- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-13
- Bylos Nr.
- e2-1346-178/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00984-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Ieškovas
- Estaban Corporation
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „SiTiBalt“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Estaban Corporation atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovės Estaban Corporation ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SiTiBalt“ dėl skolos ir netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo.Ieškovė Estaban Corporation dokumentinio proceso tvarka pareiškė ieškinį atsakovei UAB „SitiBalt“, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 260 365,39 Eur skolos, 28 485,44 Eur palūkanų, 8,05 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 288 850,82 Eur sumai areštuoti atsakovei priklausantį kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, ar pinigines lėšas, esančius pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis. Nurodė, kad ieškovės reikalavimas nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių liktų neužtikrintas. Ieškinio suma yra didelė, todėl egzistuoja reali grėsmė, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Atsakovė nėra pateikusi finansinių ataskaitų rinkinio už 2015 metus, nors terminas atlikti šią prievolę jau yra pasibaigęs. Atsakovė ilgiau kaip pusantrų metų vengia vykdyti savo įsipareigojimus ieškovei, į raginimus atsiskaityti nereaguoja – visa tai rodo jos nenorą grąžinti skolą ir geranoriškai atsiskaityti su ieškove.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 25 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Teismas nurodė, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo pareikšto ieškinio reikalavimus.Ieškinio suma iš esmės laikytina didele, tačiau tai savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Grėsmė būsimo sprendimo įvykdymui galėtų kilti tada, jei būtų patikimų duomenų apie tai, kad atsakovė ketina perleisti, įkeisti turimą turtą ar panašiais būdais siekti išvengti galimų atsirasti ar esančių prievolių vykdymo. Tačiau tokių duomenų ar pagrįstų prielaidų ieškovė nepateikė.Vien ta aplinkybė, jog atsakovė vykdo veiklą ir tretieji asmenys turi jai mokėtinų sumų, nesudaro pagrindo spręsti, jog ji bandys šias sumas nuslėpti. Priešingai, iš ieškovės pateiktų duomenų matyti, jog atsakovė vykdo aktyvią veiklą, be to, iš VĮ Registrų centrui pateiktų duomenų matyti, jog 2013 m. ir 2014 m. atsakovės veikla buvo pakankamai pelninga, 2014 m. pabaigoje ji turėjo turto už 5 480 940 Lt, iš kurio ilgalaikis turtas sudarė 237 029 Lt. Ieškovė priešingų duomenų teismui nepateikė. Šios aplinkybės sudaro pakankamą ir pagrįstą pagrindą prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinimui.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovė (toliau – ir apeliantė) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, padarydamas išvadą, kad nėra grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui, vadovavosi pasenusia informacija apie atsakovės veiklą (2013 ir 2014 metų finansinių ataskaitų rinkiniais) bei neatsižvelgė į tai, kad atsakovė nėra pateikusi finansinių ataskaitų rinkinio už 2015 metus. Todėl nėra galimybės objektyviai nustatyti paskutiniosios atsakovės deklaruojamos finansinės būklės. Atsakovė ilgiau kaip pusantrų metų vengia vykdyti savo įsipareigojimus apeliantei, į raginimus atsiskaityti nereaguoja – visa tai rodo jos nenorą grąžinti skolą ir geranoriškai atsiskaityti su apeliante. Teismas visiškai neįvertino argumentų, kad vengimas grąžinti skolą taip pat sudaro pagrindą reikalauti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Teismas vadovavosi atsakovės nors ir oficialiai deklaruota, tačiau tikrovės neatitinkančia informacija. Iš atsakovės buhalterės el. paštu atsiųstos informacijos matyti, kad atsakovės JAR dar nepateiktame 2015 metų finansinių ataskaitų rinkinyje nurodyta, kad atsakovės turtą sudaro 43 967 Eur vertės ilgalaikis turtas ir 1 752 833 Eur vertės trumpalaikis turtas, kuris savo ruožtu didžiąja dalimi sudarytas iš per vienerius metus gautinų sumų (1 531 726 Eur). Tuo