- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-10-09
- Bylos Nr.
- 1-719-718/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-33-1-01875-2012-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Laimutė Venckuvienė
- Kaltinamasis
- I. K.
- Civilinis ieškovas
- D. B.
- Advokatai
- Aivaras Surblys
- Kategorijos
- 1.2.14.5.1Paprastas sukčiavimas (BK 182 str. 1 d.)
nukentėjusiajam ir civiliniui ieškovui D. B., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje I. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), Vilniuje, lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, išsituokusi, gyvenanti (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, spec. vidurinio išsilavinimo, dirbanti pagal verslo liudijimą, neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d., 300 str. 1 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kaltinamoji I. K. suklastojo tikrą dokumentą: 2012-07-17 valstybinės įmonės „Regitra“ Klaipėdos filiale, esančiame Šilutės pl. 50, Klaipėdoje, užpildė dokumentą – „Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį“ Nr. 294, kuriame parašė rankraštinius įrašus ir pardavėju įvardijo D. B., įrašė jo duomenis - vardą, pavardę ir asmens kodą bei grafoje „transporto priemonę pardavė“ parašė „D. B.“ ir pasirašė. Tokiu būdu I. K. suklastojo transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį.
Kaltinamoji I. K. kalta prisipažino ir parodė, kad suklastojo pirkimo-pardavimo sutartį, nes pasirašė už D. B., bet tikslo apgaule įgyti svetimą turtą- automobilį, neturėjo. Nurodė, kad su nukentėjusiuoju D. B. susituokė 2000 m., išsiskyrė 2002 m. Išsituokę, bendravo toliau. 2006 m. jiems gimė dukra P. B.. Iš pirmosios santuokos turi 23 m. sūnų. Po santuokos nutraukimo gyveno su D. B. apie 12 m. Nuo 2012 m. gruodžio mėn. su nukentėjusiuoju gyveno atskirai, kadangi patyrė jo smurtą. Nukentėjusysis gyvena Lietuvoje, o dirba Norvegijoje. Gyvendami kartu bendro turto ar paskolų neturėjo. D. B. išvažiuodamas į užsienį pavesdavo jai tvarkyti jo reikalus. 2012 m. birželio mėnesį D. B. paprašė, kad ji parduotų jo automobilį „Audi A4“, kabrioletą. Automobiliu domėjosi jos giminaitė iš Vilniaus. Šį automobilį D. B. 2011 m. nusipirko iš firmos. Automobilis stovėjo nukentėjusiojo garaže, jis buvo sudaužytas. D. B. 2012 m. sausio mėnesį atsiuntė jai į elektroninį paštą tos mašinos nuotraukas, tas nuotraukas ji persiuntė tetai. Už automobilį nukentėjusysis prašė 24 000 Lt, iš kurių 2000 Lt pardavus automobilį būtų atitekę jai. Nukentėjusiojo prašymu ji patalpino skelbimą į ,,Autoplius“ internetinį portalą apie tai, kad parduoda automobilį, nurodė savo telefono numerį. Automobilis nuo 2011 m. buvo neregistruotas ir be valstybinių numerių Lietuvoje, prieš išvažiuodamas D. B. ,,Audi“ centre užsakė automobiliui spyną, „Audi“ centrui nurodė ją kaip asmenį, kuris galėjo pasiimti detalę. ,,Audi“ centro darbuotojai susisiekė su ja ir pranešė, kad gavo automobilio detalę. Nukentėjusiojo tėvas E. B. įdėjo detalę į mašiną. D. B. nurodymu ji remontavo automobilį „Audi A4“. Ji surado žmogų, kuris pakeitė automobilio padangas. Nukentėjusysis prieš išvažiuodamas jai pasakė, kad jo mama perduos automobilio dokumentus, raktelius, tuomet, kai reikės automobilį parduoti. Suremontavusi automobilį pastatė prie namų į saugomą aikštelę, juo nevažinėjo. Nukentėjusysis, būdamas išvykęs iš Lietuvos, po kelių dienų jai paskambino ir pasakė, kad jį sulaikė su kontrabandinėmis cigaretėmis ir alkoholiu kelte. Sakė, kad už tai jis gali sėdėti areštinėje 3 mėnesius arba reikės baudą mokėti, gali ir automobilį konfiskuoti. Norėdamas išvengti mašinos konfiskavimo, nukentėjusysis paprašė, kad ji atsiųstų dokumentą, patvirtinantį, kad jis gyvena su vaiku ir vaiko mama Lietuvoje, ir ji nusiuntė jam tokio turinio laišką. Telefonu D. B. paklausė, kaip reikės parduoti mašiną, kai jis 3 mėnesius bus suimtas. Tuomet nukentėjusysis paprašė, kad ji užregistruotų mašiną savo vardu ir nuvežtų parodyti tetai į Vilnių. Ji prašė D. B., kad jis parašytų įgaliojimą pas notarą, kad ji D. B. vardu galėtų sutvarkyti automobilio registracijos dokumentus. D. B. pasakė, kad negalima jo vardu registruoti mašinos, nes jo gyvenamoji vieta yra Norvegijoje, dėl šios priežasties notarė atsisakė išduoti įgaliojimą D. B.. Už automobilį D. B. liepė prašyti 24000 Lt. Kadangi prieš užregistruojant automobilį Lietuvoje reikėjo gauti atitikties sertifikatą ,,Transkonoje“, praeiti techninę apžiūrą ir užregistruoti automobilį, ji 2012-07-17 kreipėsi į VĮ,,Regitra“. Automobilio amerikietiškus dokumentus, kuriuos prieš vykstant į VĮ „Regitra“ buvo pasiėmusi iš nukentėjusiojo mamos, turėjo su savimi, juos pateikė „Regitros“ darbuotojui. Pirkimo-pardavimo sutartyje savo ranka užrašė D. B. vardą, pavardę, pasirašė už D. B.. Visą tai padarė D. B. nurodymu. VĮ ,,Regitra“ ji pateikė sertifikatą, užpildytą pirkimo – pardavimo sutartį ir firmos, iš kurios nupirktas automobilis, dokumentus. VĮ ,,Regitra“ išdavė automobilio techninį pasą, kuriame nurodyta, kad ji transporto priemonės savininkė, gavo automobilio valstybinius numerius. Nuvykus į Vilnių, tetos vyras apžiūrėjo automobilį, bet po apžiūros servise nutarė jo nepirkti. Sugrįžusi į Klaipėdą siūlė automobilį pirkti kitiems asmenims. Po kelių dienų D. B. grįžo iš Norvegijos, nieko nekalbėjo apie mašiną. Ji jam pasakė, kad vežė į Vilnių tetai parodyti automobilį, bet teta nepirko, o pagal skelbimą portale „Autoplius“ niekas neskambino ir nesidomėjo mašina. D. B. jokių pretenzijų nereiškė, pats automobilio nepardavinėjo. D. B. leido jai naudotis automobiliu, kadangi jie kartu gyveno jam grįžus iš Norvegijos, santykiai buvo geri, jie buvo kartu nuo ryto iki vakaro, ji davė nukentėjusiajam automobilį „Audi A4“, jis važiavo į Palangą. Tuo metu ji turėjo dar dvi mašinas, iš kurių vieną- ,,Mersedesą“, nuomojo. Jei būtų pardavusi automobilį „Audi A4“, gautus pinigus būtų atidavusi D. B., o sau būtų pasilikusi tiek, kiek žadėjo jai D. B. už įvykusį sandorį – 2000 Lt. Sutinka, kad faktiškai mašina priklauso nukentėjusiajam, bet D. B. pats liepė automobilį prisiregistruoti jos, I. K., vardu. Iki 2012 m. rugsėjo mėn. jų santykiai buvo normalūs, tačiau, kuomet ji pranešė, kad nebenori su juo bendrauti, D. B. pradėjo kerštauti, ne kartą buvo pakėlęs prieš ją ranką. D. B. prašė, kad ji perregistruotų automobilį jo tėvo vardu, ir taip vėl apkaltintų ją dokumentų klastojimu. Ji sutinka tik jo vardu automobilį priregistruoti. Nuo liepos 17d. iki gruodžio mėnesio D. B. nereikalavo, kad ji perrašytų automobilį jam, tik santykiams pablogėjus, pradėjo reikalauti. Sutinka atiduoti nukentėjusiajam mašiną. Automobilio vertė daug mažesnė, nei nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys. Šiuo metu mašina stovi gatvėje, ji nenaudojama.
Nukentėjusysis D. B. parodė, kad nors su I. K. gyveno kartu apie 13 m., tačiau pusę laiko jo nebūdavo Lietuvoje, nes jis dirbo Amerikoje, Švedijoje, Ispanijoje. 2000 m. balandžio mėnesį jie su I. K. susituokė, išsituokė 2002-05-14. Po to jie bendravo, 2006 m. birželio mėnesį gimė dukra. Santykiai buvo komplikuoti, nes I. K. važinėjo į užsienį, ten dirbo. Bendro turto kartu neįgijo, kreditų neturėjo. 2011 m. rusėjo mėnesį internetu, dalyvaudamas aukcione Amerikoje jis nusipirko automobilį „Audi A4“. Automobilis buvo daužtas, reikėjo jį remontuoti. Pagal dokumentus automobilį pirko iš firmos ,,Autodata“, už automobilį sumokėjo 4800 Lt, tokią kainą nurodė pirkimo sutartyje. I. K. žinojo apie mašiną, paprašė atsiųsti nuotraukas. I. K. išnuomojo savo ,,Mersedesą“ ir neturėjo kuo vežti vaiką į treniruotes. Techninė automobilio „ Audi A4“ apžiūra nebuvo atlikta, nes jis buvo iškviestas į darbą Norvegijoje. 2012 m. birželio mėnesį jis leido I. K. eksploatuoti automobilį „Audi A4“. Kadangi I. K. norėjo automobiliu važinėti, jis liepė jai jį suremontuoti ir tada eksploatuoti. Savo tėvams paliko pinigų, pasakė jiems, kad prireikus pinigų automobilio remontui, jie perduotų pinigus I. K.. Pažįstamo asmens prašė uždėti automobiliui laikinus valstybinius numerius. Su laikinais numeriais I. K. galėjo iš garažo iki serviso nuvažiuoti. Garažas buvo Skerdyklos g., o ,,Audi“ servisas - Šilutės pl., tarp jų atstumas – 6 km, todėl I. K. galėjo padangas ir spynelę pakeisti bei kondicionierių pripildyti. Tuo metu santykiai tarp jų buvo geri. Jis pasakė I. K. automobilį priregistruoti jo tėvų vardu, o ne jo, D. B., vardu, nes jis deklaravęs gyvenamąją vietą Norvegijoje, Lietuvoje būdavo po tris savaites, po to dvi savaites dirbdavo Norvegijoje. Į Norvegiją išvyko su automobiliu birželio 22d. Prie Norvegijos sienos jį pareigūnai sustabdė, nes pamatė, kad jo automobilio numeriai lietuviški, o jis registruotas Norvegijoje, o tai yra Norvegijos įstatymų pažeidimas. Norvegijos pareigūnai paprašė, kad jis pateiktų dokumentus, įrodančius, kad jis gyvena Lietuvoje, kad turi vaiką. Paskambino telefonu I. K. ir paprašė, kad ji atsiųstų tokį dokumentą, kad jis Lietuvoje turi vaiką ir vaiko motiną. I. K. atsiuntė tokio turinio dokumentą. Jis Norvegijos pareigūnams nurodė, kad Lietuvoje kartą per mėnesį lanko vaiką ir vaiko motiną, todėl gavo laikiną leidimą važinėti Norvegijoje iki liepos 27d. Norvegijoje išdirbo 3 savaites. Į Lietuvą grįžo 2012-07-19, į policiją dėl automobilio grąžinimo kreipėsi tik gruodžio 19 d., nes kaltinamoji visą laiką žadėjo grąžinti automobilį, po to santykius su juo nutraukė. Vieną kartą tuo laikotarpiu skambino I. K. iš Norvegijos. Grįžęs iš Norvegijos ir nuvykęs pas tėvus, pamatė, kad mašina „Audi A4“ yra su lietuviškais numeriais. Nustebęs paklausė, kaip I. K. užregistravo automobilį VĮ „Regitra“. Pažiūrėjęs technikinį pasą, pamatė, kad I. K. yra automobilio savininkė. Tuo metu tarp jų buvo geri santykiai, tačiau vėliau pašlijo, kai I. K. pasakė, kad turi kitą vyrą Kaune. Po 2012-09-03 bendraudavo su I. K. telefonu, susitikdavo kartą per savaitę. Ne kartą klausė I. K. dėl mašinos grąžinimo. I. K. jam atsakydavo, kad automobilį tik į metalo laužą priduoti, sakė, kai jos sūnus nusipirks automobilį, tada grąžins. Jis sutiko palaukti, nes turėjo kitą automobilį. I. K. nesakė, kad neatiduos mašinos, vis pažadėdavo grąžinti, tačiau iki 2012-12-22 negrąžino. Jis neprašė I. K. parduoti automobilį, jis pats ketino ją parduoti. Apie portale ,,Autoplius“ esantį automobilio pardavimo skelbimą nieko nežinojo. Po jo išvykimo į Norvegiją I. K. pas jo tėvus pradėjo dažnai lankytis. Jo mama I. K. nedavė automobilio pirkimo – pardavimo dokumentų, ji juos pavogė, ir automobilį užregistravo savo vardu. B. N. jis savo tėvams neskambino. Tėvams buvo parodęs, kur yra padėti automobilio „Audi A4“ dokumentai ir raktai. Jo leidimu tėvai I. K. galėjo duoti tik amerikietišką technikinį automobilio pasą ir firmos, kurios vardu buvo įvežtas automobilis, dokumentą. Tėvai pasakojo, kad I. K. atvažiavo ir jie padavė automobilio dokumentus, raktelius, pinigus- virš 1000 litų. Automobilio „Audi A4“ pirkimo-pardavimo dokumentų jo tėvai I. K. nedavė, tie dokumentai buvo padėti atskirai. I. K. suklastojo jo parašą transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje tikslu užregistruoti savo vardu automobilį „Audi A4“. Kadangi tokių nurodymų I. K. nedavė, buvo labai nustebęs, kai sužinojo apie automobilio registracijos faktą. I. K. iš pinigų, kuriuos jis paliko tėvams, pakeitė automobiliui padangas, spynelę, kondicionierių. Naudotis automobiliu I. K. paprašė 2012 m. gegužės mėnesį, jis leido jai naudotis automobiliu, vežti vaiką į treniruotes. Leido I. K. paimti dokumentus, tai yra amerikietiškus automobilio dokumentus, ir techniškai sutvarkyti automobilį. Jis siūlė I. K. pasiimti laikinus automobilio numerius. Ji, I. K., turėjo nuvažiuoti į „ Autodatą“ ir gauti laikiną leidimą ir laikinus valstybinius numerius. Su tokiais numeriais galima važinėti tik tą dieną, kada jie išduoti. Automobilį planavo vėliau užregistruoti tėvo vardu. I. K. išviliojo 2000 Lt iš jo tėvų, tėvams pasakė, kad jis kalėjime, o jie patikėjo ir pinigus jai atidavė. Prašo priteisti turtinę žalą 20000 Lt, kurią sudaro automobilio detalės ir mašinos remontas. Automobilio detalėms ir remontui išleido apie 15000 Lt. Dokumentų, patvirtinančių automobilio remontą ir detalių pirkimą, neturi. Šiuo metu automobilio vertė mažesnė, nei buvo nupirkta, tuo metu rinkos kaina buvo 20000 Lt. Sutinka ieškinį sumažinti, jei I. K. grąžins automobilį.
Liudytoja B. B. parodė, kad kaltinamoji I. K. buvusi marti, sūnaus D. B. žmona. Jų 7 metų anūkė auga su I. K.. Liudytojos santykiai su I. K. buvo draugiški. Sūnus su I. K. tarpusavyje pasipykdavosi. Kai sūnus išvažiavo į Norvegiją, mašina stovėjo garaže Liepų gatvėje. I. K. atėjusi pasakė, kad reikia pakeisti automobilio „Audi A4“ padangas, išplauti automobilį. Sūnus buvo palikęs banko kortelę, kad prireikus ji galėtų nuimti pinigus. Automobilio dokumentai ir raktai buvo spintelės stalčiuje. Nuėmusi nuo sūnaus banko kortelės 300 litų davė I. K. už padangas, už automobilio išvalymą, ratų suvedimą. Vėliau dar davė 2100 Lt, kai sužinojo, kad D. B. yra sulaikytas Norvegijoje. Ji davė automobilio dokumentus ir pinigus I. K., nes tuo metu buvo draugiški sūnaus ir I. K. santykiai. Kokius dokumentus I. K. davė, tiksliai nežino. Ji sūnui neskambino, nes nežinojo jo telefono numerio Norvegijoje. Nepamena, ar ji pati mašinos raktelius paėmė iš stalčiaus ir perdavė I. K.. Vyras E. B. atrakino garažą ir atidavė I. K. automobilį „Audi A4“.
Liudytojas E. B. parodė, kad kaltinamoji I. K. yra sūnaus D. B. buvusi žmona. I. K. dažnai ateidavo pas juos kartu su anūke, santykiai su I. K. buvo labai geri. Tarp sūnaus ir I. K. būdavo įvairūs santykiai. Jam žinoma, kad sūnus žadėjo I. K. paskolinti automobilį, kad galėtų nuvežti anūkę į treniruotes. Kartais jis anūkę veždavo, bet buvo nepatogu, todėl jis pasakė sūnui, kad paskolintų mašiną vaikui vežioti. Automobilis nebuvo techniškai tvarkingas, neužsidarė kapotas, jis pakeitė automobilio detales, spyną, padangas. Kažkurią dieną I. K. jam pasakė, kad paims automobilį ir nuveš remontuoti. Automobilio dokumentų jai nedavė, nes neturėjo. Vėliau sužinojo iš savo žmonos, kad ji atidavė I. K. automobilio dokumentus. Kas davė I. K. užvedimo raktelius, nežino. Jis atrakino garažą ir I. K. davė automobilį, nes tarp I. K. ir sūnaus tuo metu buvo normalūs santykiai. Po to, kas atsitiko tarp sūnaus ir I. K., nežino. Sūnus sakė, kad I. K. nenori automobilio grąžinti.
Iš 2012-12-14 protokolo – pareiškimo matyti, kad D. B. kreipėsi į policiją prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą I. K. dėl apgaule užvaldyto automobilio „ Audi A4“ (1 t., b. l. 1).
Iš D. B. kelionės DFDS Seaways kelto bilieto matyti, kad nuo 2012-06-22 iki 2012-07-19 D. B. buvo išvykęs į Norvegiją (1 t., b. l. 11, 2 t., b. l. 6).
Iš ištuokos liudijimo matyti, jog D. B. ir I. K. santuoka nutraukta 2002-05-14 (1 t., b. l. 12).
Iš gimimo liudijimo kopijos matyti, kad 2006-06-07 gimė P. B., jos tėvas D. B., motina- I. K. ( t.1, b.l. 41).
Iš 2012-07-17 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad pardavėjas - grafoje pardavėjas įrašytas - „D. B.“, a.k. (duomenys neskelbtini) parduoda, o pirkėjas – I. K., a.k. (duomenys neskelbtini) perka transporto priemonę AUDI A4, pilkos spalvos, identifikacinis Nr. WA4AC48HI5K005648, už 2000 Lt. Transporto priemonę pradavė – „D. B., parašas, “ transporto priemonę pirko – „I. K.“, parašas (1 t., 14).
Iš 2012-12-14 VĮ „Regitra“ pateiktos duomenų bazės informacijos apie kelių transporto priemones ir išrašo apie kelių transporto priemones matyti, kad I. K. tapo transporto priemonės Audi A4 Cabriolet, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoja ir naudotoja nuo 2012-07-17 (1 t., b. l. 15-18).
Iš 2013-05-07 daiktų, dokumentų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėtas nukentėjusiojo D. B. pateiktas dokumentas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - „pažyma-sąskaita“, serija BLA Nr. 378226 kopija, UAB „Autodata“ dėl automobilio Audi A4, pilkos spalvos, identifikacinis Nr. WA4AC48HI5K005648, pardavimo. Pažymoje-sąskaitoje, serija Nr. BLA Nr. 378226, nurodyta, kad 2011-09-23 automobilį įmonė UAB „Autodata“ D. B. pardavė už 4800 Lt (t. 1, b. l. 58, 59).
Iš 2013-05-15 apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėtos kaltinamosios I. K. pateiktos telefone ir elektroniniame pašte esančios žinutės, iš kurių matyti, kad 2011-03-13 I. K. elektroniniame laiške rašė, kokių rūbų reikia dukrai Paulai, D. B. 2012-01-19 siuntė I. K. sudaužyto „Audi A4“ automobilio fotonuotraukas, 2013-03-01 D. B. rašė I. K. į elektroninį paštą žinutę, kurioje nurodo, kad jis leido naudotis automobiliu, vaiką vežti į treniruotes, kol ji ( I. K.) nuomuoja savo „Mersedesą“, o ji (I. K.) sugalvojo pavogti mašiną (1 t., b. l. 60-63).
Iš 2012-06-26 pranešimo dėl užsienio šalyje registruotos transporto priemonės patikrinimo matyti, kad D. B. N. „pratęstas iki 2012-07-07 dokumentas į Lietuvą“, nurodoma, kad „ Vaiko motina ir vaikas lankomi vieną kartą per mėnesį Lietuvoje adresu Liepų g. 25-1, Klaipėdoje“ (2 t., b. l. 7-8).
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamosios kaltė dėl tikro dokumento suklastojimo įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais aukščiau išdėstytais įrodymais: pačios kaltinamosios prisipažinimu, nukentėjusiojo parodymais, transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi, duomenimis iš VĮ „Regitros“. Nusikaltimo, numatyto LR BK 300 straipsnyje, objektyvusis požymis – veika, apibūdinama keliais alternatyviais veiksmais: netikro dokumento pagaminimu, tikro dokumento suklastojimu arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymu, gabenimu, siuntimu, panaudojimu ar realizavimu. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda atlikus bent vieną iš šių veiksmų. Dokumento suklastojimo dalyku gali būti žinomai netikri arba suklastoti tikri dokumentai. Aptartais įrodymais nustatyta, kad I. K. suklastojo transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 294. Ji nurodė, kad savo ranka parašė rankraštinius įrašus ir pardavėju įvardijo D. B., įrašė jo duomenis – vardą, pavardę ir asmens kodą bei grafoje „transporto priemonę pardavė“ parašė D. B. ir pasirašė. Pasirašytą sutartį pateikė VĮ „Regitra“ transporto priemonės įregistravimui. Tokiu būdu automobilį „Audi A4“ registravo savo vardu. Jos nurodytas aplinkybes patvirtina byloje pateikta „Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis“ Nr. 294 (1 t., b.l. 14), kurioje padarytus rankraštinius įrašus pripažino padariusi kaltinamoji. 2012-12-14 VĮ „Regitra“ pateikta duomenų bazės informacija apie kelių transporto priemones ir išrašas apie kelių transporto priemones patvirtina, kad I. K. tapo transporto priemonės Audi A4 Cabriolet, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoja ir naudotoja nuo 2012-07-17 (1 t., b. l. 15-18). Byloje esantys D. B. kelionės DFDS Seaways kelto bilietai patvirtina, kad nuo 2012-06-22 iki 2012-07-19, jis buvo išvykęs į Norvegiją. Kadangi D. B. Lietuvoje nebuvo, jis fiziškai negalėjo 2013-07-17 pasirašyti kaip automobilio „Audi A4“ pardavėjas transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje Nr. 294. Pažymėtina ir tai, kad, kvalifikuojant dokumento suklastojimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad suklastoja tikrą dokumentą, kuris gali sukelti teisines pasekmes, ir nori taip veikti. Iš teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų matyti, kad I. K. veiką padarė tyčia, nes ji suvokė klastojanti transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 294. Ji suprato, jog toks veiksmas gali sukelti teisines pasekmes, nes suklastotos sutarties pagrindu ji tapo automobilio „Audi A4“ teisėta valdytoja ir savininke. Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad kaltinamoji suklastojo tikrą dokumentą - „Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį“ Nr. 294. I. K. veika atitinka dokumento suklastojimo požymius, nes ji parašė ir pasirašė tikrame dokumente toje vietoje, kur turėjo būti D. B. pavardė ir parašas, o tai yra laikoma dokumento suklastojimu, nes kaltinamoji įtvirtino tikrovės neatitinkančią informaciją, kad sutartį pasirašė D. B.. Nors kaltinamoji nurodė, kad visa tai padarė nukentėjusiojo D. B. prašymu, tai nepašalina jos atsakomybės. I. K. veika kvalifikuojama kaip tikro dokumento suklastojimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį.
Kaltinamoji I. K. yra kaltinama ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. tuo, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą- turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, suklastojo transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu apgaule įgijo svetimą turtą - D. B. priklausantį automobilį „Audi A4“, kurio vertė 20000 litų. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina šios veikos: 1) apgaulės panaudojimas, 2) neteisėtas svetimo turto ar turtinės teisės į svetimą turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas. Sukčiavimo sudėtis yra materiali, todėl būtinasis nusikaltimo sudėties požymis, įrodinėtinas byloje, yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Taigi nusikaltimas yra baigtas, kai nukentėjusysis dėl panaudotos apgaulės suklaidintas netenka turto ar turtinės teisės, negaudamas tolygaus ekvivalento, arba jis negauna turto, kurį pagal prievolę kaltininkas turi jam perduoti, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo ir paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe ar be teisėto pagrindo laiko savo nuosavybe. Teismų praktikoje pripažįstama, kad esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, ar apgaulės panaudojimas prieš asmenis, turinčius reikalavimo į turtą teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, taip pat teisės disponuoti turtu, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinė nutartis 2K-620/2010).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad sukčiavimas yra tada, kai pateikdamas suklastotus dokumentus arba į tikrus dokumentus įrašydamas netikrus duomenis (pateikdamas netikrus duomenis apie save, gyvenamąją ar darbo vietą arba kitokius duomenis, apsunkinančius jo identifikavimą, arba duomenis apie turto priklausomybę), kaltininkas ne tik suklaidina turto savininką ar valdytoją dėl savo ketinimų iš esmės paveikdamas asmens apsisprendimą, bet ir apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be kriminalinės justicijos įsikišimo. Būtent tai jo padarytą veiką daro nusikalstama. Iš teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų matyti, kad faktinis automobilio „Audi A4“ savininkas ir teisėtas jo valdytojas iki 2012-07-17 buvo D. B.. Tą aplinkybę patvirtina byloje esanti pažymos-sąskaitos kopija, kuri patvirtina D. B. automobilio „Audi A4“ įsigijimo faktą iš UAB „Autodata“ už 4800 Lt (t. 1, b. l. 58, 59). Kaltinamoji nurodė, kad ji neturėjo tikslo apgaule savo naudai įgyti D. B. priklausančio turto – automobilio „Audi A4“, ji neginčija to fakto, kad automobilis priklauso nukentėjusiajam, sutinka jį perregistruoti D. B. vardu, nurodė, kad būtent D. B. paprašyta užregistravo automobilį „Audi A4“ savo vardu. Liudytojai B. B. ir A. B., nukentėjusiojo tėvai, teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jie leido automobiliu naudotis kaltinamajai, kad pastaroji galėtų nuvežti savo dukrą į užsiėmimus, nurodė, kad tarp nukentėjusiojo D. B. ir I. K. tuo metu santykiai buvo draugiški. Be to, pats nukentėjusysis patvirtino aplinkybę, kad pats asmeniškai leido I. K. techniškai sutvarkyti automobilį ir juo naudotis, vežioti jų vaiką, nurodė, kad tik parduoti automobilio neleido. Nukentėjusysis nurodė, kad I. K. iš jo tėvų išviliojo automobilio dokumentus, tyčia juos suklaidino, nurodė jiems, kad jis yra įkalinimo įstaigoje, paprašė pinigų ir automobilio. Tačiau liudytojai E. B. ir B. B. parodė, kad žinodami, kad I. K. santykiai su D. B. yra geri, jie davė I. K. pinigus, automobilį ir dokumentus, kad ji galėtų nuvežti anūkę į užsiėmimus bei techniškai sutvarkyti automobilį. Liudytojai patvirtino kaltinamosios nurodytą aplinkybę, kad reikėjo nuvežti dukrą į užsiėmimus, nes prieš tai pats E. B. vežė anūkę į užsiėmimus. Niekas neginčija fakto, jog nuo 2002 metų I. K. ir D. B. nors ir išsituokę, gyveno kartu kaip sugyventiniai, 2006 m. susilaukė dukters Paulos. Tai patvirtina ir elektroniniame pašte esantis 2011-03-13 laiškas, iš kurio matyti, kad kaltinamosios ir nukentėjusiojo santykiai buvo draugiški, jie rūpinosi savo dukra (1 t., b. l. 62). Minėtos aplinkybės patvirtina kaltinamosios parodymus, kad kaltinamoji neturėjo tikslo ar ketinimų veikti priešingai nukentėjusiojo valios atžvilgiu, nes jų santykiai su D. B. buvo draugiški. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pats nukentėjusysis patvirtino, kad jis leido kaltinamajai naudotis automobiliu 2012 m. birželio mėn., tuo pačiu davė nurodymus I. K. techniškai sutvarkyti automobilį, ką kaltinamoji padarė. Liudytojas E. B. patvirtino kaltinamosios parodymus, nurodė, kad kaltinamoji I. K. vežė automobilį į autoservisą. Jokie byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad kaltinamoji apgaule, be nukentėjusiojo žinios, naudojosi automobiliu. Kaltinamoji teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusiajam leidus ji naudojosi jo automobiliu, automobilį remontavo. Kaltinamoji nurodė, jog nukentėjusysis 2012 m. sausio mėnesį atsiuntė į jos elektroninį paštą daužtos mašinos nuotraukas, nes jos teta ketino pirkti automobilį už 24000 Lt, o nukentėjusysis už įvykusį sandorį sutiko sumokėti I. K. 2000 Lt. Be to, kaltinamoji teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusiojo prašymu ji patalpino skelbimą į ,,Autoplius“ internetinį tinklapį dėl parduodamo automobilio bei nurodė savo telefono numerį, jos paskelbta informacija internete buvo prieinama kiekvienam pirkėjui, o taip pat ir pačiam D. B.. Nukentėjusysis pats nurodė, kad ketino automobilį parduoti. Tai, kad I. K. pasirašė pirkimo- pardavimo sutartyje už automobilio savininką D. B., jos veiksmuose yra kitos nusikalstamos veikos sudėtis, sukčiavime šios sutarties pasirašymas apgaulės elemento nesudaro, nes ir nukentėjusysis neneigia leidęs I. K. naudotis automobiliu. Nesurinkta įrodymų, kad I. K. apgaule įgijo automobilio dokumentus ir patį automobilį. Kaip jau minėta, apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, t.y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui perduoti turtą. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Teismas daro išvadą, kad vien ta aplinkybė, kad kaltinamoji suklastojo tikrą dokumentą- pasirašė pirkimo- pardavimo sutartyje už automobilio savininką, negali būti pagrindas patraukti kaltinamąją baudžiamojon atsakomybėn už sukčiavimą. Tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien nustatyti turto negrąžinimo faktą. Baudžiamajai atsakomybei būtinas apgaulės panaudojimas, dėl kurios nukentėjusiajam esmingai apsunkinamas pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis siekė atkurti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka. Kaltinamoji suklastojo pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog yra pagrindas kaltinamajai taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo bei turto užvaldymo ar turtinės prievolės išvengimo fakto. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, pasireiškianti tyčios forma. Kaltininkas suvokia, kad turtas įgyjamas neteisėtai, panaudojant apgaulę, ir turto savininkas dėl to patirs turtinės žalos, numato tokius padarinius ir jų nori. Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Ne mažiau svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir apgaulės subjektyvų suvokimą bei neteisėto turto įgijimo ir turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam suvokimą. Teismų praktikoje įsigali nuostata, kad kaltininko tyčia išvengti turtinės prievolės gali susiformuoti po sandorio sudarymo, tačiau išnagrinėjus bylą tokia tyčia nenustatyta. Kaip matyti, kaltinamoji nurodė, kad šis turtas ( automobilis) yra, ji neperleido jo tretiesiems asmenims, sutinka automobilį grąžinti nukentėjusiajam. Nukentėjusiojo parodymai, kad jis neleido kaltinamajai automobilio parduoti, tačiau leido automobiliu naudotis kiekvieną dieną išsiimant VĮ „ Regitra“ laikinus numerius, yra nelogiški. Pasak nukentėjusiojo, kitokiu būdu kaltinamoji naudotis automobiliu negalėjo, tačiau toks automobilio valdymas, kokį nurodė nukentėjusysis, yra labai apsunkintas ir nepatogus. Kaip matyti, 2012-07-19 grįžęs į Lietuvą ir sužinojęs, kad kaltinamoji užregistravo automobilį savo vardu, nukentėjusysis į policiją nesikreipė, kreipėsi beveik po pusės metų, kai pašlijo jo santykiai su kaltinamąja, todėl yra pagrindas abejoti tokių nukentėjusiojo parodymų objektyvumu. Kaltinamoji nurodė, kad pirkimo- pardavimo sutartyje Nr. 294 ji pasirašė už D. B. jo paties prašymu. Byloje nustatytos aplinkybės duoda pakankamai pagrindo išvadai, kad kaltinamosios veiksmuose nebuvo tyčios apgaule neatlygintinai įgyti nukentėjusiojo turtą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5., 3.1.8. punktuose nurodoma, kad nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai įrodytas. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, neužtenka kaltę grįsti tik prielaidomis. Teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d., įvertinęs įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. l d. l p., 2 d., daro išvadą, kad I. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. dėl sukčiavimo išteisintina, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kaltinamosios I. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Kaltinamosios atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. ir 55 str., atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltininkės asmenybę, į atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą.
Skiriant bausmę kaltinamajai atsižvelgiama į I. K. padaryto nusikaltimo pavojingumą visuomenei – nusikalstama veika yra tyčinė, nesunkus nusikaltimas. Atsižvelgiama į kaltinamosios asmenybę, į tai, kad ankščiau neteista, nusikalto pirmą kartą, augina ir išlaiko nepilnametę dukrą, dirba pagal verslo liudijimą. Nustatant bausmės rūšį atsižvelgiama į tai, kad kaltinamoji dėl savo veiksmų gailisi. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į kaltinamąją charakterizuojančius duomenis, I. K. skirtina bauda, ženkliai mažesnė nei BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Baudos sumokėjimo terminas nustatytinas du mėnesiai (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalis).
Byloje pareikštas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. B. civilinis ieškinys 20000 Lt sumai paliktinas nenagrinėtu, kadangi kaltinamoji išteisinama dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį, nes nėra sukčiavimo požymių turinčios veikos (LR BPK 115 str. 3 d. 2 p.).Civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
I. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti nuosprendžiui įsiteisėjus naikintina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str. – 308 str., teismas,
nusprendžia:
I. K. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d. ir paskirti 20 MGL dydžio (2600 Lt) baudą.
I. K. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nustatyti, kad paskirtą baudą nuteistoji I. K. turi sumokėti per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nuteistajai per šį terminą nesumokėjus baudos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą ir nepateikus Klaipėdos miesto apylinkės teismo raštinei tai patvirtinančio banko kvito, bauda bus išieškoma priverstinai.
I. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. B. pareikštą 20000 Lt civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.
Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant nuosprendį priėmusiam teismui.