatos, kuriomis siekiama užtikrinti nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, interesus. Santykiuose su savininkais valstybei atsirado pareiga veikti taip, kad gyvenamieji namai (jų dalys), kurie nėra valstybės išperkami, būtų grąžinti natūra savininkams, o santykiuose su nuomininkais, gyvenančiais savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose (jų dalyse), valstybei atsirado pareiga parengti gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomininkams programas ir pan., veikti taip, kad valstybės įsipareigojimai nuomininkams būtų įvykdyti. Akivaizdu, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti derinami tiek buvusių savininkų ir visuomenės, tiek buvusių savininkų ir nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, interesai. Siekimas išlaikyti abiejų asmenų grupių teisėtų interesų pusiausvyrą lėmė būtinybę suvaržyti savininkų nuosavybės teises ir suteikti nuomininkams garantijas naudotis esamu būstu, kol pastarieji bus aprūpinti gyvenamosiomis patalpomis. Valstybė, atkurdama nuosavybės teises, prisiėmė pareigą užtikrinti, kad grąžintinų namų nuomininkų teisės į gyvenamąjį būstą nebus pažeistos, ir nustatė šios pareigos įgyvendinimo būdus.

Apeliacinės instancijos teismas atmesdamas apeliantės argumentus dėl privalomos valstybės garantijos suteikimo jos ir kitų atsakovų atžvilgiu pažymi, jog minėto teisės akto 20 str. 2 d. nustato, jog grąžintą natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kuriame gyvena nuomininkai, savininkas privalo išnuomoti savivaldybei, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas, tuo tarpu to paties straipsnio 3 d. reglamentuoja, jog savivaldybės nuomojamų iš savininko gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomos mokesčio dydis nustatomas šalių susitarimu, tačiau maksimalus nuomos mokesčio dydis negali būti didesnis už Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintą maksimalų nuomos mokestį; savivaldybė Civilinio kodekso nustatyta tvarka gyvenamąsias patalpas subnuomoja šiose patalpose gyvenantiems nuomininkams; šie nuomininkai moka mokesčius už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas Vyriausybės nustatyta tvarka ir atleidžiami nuo nuompinigių mokėjimo; sudarytų nuomos sutarčių sąlygos nekeičiamos. Kaip matyti, įstatymų leidėjas pareigą valstybei suteikti nuomininkui garantiją nemokėti nuomos mokesčio nustato tuomet, kai nuomininkas lieka gyventi savininko, kuriam buvo atkurta nuosavybės teisė, gyvenamosiose patalpose iki kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas. Nagrinėjamu atveju, apeliantei ir jos šeimai buvo išnuomotas kitas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantis butas, dėl kurio, kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, apeliantė laisva valia sudarė 2001-05-09 sutartį, kuria prisiėmė 2.2 p. numatytą pareigą kas mėnesį mokėti nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius, sutartis yra galiojanti, apeliantė jos ar atskirų jos dalių neginčijo, todėl turi šią sutartimi prisiimtą prievolę vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais. Kadangi apeliantei buvo išnuomotas kitas butas, kuris nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, ji neliko gyventi N. T. nuosavybės teise atkurtame bute, pastaroji neturėjo pareigos išnuomoti savo buto savivaldybei, o savivaldybė šiuo atveju neturėjo pareigos subnuomuoti jo apeliantei ir jos šeimai, taip pat neturėjo pareigos atleisti minėtus asmenis nuo nuomos mokesčio. Dėl apeliantei išnuomoto Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto tarp šalių buvo sudaryta nuomos sutartis, kuri yra nenuginčyta ir galiojanti, todėl apeliantė ir kiti atsakovai turi pareigą vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė procesines ir materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.