Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo – akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-326-267/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ ieškinį atsakovams D. G., V. G., A. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, byloje dalyvaujantys tretieji asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Betoneras“, atstovaujama bankroto administratorius KB „Jonas ir sūnūs“, Šiaulių miesto 4-ojo notarų biuro notarė G. Š.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

AB Ūkio bankas (toliau tekste – ieškovas, bankas ir apeliantas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp D. G. ir A. M. dėl turto – sodo pastato ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), perleidimo ir išieškojimą nukreipti į ginčo sandoriu perleistą nekilnojamąjį turtą; 2) pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2009 m. rugpjūčio 31 d. Turto pasidalinimo sutartį, sudarytą tarp D. G. ir V. G. dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pasidalinimo ir išieškojimą nukreipti į ginčo sandoriu perleistą nekilnojamojo turto dalį; 3) priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2008 m. spalio 6 d. UAB „Betoneras“ išrašė bankui 130 000 Lt sumai neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo vekselį apmokėti per 15 mėnesių nuo jo išrašymo. D. G. laidavo už UAB „Betoneras“ kreditoriui AB Ūkio bankas, įsipareigodama įvykdyti prievolę pagal vekselį – sumokėti bankui 130 00 Lt, skolininkui UAB „Betoneras“ laiku neįvykdžius prievolės. 2009 m. lapkričio 17 d. Kauno miesto 23-ojo notaro biuro notaras išdavė Vykdomąjį įrašą išieškoti iš skolininko UAB „Betoneras“ ir laiduotojų A. D., A. D. ir atsakovės D. G. 142 055,55 Lt skolą ir 6 procentų dydžio palūkanas iki visiško skolos grąžinimo. Vykdomąjį įrašą ieškovas pateikė vykdyti antstoliui, kuris informavo ieškovą, jog atsakovė D. G. perleido jai nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą, o kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, nėra. Paaiškėjus šioms aplinkybėms ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas CK 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais. Ieškovo įsitikinimu, D. G., būdama laiduotoja pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį, žinodama apie prisiimtus skolinius įsipareigojimus ir siekdama išvengti prievolės atsiskaityti su ieškovu, sudarė ginčijamus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius. Sudaryti sandoriai, ieškovo teigimu, pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises, nes bankas prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą, nukreipdamas išieškojimą į D. G. turtą. Ieškovas pažymi, jog atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių ginčijamų sandorių privalomumą, be to, ginčijamų sandorių šalys yra artimos giminės, o sandoriai sudaryti už žemesnę nei rinkos kainą, kas, ieškovo manymu, rodo ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumą.

Atsakovai D. G. ir V. G. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Atsakovai nurodė, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti 2009 metų rugpjūčio mėnesį, nors atsakovės prievolė ieškovui atsirado tik 2009 m. lapkričio 17 d., kai buvo padarytas notaro vykdomasis įrašas. Todėl, atsakovų teigimu, ieškovas negali teigti, kad sandoris sudarytas siekiant išvengti skolinių įsipareigojimų kreditoriui vykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Įvertinęs bylos medžiagą pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijami sandoriai, jų sudarymo momentu, t. y. 2009 metų rugpjūčio mėn., negali būti vertinami kaip pažeidžiantys kreditoriaus teises, nes ieškovo teisė reikalauti iš atsakovės D. G., kaip laiduotojos, įvykdyti prievolę už skolininką ginčijamų sandorių sudarymo metu nebuvo akivaizdi – tuo metu nebuvo pasibaigęs vekselyje nustatytas jo apmokėjimo terminas. Teismas taip pat pažymėjo, jog ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad laiduotojai D. G. iki ginčijamų sandorių sudarymo vekselio turėtojas – AB Ūkio bankas, nustatyta tvarka buvo pranešęs, kad vekselis neapmokėtas. Todėl, teismas sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad kreditorius AB Ūkio bankas turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkei D. G. ginčijamų turto perleidimo sandorių sudarymo metu. Be to, teismo vertinimu, negalima teigti, kad skolininkė, atsakovė D. G., yra nemoki, nes išieškojimas kreditoriaus AB Ūkio bankas naudai vykdomas iš laiduotojos D. G. darbo užmokesčio.

Teismas taip pat nurodė, jog laidavimas yra asmeninė prievolė, todėl išieškojimas pagal šią turtinę D. G. prievolę negali būti nukreipiamas į sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Be to, nepaneigta reali ieškovo galimybė išieškoti skolą iš kitų bendrai laidavusių už skolininką asmenų, kurių prievolė pagal vekselį kreditoriui yra solidari.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas AB Ūkio bankas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnio nuostatas dėl kreditoriaus reikalavimo teisės pagrįstumo ir galiojimo ginčo sandorių sudarymo metu. Apelianto manymu, nuo to momento, kai atsakovė laidavo už skolininko prievolės įvykdymą, jis turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę. Be to, ta aplinkybė, kad skolininkui UAB „Betoneras“ yra iškelta bankroto byla, nepanaikina ir nesustabdo laiduotojo įsipareigojimo dėl laidavimo vekselyje galiojimo. Apelianto vertinimu bylos medžiaga patvirtina esant visoms sąlygoms ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Byloje kilo ginčas, ar 2009 m. rugpjūčio 6 d. ir 2009 m. rugpjūčio 31 d. sandorių sudarymo metu, ieškovas turėjo galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę atsakovei, o jei taip – ar egzistuoja kitos actio Pauliana tenkinimo sąlygos.

Actio Pauliana teisinio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-424/2003). Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas reiškia tam tikrą sutarties laisvės principo apribojimą, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Kasacinio teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-25/2012).

Apeliacinės instancijos teismas įvertina visas actio Pauliana taikymo sąlygas dėl atsakovų sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės, kaip actio Pauliana sąlygos

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad kreditorius AB Ūkio bankas turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkei D. G. ginčijamų turto perleidimo sandorių sudarymo metu, todėl nustatęs, jog nėra vienos iš būtinų sąlygų actio Pauliana instituto taikymui, atmetė ieškinį kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Kreditoriumi pripažįstamas asmuo, turintis turtinį reikalavimą į kitą asmenį – skolininką (CK 6.1 str.), ir kuris turi teisę reikalauti, kad skolininkas įvykdytų savo prievolę pagal įstatyme ar sutartyje nustatytus reikalavimus. Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. institutas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Sąlyga, kad prievolė būtų vykdytina Actio Pauliana pareiškimo momentu nėra būtina, t. y. actio Pauliana galima pareikšti neatsižvelgiant į tai, ar prievolė ieškinio pareiškimo metu skolininko yra vykdytina, ar jos vykdymo terminas dar nėra suėjęs. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, jog 2008 m. spalio 6 d. paprastuoju vekseliu UAB „Betoneras“ besąlygiškai įsipareigojo per penkiolika mėnesių nuo vekselio išrašymo sumokėti AB Ūkio bankui 130 000 Lt. Už tinkamą UAB „Betoneras“ prievolių įvykdymą laidavo A. D. ir įmonės steigėjos: A. D. ir atsakovė D. G. (t. 1, b.l. 19, 111). Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė D. G. prašė pripažinti negaliojančiu 2008 m. spalio 8 d. vekselį ir notaro vykdomąjį įrašą. Įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimu D. G. ieškinys dėl vekselio ir notaro vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais atmestas. 2009 m. lapkričio 17 d. pagal minėtą vekselį buvo atliktas notaro vykdomasis įrašas dėl vekseliu neišmokėtų sumų išieškojimo iš skolininko bei laiduotojų (t. 1, b.l. 18). Antstolis, pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą vykdantis priverstinio išieškojimo veiksmus iš D. G. ieškovo naudai, informavo ieškovą, jog atsakovė 2009 m. rugpjūčio 6 d. pardavė žemės sklypą ir sodo namelį, o 2009 m. rugpjūčio 31 d. buvo sudaryta Santuokinio turto dalybų sutartis, kuria atsakovė perleido jai priklausiusią dalį buto (t. 1, b.l. 16). Paaiškėjus nurodytoms aplinkybėms ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti minėtus sandorius negaliojančiais CK 6.66 straipsnyje nustatytu pagrindu. Atsakovai nesutikdami su ieškovo reikalavimu teigė, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti dar iki atsakovės prievolės ieškovui atsiradimo. Atsakovų manymu, D. G. prievolė sumokėti ieškovui sumas atsirado tik 2009 m. lapkričio 17 d., todėl 2009 m. rugpjūčio mėnesį atsakovės sudaryti sandoriai nepažeidė kreditoriaus teisių, kadangi jis neturėjo galiojančios reikalavimo teisės atsakovei.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, būtina turėti omenyje tai, kad actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas, nes kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Taigi tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004).

Ieškovas reikalavimą atsakovei kildina iš šalių išduoto vekselio. Įstatyme įtvirtinta vekselio sąvoka suponuoja išvadą, kad vekselis – tai vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė (CK 1.105 str. 3, 4 d., Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 str. 3, 4 p.). Kadangi vekselis yra abstraktus vienašalio sandorio rezultatas ir iš jo kylanti prievolė taip pat yra abstrakti, tai vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Vekselio atsiradimo pagrindas – jo išrašymas; šis valinis veiksmas yra vienašalis sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2007), iš kurio, nagrinėjamu atveju, kildinamas atsakovės prievolės ieškovui atsiradimo momentas, kadangi remiantis teismų praktika, sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Taigi, UAB „Betoneras“ išdavus paprastąjį vekselį, kuriuo jis įsipareigojo sumokėti ieškovui atitinkamą pinigų sumą, o atsakovei juo laiduojant už tinkamą prisiimtos prievolės vykdymą, ieškovas įgijo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę tiek į pagrindinį skolininką - UAB „Betoneras“, tiek ir į atsakovę D. G., bei kitus vekselio laiduotojus, kadangi laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį (CK 6.77 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju atskira laidavimo sutartis su UAB „Betoneras“ laiduotojais nebuvo sudaryta, todėl laikytina, jog nuo vekselio išdavimo momento ieškovas tapo atsakovės D. G. kreditoriumi ir per visą reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį jis galėjo reikšti actio Pauliana ieškinį ginčydamas atsakovės kaip skolininkės sudarytus sandorius. Pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdoma, t. y. neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą, todėl atsakovės teiginiai, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas neturėjo galiojančios reikalavimo teisės atsakovei, nes nebuvo suėjęs vekseliu nustatytas pinigų mokėjimo terminas, atmestini kaip nepagrįsti.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog ieškovas atsakovės sudarytų ginčijamų sandorių metu neturėjo galiojančios reikalavimo teisės, kaip vienos iš actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, dėl to nepagrįstai atmetė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas nusprendęs, kad nėra vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų, kitų sąlygų neaptarė, todėl apeliacinės instancijos teismui nusprendus priešingai ir byloje esant pakankamai duomenų, pasisako ir dėl likusių minėto ieškinio tenkinimo sąlygų.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, kaip actio Pauliana sąlygos

Kaip buvo minėta, siekiant nuginčyti sandorius actio Pauliana instituto pagrindu, turi būti įrodyta šio instituto taikymo sąlygų visuma, todėl teisėjų kolegijai pripažinus, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovei, sprendžiama, ar ginčijami sandoriai pažeidė kreditoriaus teises.

Laikoma, jog sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (CK 6.66 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje, svarbu yra tai, jog tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti. Taigi kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio. Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad turtinės padėties sunkinimas, naujų įsipareigojimų prisiėmimas, turto perleidimas ir neatsiskaitymas su tiekėjais yra pakankamas pagrindas spręsti dėl atsakovų nesąžiningumo ir vengimo atsakyti už įmonės prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012).

Norint nustatyti, ar atsakovės (skolininkės) sudarytais ginčijamais sandoriais buvo padaryta žala kreditoriui, reikia palyginti esamą atsakovės (skolininkės) turto padėtį su ta, kokia ji būtų buvusi, jei ginčijami sandoriai nebūtų buvę sudaryti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sudarius ginčijamus sandorius, atsakovės D. G. turtinė padėtis ženkliai pablogėjo. Antstolis vykdantis 2009 m. lapkričio 17 d. vykdomąjį įrašą nustatė, jog atsakovei perleidus ginčo sandoriais nekilnojamąjį turtą, kito nekilnojamojo turto, į kurį ieškovas galėtų nukreipti savo reikalavimą pagal vekselį, neturi (t. 1, b.l. 16). Lėšos, gautos pardavus ir perleidus nekilnojamąjį turtą, nebuvo panaudotos kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Atsakovė į bylą nepateikė įrodymų, jog ir be ginčijamais sandoriais perleisto turto yra galimybė patenkinti kreditoriaus reikalavimą iš kito jai priklausančio turto (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovė teigia, jog pagal 2009 m. lapkričio 17 d. vykdomąjį įrašą vykdomas išieškojimas apelianto naudai iš atsakovės pajamų (darbo užmokesčio), tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, toks išieškojimo būdas negarantuoja greito ir efektyvaus prisiimtų skolinių įsipareigojimų dengimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad „nepaneigta ir atsakovų nurodyta reali ieškovo galimybė išsiieškoti skolą iš kitų bendrai laidavusiu už skolininką asmenų, kurių prievolė pagal vekselį kreditoriui yra solidari (CK 6.81 str.)“. Tuo atveju, kai skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Šiuo atveju ieškovas pasirinko tokį prievolės vykdymo būdą, pagal kurį prievolę įvykdyti pareikalavo vieno iš laiduotojų. Pažymėtina, kad atsakovė D. G. turi teisę įgyvendinti atgręžtinius reikalavimus į kitus prievolės bendraskolius: BUAB „Betoneras“ ir A. D. bei A. D.. Pagal CK 6.9 str. 1 d. solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Tai, ko vienas iš bendraskolių dėl savo nemokumo nesumoka solidariąją pareigą įvykdžiusiam skolininkui, turi padengti lygiomis dalimis kiti bendraskoliai, išskyrus atvejus, kai jų skolos dalys nelygios. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškovas įrodė aplinkybę, kad ginčo sandoriais buvo apsunkinta išieškojimo iš atsakovės turto galimybė ir tuo pažeistos kreditoriaus teisės. Esamos ir atsakovės (skolininkės) turto padėties, kokia ji būtų buvusi, jei ginčijami sandoriai nebūtų buvę sudaryti, palyginimas rodo, kad atsakovės (skolininkės) turtas dėl sudarytų ginčijamų sandorių sumažėjo taip, kad šiuo metu ji neturi jokio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, išskyrus darbo užmokestį.

Dėl sandorių sudarymo (ne)privalomumo

Viena actio Pauliana taikymo sąlygų, kurią privalo įrodyti kreditorius – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės neturėjimas sudaryti sandorį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad privaloma aplinkybe sudaryti sandorį gali būti konstatuota tik tuomet, kai pareiga sudaryti sandorį kyla iš privalomų teismo ar kitų institucijų sprendimų. Neįrodžius šių aplinkybių, galioja įstatymo nuostata, leidžianti šalims laisvai sudaryti sandorius, jeigu jie nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų ar trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat apibrėžta, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010). Sprendžiant dėl sandorio sudarymo privalomo pobūdžio, yra svarbu byloje nustatyti ir įvertinti, kada ir kokiu tikslu buvo sudarytas sandoris, ar apie jo sudarymą ir tikslus žinojo kreditorius, ar jį buvo būtina sudaryti tam, kad būtų įvykdytos kitų sutarčių sąlygos ir visiškai atsiskaityta su kreditoriumi, ar nebuvo galimybės reikalavimų, kylančių iš kitų sutarčių, įvykdymui užtikrinti įkeisti kitą turtą ir pan. Nagrinėjamoje byloje ieškovas ginčija du nekilnojamojo turto sandorius. Vienu iš jų atsakovė D. G. Santuokinio turto dalybų sutartimi perleido asmeninės nuosavybės teise savo sutuoktiniui, atsakovui V. G. 1/2 dalį bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklaususią buto dalį (t. 1, b.l. 60-62), o kitu pardavė savo sutuoktinio broliui žemės sklypą su sodo pastatu (t. 1, b.l. 53-57). Pirmosios instancijos teisme nagrinėjant pirmojo sandorio sudarymo aplinkybes, atsakovas V. G. nurodė, jog Santuokinio turto dalybų sutartis buvo sudaryta „kad būtų mažiau problemų“ (t. 1, b.l. 102), o nurodant žemės sklypo su sodo pastatu pirkimo pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, atsakovas teigė, jog minėtas nekilnojamas turtas buvo parduotas siekiant gauti lėšų naujos įmonės įkūrimui, pripažino, kad UAB „Betoneras“ 2009 m. buvo bankrutuojanti (t. 2, b.l. 60). Iš išdėstyto akivaizdu, jog minėtų sandorių sudarymo nesąlygojo įstatymu ar sutartimi pagrįstos prievolės, atsakovė neprivalėjo sudaryti ginčijamų turto perleidimo sandorių, todėl teisėjų kolegija mano, jog yra pakankamas pagrindas teigti, jog ši actio Pauliana sąlyga yra įrodyta.

Dėl ginčijamų sandorių šalių sąžiningumo

Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinas sandoris, o kai neatlygintinas - tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 str. 1, 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 str.), kuris be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip, tačiau sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Ieškovui reiškiant reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančius kaip sudarytus pažeidžiant kreditoriaus interesus, tenka pareiga įrodyti, jog atsakovė ir asmenys, su kuriais buvo sudarytos ginčijamos sutartys, buvo nesąžiningi, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Ieškovas atleidžiamas nuo minėtų aplinkybių įrodinėjimo tik CK 6.67 straipsnyje numatytais atvejais. Šis straipsnis įtvirtina nesąžiningumo prezumpciją, o jo pirmas punktas nustato, jog preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusios sandorio šalys buvo nesąžiningos jei skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą pritaria apeliantui, jog 2009 m. rugpjūčio 31 d. tarp atsakovės ir jos sutuoktinio sudaryta Santuokinio turto pasidalijimo sutartis, pagal kurią atsakovė, būdama ieškovo skolininke ir neturėdama tam teisinės prievolės perleido savo sutuoktiniui jai priklausiusią buto dalį, patenka į CK 6.67 straipsnio taikymo sritį, dėl ko tiek atsakovė D. G., tiek ir jos sutuoktinis laikomi nesąžiningomis sandorio šalimis. Atsakovai minėtų aplinkybių nepaneigė ir net neįrodinėjo jų sąžiningumo ginčijamo sandorio sudarymo metu, pripažindami, jog sandoris buvo sudarytas siekiant, „kad būtų mažiau problemų“ (t. 1, b.l. 102). Todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes laikytina, jog remiantis CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, 2009 m. rugpjūčio 31 d. Santuokinio turto dalybų sutarties šalių nesąžiningumas nustatytas neginčytinai.

Siekdamas paneigti 2009 m. rugpjūčio 6 d. žemės sklypo su sodo pastatu pirkimo pardavimo sandorio šalių sąžiningumą, ieškovas taip pat rėmėsi CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija. Pasisakydama dėl šio sandorio šalių nesąžiningumo ar sąžiningumo, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, jog ginčo sandoris sudarytas tarp atsakovės D. G. ir jos sutuoktinio brolio A. M. (t. 1, b.l. 102, 117), t.y. asmens susijusio su skolininke svainystės ryšiais (CK 3.136 str.). CK 6.67 straipsnio taikymo atveju yra aktuali artimojo giminaičio sąvoka, įtvirtinta CK 3.135 straipsnyje. Artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai, t. y. tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai, bei šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai - broliai ir seserys. Taigi, kreditoriui ginčijant skolininko sudarytą turto perleidimo sandorį actio Pauliana pagrindu ir taikant CK 6.67 straipsnį, būtina nustatyti, ar skolininkas ir trečiasis asmuo atitinka CK 3.135 straipsnyje nustatytą artimųjų giminaičių sąvoka. Sistemiškai aiškinant CK 3.136 ir CK 6.67 straipsnius darytina išvada, kad svainyste susiję asmenys neįtraukti į nesąžiningumo prezumpcijos atvejų taikymo sąrašą. Todėl aplinkybė, jog skolininkas ginčijamą sandorį sudarė su sutuoktinio giminėmis (nagrinėjamu atveju sutuoktinio broliu) negali būti vienintelis pagrindas šių asmenų nesąžiningumui konstatuoti, nes vien tokio pobūdžio santykių tarp skolininko ir tų trečiųjų asmenų konstatavimas nepakankamas nesąžiningumui nustatyti. Tokie santykiai, vertintini tik kartu su kitais įrodymais, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad turto įgijėjas yra nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2008). Tačiau sprendžiant dėl sandorio šalių, susijusių svainystės ryšiais, sąžiningumo ar nesąžiningumo pažymėtina, jog šią aplinkybę visgi reikėtų vertinti kaip vieną iš sandorio šalių nesąžiningumo požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/20012). Svainystės ryšiais susijusių ir sandorio šalimis esančių asmenų tarpusavio ryšiai padidina nesąžiningumo kreditoriaus atžvilgiu galimybes, kadangi esantys ryšiai sudaro sąlygas tarpusavio pasitikėjimui, sukuria prielaidas keistis neviešintina informacija apie priešingos sandorio šalies finansinę būklę, esamas problemas, sudaromo sandorio tikslus ir kitas įprastomis sandorių sudarymo sąlygomis priešingai sandoriai šaliai neskleistinomis aplinkybėmis. Abejones dėl 2009 m. rugpjūčio 6 d. ginčijamo sandorių šalių sąžiningumo kelia ir tai, jog atsakovai suprato ir žinojo, jog 2009 m. UAB „Betoneras“ turėjo finansinių sunkumų ir buvo bankrutuojanti (t. 2, b.l. 60). Atsakovei esant vienai iš įmonės akcininkių ir steigėjų, buvo žinoma apie įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriumi AB Ūkio bankas pagal 2008 m. spalio 6 d. vykdomąjį raštą, todėl tikėtina, jog ji suprato, kad įmonei nevykdant vekseliu prisiimtos prievolės, ji kartu su kitais laiduotojais privalės atsakyti už laiduotos prievolės vykdymą savo turtu. Teisėjų kolegijos vertinimu, manytina, jog įmonėje susiklosčiusi nepalanki finansinė padėtis ir siekis išvengti prievolės kreditoriui vykdymo ir pastūmėjo sudaryti 2009 m. rugpjūčio 6 d. ginčijamą sandorį. Atsakovai siekdami paneigti, jog sandoris buvo sudarytas ne siekiant išvengti prievolės kreditoriui vykdymo teigė, jog sudaromu sandoriu iš esmės buvo siekiama gauti lėšų kitos įmonės įkūrimui. Teisėjų kolegijos manymu, sudarant sandorį, kurio tikslas yra gauti lėšų, visuomet stengiamasi turtą parduoti už kuo didesnę sumą. Apeliantas nurodė, jog minėtu sandoriu turtas buvo perleistas už neįprastai mažą kainą – 13 000 Lt (t. 1, b.l. 54), nors remiantis VĮ Registrų centras duomenimis, parduoto turto vidutinė rinkos vertė sudaro 67 400 Lt (t. 1, b.l. 133-136). Todėl abejotina, ar atsakovų nurodytas sandorio tikslas buvo būtent toks. Sudaryto sandorio vertė, teisėjų kolegijos vertinimu, A. M. turėjo kelti abejonių dėl jos tikslo, be to jis, kaip minėta, susijęs su priešinga sandorio šalimi svainystės ryšiais ir, teisėjų kolegijos vertinimu galimai žinojo, tikrąjį sandorio sudarymo tikslą bei tai, jog buvo perleidžiamas paskutinis atsakovei priklausantis nekilnojamas turtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog ginčo sandoryje ne tik atsakovė D. G., bet ir A. M. buvo nesąžiningi, nes sudaromu sandoriu siekė išvengti skolos pagal vekselį grąžinimo bei išsaugoti ir nuslėpti nuo kreditorių turtą, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas.

Dėl ieškinio senaties termino

Nustačius visas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, siekiant pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją, taip pat būtina įvertinti ar yra įvykdyta viena actio Pauliana ieškinio patenkinimo sąlygų, siejama su sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Nagrinėjamu atveju byloje ginčijami 2009 m. rugpjūčio 6 d. bei 2009 m. rugpjūčio 31 d. sandoriai, o ieškinys dėl minėtų sandorių nuginčijimo CK 6.66 straipsnio pagrindu teismui pateiktas 2010 m. gegužės mėnesį, todėl akivaizdu, jog ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino actio Pauliana ieškiniui pateikti. Esant išdėstytoms aplinkybėms ir nustačius, jog yra nustatytos visos sąlygos sandoriams pripažinti negaliojančiais kaip prieštaraujančiais kreditoriaus teisėms, spręstinas restitucijos taikymo klausimas.

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus negaliojančiu sandorį actio Pauliana pagrindu teisinių pasekmių taikymas pagal CK turi tam tikrą specifiką, nes šiuo institutu ginčijamas sandoris, pažeidžiantis kreditoriaus interesus. Tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinių pasekmių taikymo klausimus reglamentuoja CK 6.66 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintos specialiosios teisės normos, kuriose nustatyti restitucijos ypatumai. Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas. Tokią nuostatą lemia actio Pauliana kompensacinis pobūdis. Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006).

Nagrinėjamu atveju ieškovas prašydamas pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais, taip pat prašė tenkinus minėtus reikalavimus išieškojimą nukreipti į ginčo sandoriais perleistą nekilnojamąjį turtą ar jo dalis. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjant bylas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir iš to išplaukiančių teisinių pasekmių, teismas sprendžia tik restitucijos taikymo klausimą ir nesprendžia dėl vykdymo procese atliekamų veiksmų, t.y. išieškojimo nukreipimo į konkretų skolininko turtą. Pažymėtina ir tai, jog atsižvelgiant į 2009 m. rugpjūčio 31 d. sandoriu perleistos turto dalies teisinį režimą (bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė), teismas taikydamas restituciją, nepasisako dėl galimybės išieškoti iš minėtos turto dalies, kadangi prieš tai turi būti nustatyta konkreti skolininko turto dalis (CPK 667 str.), o šis klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais, teismas sprendžia, jog yra pagrindas restitucijai taikyti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs klausimą iš esmės, ieškinį tenkino, todėl sprendžiamas ir bylinėjimosi išlaidų ieškovui atlyginimo klausimas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, patyrė viso 8 961,24 Lt išlaidų. Iš jų 3 608 Lt už ieškinio padavimą (t. 1, b.l. 4); 2 500 Lt už advokato suteiktą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t 1., b.l. 90); 214,24 Lt už procesinių dokumentų įteikimą bylos šalims viešo paskelbimo spaudoje būdu (t. 1, b.l. 91; t. 2, b.l. 37-38); 139 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą (t. 1, b.l. 76) bei 2 500 Lt už advokato suteiktą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b.l. 75). Kadangi nurodytos ieškovo išlaidos paremtos byloje esančiais įrodymais, o advokatui prašomos priteisti išlaidos neviršija nustatytos maksimalios už tokias paslaugas priteistinos sumos, teismas sprendžia, kad iš atsakovų ieškovo naudai lygiomis dalimis priteistinos bylinėjimosi išlaidos, t.y. po 2 987,08 Lt iš kiekvieno atsakovo (CPK 79 str., 93 str., 96 str. 1 d.).

Byloje patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos sudaro 86,01 Lt (t. 1, b.l. 27, t. 2, b.l. 80). Minėtos išlaidos, remiantis CPK 92 straipsnio nuostatomis, taip pat priteistinos lygiomis dalimis iš atsakovų valstybės naudai, t.y. po 28,67 Lt iš kiekvieno atsakovo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančia 0,0638 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastato - sodo namelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį, registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą 2009 m. rugpjūčio 6 d. tarp atsakovų D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją ir šį turtą grąžinti D. G. nuosavybėn, o atsakovę D. G. įpareigoti grąžinti atsakovui A. M. 13 000 Lt (trylika tūkstančių litų).

Pripažinti negaliojančia 1/2 dalies buto/patalpos su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), Santuokinio turto dalybų sutartį, registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą 2009 m. rugpjūčio 31 d. tarp atsakovų D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) taikyti restituciją ir šį turtą grąžinti D. G. nuosavybėn, o atsakovę D. G. įpareigoti grąžinti V. G. minėta sutartimi sumokėtą pinigų sumą - 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų).

Priteisti ieškovui akcinei bendrovei Ūkio bankas, įmonės kodas 122020136, buveinės adresas Maironio g. 25, Kaunas, iš atsakovų D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 2 987,08 Lt (du tūkstančius devynis šimtus aštuoniasdešimt septynis litus ir 08 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovų D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 28,67 Lt (dvidešimt aštuonis litus ir 67 ct) bylinėjimosi išlaidų.