Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Danutė Matiukienė Baudž. bylos Nr. 1A-136-154/2008

Teisėjas Kęstutis Stulginskas Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.; 1.2.14.13.; 2.4.6.4.2.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. kovo 21 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Matiukienės, teisėjų Irenos Ivanovienės ir Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. išteisintas pagal LR BK 187 str. 1 dalį, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nukentėjusiojo R. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

D. V. buvo kaltinamas tuo, kad 2007 m. balandžio 27 d., apie 2.30 val., Mažeikių mieste, prie (duomenys neskelbtini) namo antros laiptinės, kojomis šokinėjo ant R. A. priklausančio automobilio „Audi 90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stogo, dėl ko buvo sugadintas automobilis ir R. A. padaryta 1447,74 Lt turtinė žala.

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 14 d. nuosprendžiu D. V. pagal LR BK 187 str. 1 dalį išteisino, motyvuodamas tuo, kad byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų dėl D. V. pateikto kaltinimo, nėra nustatyta jokios D. V. tyčios sugadinant nukentėjusiojo automobilį, nenustatytas iš įvykio vietos pabėgęs asmuo.

Apeliaciniu skundu Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašė Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 14 d. nuosprendį panaikinti kaip nepagrįstą ir D. V. atžvilgiu priimti naują nuosprendį: D. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 187 str. 1 dalyje ir nuteisti jį 25 MGL (3250,- Lt) dydžio bauda, nukentėjusiojo 1447,74 Lt civilinį ieškinį patenkinti.

Apeliantas nurodė, kad teismas, konstatuodamas, jog neginčijamų įrodymų dėl D. V. pateikto kaltinimo byloje nėra surinkta, neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis R. A. nuo pat pradžių teigė įsidėmėjęs asmenį, šokinėjusį ant jo automobilio stogo, šį asmenį atpažino policijos komisariate. Nukentėjusysis tiek ir ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, kad jo automobilį sugadino būtent D. V., o ne koks nors kitas asmuo. Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo, nes juos patvirtina ir liudytojo policijos pareigūno J. J. parodymai. Prokuroro teigimu, teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad D. V., po savaitės susitikęs su nukentėjusiuoju, siūlėsi suremontuoti pastarojo automobilį ir tik jiems nesusitarus dėl padarytos žalos dydžio, savo ketinimų atsisakė bei toliau neigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apelianto manymu, atlikinėti atpažinimą po to, kai nukentėjusysis policijos komisariato patalpose vienareikšmiškai nurodė konkretų asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, buvo nebetikslinga, nes LR BPK 20 str. 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Prokuroro teigimu, teismas, remdamasis liudytojo M. M. parodymais, esą jis nematęs, kas perbėgo per automobilį, neįvertino tos aplinkybės, kad šis liudytojas kaip ir D. V. buvo sulaikytas netoli įvykio vietos, o jo girtumas buvo nustatytas 1,45 promilės, todėl jo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai.

Apeliantas prašė atsižvelgti ir į tai, kad nuosprendyje teismo padaryta išvada, jog sugadinto turto vertė nėra galutinai nustatyta, nes automobilis dar nesuremontuotas, nepagrįsta, kadangi nukentėjusiojo R. A. ieškinys dėl padarytos žalos atlyginimo yra pareikštas ir pagrįstas dokumentu - transporto priemonės vertinimo ataskaita.

Savo atsikirtimu į apeliacinį skundą išteisintasis D. V. prašė Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro skundą atmesti ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 14 d. išteisinamąjį nuosprendį.

D. V. nurodė, kad įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, o teismo nuosprendis gali būti grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Išteisintojo teigimu, atpažinimo procedūra ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta, R. A. policijos komisariate jį atpažino dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo, šio atpažinimo metu nebuvo laikomasi šiai procedūrai nustatytų taisyklių, todėl prokuroro teiginys, kad duomenys apie tai, jog nukentėjusysis jį atpažino kaip asmenį, sugadinusį jo automobilį, buvo gauti teisėtu būdu, yra nepagrįstas. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paimti atitinkamų pėdsakų pavyzdžiai, neatliktos ekspertizės. Neaišku, kodėl nukentėjusiojo parodymus prokuroras laiko teisingais ir tam tikra prasme išskirtiniais, nors jo (D. V.) parodymai taip pat visą laiką buvo nuoseklūs. Prokuroras kaltės įrodymu nepagrįstai laiko ir jo R. A. pateiktą pasiūlymą suremontuoti automobilį, nors jis tai darė ne dėl to, kad pripažino kaltę. D. V. manymu, nukentėjusysis jį apkaltino siekdamas padarytos žalos atlyginimo.

Teismo posėdyje prokurorė N.Raugienė prašė apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis D. V. ir jo gynėjas adv. V.Jonaitis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 14d. išteisinamasis nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (LR BPK 329 str. 2 punktas).

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad:

D. V. 2007 m. balandžio 27 d., apie 2.30 val., Mažeikių mieste, prie (duomenys neskelbtini) namo antros laiptinės, kojomis šokinėdamas ant R. A. priklausančio automobilio „Audi 90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stogo, tyčia sugadino šį automobilį, padarydamas R. A. 1447,74 Lt turtinę žalą.

D. V. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad 2007-04-27, vėlai vakare, kartu su M. M., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, laiptinės, netoli automobilio, gėrė alų. Apie 2 val. pamatė sublyksint automobilio žibintus, išgirdo suveikusią signalizaciją ir pamatė kažkokį žmogų nušokantį nuo automobilio bei nubėgantį link Naftininkų gatvės. Teritoriją prie namo laiptinės apšvietė žibintas. Žmogaus, užšokusio ant automobilio, neįsidėmėjo, nes priešais jį stovėjęs M. M. užstojo vaizdą. Pradėjus veikti automobilio signalizacijai, pamatė ir pro namo antrojo aukšto langą žiūrintį vyrą, kuris pasakė, kad iškvies policijos pareigūnus. Vyriškis teigė, kad ant jo automobilio stogo šokinėjo būtent jis, t.y. D. V.. Su nukentėjusiuoju jis buvo susitikęs praėjus savaitei po įvykio ir, norėdamas išvengti nemalonumų, siūlėsi suremontuoti pastarojo automobilį (b.l. 101-107).

Nors D. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neprisipažino kaltu sugadinęs R. A. automobilį, kolegija mano, kad tai tėra jo pasirinkta gynybos pozicija, o jo kaltė yra visiškai įrodyta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Nors D. V. atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą teigė, kad jo parodymai bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, todėl nėra pagrindo jais netikėti, tačiau, kolegijos nuomone, jo parodymai nuoseklūs buvo tik dėl to, kad jis neigė padaręs nusikaltimą. Dėl kitų šio įvykio aplinkybių D. V. keitė parodymus kiekvienos apklausos metu. 2007-04-27 savo paaiškinime D. V. nurodė prie (duomenys neskelbtini) namo su M. M. gėręs alų ir apie 2 val.30 min. pamatęs nuo Sodų vidurinės mokyklos atbėgantį tamsiai apsirengusį jaunuolį, kuris pribėgęs prie automobilio „Audi-90“ užšoko ant „kapoto“, po to ant stogo, ir nušokęs nubėgo link „ZOO“ parduotuvės (b.l. 61). Analogiškus parodymus dėl atbėgusio jaunuolio D. V. davė apklausiamas įtariamuoju (b.l. 65-66). Tuo tarpu teismo posėdyje D. V. nurodė, kad jis sėdėjo prie laiptinės „ant bloko“, M. M. stovėjo prieš jį ir užstojo automobilio vaizdą, todėl jis (D. V.) matė tik blyksinčią automobilio signalizaciją ir kaip kažkas nušoko nuo automobilio bei „prabėgo pro šalį“. Kolegija laiko nelogišku D. V. aiškinimą, kad M. M. savo kūnu jam užstojo maždaug už dviejų metrų stovėjusio automobilio vaizdą, juolab, kad anksčiau jis teigė gerai matęs ne tik automobilį, bet ir visą automobilio sugadinimo procesą.

Prieštaringus parodymus D. V. davė ir dėl kartu su juo bei M. M. buvusio trečiojo asmens. D. V. apklausiamas įtariamuoju (b.l. 65-66), kategoriškai tvirtino, kad be jo ir M. M., apie 2 val. nakties prie (duomenys neskelbtini) antros laiptinės daugiau jokių asmenų nebuvo, ir tik apie 2 val.30 min. pamatė nuo Sodų vidurinės mokyklos atbėgantį tamsiai apsirengusį jaunuolį (tiksliau jo siluetą), kuris perbėgo per automobilio „Audi-90“ priekinį variklio dangtį, stogą, galinį bagažinės dangtį nubėgo, o maždaug po 10 minučių atvažiavo policija. Tuo tarpu liudytojas M. M., duodamas paaiškinimus 2007-04-27 teigė (b.l. 46), kad 2007-04-27, apie 2 val. nakties, prie (duomenys neskelbtini) antros laiptinės gėrė alų su D. V. ir dar vienu iš matymo pažįstamu asmeniu. Pirmos instancijos teismo posėdyje M. M. taip pat nurodė, kad kartu buvo „Andrius“ iš kitos laiptinės, kuris, neva, nuėjo anksčiau. Kad prie (duomenys neskelbtini) antros laiptinės įvykio metu ir atvykus policijai buvo trys asmenys, patvirtino nukentėjęs R. A. bei policijos pareigūnai, kurie iš įvykio vietos pagal R. A. pranešimą vijosi būtent tris asmenis, bet tik du iš jų sugavo, t.y. D. V. ir M. M..

Iš nukentėjusiojo R. A. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad 2007-04-27 naktį jį pažadino jo automobilio signalizacijos garsas. Per keletą sekundžių pašokęs iš lovos ir pažvelgęs pro langą, pamatė ant savo automobilio stogo jaunuolį, matė jo veidą. Vėliau sužinojo, jog tai – D. V.. Pasakęs, kad iškvies policijos pareigūnus, perspėjo, kad jaunuoliai nebėgtų, sakė, jog tuoj pats išeis į lauką. Vaikinai buvo girti, jie turėjo plastmasinę alaus talpą. Jaunuoliai buvo trise, matė, kaip du iš jų nubėgo link parkelio, o trečiasis – link Naftininkų gatvės. Netrukus atvykę policijos pareigūnai sulaikė į parkelio pusę bėgusius vaikinus. Jis iš karto nuvyko į policijos komisariatą, kur atpažino D. V. kaip asmenį, bėgusį per jo automobilio stogą. Po keleto dienų D. V. siūlė jo mašiną suremontuoti Mažeikiuose, tačiau jis nesutiko. Prašo priteisti iš D. V. pastarojo veiksmais jam padarytą ir dokumentais pagrįstą žalą – 1447,74 Lt.

Šiuos R. A. parodymus patvirtina ir apklausų, kurių metu jis buvo apklausiamas kaip liudytojas, protokolai bei jo paaiškinimas, kur R. A. nurodė, kad 2007-04-27 apie 2.30 val. matė ant savo automobilio stogo užšokusį tamsiai apsirengusį jaunuolį, kurį iš karto atpažino policijos komisariate ir sužinojo, kad tai – D. V.. Minėtą vaikiną jis matydavo kieme, nes pastarasis gyvena gretimame name, t.y. (duomenys neskelbtini). Vaikiną atpažino pagal jo veido bruožus (b.l. 11, 12, 14-15, 17). Visi nukentėjusiojo R. A. duoti parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti jais nėra pagrindo.

Iš liudytojų policijos pareigūnų M. J. ir L. R. parodymų matyti, kad 2007-04-27 apie 3 val., gavę pranešimą ir nuvykę prie (duomenys neskelbtini), pamatė bėgančius tris vaikinus, kurių du sulaikė prie įvažiavimo į Sodų vidurinės mokyklos teritoriją. Policijos komisariate buvo nustatyta, jog tai D. V. ir M. M.. Trečiojo vaikino pavyti nepavyko (b.l. 38-39, 40-41).

Iš 2007-05-09 Įvykio vietos apžiūros protokolo (b.l.5-10) matyti, kad ant automobilio „Audi-90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stogo kairės pusės matyti du įlenkimai į vidų, įskilęs priekinis dešinės pusės automobilio stiklas, įvykio vieta yra aikštelė Mažeikių m. prie (duomenys neskelbtini) namo 2-os laiptinės.

Liudytojo M. M. parodymai pirmos instancijos teisme, kad jis ir D. V. įvykio metu buvo dviese ir tik išgirdo mašinos signalizaciją bei matė „kaip kažkas perbėgo mašiną“, po to, kad „nematė, kas buvo užšokęs ant automobilio, nes buvo nusisukęs, o D. V. nematė, nes jis jam užstojo automobilį“, yra akivaizdžiai prieštaringi ir vertintini kaip siekimas padėti D. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad liudytojas M. M. savo 2007-04-27 paaiškinime nurodė, kad dėl girtumo jis nematė, kas buvo užšokęs ant automobilio stogo. Iš byloje esančio Testo alkoholiui protokolo Nr. 551 matyti, kad M. M. po įvykio buvo nustatytas 1,45 promilių girtumas, t.y. lengvas girtumo laipsnis (b.l. 45), todėl tikėti, kad jis galėjo nematyti įvykio aplinkybių ar jų neprisiminti dėl girtumo, nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos BPK 191 str. 1 dalyje nurodyta, jog apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį materialų objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. Iš nukentėjusiojo R. A. paaiškinimo, pateikto Mažeikių rajono PK 2007-04-27 bei jo parodymų matyti, kad jis D. V., kaip asmenį, šokinėjusį ant jo automobilio stogo, atpažino iš kelių asmenų tarpo iš karto po įvykio nuvykęs į policijos komisariatą. Nukentėjusysis nurodė, kad minėtą asmenį atpažįsta iš jo veido bruožų, nes jį dažnai matydavo namo kieme ir žinojo, kad pastarasis gyvena gretimame name, adresu (duomenys neskelbtini). Be to, ir iš nukentėjusiojo, ir iš išteisintojo D. V. parodymų matyti, jog įvykio vieta buvo apšviesta žibinto, todėl asmenys ir daiktai buvo gerai matomi. Apklausos metu R. A. patvirtino, kad vaikiną, sugadinusį jo automobilį, pažino pagal jo veidą. Nukentėjusysis nuosekliai tvirtino ir tai, kad D. V. įvykio metu vilkėjo tamsius rūbus (b.l. 12, 14-15, 103). Aplinkybę, kad R. A. atpažino D. V., patvirtina ir liudytojo policijos pareigūno J. J. parodymai, jog 2007-04-27 apie 3 val. į Mažeikių rajono PK pareigūnams L. R. ir M. J. pristačius D. V. ir M. M., kurie buvo įtariami kaip asmenys, sugadinę automobilio stogą, į skyrių atvykęs nukentėjusysis R. A. iš karto nurodė D. V. kaip vaikiną, kuris prie (duomenys neskelbtini) šokinėjo ant jam priklausančio automobilio stogo ir jį sugadino. R. A. nurodė, kad būtent minėtas vaikinas šokinėjo ant jam priklausančio automobilio stogo (b.l. 42-43). Tai, jog D. V. ir M. M. iš karto po įvykio buvo pristatyti į policijos komisariatą, patvirtina ir kopija iš „Pristatytų į budėtojų padalinį apskaitos asmenų žurnalo“, iš kurios matyti, kad 2007-04-27 2.35 val. į Mažeikių rajono PK buvo pristatytas D. V., gyvenantis (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose ir M. M., gyvenantis (duomenys neskelbtini), Mažeikių rajone (b.l. 37). Kadangi nukentėjusysis R. A. D. V. atpažino iš karto po įvykio atvykęs į policijos komisariatą, ką patvirtino ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas J. J., be to, ir savo paaiškinime nukentėjusysis nurodė D. V., kaip asmenį, šokinėjusį ant jo automobilio stogo, konstatuotina, jog šio veiksmo rezultatų patikimumas nekelia jokių abejonių ir pakartotinis asmens parodymas atpažinti neturėtų procesinės prasmės, o tuo pačiu ir savarankiškos įrodomosios reikšmės, t.y. toks procesinis veiksmas iš esmės būtų perteklinis.