tarpu mokėtinų sumų ir įsipareigojimų atsakovė turi net 1 212 140 Eur.Atsakovės buhalterė el. paštu taip pat atsiuntė tiekėjų ir pirkėjų skolų suvestines, iš kurių matyti, kad didelę dalį atsakovės gautinų sumų – net 478 316 USD ir 1 268 Eur (iš viso 430 674,59 Eur) sudaro bendrovės Auto Motion skola atsakovei. Tačiau minėta bendrovė dar 2015 m. rugsėjo mėnesį buvo likviduota ir išregistruota, todėl jokių galimybių atgauti šią skolą atsakovė neturi. Terma Trans Company 78 168 USD (70 175,06 Eur) skolą pradelsusi apie 400 dienų, Trans Almaty 570 163 USD (511 861,93 Eur) – apie 200 dienų ir faktiškai jau yra nemoki (atsakovė savo svetainėje šią bendrovę nurodo kaip savo dukterinę įmonę), Viabalta 138 978 USD ir 76 133 Eur (iš viso 200 900,03 Eur) skolą pradelsusi apie 300 dienų. Šios išvardintos atsakovės gautinos sumos sudaro daugiau nei 90 proc. viso atsakovės turto. Todėl teismo išvada, kad atsakovė vykdo aktyvią ir pelningą veiklą, neatitinka tikrovės.Atsakovė 2016 m. balandžio 30 d. turėjo 1 031 269,94 Eur pradelstų mokėjimų bei neturėjo ir iki šiol neturi jokio nekilnojamojo ar kito registruotino turto. Atsakovė de facto yra nemoki, todėl yra reali grėsmė, kad ji, turėdama iš trečiųjų asmenų gautinų mokėjimų, užskaitų ir trišalių susitarimų pagalba gali siekti išvengti teismo sprendimo vykdymo. Atsakovė atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamų nutarčių negaliojimo pagrindų nenustatyta.Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu (1) šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir (2) nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatavęs, kad neįrodyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, t. y. jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šias išvadas teismas grindė tuo, kad vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui; nėra duomenų, kad atsakovė ketintų perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitais būdais siektų išvengti galimų atsirasti ar esančių prievolių vykdymo; atsakovė vykdo aktyvią veiklą, kuri 2013 ir 2014 metais buvo pelninga, o 2014 metais atsakovės turto vertė sudarė 5 480 940 Lt, iš kurio ilgalaikis turtas 237 029 Lt. Apeliantė, kvestionuodama priimtą nutartį, teigia, kad nepagrįsta teismo išvada dėl grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui nebuvimo; teismas vadovavosi pasenusia, tikrovės neatitinkančia informacija apie atsakovės veiklą, nes atsakovė de facto yra nemoki. Kaip jau minėta, teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, preliminariai prima facie įvertina pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamoje nutartyje, sprendžiant taikyti ar ne laikinąsias apsaugos priemones, ieškinio tikėtino nepagrįstumo (prima facie) klausimas nebuvo atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindas, todėl esminę reikšmę turi antrosios sąlygos – teismo sprendimo įvykdymo galimų komplikacijų – įvertinimas.Vertinant realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, atsižvelgtina į tai, kad apeliantė pareiškė ieškinį atsakovui dėl 288 850,82 Eur skolos ir netesybų priteisimo. Tokia suma paprastai laikytina pakankamai didele. Iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad vien didelė ieškinio suma savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tačiau pagal vyraujančią teisminę praktiką reikalavimas dėl didelės pinigų sumos vertinamas kaip objektyviai galintis padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tai, kad ieškinio suma yra vienas iš kriterijų, kuris yra svarbus vertinant būtinybę konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, jeigu šios priemonės yra taikomos, nusprendžiant dėl jų masto, yra pažymėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktoje Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalgoje (žr. Teismų praktika Nr. 34). Be to, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra ta, kad būtų išlaikytas esamas atsakovo finansinis pajėgumas, užkertant kelią jo dirbtiniam sumažinimui. Akivaizdu, kad kuo didesnė reikalavimo suma, t. y. kuo ženklesnės neigiamos pasekmės gali kilti atsakovui, tuo labiau didėja bandymo jų išvengti tikimybė. Todėl