Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėnesio iki 2015-12-17.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. p. nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. p. – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. viso bendro kameros ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2014-09-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartįisadministracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas periodiškai atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose. Buvo patalpintas į kameras Nr. 13, 14, 15, 17, 18, 19, 21, 22, 23, 24 (b.l. 14-16, 32-33). Kadangi objektyvių duomenų apie Marijampolės PN konkrečiu pareiškėjo buvimo kamerose Nr. 13, 15, 17, 18, 19, 21, 23 laikotarpiu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Bylos duomenimis nustatyta, kad kameroje Nr. 13 (plotas 16,46 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,12 kv. m gyvenamojo ploto, kameroje Nr. 15 (plotas 16,46 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,12 kv. m gyvenamojo ploto, kameroje Nr. 17 (plotas 16,13 kv. m, pareiškėjui teko 4,03 kv. m gyvenamojo ploto, kameroje Nr. 18 (plotas 12,14 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,05 kv. m gyvenamojo ploto, kameroje Nr. 19 (plotas 16,50 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,1 kv. m gyvenamojo ploto, kameroje Nr. 21 (plotas 16,50 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,12 kv. m gyvenamojo ploto, kameroje Nr. 23 (plotas 16,37 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,09 kv. m gyvenamojo ploto). Marijampolės PN pateikė duomenis apie pareiškėjo buvimo kamerose Nr. 14, 22, 24 metu buvusį nuteistųjų skaičių, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš patalpoje gyvenusių asmenų skaičiaus. Bylos duomenimis nustatyta, kad kameroje Nr. 14 (plotas 20,45 kv. m, kameroje gyveno 5 nuteistieji) pareiškėjui teko 4,09 kv. m gyvenamojo ploto, kameroje Nr. 22 (plotas, 20,39 kv. m, kameroje gyveno 5 nuteistieji) pareiškėjui teko 4,07 kv. m gyvenamojo ploto, kameroje Nr. 24 (plotas 20,35 kv. m , kameroje gyveno 5 nuteistieji) pareiškėjui teko 4,07 kv. m gyvenamojo ploto. Darytina išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriaus kamerose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. p. nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad realiai kamerose būdavo daugiau nuteistųjų, nei nurodo atsakovas, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjo teiginius paneigia į bylą pateiktų Nuteistųjų uždarymo į baudos (drausmės) izoliatorių arba karcerį apskaitos žurnalų bei Nuteistųjų perkėlimo į kamerų tipo patalpas apskaitos žurnalo duomenys. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 57 str.).

Administracinės bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu periodiškai atliko laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose 10, 12, 16, 17, 18, 21 būriuose (b.l. 14-16). Pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę 12, 16, 17 ir 21 būriuose buvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas 3,1 kv.m. plotas. Laikotarpiu nuo 2013-05-02 iki 2013-08-05 (išskyrus 13 parų baudos izoliatoriuje) pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 18 būryje, gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, kurios plotas 39,85 kv.m., joje įrengta 13 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,07 kv.m. ploto. Laikotarpiu nuo 2015-04-07 iki 2015-07-22 (išskyrus 98 paras baudos izoliatoriuje) pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 10 būryje, gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, kurios plotas 46,15 kv.m., kur įrengta 15 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,09 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pareiškėjui kalint Marijampolės PN 10 ir 18 būriuose 93 paras buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, pažeidžiant Taisyklių 11¹.1 p., pareiškėjui trūko atitinkamai 0,01 kv. m ir 0,03 kv. m gyvenamojo ploto (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina taip pat ir iš kitų kalinimo sąlygų. Nurodo, jog nebuvo pakankamos natūralios apšvietos, nebuvo įrengtas mygtukas pareigūnui iškviesti, pareigūnai su pareiškėju elgėsi sadistiškai.

Byloje esanti Marijampolės PN 2016-01-13 pažyma Nr. 55/04-37 (b.l. 17) patvirtina, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, į Psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo. Iš pateiktos Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos Nr. 14/07-385 (b.l. 18) matyti, jog atlikdamas bausmę Marijampolės PN pareiškėjas į gydytojus kreipėsi 9 kartus, iš jų 5 kartus dėl odos ligų. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra 5 kartus konstatuoti apsvaigimai opiatais, amfetaminu, metamfetaminu. Spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Pareiškėjas kalinimo sąlygas Marijampolės PN laiko nežmoniškomis ir kankinančiomis.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno 93 paras, tačiau nagrinėjamu atveju akcentuotinos bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrosios sąlygos. Pareiškėjui minimalus teisės aktuose nustatytas plotas nebuvo užtikrintas gyvenant bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla. Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar pan. veikla kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjui tenkančio ploto normos pažeidimai buvo nežymūs - pareiškėjui trūko 0,01 kv.m. ir 0,03 kv.m. ploto. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų trukmę ir pobūdį, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, darytina išvada, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. nuostatų pažeidimą. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, netinkamo patalpų apšvietimo, pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 126 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 126 (vieną šimtą dvidešimt šešis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.