Panevėžio apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė - E. G. (toliau – Pareiškėjas), jo gynėjo advokato Vytauto Sketerio skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria pratęsta priverčiamoji priemonė - stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 392 - 403 straipsniais, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 98 straipsniu, E. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 straipsnio 1 dalyje, taikant priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.

2. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. gegužės 15 d. nutartimi stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis E. G. buvo pratęsta.

3. Skundais Panevėžio apygardos teismui E. G., jo gynėjas advokatas V. Sketeris, prašo panaikinti minėtą Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartį ir pakeisti E. G. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

3.1. Skunde E. G. gynėjas advokatas V. Sketeris tvirtina, jog gydytojų komisijoje padarytos išvados nepatvirtina E. G. socialinio pavojingumo. Tiek teikime, tiek skundžiamoje nutartyje konstatuoti prieštaringi faktai ir jie nebuvo pašalinti priimant nutartį rašytinio proceso tvarka. E. G. pritaikius tinkamus vaistus, tinkamą gydymą, jo būklė tapo gera, o tai leidžia padaryti išvadą, kad jis gali būti gydomas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Be kita ko, E. G. lanko įvairius užsiėmimus, o tai rodo jo suinteresuotumą sveikti ir įsijungti į socialinį gyvenimą. E. G. supranta, kad serga ir suvokia gydymosi reikalingumą. Pareiškėjas turi gyvenamąją vietą – gyvens su mama, kuri, manytina, užtikrins sūnaus elgesio, gyvenimo ir gydymosi kontrolę.

Motyvuojamoji dalis

4. Skundai atmetami.

5. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, apygardos teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. gegužės 15 d. nutartimi pagrįstai E. G. pratęsta taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, todėl tenkinti skundų nėra pagrindo.

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis) bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

7. Vertindamas asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį socialinį pavojingumą, apylinkės teismas klaidos nepadarė ir priėmė bylos duomenimis pagrįstą sprendimą. Nors skunde Pareiškėjo gynėjas akcentuoja, kad E. G. supranta, kad serga, suvokia gydymosi reikalingumą ir vaistų vartojimą, tačiau šios aplinkybės paneigtos Komisijos išvada, kurioje nurodyta, kad kritika nusikalstamos veikos, ligos ir gydymosi atžvilgiu yra nepakankama. Pareiškėjas patekimo į psichiatrijos įstaigą priežastį nurodo - „gal reikėjo policijai“. Skundą nagrinėjantis apygardos teismas kaip ir apylinkės teismas neturi pagrindo abejoti išvadą pateikusių gydytojų kompetencija ir jų turimomis specialiomis žiniomis. Duomenys, paneigiantys ar sukeliantys abejonių dėl šios išvados pagrįstumo, nėra pateikti, todėl šiais bylos duomenimis nėra pagrindo netikėti. Visuma byloje esančių duomenų patvirtina, jog E. G. psichinė būsena gerėjanti, tačiau nepakankamai stabili.

8. Taip pat teismas vertindamas bylos aplinkybes privalo patikrinti ir kitas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo (BPK 400, 405 str.). Apygardos teismo vertinimu, sprendžiant dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo, visų pirma svarbu įvertinti E. G. psichinę būklę ir ne mažiau svarbius jo turimus socialinius ryšius, t. y., šiuo atveju ryšį su mama, kurios pagalba, kaip tikėtina iš byloje esančių duomenų, būtų siekiama padėti užtikrinti E. G. ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Pažymėtina, kad BPK nekeliama sąlyga kokiu nors būdu užtikrinti taikomą ambulatorinį stebėjimą, tai yra visų pirma paties besigydančio asmens pareiga nustatytu laiku kreiptis į pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigą ir reguliariai vartoti medikamentus, todėl esant arba atsiradus priešiškiems santykiams, arba esant kitoms nenumatytoms aplinkybėms tarp E. G. ir jo mamos, dėl E. G. nustatyto psichikos sutrikimo, galimai nebūtų įmanoma užtikrinti jo ambulatorinio stebėjimo, o tai gali kelti pavojų visuomenei. Be to, byloje nėra patikimų duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti atitinkamas išvadas apie aplinką į kurią E. G. grįžtų, jeigu taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas ir gydymas sustiprinto stebėjimo sąlygomis būtų pakeista į ambulatorinį stebėjimą.

9. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad E. G. psichikos būklė šiuo metu esmingai nepasikeitė – pagal dabartinę jo psichikos būklę jam reikalingas stacionarinis gydymas bendro stebėjimo sąlygomis dėl išliekančio socialinio pavojingumo, nestabilios psichikos būklės. Pagal BPK 405 straipsnio 3 dalies 1 punktą tai sudaro pagrindą jam pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą. Todėl skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, jos išvadų, su kuriomis sutinka apygardos teismas, skundo argumentai nepaneigia.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – E. G. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sketerio skundus ir Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. gegužės 15 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.