didelė ieškinio suma vertintina kaip viena iš pakankamai reikšmingų aplinkybių sprendžiant dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.Kita vertus, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. ar atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra tiek reikšminga (didelė), kad gali suponuoti nesąžiningus ketinimus vengti galimai neigiamų turtinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju nesutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad vien tai, jog atsakovė vykdo aktyvią veiklą, kuri 2013-2014 metais buvo pelninga, 2014 metais jį turėjo pakankamai turto, nėra pagrindo išvadai, jog šiuo metu nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik VĮ „Registrų centras“ atsakovės pateiktais duomenimis už 2013 ir 2014 metus. Tačiau iš apeliantės pateiktos atsakovės finansinės atskaitomybės už 2015 metus matyti, kad duomenys, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, neatitinka šiuo metu esančios atsakovės finansinės padėties. 2015 m. balanso duomenimis atsakovės turtą sudarė 1 796 800 Eur (ilgalaikis turtas 43 967 Eur, trumpalaikis turtas 1 752 833 Eur), taigi jos turtą iš esmės sudaro trumpalaikis turtas – per vienerius metus gautinos sumos 1 531 726 Eur. Pažymėtina, kad šio turto grąžinimas atsakovei yra abejotinas, nes praktikoje skolų susigrąžinimas visa apimtimi neretai yra bent jau pakankamai komplikuotas. Šias aplinkybes patvirtina atskirajame skunde išdėstyti apeliantės argumentai (žr. nutarties 8.5 p.). Be to, trumpalaikis turtas dėl savo pobūdžio gali keistis, todėl negali patikimai garantuoti pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo ilgesnėje perspektyvoje. 2015 m. balanso duomenimis, atsakovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 1 131 662 Eur, kurių didžiąją dalį sudaro skolos tiekėjams (1 072 391 Eur), taip pat matyti, kad atsakovė turi ir su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų (25 559 Eur). Todėl spręstina, kad atsakovės faktiškai turimas (realus) turtas galimai yra mažesnis nei jos turimi įsipareigojimai. Pirmiau išdėstyti argumentai neleidžia daryti išvados, kad atsakovės finansinė padėtis skundžiamos nutarties priėmimo metu nesudarė jokios rizikos, jog galimo apeliantei palankaus teismo sprendimo atveju sprendimo vykdymas nebus apsunkintas (CPK 144 str. 1 d.). Tačiau klausimo išsprendimui iš esmės reikšminga yra tai, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjusi. Tai reiškia, kad visi klausimai inter alia ir kreditorių reikalavimų tenkinimas atsakovei įgijus bankrutuojančios įmonės statusą bei vykdant bankroto procedūras yra sprendžiami Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka (ĮBĮ 35 str.). Taigi, apeliantė gali būti pripažinta viena iš bankrutuojančios įmonės kreditorių. Todėl tenkinti jos prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę būtent jos reikalavimui užtikrinti nėra teisinio pagrindo, nes tai pažeistų kitų įmonės kreditorių interesus į jų reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto. Bylos duomenimis 2016 m. gegužės 30 d. preliminariu sprendimu apeliantės pareikštas ieškinys tenkintas, sprendimas įsiteisėjęs, todėl apeliantė jo pagrindu turėtų būti įtraukta į kreditorių sąrašą atsakovės bankroto byloje. Kaip minėta, visų kreditorių reikalavimai bus tenkinami iš įmonės turto ĮBĮ nustatyta tvarka. Apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesuteiktų jai pirmumo teisės prieš kitus bankrutuojančios įmonės kreditorius, nes pirmenybės teisę kreditoriams į bankrutuojančios įmonės turtą lemia ĮBĮ nustatytas kreditorių reikalavimų patenkinimo eiliškumas (ĮBĮ 35 str.). Todėl ir turto areštas pats savaime nesuteiktų apeliantei išieškojimo teisės į areštuotą turtą.Remiantis paminėtu, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai buvo atsisakęs užtikrinti apeliantei palankų teismo sprendimą, tačiau dėl 21 ir 22 punktuose išdėstytų argumentų atskirasis skundas negali būti tenkinamas. Todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Nutraukti apeliacinį procesą, kaip to prašo atsakovės administratorius, nėra teisinio pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą.