Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamoji I. K. suklastojo tikrą dokumentą: 2012-07-17 valstybinės įmonės „Regitra“ Klaipėdos filiale, esančiame Šilutės pl. 50, Klaipėdoje, užpildė dokumentą – „Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį“ Nr. 294, kuriame parašė rankraštinius įrašus ir pardavėju įvardijo D. B., įrašė jo duomenis - vardą, pavardę ir asmens kodą bei grafoje „transporto priemonę pardavė“ parašė „D. B.“ ir pasirašė. Tokiu būdu I. K. suklastojo transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį.

Kaltinamoji I. K. kalta prisipažino ir parodė, kad suklastojo pirkimo-pardavimo sutartį, nes pasirašė už D. B., bet tikslo apgaule įgyti svetimą turtą- automobilį, neturėjo. Nurodė, kad su nukentėjusiuoju D. B. susituokė 2000 m., išsiskyrė 2002 m. Išsituokę, bendravo toliau. 2006 m. jiems gimė dukra P. B.. Iš pirmosios santuokos turi 23 m. sūnų. Po santuokos nutraukimo gyveno su D. B. apie 12 m. Nuo 2012 m. gruodžio mėn. su nukentėjusiuoju gyveno atskirai, kadangi patyrė jo smurtą. Nukentėjusysis gyvena Lietuvoje, o dirba Norvegijoje. Gyvendami kartu bendro turto ar paskolų neturėjo. D. B. išvažiuodamas į užsienį pavesdavo jai tvarkyti jo reikalus. 2012 m. birželio mėnesį D. B. paprašė, kad ji parduotų jo automobilį „Audi A4“, kabrioletą. Automobiliu domėjosi jos giminaitė iš Vilniaus. Šį automobilį D. B. 2011 m. nusipirko iš firmos. Automobilis stovėjo nukentėjusiojo garaže, jis buvo sudaužytas. D. B. 2012 m. sausio mėnesį atsiuntė jai į elektroninį paštą tos mašinos nuotraukas, tas nuotraukas ji persiuntė tetai. Už automobilį nukentėjusysis prašė 24 000 Lt, iš kurių 2000 Lt pardavus automobilį būtų atitekę jai. Nukentėjusiojo prašymu ji patalpino skelbimą į ,,Autoplius“ internetinį portalą apie tai, kad parduoda automobilį, nurodė savo telefono numerį. Automobilis nuo 2011 m. buvo neregistruotas ir be valstybinių numerių Lietuvoje, prieš išvažiuodamas D. B. ,,Audi“ centre užsakė automobiliui spyną, „Audi“ centrui nurodė ją kaip asmenį, kuris galėjo pasiimti detalę. ,,Audi“ centro darbuotojai susisiekė su ja ir pranešė, kad gavo automobilio detalę. Nukentėjusiojo tėvas E. B. įdėjo detalę į mašiną. D. B. nurodymu ji remontavo automobilį „Audi A4“. Ji surado žmogų, kuris pakeitė automobilio padangas. Nukentėjusysis prieš išvažiuodamas jai pasakė, kad jo mama perduos automobilio dokumentus, raktelius, tuomet, kai reikės automobilį parduoti. Suremontavusi automobilį pastatė prie namų į saugomą aikštelę, juo nevažinėjo. Nukentėjusysis, būdamas išvykęs iš Lietuvos, po kelių dienų jai paskambino ir pasakė, kad jį sulaikė su kontrabandinėmis cigaretėmis ir alkoholiu kelte. Sakė, kad už tai jis gali sėdėti areštinėje 3 mėnesius arba reikės baudą mokėti, gali ir automobilį konfiskuoti. Norėdamas išvengti mašinos konfiskavimo, nukentėjusysis paprašė, kad ji atsiųstų dokumentą, patvirtinantį, kad jis gyvena su vaiku ir vaiko mama Lietuvoje, ir ji nusiuntė jam tokio turinio laišką. Telefonu D. B. paklausė, kaip reikės parduoti mašiną, kai jis 3 mėnesius bus suimtas. Tuomet nukentėjusysis paprašė, kad ji užregistruotų mašiną savo vardu ir nuvežtų parodyti tetai į Vilnių. Ji prašė D. B., kad jis parašytų įgaliojimą pas notarą, kad ji D. B. vardu galėtų sutvarkyti automobilio registracijos dokumentus. D. B. pasakė, kad negalima jo vardu registruoti mašinos, nes jo gyvenamoji vieta yra Norvegijoje, dėl šios priežasties notarė atsisakė išduoti įgaliojimą D. B.. Už automobilį D. B. liepė prašyti 24000 Lt. Kadangi prieš užregistruojant automobilį Lietuvoje reikėjo gauti atitikties sertifikatą ,,Transkonoje“, praeiti techninę apžiūrą ir užregistruoti automobilį, ji 2012-07-17 kreipėsi į VĮ,,Regitra“. Automobilio amerikietiškus dokumentus, kuriuos prieš vykstant į VĮ „Regitra“ buvo pasiėmusi iš nukentėjusiojo mamos, turėjo su savimi, juos pateikė „Regitros“ darbuotojui. Pirkimo-pardavimo sutartyje savo ranka užrašė D. B. vardą, pavardę, pasirašė už D. B.. Visą tai padarė D. B. nurodymu. VĮ ,,Regitra“ ji pateikė sertifikatą, užpildytą pirkimo – pardavimo sutartį ir firmos, iš kurios nupirktas automobilis, dokumentus. VĮ ,,Regitra“ išdavė automobilio techninį pasą, kuriame nurodyta, kad ji transporto priemonės savininkė, gavo automobilio valstybinius numerius. Nuvykus į Vilnių, tetos vyras apžiūrėjo automobilį, bet po apžiūros servise nutarė jo nepirkti. Sugrįžusi į Klaipėdą siūlė automobilį pirkti kitiems asmenims. Po kelių dienų D. B. grįžo iš Norvegijos, nieko nekalbėjo apie mašiną. Ji jam pasakė, kad vežė į Vilnių tetai parodyti automobilį, bet teta nepirko, o pagal skelbimą portale „Autoplius“ niekas neskambino ir nesidomėjo mašina. D. B. jokių pretenzijų nereiškė, pats automobilio nepardavinėjo. D. B. leido jai naudotis automobiliu, kadangi jie kartu gyveno jam grįžus iš Norvegijos, santykiai buvo geri, jie buvo kartu nuo ryto iki vakaro, ji davė nukentėjusiajam automobilį „Audi A4“, jis važiavo į Palangą. Tuo metu ji turėjo dar dvi mašinas, iš kurių vieną- ,,Mersedesą“, nuomojo. Jei būtų pardavusi automobilį „Audi A4“, gautus pinigus būtų atidavusi D. B., o sau būtų pasilikusi tiek, kiek žadėjo jai D. B. už įvykusį sandorį – 2000 Lt. Sutinka, kad faktiškai mašina priklauso nukentėjusiajam, bet D. B. pats liepė automobilį prisiregistruoti jos, I. K., vardu. Iki 2012 m. rugsėjo mėn. jų santykiai buvo normalūs, tačiau, kuomet ji pranešė, kad nebenori su juo bendrauti, D. B. pradėjo kerštauti, ne kartą buvo pakėlęs prieš ją ranką. D. B. prašė, kad ji perregistruotų automobilį jo tėvo vardu, ir taip vėl apkaltintų ją dokumentų klastojimu. Ji sutinka tik jo vardu automobilį priregistruoti. Nuo liepos 17d. iki gruodžio mėnesio D. B. nereikalavo, kad ji perrašytų automobilį jam, tik santykiams pablogėjus, pradėjo reikalauti. Sutinka atiduoti nukentėjusiajam mašiną. Automobilio vertė daug mažesnė, nei nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys. Šiuo metu mašina stovi gatvėje, ji nenaudojama.