D. V. veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 187 str. 1 d. kaip svetimo turto sugadinimas. Nusikaltimas baigtas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, padarytas tiesiogine tyčia. Nusikaltimo padarymo motyvas veikos kvalifikacijai esminės reikšmės neturi, ir kolegija mano, kad ši veika padaryta dėl D. V. lengvabūdiškumo, kurį įtakojo jo girtumas (1,47 promilės, b.l. 60).

D. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.). Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Skirdama D. V. bausmę, kolegija vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais LR BK 54 straipsnyje, LR BK 55 ir 61 straipsnio nuostatomis.

Kolegija atsižvelgia į tai, kad D. V. padarė nesunkų nusikaltimą, anksčiau nebuvo teistas (b.l. 48), mokosi, dirba, yra baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (b.l. 49), taip pat atsižvelgia į tai, kad nusikaltimas yra baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, atsižvelgia į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgiant į tai, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (LR BK 55 str.), be to, apeliantas prašo D. V. skirti baudą, kolegija mano, kad LR BK 41 straipsnyje nurodyti bausmės tikslai D. V. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam baudą (LR BK 47 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad nors D. V. dirba, tačiau turi atlyginti nukentėjusiajam padarytą nemažą turtinę žalą, mokosi, charakterizuojamas patenkinamai, nusikalto pirmą kartą, jam skirtina 15 MGL dydžio bauda.

Skirti švelnesnę bausmę, t.y. LR BK 187 str.1 dalyje taip pat numatytus viešuosius darbus, kolegija mano netikslinga dėl to, kad D. V. dirba ir mokosi, todėl jam būtų sudėtinga juos atlikti.

Nukentėjusiojo R. A. pareikštas 1447,74 litų civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo (b.l. 18, 19) tenkintinas kaip pagrįstas ir įrodytas byloje esančiais dokumentais (b.l. 20-36). Kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo pateikta specialisto išvada, nes byloje nėra jokių kitų įrodymų, kad sugadinto automobilio remontas galėtų kainuoti pigiau. Priešingai nei teigia D. V., įstatymas nereikalauja, kad teisę į žalos atlyginimą nukentėjusysis galėjo įgyti tik atremontavęs automobilį. LR BPK 109 str. nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį. Kadangi materialinė žala nukentėjusiajam R. A. atsirado dėl tiesioginių D. V. nusikalstamų veiksmų, t.y. šokinėjimo ant automobilio stogo, tai yra aiškus tiesioginis priežastinis ryšys tarp padarytos žalos ir D. V. nusikalstamos veikos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi LR Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 2 p., nusprendžia:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 14 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

D. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 187 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti jį 15 MGL (vieno tūkstančio devynių šimtų penkiasdešimt litų) bauda.

Priteisti iš D. V. nukentėjusiajam R. A. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1447,74 (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt septynis litus 74 ct) turtinės žalos atlyginimo.