Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-576-258/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-01-06
Bylos Nr.: 2A-576-258/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-02-3-05478-2012-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Romualda Janovičienė, Rita Kisielienė, Alma Urbanavičienė
Ieškovas: Vilniaus rajono savivaldybės administracijos
Atsakovas: sodininkų bendrijai „Šermukšnis“

Kategorijos

22.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-576-258/2014Teisminio proceso Nr. 2-02-3-05478-2012-6Procesinio sprendimo kategorija: 22.1.; 50.8.; 121.14. ; 121.21. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Almos Urbanavičienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) sodų bendrijos „Šermukšnis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, ieškinį dėl nuomos mokesčio priteisimo atsakovui sodininkų bendrijai „Šermukšnis“, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo sodininkų bendrijos „Šermukšnis“ 15 386,28 Lt skolos, 971,38 Lt delspinigių ir 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, jog Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui priimto potvarkio pagrindu buvo įregistruoti sodininkų bendrijos „Šermukšnis“ nuostatai ir jai skirtas 17,1598 ha žemės plotas, iš kurio valstybinės žemės plotas - 8,39 ha. Paaiškino, kad 2003 m. sausio 1 d. valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių nuomos santykiams buvo taikomos Civilinio kodekso, Mokesčių administravimo įstatymo ir 1993 m. rugpjūčio 3 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 602 „Dėl valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių, išnuomotų verslinei arba mėgėjiškai žūklei, nuomos mokesčio“ nuostatos, o nuo 2003 m. sausio 1 d įsigaliojus Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymui, nuompinigiai (užmokestis) už valstybinės žemės nuomą administruojami ne pagal Mokesčių administravimo įstatymą, o vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir kitų teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgusi į Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimą, 2003 m. lapkričio 10 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1387 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, kurio nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį. Konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą be aukciono, tarifą ir nuomos mokesčio mokėjimo terminus nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, taryba, apie tai informuojamas valstybinės žemės nuomotojas. Valstybinės žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas atsižvelgiant į savivaldybės tarybos patvirtintus procentinius tarifus nuo valstybinės žemės vertės, apskaičiuotos 1999 m. vasario 24 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ nustatyta tvarka. Ieškovo nuomone, žemės nuomos mokesčius privalo mokėti už 8,39 ha valstybinės žemės plotą. Reikalauja iš atsakovo susidariusios 15 386,28 Lt mokesčio nepriemokos, kadangi: 1) 2009 metais buvo apskaičiuotas 6 275,00 Lt valstybinės žemės nuomos mokestis, kurį sodo bendrija privalėjo sumokėti iki 2009 m. lapkričio 15 d., o sumokta 2010 m. gegužės 14 d. - 422,86 Lt; 2) 2010 metais buvo apskaičiuotas 6 225,00 Lt valstybinės žemės nuomos mokestis, kurį sodo bendrija privalėjo sumokėti iki 2010 m. lapkričio 15 d., o sumokta 2011 m. birželio 29 d. - 422,86 Lt; 3) 2011metais buvo apskaičiuotas 3 732,00 Lt valstybinės žemės nuomos mokestis, kurį sodo bendrija privalėjo sumokėti iki 2011 m. lapkričio 15 d., o sumokta nebuvo. Paskaičiuota delspinigių suma už 2009-2011 metus sudaro 971,38 Lt.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovas painioja Žemės įstatyme minimą žemės plotą su žemės sklypo plotu. Atsakovui išduotame 1992 m. gegužės 12 d. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkyje Nr. 570p nurodyta, kad sodininkų bendrija „Šermukšnis“ perregistruojama adresu (duomenys neskelbtini) 1715,98 kv. m plote, kuriame turi būti suformuota 130 sklypų, t.y. atsakovui niekada nebuvo suteiktas žemės sklypas. Paaiškino, kad ieškovas žemės nuomos mokesčio reikalauja už neapibrėžtą žemės teritoriją, nepateikia žemės nuomos sutarties, prie jo pridėto žemės sklypo plano. Mano, jog nesant žemės nuomos objekto, negali kilti ir prievolė mokėti žemės nuomos mokestį. Pagal Vyriausybės 1991 m. gegužės 21 d. nutarimo Nr. 205, 2.6. punktą žemės sklypai sodininkų bendrijoms buvo suteikiami neterminuotam naudojimui, laikantis žemės paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams tvarkos, o bendrijos sodo teritorija buvo pradedama naudoti po to, kai žemėtvarkos tarnyba vietoje pažymi bendrijos sodo ribas, kai įvykdomos miesto (rajono) valdybos sprendime nurodytos žemės perdavimo sąlygos ir, dalyvaujant suinteresuotoms šalims, surašomas žemės perdavimo aktas bei išduodamas valstybinės žemės naudojimo aktas. Tai liudija ne nuomos, o panaudos santykius. Pagal 2003 m. lapkričio 10 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 1387 žemės nuomos mokestis nėra mokamas, jeigu žemė yra suteikta panaudai. Atsakovas prašo teismo nesiremti jo nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi Nr. 2A-484/2008, nes jos surasti neįmanoma, o vienodą teismų praktiką pagal įstatymą gali formuoti tik Lietuvos Aukščiausias Teismas. Todėl atsakovas prašo atmesti reikalavimą dėl žemės nuomos mokesčio priteisimo kaip nepagrįstą. Pažymėjo, jog atsakovas 2009-2012 metais ieškovo pateiktų į bylą deklaracijų nepildė ir nepateikė, nes nėra išsinuomojęs valstybinės žemės ir jam nėra prievolės teikti tokias deklaracijas bei nekilnojamojo turto registro duomenimis atsakovas nėra sudaręs jokių panaudos ar nuomos sutarčių. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas reikalauja sumokėti žemės nuomos mokestį, remdamasis 2003-2008 m. atsakovo pateiktomis deklaracijomis, tačiau nuomos mokesčio reikalauja už 2009-2011 m. Paaiškino, jog ieškovas neteisingai apskaičiavo žemės sklypų plotus, kadangi nekilnojamojo turto registro duomenis bendrijoje esančių privačių žemės sklypų bendras plotas sudaro 8,8275 ha; iš atsakovui priskirtos žemės teritorijos atėmus 8,8275 ha, gautina 8,3323 ha, o ieškovas reikalauja mokesčių už 8,39 ha žemės plotą.

Atsiliepimas

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į ieškinį nurodė, kad pagal teisės aktus pajamos, gautos už išnuomoją ar suteiktą naudotis valstybinę žemę, sudaro savivaldybių biudžetų pajamas (Vietos savivaldos įstatymo 50 str. 1 d. 7 p., Biudžeto sandaros įstatymo 22 str. 1 d. 4 p.). Savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, tarybai yra suteikta teisė nuomojant valstybinę žemę be aukciono nustatyti nuomos mokesčio tarifą (Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ (1.3, 1.4 p.). Pagal Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Tai leidžia daryti išvadą, kad valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti mokamas ne tik už išnuomotą, bet ir kitais teisiniais pagrindais suteiktą žemę. Kadangi Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992m. gegužės 12 d. potvarkiu Nr. 570p sodininkų bendrijai „Šermukšnis“ suteiktas valstybės žemės plotas – 1715,98 kv. m, pripažintina, kad atsakovui žemės sklypas suteiktas teisiniais pagrindais, tačiau ne panaudos pagrindais. Todėl nebelieka Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio nustatytos išimties, kai žemės nuomos mokestis nemokamas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 22 d. ieškovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ieškinį tenkino. Teismas vadovavosi kasacinio teismo suformuota Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktika, jog valstybinės žemės naudojimo, valdymo ir disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialus teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Nustatė, jog tuo metu, kai žemę sodininkų bendrijai „Šermukšnis“ suteikė Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas (1989-07-11 sprendimu Nr. 134), valstybinės žemės suteikimą reglamentavo Žemės kodeksas, galiojęs iki 1994-07-12, kuris numatė ne valstybinės žemės nuomą ar panaudą, o jos suteikimą naudotis nemokamai terminuotam ar neterminuotam laikotarpiui. Nesutiko su atsakovo argumentais, kad byloje esančių duomenų nepakanka spręsti apie tam tikro konkretaus žemės sklypo suteikimą naudotis atsakovui tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka. nesutikimo argumentus grindė Žemės kodekso 19 str., jog pradėti naudotis suteiktu žemės sklypu, kol žemėtvarkos organai nenustatė šio sklypo ribų natūroje (vietovėje) ir kol neišduotas dokumentas, patvirtinantis teisę naudotis žeme, buvo draudžiama. Nurodė, kad atsakovas nuo žemės suteikimo žeme naudojosi, dalis šios suteiktos žemės, išdalintos mėgėjiško sodo sklypais, buvo išpirkta fizinių asmenų teisės aktų nustatyta tvarka. Sprendė, jog atsakovui buvo suteikta ne neapibrėžta teritorija, o konkrečios dislokacijos, dydžio ir ribų žemės sklypas (Žemės kodekso 20 straipsnio 1 dalis) ir jis buvo suteiktas ne nuomos ar panaudos pagrindais, o neterminuotam naudojimui tuo metu žemę administruojančių institucijų priimtais sprendimais (Žemės kodekso 14 straipsnis, 4 straipsnio 2 dalis). Taip pat teismas, atsižvelgdamas į tai, jog Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-05-12 potvarkio Nr. 570p pagrindu atsakovas perregistravo bendrijos įstatus, sprendė, jog tai patvirtina konkrečios valstybinės žemės sklypo suteikimo pagal iki tol galiojusius teisės aktus faktą, jo teisėtumą. Teismo vertinimu, byloje esančių duomenų pakako įrodyti, kad atsakovui buvo suteikti ne 1715,98 kv. m, o 17,16 ha žemės, ir tai, kad iš jos bendro naudojimo teritorijai buvo numatyti būtent 8,39 ha žemės, nepaisant, jog ieškovas nepateikė į bylą Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 13, kuriame pagal Žemės kodekso 20 straipsnį turi būti privalomai nurodyta bendrijai suteikiamo žemės sklypo dislokacija, ribos ir plotas. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus nustatė, kad į bylą pateiktame 1989 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto išduotame žemės naudojimo teisės akte Nr. 143 yra klaidingai įrašyta: vietoj 171598 kv. m nurodyta 1715,98 kv. m. Šiai nuostatai pagrįsti nurodė, jog Vyriausybės 1991 m. gegužės 21 d. nutarime Nr. 205 nutarta sodininkų bendrijos nariams skirti nuo 400 kv. m iki 1200 kv. m sklypelius (2.2 p.), o Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. gegužės 12 d. potvarkyje Nr. 570p, 1715,98 kv. m teritorijoje turėjo būti suformuota net 130 sklypų, dėl ko ginčo tarp šalių nekilo (130 sklypų x 400 kv. m = 52000 kv. m); atsakovo į bylą pateiktuose jo 2011-2012 rengtuose žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektuose vien pertvarkomo bendro naudojimo sklypo plotas yra nurodytas 4,1051 ha – 41051 kv. m, o pateiktuose nekilnojamojo turto registro duomenyse fizinių asmenų išsipirktų žemės sklypų, esančių Vilniaus r. sav. kadastro vietovėje 4170, kadastro bloke Nr. 1822, plotas yra 8,8275 ha – 88275 kv. m. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad jo naudojama bendrojo naudojimo žemė sudaro 8,39 ha plotą, kadangi iš į bylą pateiktų 2007, 2008 m. žemės nuomos mokesčio deklaracijų pamatė, kad tokį bendro naudojimo teritorijos plotą buvo nurodęs pats atsakovas. Teismo vertinimu nežymus šio ploto neatitikimas, nepaneigia fakto, jog atsakovui žemę administruojančių institucijų sprendimais suteiktoje teritorijoje iki 2011 m. žemės sklypams formuoti buvo numatytas 8,77 ha plotas, o bendro naudojimo žemei – 8,39 ha plotas. Iš atsakovo į bylą pateikto 2012 m. birželio 20 d. visuotinio pakartotinio bendrijos narių susirinkimo protokolo nustatė, kad atsakovo sprendimu bendrijos nariams buvo leista bendrijos nariams, neįtrauktiems į projektą, vykdyti papildomos žemės plotų išsipirkimo procedūras, jei plotai atitinka įsiterpusių žemės plotų statusą, taip pat leista bendrijos valdybai vykdyti žemės plotų, neįtrauktų į projektą, išpirkimo procedūras, tuo tikslu buvo rengiamas ir atsakovo pateiktas žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas, kuris, teismo nuomone, galėjo lemti tam tikro bendro naudojimo žemei priskirto ploto mažėjimą. Sprendė, jog iš Vyriausybės 1991 m. gegužės 21 d. -nutarimo Nr. 205 „Dėl Sodininkų bendrijų laikinųjų pavyzdinių įstatų pavirtinimo“ nuostatų matyti, kad miestų ir rajonų valdyboms buvo pavesta organizuoti, kad sodininkų bendrijų lėšomis ir žemėtvarkos tarnybų jėgomis 1991-1993 m. būtų patikslintos naudojamų žemės sklypų ribos ir jų plotas (bendrasis ir pagal naudmenas) (3.2 p.), kas visiškai atitinka minėtą ieškovo į bylą pateiktą planą, kuriame ir yra nurodyta atsakovo naudojamos žemės eksplikacija, tarp jų bendro naudojimo žemė – 8,39 ha. Pažymėjo, kad atsakovo į bylą pateiktas žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas neturi reikšmės bylai teisingai išnagrinėti, nes jis teritorijų planavimo registre buvo registruotas po ginčo laikotarpio – 2012-12-05. Nustatė, kad atsakovui žemę administruojančių institucijų sprendimais teisės aktų nustatyta tvarka buvo suteiktas konkrečios dislokacijos, ribų ir ploto žemės sklypas pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, iš kurios bendram naudojimui buvo skirta 8,39 ha ploto žemė, todėl atsakovui tenka pareiga už šį žemės plotą mokėti nuomos mokestį. Teismo vertinimu Žemės reformos įstatymo 22 straipsnis, Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ ir kiti teisės aktai numato, kad žemės nuomos mokesčio objektu gali būti ne tik nekilnojamojo turto kadastre ir registre registruotas nekilnojamojo turto vienetas, bet ir žemė, kuria teisės aktų nustatyta tvarka žemę administruojančių institucijų sprendimais leista naudotis žemės reformos metu. Vyriausybės 2003 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1373 patvirtintos Kadastro duomenų, kurių reikia nekilnojamojo turto mokesčiams apskaičiuoti ir kitiems tikslams, rengimo, teikimo ir atsiskaitymo už juos taisyklės reglamentuoja, kas ir kokiu pagrindu savivaldybių institucijoms teikia duomenis žemės nuomos mokesčiui apskaičiuoti apie nekilnojamojo turto registre neįregistruotus suteiktus naudotis valstybinės žemės sklypus ir jų naudotojus. Teismas atmetė atsakovo argumentą dėl deklaracijų nepateikimo, laikė, jog pagrindas mokėti žemės nuomos mokestį yra ne deklaracijos užpildymo faktas, o naudojimasis valstybine žeme, kuri jam buvo suteikta naudotis žemę administruojančių institucijų sprendimais teisės aktų nustatyta tvarka. Iš ieškovo į bylą pateiktų žemės nuomos mokesčio deklaracijų nustatė, kad ginčo žemės vertė 2009-01-01 buvo 6 275 000,00 Lt, 2010-01-01 – 2 075 000,00 Lt, 2011-01-01 – 1 866 000,00 Lt. Pažymėjo, kad atsakovas žemės nuomos mokesčio deklaracijose nurodytos vertės bylos nagrinėjimo teisme metu neginčijo. Iš bylos medžiagos nustatė, kad ieškovas, remdamasis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-282 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų, mokėjimo terminų ir lengvatų“, atsakovui taikė 0,1 procento žemės vertės tarifą (1.2.2 p.), 2010 m., remdamasis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. T3-271 „Dėl 2009 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T3-282 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų, mokėjimo terminų ir lengvatų“ ir su juo susijusio sprendimo pakeitimo“, - 0,3 procento žemės tarifą (2 p., 1.3.2.3 p.), o 2011 m., vadovaudamasis 2011 m. gegužės 27 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-185 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų“, - 0,2 procento žemės tarifą (1.3.2.7 p.). Pažymėjo, kad tarp šalių nekilo ginčo dėl ieškovo taikytų žemės nuomos mokesčių tarifų. Teismo manymu, atsakovo nurodoma aplinkybė, jog jis nepateikė deklaracijos, nešalina jo atsakomybės dėl jam privalomo mokėti žemės nuomos mokesčio mokėjimo, nes pagrindas mokėti jį yra ne deklaracijos užpildymo faktas, o naudojimasis valstybine žeme, kuri jam buvo suteikta naudotis žemę administruojančių institucijų sprendimais teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas konstatavo, kad atsakovas prievolės ieškovui tinkamai nevykdė bei priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 15386,28 Lt skolos; 971,38 Lt delspinigių; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; iš atsakovo priteisė 491,00 Lt žyminį mokestį valstybės naudai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas (atsakovas) sodininkų bendrija „Šermukšnis“ apeliaciniame skunde prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.545-6.546 straipsnių; netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, reglamentuojančius žemės nuomos mokesčius; nevisapusiškai ir neobjektyviai tyrė bei vertino įrodymus, netinkamai vadovavosi tikėtinumų pusiausvyros principu (CPK 185 straipsnis); pažeidė rungimosi principą 9CPK 12 straipsnis); viršijo ieškinio reikalavimus, nes sprendė dėl byloje neiškeltų reikalavimų (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

Dėl žemės sklypo, kaip nuomos objekto ir žemės nuomos santykių

Paaiškino, kad ieškovas klaidina teismą painiodamas dvi sąvokas „žemės plotas“ ir „žemės sklypas“. Nurodo, jog Žemės įstatymo 2 straipsnio 6 punkte apibrėžtos abi sąvokos (žemė – Lietuvos Respublikos žemės paviršiuje esantys sausumos plotai, paviršiniai vidaus ir teritoriniai vandenys; žemės sklypas – teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota nekilnojamojo turto registre). Apelianto (atsakovo) nuomone, jei atsakovui buvo suteikta naudotis valstybinės žemės sklypu, tuomet pagal CK 6.546, 6.550 straipsnius, teismui turėjo būti pateiktas sklypo unikalus numeris, jo adresas, planas ir kiti duomenys, leidžiantys sklypą identifikuoti. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vertinti bei pripažinti įrodymu sprendime įvardinto Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 134, kuris nebuvo pateiktas į bylą, ir kurio turinys, nei atsakovui, nei teismui nėra žinomas. Apeliantas (atsakovas) teigia, kad jam niekada nebuvo suteiktas žemės sklypas, tačiau jis gavo įgaliojimus žemės plote suformuoti 130 žemės sklypų. Tai grindžia 1989 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio valdybos sodininkų bendrijai išduotu aktu Nr. 143, kuriame nurodyta, jog sodininkų bendrijai suteikta 1715,98 kv. m. žemės (T. 1, b.l. 142). Apeliantas (atsakovas) nurodė, kad bendro naudojimo žemės sklypas buvo nesuformuotas. Žemės mokestis skaičiuojamas už žemės sklypą, o ne už žemės plotą (Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387, 1 punktas). Apelianto (atsakovo) manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis 2009-2011 metais galiojusiais teisės aktais, reglamentuojančiais ne žemės suteikimą, o žemės nuomą. Nurodo 2004 m. lapkričio 15 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1443 „Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje“ 2.2 ir 2.3 punktus, kurie apibrėžia mėgėjiško sodo teritorijos skirstymą į individualius sklypus ir bendro naudojimo žemę; 2009 m. rugpjūčio 19 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 906, kuriuo buvo 2.2 ir 2.3 punktai pakeisti; 2010 m. gruodžio 22 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 1854. Atkreipė dėmesį, kad nuo 2010 metų yra imperatyvus nurodymas, jog mėgėjiško sodo teritorijoje turi būti suformuoti žemės sklypai. Paaiškino, kad 2008 m. sausio 16 d. atsakovas buvo kreipęsis į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, prašydamas išduoti leidimą rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą (T. 1, b.l. 91) ir 2011 m. kovo 8 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius pasirašė įsakymą dėl sodininkų bendrijos „Šermukšnis“ teritorijos formavimo ir pertvarkymo projekto suderinimo. Apeliantas (atsakovas) pažymėjo, jog žemės nuomos mokesčio deklaracijų neteikė sąmoningai, nes nebuvo žemės sklypo ir atitinkamai nebuvo teisės naudoti valstybinę žemę. Apelianto (atsakovo) nuomone ginčo atveju bendro naudojimo žemės sklypas nėra suformuotas ir įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka bei jam parengtas žemėtvarkos projektas, todėl negali atsirasti ir nuomos santykiai.Taip pat apeliantas (atsakovas) nesutinka su teismo sprendime nurodytu teiginiu, jog jis pripažįsta, kad naudojasi žeme. Nurodo, kad žeme nesinaudoja, kadangi jam yra draudžiama tą žemę naudoti bendrijos tikslams (T. 1, b.l. 75-76). Apelianto (atsakovo) nuomone 2009-2011 metais galiojusiame ir dabar galiojančiame CK yra reglamentuoti žemės nuomos santykiai (CK 6.545; 6.546 straipsniai). Atveju, kai nėra objekto, negali kilti ir prievolė mokėti žemės nuomos mokestį. Dėl į bylą ieškovo pateiktų suformuotų žemės mokesčio deklaracijų, nurodo, jog 2009-2012 metais tokių deklaracijų nepildė ir neteikė. Pažymėjo, jog deklaracijoje nurodytas sklypo/sutarties identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini) atsakovui nežinomas. VĮ „Registrų centras“ pateikė duomenis, kad atsakovas nėra sudaręs jokių panaudos ar nuomos sutarčių. Ieškovas, reikalaudamas sumokėti žemės nuomos mokestį, žemės sklypo nuomos sutarties nepateikė.

Dėl žemės ploto dydžio

Paaiškino, kad suteiktas žemės plotas buvo 17,16 ha, bet ne 1715,98 ha, tai įrodo 1989 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. 134 (T.1, b.l. 133-140); 1992 m. gegužės 12 d. potvarkis Nr. 570p (T. 1, b.l. 18;48); bendrijos įstatuose nurodytas 1715,98 kv. m plotas. Šie dokumentai yra galiojantys ir įstatymų tvarka nenuginčyti. Nėra pateikta į bylą įrodymų, kad atsakovui buvo suteiktas 17,16 ha žemės plotas. Apelianto (atsakovo) nuomone teismas šioje byloje nėra aktyvus ir savo iniciatyva negalėjo nustatyti juridinio fakto, jog atsakovui buvo sutektas būtent 17,16 ha žemės sklypo plotas. Apelianto (atsakovo) teigimu pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų (CPK 265 straipsnio 2 dalis), pažeidė šalių lygiateisiškumo principą (CPK 17 straipsnis) ir nepagrįstai neleistinu įrodymu pripažino sodininkų bendrijos pateiktą planą, kurį ieškovas įvardijo kaip „generalinis planas“ (T. 1, b.l.74a). Nurodo, kad ieškovui yra keliami didesni atsakingumo reikalavimai, jis turi pareigą rengti bei saugoti dokumentus, tačiau plano, kuriuo turėjo būti paskirstyta bendro naudojimo teritorija ir individualūs žemės sklypai, neužbaigė. Todėl nebuvo suformuoti bendro naudojimo žemės sklypai ir atsakovui neatsirado pareiga mokėti žemės nuomos mokestį (neatsirado žemės nuomos mokesčio objekto). Tik 2012 metais buvo suformuoti bendro naudojimo žemės sklypai, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo pateiktas žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas neturi reikšmės nagrinėjamai bylai. Apelianto (atsakovo) nuomone pirmosios instancijos teismas nesivadovavo galiojančiais teisės aktais, kadangi: 1) sodininkų bendrijos teritorijoje bendro naudojimo žemės sklypai atsiranda iš valstybinės žemės suformavus ir įregistravus bendro naudojimo žemės sklypą; valstybinė žemė pati savaime nėra žemės nuomos mokesčio objektas; 2) nėra sudarytos žemės sklypo nuomos sutarties; 3) žemės sklypas atsakovui nėra suteiktas; yra priskirtas žemės plotas; 4) nėra aiškiai nustatytas žemės sklypo plotas, kadangi ieškinyje nurodyta 17,1598 ha, o pagal byloje surinktus įrodymus – 0,171598 ha.; 5) nėra nei vieno požymio, leidžiančio identifikuoti žemės sklypą.

Atsiliepimas

Ieškovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti. Ieškovas nesutinka su apelianto (atsakovo) argumentu, kad jam niekada nebuvo suteiktas naudotis žemės sklypas. Nurodo, kad Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajonui 1992 m,. gegužės 12 d. potvarkiu Nr. 570p nutarė perregistruoti sodininkų bendriją „Šermukšnis“ adresu (duomenys neskelbtini) 1715,98 kv. m. plote. Sodininkų bendrijos „Šermukšnis“ įstatuose nurodyta, kad 1989 m. gegužės 17 d. įvykusiame susirinkime piliečiai savanoriškai susivienijo į sodininkų bendriją, turėdami tikslą įsteigti mėgėjišką sodą. 1989 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 134 Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas suteikė sodininkų bendrijai neterminuotam naudojimui Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini)apylinkėje prie (duomenys neskelbtini) kaimo 1715,98 kv. m. bendrojo proto žemę. 1989 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio valdybos sodininkų bendrijai „Šermukšnis“ išduotą žemės naudojimo teisės aktą Nr. 143, kuriame nurodyta, jog nuolatiniam naudojimui suteikta 1715,98 kv. m. žemės. Ieškovas daro išvadą, kad žemės sklypas atsakovui suteiktas neterminuotai naudotis. Dėl žemės nuomos sutarties, ieškovas remiasi Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 1 punktu. Ieškovo nuomone, byloje yra pakankami įrodymų, parodančių, jog apeliantui (atsakovui) buvo suteikta būtent 1715,98 kv. m. žemės, iš jos bendro naudojimo – 8,39 ha plotas. 8,39 ha žemės ploto apeliantas (atsakovas) pats nurodė 2007-2008 metų žemės nuomos mokesčio deklaracijose. Generaliniame plane M1:100 yra aiškiai nurodyta naudojamos žemės eksplikacija (bendro naudojimo žemė nurodyta 8,39 ha). Ieškovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrojo naudojimo žemės plotai pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto vienetai. Nurodo, jog Žemės reformos įstatymo 22 straipsnis, Vyriausybės 2003-11-10 nutarimas Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, Vyriausybės 2002-11-19 nutarimas Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ ir kiti teisės aktai numato, kad žemės nuomos mokesčio objektu gali būti ne tik nekilnojamojo turto kadastre ir registre registruotas nekilnojamojo turto vienetas. Vyriausybės 2003 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1373 patvirtintos „Kadastro duomenų, kurių reikia nekilnojamojo turto mokesčiams apskaičiuoti ir kitiems tikslams, rengimo, teikimo ir atsiskaitymo už juos taisyklės“ reglamentuoja kas ir kokiu pagrindu savivaldybių institucijoms teikia duomenis žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti apie nekilnojamojo turto registre neįregistruotus suteiktus naudotis valstybinės žemės sklypus ir jų naudotoju. Ieškovo manymu, neužpildytų deklaracijų faktas nėra pagrindas žemės nuomos mokestį nemokėti, kadangi naudojimasis valstybine žeme jam buvo suteiktas žemė administruojančių institucijų sprendimais teisės aktų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacijos objektą sudaro apeliaciniame skunde iškelti įrodymų vertinimo klausimai bei sutartinių įsipareigojimų teisinis ir faktinis pagrindas. Šiuo atveju sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Dėl žemės naudojimo santykių kvalifikavimo ir pareigos mokėti žemės nuomos mokestį

Žemė – nacionalinis Lietuvos turtas, todėl žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą, išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, bei apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises (Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Valstybinės žemės savininkė yra Lietuvos valstybė, valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės servitutų Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybinės žemės sklypo socialinė paskirtis yra ta, kad žemė būtų naudojama pagal nustatytą pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį ir teiktų visuomeninę naudą. Žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį ir kitus principus. Teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyminė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Civilinio kodekso XXIX skyrius, Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-370 redakcija), kiti specialieji įstatymai). Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punktas pateikia žemės naudotojo sąvoką: žemės naudotojas – žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu. Teismų nustatytos aplinkybės patvirtina faktą, kad atsakovo žemės naudojimo teisė atsirado administracinių aktų ir sandorio pagrindu, t. y. Žemės įstatymo prasme jis yra žemės naudotojas. Žemės naudojimo teisė, kaip savarankiška teisė, reiškia, kad privačios ar valstybinės žemės naudotojas, kuriam suteikta teisė naudotis žeme, gali naudoti ją ūkinei ar kitokiai veiklai, gauti iš jos pajamas įstatyme, sutartyje ar kitame akte, kuriuo nustatyta naudojimo teisė, nustatyta tvarka.

Ginčo laikotarpiu valstybinės žemės suteikimą reglamentavo Žemės kodeksas, galiojęs iki 1994-07-12 (1994-07-12 LR įstatymas Nr. I-535 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos teisinių aktų žemės klausimais, kurie, įsigaliojus LR žemės įstatymui, neteko galios“), kuris numatė ne valstybinės žemės nuomą ar panaudą, o jos suteikimą naudotis nemokamai terminuotam ar neterminuotam laikotarpiui (4, 11-12 straipsniai). Pagal Žemės kodekso 13, 14 str. žemės sklypai buvo suteikiami naudotis skyrimo tvarka, iš miestų žemės juos suteikdavo miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai. Žemės naudotojų teisę naudotis žeme patvirtindavo rajonų, miestų Liaudies deputatų tarybos vykdomųjų komitetų išduodami valstybiniai aktai, suteikiantys teisę naudotis žeme, o žemės sklypo dydis, dislokacijos ir ribos privalomai buvo nurodomos ir sprendimuose suteikti žemės sklypą (Žemės kodekso 20, 21 straipsniai). Pagal Vyriausybės 1991-05-21 nutarimą Nr. 205 „Dėl Sodininkų bendrijų laikinųjų pavyzdinių įstatų pavirtinimo“. Šio nutarimo 3.1 punktu miestų ir rajonų valdyboms buvo pavesta sodininkų bendrijų valdybų teikimu iki 1991-12-01 įregistruoti esamų sodininkų bendrijų (pagal jų teritorinę priklausomybę) įstatus, kartu nurodant, kad to nepadariusios sodininkų bendrijos, bus laikomos savavališkai besinaudojančiomis žeme.

Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybinės žemės naudotojų pareiga mokėti žemės nuomos mokestį, išskyrus atvejus, kai žemė naudojama panaudos pagrindais. Taigi ši įstatymo nuostata leidžia daryti išvadą, kad valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti mokamas ne tik už išnuomotą, bet ir kitais teisiniais pagrindais suteiktą žemę. Kasacinio teismo praktikoje analogiškai šiuo klausimu jau yra pasisakyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2009). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajonui 1992m. gegužės 12 d. potvarkiu Nr. 570p „Dėl Vilniaus rajono sodininkų bendrijų registravimo“ perregistravo sodininkų bendriją „Šermukšnis“ ir jos įstatus adresu (duomenys neskelbtini) km. 1715,98 kv. m plote (T. 1, b.l. 18). Sodininkų bendrijos „Šermukšnis“ įstatų bendrųjų nuostatų 1 dalyje nurodyta, kad piliečiai 1989m. gegužės 17 d. įvykusiame susirinkime savanoriškai susivienijo į sodininkų bendriją „Šermukšnis“, turėdami tikslą įsteigti mėgėjišką sodą; Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1989 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 134 suteikė bendrijai neterminuotam naudojimui 1715,98 kv. m bendrojo ploto žemės (T. 1, b.l. 133). Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto komunalinio ūkio valdyba 1989 m. rugsėjo 20 d. žemės naudojimo priėmimo – perdavimo aktu Nr. 143 perdavė 1715,98 kv. m. žemę nuolatiniam naudojimui sodininkų bendrijai „Šermukšnis (T. 1, b.l. 141-142). Su atsakovu žemės nuomos sutartis nesudaryta. Pagal Žemės įstatymo 2 str. 11 p. žemės naudotojas – žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių arba kitu įstatymo nustatytu pagrindu. Žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d. ir LR Vyriausybės 2003-11-10 nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybės žemės sklypų naudojimą“ 1 p. nustato, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus žemę, perduotą naudotis panaudai. VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto registro duomenų administravimo skyrius pateikė duomenis, kad atsakovas nėra sudaręs jokių panaudos ar nuomos sutarčių (T. 1, b.l. 49). Atsakovas naudojasi valstybine žeme, panaudos sutartis nėra sudaryta, tačiau žemės nuomos mokesčio nemoka. Nustatyta, kad yra susidariusi 15 386,28 Lt mokesčio nepriemoka, kadangi 2009 metais buvo apskaičiuotas 6 275,00 Lt valstybinės žemės nuomos mokestis, kurį sodo bendrija privalėjo sumokėti iki 2009 m. lapkričio 15 d., tačiau buvo sumokta 2010 m. gegužės 14 d. - 422,86 Lt; 2010 metais buvo apskaičiuotas 6 225,00 Lt valstybinės žemės nuomos mokestis, kurį sodo bendrija privalėjo sumokėti iki 2010 m. lapkričio 15 d., tačiau sumokta 2011 m. birželio 29 d. - 422,86 Lt; 2011metais buvo apskaičiuotas 3 732,00 Lt valstybinės žemės nuomos mokestis, kurį sodo bendrija privalėjo sumokėti iki 2011 m. lapkričio 15 d., tačiau sumokta ši suma nebuvo. Paskaičiuota delspinigių suma už 2009-2011 metus sudaro 971,38 Lt (T. 1, b.l. 66). Kaip matyti iš ieškinio bei jo priedų ieškovas remiasi Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimu Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2005 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu T3-217 „Dėl žemės nuomos mokesčio administravimo“, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T3-153 patvirtintu „Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo tvarkos aprašu“ skaičiuotinos 0,03 procentų delspinigių bei prašė priteisti 15 386,28 Lt skolos, 971,38 Lt delspinigių ir 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Žemesnės instancijos teismas

Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (galiojo iki 2012 m. liepos 1 d.) nustato, kad mėgėjiško sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų įgijusių mėgėjiško sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitoms teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškai sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą. Bendrojo naudojimo žemę bendrijos gali nuomoti ar išsipirkti iš valstybės. Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 7 d.) nustato, jog mėgėjiško sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų įgijusių mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitoms teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškai sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą. Mėgėjų sodo teritorijoje esanti bendrojo naudojimo žemė žemės mokesčiu neapmokestinama. Bendrojo naudojimo žemę bendrijos nariai gali nuomoti ar išsipirkti iš valstybės.

LR Vyriausybės 2003-11-10 nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 1 punkte numatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka nuomos mokestį, išskyrus žemę, perduotą naudotis panaudai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų negu asmuo, su kuriuo yra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis. Tokiu atveju būtų paneigta valstybės, kaip žemės savininkės, teisė disponuoti žeme taip, kad ji būtų naudojama racionaliai ir tenkintų viešuosius interesus. Todėl atsakovei, net ir nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, išlieka pareiga mokėti žemės nuomos mokestį (LAT 2009-10-23, 3K-3-437/2009). Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog atsakovui, kaip faktiniam valstybinės žemės naudotojui, net ir nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, išlieka pareiga mokėti žemės nuomos mokestį. Šiuo atveju teismui būtina nustatyti atsakovo faktiškai naudojamos valstybinės žemės plotą.

Vadovaujantis Vyriausybės 2002-11-19 nutarimu Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ valstybinės žemės nuomininkai žemės nuomos mokestį į savivaldybės, kuriuos teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, biudžetą turėjo sumokėti iki kalendorinių metų lapkričio 15 d. Vyriausybės 2004-11-15 nutarimo Nr. 1443 „Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje“ patvirtintų taisyklių 41 punktas numatė, kad išnuomojant valstybinės žemės sklypus mėgėjiško sodo teritorijoje valstybinės žemės sklypo vertė, nuo kurios skaičiuojamas žemės nuomos mokestis, apskaičiuojama pagal Vyriausybės 1999-02-24 nutarimą Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“; jo 5.8 p. nuo 2009-01-01 be aukciono išnuomojamų valstybinės žemės sklypų ir valstybinės žemės sklypų, suteiktų teisės aktų nustatyta tvarka arba leistų naudotis žemę administruojančių institucijų sprendimais, kai šių žemės sklypų nuomos sutartys nesudarytos, vertė apskaičiuojama pagal einamų metų sausio pirmai dienai taikytus žemės verčių žemėlapius, parengtus, laikantis Žemės verčių žemėlapių sudarymo taisyklių, patvirtintų Žemės ūkio ministro 2002-12-23 įsakymu Nr. 515. Pagal Vyriausybės 2002-11-19 nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ 1.3 ir 1.4 punktus nuomojant valstybinę žemę be aukciono nuomos mokesčio tarifą nuo 0,1 procento iki 4 procento parenka savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, taryba. Remiantis 2010-09-17 Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-271 „Dėl 2009-09-30 Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T3-282 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų, mokėjimo terminų ir lengvatų“ ir su juo susijusio sprendimo pakeitimo“, - 0,3 procento žemės tarifą. Vadovaujantis 2011-05-27 Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-185 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų“, - 0,2 procento žemės tarifą. Valstybinės žemės nuomos mokestis juridiniams asmenims paskaičiuojamas pagal šių asmenų pateiktas valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijas. Iš ieškovo į bylą pateiktų žemės nuomos mokesčio deklaracijų (b.l. 19-21) nustatyta, kad ginčo žemės vertė 2009 m. sausio 1 d. - 6275000 Lt, 2010 m. sausio 1 d. – 2075000 Lt, 2011 m. sausio 1 d.- 1 866 000,00 Lt. Atsakovas žemės nuomos mokesčio deklaracijose nurodytos vertės bylos nagrinėjimo teisme metu neginčijo. Pažymėtina, jei juridinis asmuo nepateikia valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijos, tai neatleidžia šio asmens nuo pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį. Apibendrinus išdėstytą ir atsižvelgiant į pažeidimo tęstinį pobūdį, darytina išvada, kad teismas pagrįstai priteisė skolą ir delspinigius už valstybinės žemės naudojimą.

Dėl valstybinės žemės bendro naudojimo ploto dydžio

Ieškovas žemės nuomos mokestį skaičiuoja pagal į bylą pateiktas 2007-2011 metų deklaracijas kuriose yra nurodyta 8,39 ha bendro naudojimo žemės plotas (T. 1, b.l. 19-21; 25-26). Atsakovas nesutinka, jog turi mokėti žemės nuomos mokestį, nes 2009-2012 metais deklaracijų nepildė ir neteikė, jam nėra žinomas 2009-2011 metų deklaracijose nurodytas sklypo/sutarties identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini) (T. 1, b.l. 19-21). Iš į bylą pateikto Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. gegužės 12 d. potvarkio Nr.570p „Dėl Vilniaus rajono sodininkų bendrijų registravimo“ matyti, jog buvo perregistruojamas sodininkų bendrijos „Šermukšnis“, adresu (duomenys neskelbtini), sklypas 1715,98 kv.m. plote (T. 1, b.l. 18). Apeliantui (atsakovui) 1989 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 134 pagrindu buvo perduota neterminuotai naudotis 1715,98 kv. m bendrojo ploto žemė (T.1, b.l. 133-140). Iš Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus regionui 1992 m. gegužės 12 d. potvarkio Nr. 570p „Dėl Vilniaus rajono sodininkų bendrijų registravimo“ matyti, kad perregistruojamos sodininkų bendrijos „Šermukšnis“, adresu (duomenys neskelbtini), sklypas sudaro 130 sklypų, 1715,98 kv.m. žemės plote (T. 1, b.l. 48). Iš byloje esančio 1989 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio valdybos sodininkų bendrijai „Šermukšnis“ išduoto žemės naudojimo teisės akto Nr. 143 nustatyta, kad, sutinkamai su nubrėžtuoju planu ir raudonųjų linijų nužymėjimo natūroje aktu Vilniaus rajone (duomenys neskelbtini) kaime nuolatiniam naudojimui suteikta 1715,98 kv. m bendrojo ploto žemės (T. 1, b.l. 142).

Ieškovas nuomos mokesčio reikalauja už bendro naudojimo 8,39 ha valstybinės žemės plotą. sodininkų bendrijos „Šermukšnis“ 1996 m. rugsėjo 18 d. naudojamos žemės eksplikacijoje (plane M 1:100) suteiktas naudojimuisi žemės plotas nurodytas 17,16 ha, o ginčo bendrojo naudojimo žemė sudaro 8,39 ha, iš jos: pievų – 054 h; medžių, krūmų, želdynų – 3,65 ha; pelkių – 2,20 ha; vandens telkinys – 0,19 ha; kelių, takų, aikštelių – 1,81 ha. (b.l. 74 a). Ieškovas nekelia reikalavimo priteisti nuomos mokestį už suteiktą naudojimuisi žemės plotą, tačiau reikalauja skolos už bendro naudojimo žemę. Apelianto (atsakovo) pateikti VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto registro duomenų administravimo skyriaus duomenys rodo, kad apelianto (atsakovo) bendras žemės sklypų plotas, kuris priklauso suformuotų ir įregistruotų žemės sklypų savininkams sudaro 8,8275 ha. Jo skaičiavimu iš bendros bendrijai paskirtos žemės teritorijos 17,1598 ha minusavus 8,8275 ha gautina 8,3323 ha (T. 14, b.l. 42; 50-56). Tačiau apelianto (atsakovo) pildytose 2007-2008 metų deklaracijose yra nurodytas 8,39 ha bendro naudojimo žemės plotas (T. 1, b.l. 25-26). Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas patvirtino, jog bendro naudojimo plotas nustatytas pagal galiojantį pakoreguotą 1996 m. rugsėjo 18 d. planą (T. 1, b.l. 164). Jame ir yra nurodyta atsakovo naudojamos žemės eksplikacija, tarp jų bendro naudojimo žemė – 8,39 ha (Sodininkų bendrijų įstatymo 6 str. 1 d.). Atsakovas teismo posėdžio metu parodė, kad teritorija, t.y. 8,39 kv.m. yra bendro naudojimo žemės (T. 1, b.l. 165), <...> deklaracijas teikė už 2007, 2008 metus (T. 1, b.l. 166). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 320, 327, 329 - 330 straipsniai). Taip pat pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008).

Dėl CPK 265 straipsnio 2 dalies ir CPK 17 straipsnių pažeidimo

Teismas sprendime negali savo iniciatyva keisti ar plėsti ieškinio pagrindo, dalyko; šis draudimas yra laikomas vienu iš klasikinių dispozityvumo principo aspektų, užtikrinančių rungimosi, šalių lygiateisiškumo, teismo nepriklausomumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2007). Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė, kad 1989 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto išduotame žemės naudojimo teisės akte Nr. 143 yra klaidingai įrašyta: vietoj 171598 kv. m nurodyta 1715,98 kv. m. Nagrinėjamos bylos duomenys įgalina pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė įrodymu, kuris nebuvo pateiktas į bylą bei teismo posėdyje neištirtas. Tačiau iš nagrinėjamojoje byloje surinktų rašytinių įrodymų viseto matyti, kad Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio valdyba išdavė 1989 m. rugsėjo 20 d. žemės naudojimo teisės aktą Nr. 143, kurio perdavė, o sodų bendrija „Šermukšnis“ priėmė nuolatiniam naudojimui 1715,98 kv.m. žemės (T.1, b.l. 142). Pasikartotina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajonui 1992m. gegužės 12 d. potvarkiu Nr. 570p „Dėl Vilniaus rajono sodininkų bendrijų registravimo“ perregistravo sodininkų bendriją „Šermukšnis“ ir jos įstatus adresu (duomenys neskelbtini)km. 1715,98 kv. m plote (T. 1, b.l. 18) ir Sodininkų bendrijos „Šermukšnis“ įstatuose yra patvirtinta, kad Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 134 suteikta bendrijai naudojimui 1715,98 kv. m bendrojo ploto žemės, Esančios Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini)prie (duomenys neskelbtini) kaimo (T. 1, b.l. 133). Apibendrinus išdėstytą bei atsižvelgiant į tai, kad ginčas kilęs dėl reikalaujamo sumokėti žemės mokesčio už valstybinės žemės bendro naudojimo 8,93 ha plotą, Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nustatytas pažeidimas nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Apeliantas (atsakovas) prašė priteisti iš ieškovo atsakovo naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 950,00 Lt bylinėjimosi išlaidos advokatės pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme (T. 1,b.l. 152-158), žyminis mokestis už apeliacinį skundą - 491,00 Lt (T2, b.l. 10) ir 1 300,00 Lt bylinėjimosi išlaidos advokatės pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (T. 2,b.l. 12-13).

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, nepriteisiamos.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidų nepatirta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rita KisielienėRomualda JanovičienėAlma Urbanavičienė