Nukentėjusysis D. B. parodė, kad nors su I. K. gyveno kartu apie 13 m., tačiau pusę laiko jo nebūdavo Lietuvoje, nes jis dirbo Amerikoje, Švedijoje, Ispanijoje. 2000 m. balandžio mėnesį jie su I. K. susituokė, išsituokė 2002-05-14. Po to jie bendravo, 2006 m. birželio mėnesį gimė dukra. Santykiai buvo komplikuoti, nes I. K. važinėjo į užsienį, ten dirbo. Bendro turto kartu neįgijo, kreditų neturėjo. 2011 m. rusėjo mėnesį internetu, dalyvaudamas aukcione Amerikoje jis nusipirko automobilį „Audi A4“. Automobilis buvo daužtas, reikėjo jį remontuoti. Pagal dokumentus automobilį pirko iš firmos ,,Autodata“, už automobilį sumokėjo 4800 Lt, tokią kainą nurodė pirkimo sutartyje. I. K. žinojo apie mašiną, paprašė atsiųsti nuotraukas. I. K. išnuomojo savo ,,Mersedesą“ ir neturėjo kuo vežti vaiką į treniruotes. Techninė automobilio „ Audi A4“ apžiūra nebuvo atlikta, nes jis buvo iškviestas į darbą Norvegijoje. 2012 m. birželio mėnesį jis leido I. K. eksploatuoti automobilį „Audi A4“. Kadangi I. K. norėjo automobiliu važinėti, jis liepė jai jį suremontuoti ir tada eksploatuoti. Savo tėvams paliko pinigų, pasakė jiems, kad prireikus pinigų automobilio remontui, jie perduotų pinigus I. K.. Pažįstamo asmens prašė uždėti automobiliui laikinus valstybinius numerius. Su laikinais numeriais I. K. galėjo iš garažo iki serviso nuvažiuoti. Garažas buvo Skerdyklos g., o ,,Audi“ servisas - Šilutės pl., tarp jų atstumas – 6 km, todėl I. K. galėjo padangas ir spynelę pakeisti bei kondicionierių pripildyti. Tuo metu santykiai tarp jų buvo geri. Jis pasakė I. K. automobilį priregistruoti jo tėvų vardu, o ne jo, D. B., vardu, nes jis deklaravęs gyvenamąją vietą Norvegijoje, Lietuvoje būdavo po tris savaites, po to dvi savaites dirbdavo Norvegijoje. Į Norvegiją išvyko su automobiliu birželio 22d. Prie Norvegijos sienos jį pareigūnai sustabdė, nes pamatė, kad jo automobilio numeriai lietuviški, o jis registruotas Norvegijoje, o tai yra Norvegijos įstatymų pažeidimas. Norvegijos pareigūnai paprašė, kad jis pateiktų dokumentus, įrodančius, kad jis gyvena Lietuvoje, kad turi vaiką. Paskambino telefonu I. K. ir paprašė, kad ji atsiųstų tokį dokumentą, kad jis Lietuvoje turi vaiką ir vaiko motiną. I. K. atsiuntė tokio turinio dokumentą. Jis Norvegijos pareigūnams nurodė, kad Lietuvoje kartą per mėnesį lanko vaiką ir vaiko motiną, todėl gavo laikiną leidimą važinėti Norvegijoje iki liepos 27d. Norvegijoje išdirbo 3 savaites. Į Lietuvą grįžo 2012-07-19, į policiją dėl automobilio grąžinimo kreipėsi tik gruodžio 19 d., nes kaltinamoji visą laiką žadėjo grąžinti automobilį, po to santykius su juo nutraukė. Vieną kartą tuo laikotarpiu skambino I. K. iš Norvegijos. Grįžęs iš Norvegijos ir nuvykęs pas tėvus, pamatė, kad mašina „Audi A4“ yra su lietuviškais numeriais. Nustebęs paklausė, kaip I. K. užregistravo automobilį VĮ „Regitra“. Pažiūrėjęs technikinį pasą, pamatė, kad I. K. yra automobilio savininkė. Tuo metu tarp jų buvo geri santykiai, tačiau vėliau pašlijo, kai I. K. pasakė, kad turi kitą vyrą Kaune. Po 2012-09-03 bendraudavo su I. K. telefonu, susitikdavo kartą per savaitę. Ne kartą klausė I. K. dėl mašinos grąžinimo. I. K. jam atsakydavo, kad automobilį tik į metalo laužą priduoti, sakė, kai jos sūnus nusipirks automobilį, tada grąžins. Jis sutiko palaukti, nes turėjo kitą automobilį. I. K. nesakė, kad neatiduos mašinos, vis pažadėdavo grąžinti, tačiau iki 2012-12-22 negrąžino. Jis neprašė I. K. parduoti automobilį, jis pats ketino ją parduoti. Apie portale ,,Autoplius“ esantį automobilio pardavimo skelbimą nieko nežinojo. Po jo išvykimo į Norvegiją I. K. pas jo tėvus pradėjo dažnai lankytis. Jo mama I. K. nedavė automobilio pirkimo – pardavimo dokumentų, ji juos pavogė, ir automobilį užregistravo savo vardu. B. N. jis savo tėvams neskambino. Tėvams buvo parodęs, kur yra padėti automobilio „Audi A4“ dokumentai ir raktai. Jo leidimu tėvai I. K. galėjo duoti tik amerikietišką technikinį automobilio pasą ir firmos, kurios vardu buvo įvežtas automobilis, dokumentą. Tėvai pasakojo, kad I. K. atvažiavo ir jie padavė automobilio dokumentus, raktelius, pinigus- virš 1000 litų. Automobilio „Audi A4“ pirkimo-pardavimo dokumentų jo tėvai I. K. nedavė, tie dokumentai buvo padėti atskirai. I. K. suklastojo jo parašą transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje tikslu užregistruoti savo vardu automobilį „Audi A4“. Kadangi tokių nurodymų I. K. nedavė, buvo labai nustebęs, kai sužinojo apie automobilio registracijos faktą. I. K. iš pinigų, kuriuos jis paliko tėvams, pakeitė automobiliui padangas, spynelę, kondicionierių. Naudotis automobiliu I. K. paprašė 2012 m. gegužės mėnesį, jis leido jai naudotis automobiliu, vežti vaiką į treniruotes. Leido I. K. paimti dokumentus, tai yra amerikietiškus automobilio dokumentus, ir techniškai sutvarkyti automobilį. Jis siūlė I. K. pasiimti laikinus automobilio numerius. Ji, I. K., turėjo nuvažiuoti į „ Autodatą“ ir gauti laikiną leidimą ir laikinus valstybinius numerius. Su tokiais numeriais galima važinėti tik tą dieną, kada jie išduoti. Automobilį planavo vėliau užregistruoti tėvo vardu. I. K. išviliojo 2000 Lt iš jo tėvų, tėvams pasakė, kad jis kalėjime, o jie patikėjo ir pinigus jai atidavė. Prašo priteisti turtinę žalą 20000 Lt, kurią sudaro automobilio detalės ir mašinos remontas. Automobilio detalėms ir remontui išleido apie 15000 Lt. Dokumentų, patvirtinančių automobilio remontą ir detalių pirkimą, neturi. Šiuo metu automobilio vertė mažesnė, nei buvo nupirkta, tuo metu rinkos kaina buvo 20000 Lt. Sutinka ieškinį sumažinti, jei I. K. grąžins automobilį.

Liudytoja B. B. parodė, kad kaltinamoji I. K. buvusi marti, sūnaus D. B. žmona. Jų 7 metų anūkė auga su I. K.. Liudytojos santykiai su I. K. buvo draugiški. Sūnus su I. K. tarpusavyje pasipykdavosi. Kai sūnus išvažiavo į Norvegiją, mašina stovėjo garaže Liepų gatvėje. I. K. atėjusi pasakė, kad reikia pakeisti automobilio „Audi A4“ padangas, išplauti automobilį. Sūnus buvo palikęs banko kortelę, kad prireikus ji galėtų nuimti pinigus. Automobilio dokumentai ir raktai buvo spintelės stalčiuje. Nuėmusi nuo sūnaus banko kortelės 300 litų davė I. K. už padangas, už automobilio išvalymą, ratų suvedimą. Vėliau dar davė 2100 Lt, kai sužinojo, kad D. B. yra sulaikytas Norvegijoje. Ji davė automobilio dokumentus ir pinigus I. K., nes tuo metu buvo draugiški sūnaus ir I. K. santykiai. Kokius dokumentus I. K. davė, tiksliai nežino. Ji sūnui neskambino, nes nežinojo jo telefono numerio Norvegijoje. Nepamena, ar ji pati mašinos raktelius paėmė iš stalčiaus ir perdavė I. K.. Vyras E. B. atrakino garažą ir atidavė I. K. automobilį „Audi A4“.

Liudytojas E. B. parodė, kad kaltinamoji I. K. yra sūnaus D. B. buvusi žmona. I. K. dažnai ateidavo pas juos kartu su anūke, santykiai su I. K. buvo labai geri. Tarp sūnaus ir I. K. būdavo įvairūs santykiai. Jam žinoma, kad sūnus žadėjo I. K. paskolinti automobilį, kad galėtų nuvežti anūkę į treniruotes. Kartais jis anūkę veždavo, bet buvo nepatogu, todėl jis pasakė sūnui, kad paskolintų mašiną vaikui vežioti. Automobilis nebuvo techniškai tvarkingas, neužsidarė kapotas, jis pakeitė automobilio detales, spyną, padangas. Kažkurią dieną I. K. jam pasakė, kad paims automobilį ir nuveš remontuoti. Automobilio dokumentų jai nedavė, nes neturėjo. Vėliau sužinojo iš savo žmonos, kad ji atidavė I. K. automobilio dokumentus. Kas davė I. K. užvedimo raktelius, nežino. Jis atrakino garažą ir I. K. davė automobilį, nes tarp I. K. ir sūnaus tuo metu buvo normalūs santykiai. Po to, kas atsitiko tarp sūnaus ir I. K., nežino. Sūnus sakė, kad I. K. nenori automobilio grąžinti.

Iš 2012-12-14 protokolo – pareiškimo matyti, kad D. B. kreipėsi į policiją prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą I. K. dėl apgaule užvaldyto automobilio „ Audi A4“ (1 t., b. l. 1).

Iš D. B. kelionės DFDS Seaways kelto bilieto matyti, kad nuo 2012-06-22 iki 2012-07-19 D. B. buvo išvykęs į Norvegiją (1 t., b. l. 11, 2 t., b. l. 6).

Iš ištuokos liudijimo matyti, jog D. B. ir I. K. santuoka nutraukta 2002-05-14 (1 t., b. l. 12).

Iš gimimo liudijimo kopijos matyti, kad 2006-06-07 gimė P. B., jos tėvas D. B., motina- I. K. ( t.1, b.l. 41).

Iš 2012-07-17 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad pardavėjas - grafoje pardavėjas įrašytas - „D. B.“, a.k. (duomenys neskelbtini) parduoda, o pirkėjas – I. K., a.k. (duomenys neskelbtini) perka transporto priemonę AUDI A4, pilkos spalvos, identifikacinis Nr. WA4AC48HI5K005648, už 2000 Lt. Transporto priemonę pradavė – „D. B., parašas, “ transporto priemonę pirko – „I. K.“, parašas (1 t., 14).

Iš 2012-12-14 VĮ „Regitra“ pateiktos duomenų bazės informacijos apie kelių transporto priemones ir išrašo apie kelių transporto priemones matyti, kad I. K. tapo transporto priemonės Audi A4 Cabriolet, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoja ir naudotoja nuo 2012-07-17 (1 t., b. l. 15-18).

Iš 2013-05-07 daiktų, dokumentų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėtas nukentėjusiojo D. B. pateiktas dokumentas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - „pažyma-sąskaita“, serija BLA Nr. 378226 kopija, UAB „Autodata“ dėl automobilio Audi A4, pilkos spalvos, identifikacinis Nr. WA4AC48HI5K005648, pardavimo. Pažymoje-sąskaitoje, serija Nr. BLA Nr. 378226, nurodyta, kad 2011-09-23 automobilį įmonė UAB „Autodata“ D. B. pardavė už 4800 Lt (t. 1, b. l. 58, 59).

Iš 2013-05-15 apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėtos kaltinamosios I. K. pateiktos telefone ir elektroniniame pašte esančios žinutės, iš kurių matyti, kad 2011-03-13 I. K. elektroniniame laiške rašė, kokių rūbų reikia dukrai Paulai, D. B. 2012-01-19 siuntė I. K. sudaužyto „Audi A4“ automobilio fotonuotraukas, 2013-03-01 D. B. rašė I. K. į elektroninį paštą žinutę, kurioje nurodo, kad jis leido naudotis automobiliu, vaiką vežti į treniruotes, kol ji ( I. K.) nuomuoja savo „Mersedesą“, o ji (I. K.) sugalvojo pavogti mašiną (1 t., b. l. 60-63).

Kaltinamosios kaltė dėl tikro dokumento suklastojimo įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais aukščiau išdėstytais įrodymais: pačios kaltinamosios prisipažinimu, nukentėjusiojo parodymais, transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi, duomenimis iš VĮ „Regitros“. Nusikaltimo, numatyto LR BK 300 straipsnyje, objektyvusis požymis – veika, apibūdinama keliais alternatyviais veiksmais: netikro dokumento pagaminimu, tikro dokumento suklastojimu arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymu, gabenimu, siuntimu, panaudojimu ar realizavimu. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda atlikus bent vieną iš šių veiksmų. Dokumento suklastojimo dalyku gali būti žinomai netikri arba suklastoti tikri dokumentai. Aptartais įrodymais nustatyta, kad I. K. suklastojo transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 294. Ji nurodė, kad savo ranka parašė rankraštinius įrašus ir pardavėju įvardijo D. B., įrašė jo duomenis – vardą, pavardę ir asmens kodą bei grafoje „transporto priemonę pardavė“ parašė D. B. ir pasirašė. Pasirašytą sutartį pateikė VĮ „Regitra“ transporto priemonės įregistravimui. Tokiu būdu automobilį „Audi A4“ registravo savo vardu. Jos nurodytas aplinkybes patvirtina byloje pateikta „Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis“ Nr. 294 (1 t., b.l. 14), kurioje padarytus rankraštinius įrašus pripažino padariusi kaltinamoji. 2012-12-14 VĮ „Regitra“ pateikta duomenų bazės informacija apie kelių transporto priemones ir išrašas apie kelių transporto priemones patvirtina, kad I. K. tapo transporto priemonės Audi A4 Cabriolet, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoja ir naudotoja nuo 2012-07-17 (1 t., b. l. 15-18). Byloje esantys D. B. kelionės DFDS Seaways kelto bilietai patvirtina, kad nuo 2012-06-22 iki 2012-07-19, jis buvo išvykęs į Norvegiją. Kadangi D. B. Lietuvoje nebuvo, jis fiziškai negalėjo 2013-07-17 pasirašyti kaip automobilio „Audi A4“ pardavėjas transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje Nr. 294. Pažymėtina ir tai, kad, kvalifikuojant dokumento suklastojimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad suklastoja tikrą dokumentą, kuris gali sukelti teisines pasekmes, ir nori taip veikti. Iš teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų matyti, kad I. K. veiką padarė tyčia, nes ji suvokė klastojanti transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 294. Ji suprato, jog toks veiksmas gali sukelti teisines pasekmes, nes suklastotos sutarties pagrindu ji tapo automobilio „Audi A4“ teisėta valdytoja ir savininke. Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad kaltinamoji suklastojo tikrą dokumentą - „Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį“ Nr. 294. I. K. veika atitinka dokumento suklastojimo požymius, nes ji parašė ir pasirašė tikrame dokumente toje vietoje, kur turėjo būti D. B. pavardė ir parašas, o tai yra laikoma dokumento suklastojimu, nes kaltinamoji įtvirtino tikrovės neatitinkančią informaciją, kad sutartį pasirašė D. B.. Nors kaltinamoji nurodė, kad visa tai padarė nukentėjusiojo D. B. prašymu, tai nepašalina jos atsakomybės. I. K. veika kvalifikuojama kaip tikro dokumento suklastojimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį.