Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Donato Jatužio, teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Sigito Bagdonavičiaus,

civilinės atsakovės AB (duomenys neskelbtini) statybos tresto filialo „(duomenys neskelbtini)“ atstovui A. Z.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Jūratės Mociškienės ir nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių D. B. ir I. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. pagal BK 176 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis, eidamas AB (duomenys neskelbtini) statybos tresto filialo „(duomenys neskelbtini)“ statybos darbų vadovo pareigas ir pagal 2011 m. gruodžio 19 d. direktoriaus įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) statybos objekte (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas atsakingas už objekto statybos saugą ir sveikatos darbe kontrolę, pagal 2012 m. vasario 27 d. išduotą paskyrą-leidimą, atliekant statinio paprastąjį remontą – senos siurblinės rekonstrukciją, naudojant mobiliuosius pastolius, darbo vietoje – statybos objekte (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), netinkamai naudojo kolektyvines saugos priemones: t. y. neužtikrino, kad siurblinė būtų aptverta šulinio aptvarais, nenaudojo kitų lygiaverčių apsaugos priemonių, neįvertino būsimų darbų aukštyje rizikos ir taip pažeidė Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT-500 21 p. reikalavimus, numatančius, kad „Šuliniai, šurfai ir <...> turi būti uždengti dangčiais, skydais arba aptverti. Aptvarai, apsaugantys nuo kritimo iš aukščio, turi būti ne žemesni kaip 11,1 m, su porankiu viršuje, 0,15 m aukščio ištisine papėdės juosta apačioje ir 0,5 m aukštyje nuo pakloto paviršiaus – su viduriniu tašeliu, arba būtina naudoti kitas lygiavertes apsaugos priemones“, 46 p. reikalavimus, numatančius kad „Priemonės, skirtos darbo vietai paaukštinti, turi būti stabilios, <...>.... Jei jos aukštesnės kaip 1,3 m – privalo turėti aptvarus, apsaugančius darbuotojus nuo kritimo“; nepakankamai užtikrino saugos ir sveikatos darbe vidinę kontrolę: t. y. 2012-02-27 išrašius paskyrą-leidimą ir V. B. pasirašytinai supažindinus su galimais pavojaus veiksniais ir priemonėmis nuo jų apsisaugoti, kad būtų įgyvendintos paskyroje-leidime nurodytos darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės, laiku nenumatė ir neįgyvendino tinkamų kolektyvinių saugos priemonių, saugančių darbuotojus nuo įkritimo į šulinį, prieš pradedant darbą ir darbo metu nepatikrino V. B. blaivumo, taip pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 str. 2 p. reikalavimus, numatančius kad „<...> Nustačius, kad darbuotojų saugos ir sveikatos būklė neatitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų, reikalavimų, darbdaviui atstovaujantis asmuo organizuoja reikiamų priemonių parengimą ir jų įgyvendinimą“, 25 str. 3 p. reikalavimus, numatančius, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo „<...> pagal darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje sprendžia, kokias kolektyvines saugos priemones naudoti, organizuoja kolektyvinių apsaugos priemonių įrengimą <...>, diegia saugius darbo bei technologijos procesus“, 33 str. 1 d. reikalavimus, numatančius, kad „Kiekvieno darbuotojo pareiga yra vykdyti įmones darbuotojų saugos ir sveikatos norminių dokumentų reikalavimus ir darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, su kuriais jie supažindinti ir apmokyti juos vykdyti, ir kaip galima labiau rūpintis savo ir kitų darbuotojų sauga ir sveikata remiantis savo žiniomis ir vadovaujantis padalinio vadovo, darbdaviui atstovaujančio asmens, duotais nurodymais“, AB „(duomenys neskelbtini) statybos trestas“ filialo „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. gegužės 14 d. statybos darbų vadovo, <...>, pareiginių nuostatų Nr. 21 19 p., 20.1 p. reikalavimus, numatančius, kad „statybos darbų vadovas <...> užtikrina LR darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo, LR darbo kodekso, poįstatyminių aktų ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų vykdymą: <...> imasi priemonių, kad <...> darbo vietos, darbo priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus“,

dėl to 2012 m. kovo 6 d., apie 12.30 val., statybos objekte (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu V. B., atlikdamas siurblinės šulinio rekonstrukcijos darbus, nukrito nuo mobilaus bokštelio į 8 metrų gylio šulinį ant betoninės dangos ir patyrė stiprų galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis akių vokuose, nosies nugarėlėje ir smakre, muštines žaizdas kairiame antakyje ir apatinėje lūpoje, kraujosruvas kaktos ir abiejų smilkinių minkštuosiuose audiniuose, apatinio žandikaulio abiejų pusių lūžius, kaktikaulio skeveldrinį lūžį, kaukolės pamato priekinių duobių kaulų lūžius, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių kaktinių ir momeninių skilčių dangalais, galvos smegenų abiejų pusrutulių kaktinių skilčių sumušimą, besikomplikavusį į galvos smegenų pabrinkimą, ir nuo patirtų sužalojimų 2012 m. kovo 6 d. apie 12.30 val. mirė.

Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė Jūratė Mociškienė prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – M. G. pripažinti kaltu pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir skirti jam 50 MGL dydžio baudą, sumokant ją per 6 mėnesius, o D. B., I. B. ir J. B. civilinius ieškinius tenkinti visiškai.

Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo visų byloje surinktų įrodymų – neįvertino specialistės-vyriausiosios darbo inspektorės D. K. parodymų, jog pagrindinė nelaimingo atsitikimo priežastis buvo ta, kad žuvusysis nedėvėjo apsaugos diržo ir buvo neblaivus. Pažymi, kad asmeninių apsaugos priemonių išdavimo ir registravimo kortelėje nėra V. B. parašo, ir nėra įrašyta, ar jis gavo diržą. Bendrovės darbuotoja O. K. paaiškino, kad ji išduoda tik rūbus, diržų neišduoda. Iš šių duomenų matyti, kad V. B. dirbo be diržo, ir šį faktą nulėmė vidinės kontrolės stoka.

Iš Bendrosios pagalbos tarnybos rašto matyti, kad skambutis dėl šio nelaimingo atsitikimo gautas 12.37 val. Tai rodo, kad nelaimingas atsitikimas įvyko darbo metu (pietūs darbuotojams baigdavosi 12.30 val.), o M. G. dėl neaiškių priežasčių tuo metu buvo tik pakeliui į darbą ir, akivaizdu, kad neužtikrino saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės, laiku nepatikrino V. B. blaivumo, saugos priemonių turėjimo, dėl ko įvyko aptariamas įvykis. Be to, iš apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad darbus po pietų buvo pradėjęs ne tik žuvusysis, bet visi buvusieji objekte, todėl išteisintojo parodymai apie tai, kad jis draudė darbuotojams dirbti po pietų be jo žinios, turėtų būti vertintini kritiškai. Byloje apklaustų liudytojų parodymai paneigia ir išteisintojo versiją, kad jam išvykstant iš objekto, jis matė, kaip jo nurodymu šulinys buvo uždengiamas, nes iš nustatytų aplinkybių matyti, kad išteisintasis iš objekto išvyko apie 11 val. ir šulinio uždengimo metu nedalyvavo, šio veiksmo nekontroliavo.

Apibendrindama prokurorė nurodo, kad byloje pakankamai duomenų, kad M. G. nesiėmė reikiamų priemonių darbų saugai užtikrinti, o jo padaryti pažeidimai sąlygojo kilusius padarinius – V. B. žūtį.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. B. ir I. B. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį, prašo jį panaikinti, priimti M. G. apkaltinamąjį nuosprendį, skirti jam bausmę pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir tenkinti jų civilinius ieškinius.

D. B. ir I. B. nurodo, kad nesutinka su išvada, jog M. G., kaip darbų vadovas, ėmėsi visų reikalingų priemonių darbų saugai, ir nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių pasekmių – V. B. mirties. Mano, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Apeliantės teigia, kad neteisėta ir nepagrįsta teismo išvada, jog V. B. turėjo reikalingas darbui aukštyje apsaugos priemones – apsauginius diržus, nes nėra jokių objektyvių rašytinių įrodymų ar liudytojų parodymų, kad V. B. buvo išduotas apsaugos diržas. Be to, nė vienas liudytojas nepatvirtino matęs V. B. įvykio dieną pietų metu vartojant alkoholį ar kad jis buvo neblaivus.

Aplinkybė, kad V. B. savavališkai išėjo dirbti po pietų pertraukos, nesulaukęs darbų vadovo rodo, kad jis buvo sąžiningas ir pareigingas darbuotojas, nes liudytojas T. V. parodė, kad išskirtiniais atvejais darbuotojai pradėdavo darbus nesulaukę darbų vadovo. Be to, byloje nėra jokio dokumento, kad darbuotojai darbą pradeda tik esant darbų vadovui. O tai, kad darbuotojai po pietų pertraukos pradėjo dirbti be vadovo rodo, kad pastarasis nesilaiko reikalavimo būti laiku darbo vietoje po pietų pertraukos.

M. G. teigė matęs, kaip trys darbuotojai uždengė duobę prieš pietų pertrauką – 11 val., po to jis išvažiavo iš objekto. A. Š. taip pat patvirtino, kad M. G., prieš išvažiuodamas iš objekto, nurodė uždengti šulinį prieš pietus. A. Š. teigė, kad duobę jis su V. B. uždengė 11.30 val., todėl kyla klausimas, kaip M. G. galėjo matyti uždengtą duobę, jei jis objektą paliko 11 val., o darbuotojai darbus baigė tik 11.30 val.

Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad darbuotojų saugumas darbo vietoje nebuvo užtikrintas. Šulinyje esantis mobilus bokštelis nestabilus, tai matyti ir iš byloje esančių nuotraukų, darytų apžiūrint įvykio vietą, kuriose bokštelis pasviręs į duobės pusę. Be to, šulinys prie pat angos krašto nebuvo aptvertas stabiliu atitvaru ar atramomis, nors tai privalomai turėjo būti padaryta.

Apeliantės teigia, kad liudytojo A. Š. parodymai byloje nėra nuoseklūs. Iš pradžių jis nurodė, kad V. B. lipo ant stelažo, kad galėtų nusileisti į dugną glaistyti sienų, vėliau nurodė, kad V. B., montuodamas stelažo apsaugas ir sutvirtinimo elementus, neišlaikė pusiausvyros ir nukrito nuo stelažo į siurblinės šulinio dugną. Teisme jis jau teigė nematęs, kodėl ir kur ėjo V. B. po pietų pertraukos.

Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiosios prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis, jo gynėjas ir civilinio atsakovo atstovas – atmesti.

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Pirmos instancijos teismas sprendimą išteisinti M. G. motyvavo tuo, kad nagrinėjamas nelaimingas atsitikimas galėjo įvykti ir dėl paties žuvusiojo V. B. galimo neatsargumo, ir netinkamo elgesio nelaimingo atsitikimo metu, nes jis turėjo visas reikalingas darbui aukštyje apsaugos priemones (apsauginius diržus, šalmą), buvo instruktuotas ir mokėjo naudotis apsaugos priemonėmis, nelaimingo atsitikimo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Taip pat nuosprendyje padarytos išvados, kad M. G. buvo uždraudęs iki jam atvykstant į objektą tęsti darbus, tačiau V. B. šio nurodymo nevykdė ir darbus tęsė, o jei M. G. nurodymą jis būtų įvykdęs, nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs. Nuosprendyje taip pat pažymėta, kad byloje nėra M. G. parodymus apie tai, jog jis buvo davęs nurodymą darbininkams duobę uždengti ir pats matė, kad duobė uždengta, paneigiančių duomenų, be to, bet kokios priemonės darbų saugai užtikrinti, tinkamai uždengiant šulinį ir panašiai, negalėjo apsaugoti ir neapsaugojo V. B. nuo nelaimingo atsitikimo, nes jis žinojo, kur yra darbo objektas (šulinys), savo valia, nepaisydamas darbų vadovo draudimo, pašalino kliūtis į jį patekti ir į jį pateko. Teismas taip pat nurodė, kad dėl šulinio apsaugos, užtvėrimo tinkamumo ir galimos atsakomybės klausimas galėtų būti sprendžiamas tuo atveju, jei į jį būtų patekęs ir susižalojęs (žuvęs) pašalinis asmuo, nežinantis, kad toje vietoje yra šulinys, o V. B. šulinio buvimo vieta, gylis ir kt. buvo žinoma, jis turėjo tikslą į jį patekti ir pateko, todėl vienoks ar kitoks aptvėrimas nebūtų užkirtęs kelio nelaimingam atsitikimui.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad M. G., kaip darbų vadovas, ėmėsi visų reikalingų priemonių darbų saugai užtikrinti, ir nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių pasekmių.

Aukštesniojo teismo įsitikinimu, ši išvada neatitinka byloje nustatytų pirmos instancijos teisme ištirtais įrodymais pagrįstų faktinių aplinkybių, todėl išteisinamasis nuosprendis naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

Iš liudytojų T. V. ir A. Š. parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo, teismo medicinos specialisto išvados, Bendrojo pagalbos centro pateiktos informacijos matyti, kad 2012 m. kovo 6 d., antradienį, į statybos objekte esančią šulinio šachtą įkrito ir nuo stipraus galvos sumušimo mirė V. B..

Šio nagrinėjamo įvykio metu M. G. ėjo AB (duomenys neskelbtini) statybos tresto filialo „(duomenys neskelbtini)“ statybos darbų vadovo pareigas ir, pagal pareiginius nuostatus, su kuriais pasirašytinai buvo supažindintas 2007-05-14, turėjo bendrą pareigą užtikrinti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų vykdymą, imtis priemonių, kad darbo vietos, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus (1 t., b. l. 188–192).

Iš byloje esančių dokumentų nuorašų taip pat matyti, kad 2011-12-15 užsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir rangovas AB (duomenys neskelbtini) statybos tresto filialas „(duomenys neskelbtini)“ sudarė statybos rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo statybos objekte (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), atlikti paprastą statinio remontą. Šios sutarties 5.2.4 punkte nurodyta, kad rangovas darbų atlikimo vietoje įsipareigojo ir užtikrinti saugų darbą (1 t., b. l. 203–205). 2011-12-19 AB (duomenys neskelbtini) statybos tresto filialo „(duomenys neskelbtini)“ l. e. pareigas direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakingu už šio objekto statybos saugos ir sveikatos darbe kontrolę asmeniu paskirtas M. G. (1 t., b. l. 196), kuriam 2008-07-21 buvo išduotas darbų saugos pažymėjimas, suteikiantis teisę dirbti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos specialistu (1 t., b. l. 194–195), o 2010-04-20 buvo suteikta ypatingo statinio statybos bei techninės priežiūros vadovo kvalifikacija (1 t., b. l. 196). 2012-02-27 AB (duomenys neskelbtini) statybos tresto filialo „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiojo inžinieriaus K. K. darbų vadovui M. G. išduotoje paskyroje-leidime objekte (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atlikti nuotėkų siurblinės rekonstrukciją numatytas rizikos veiksnys – kritimas į gylį ir nurodyta prieš darbų šiame objekte pradžią aptverti darbo zoną ir nuotėkų siurblinės šulinį, įlipant ir išlipant iš šulinio naudoti laipynes (1 t., b. l. 143–144). Taip pat M. G., kaip statybos darbų vadovas, kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovu pasirašė 2012-02-27 aktą-leidimą, kuriame M. G. taip pat nurodytas atsakingu už darbų saugos ir sveikatos bei priešgaisrinių reikalavimų vykdymą šiame statybos objekte asmeniu (1 t., b. l. 141).

Taigi byloje nustatyta, kad statybos objekte (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), M. G. buvo perduota Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnyje numatyta darbdavio pareiga sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, o M. G. turėjo reikiamą kvalifikaciją šias pareigas tinkamai vykdyti.

2012-02-27 AB (duomenys neskelbtini) statybos tresto filialo „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiojo inžinieriaus K. K. darbų vadovui M. G. išduotoje paskyroje-leidime objekte (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atlikti nuotėkų siurblinės rekonstrukciją nurodyta, kad dirbti šiame objekte buvo paskirtas ir V. B. (1 t., b. l. 143–144) kuris, kaip matyti iš jo darbo sutarties, AB (duomenys neskelbtini) statybos tresto filiale „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2000 metų (1 t., b. l. 124–127) ir, kaip matyti iš darbo laiko apskaitos žiniaraščio ir darbo grafikų (1 t., b. l. 130–131), 2012 m. kovo mėnesį tiek V. B., tiek ir kartu su juo dirbę T. V. ir A. Š., dirbo pirmadieniais–penktadieniais nuo 7.30 iki 16.30 val. su pietų pertraukta nuo 11.30 iki 12.30 val.

Taigi vertindama bylos duomenų visumą, kolegija atsižvelgia į šiuos toliau paminėtinus pagrindinius aspektus, lėmusius V. B. žūtį.

V. B. įkritus į šulinį (apie 12.30 val.), tai pastebėję kartu su V. B. dirbę T. V. ir A. Š. nedelsdami (12.37 val. ir 12.41 val.) apie įvykį pranešė gelbėjimo tarnyboms (t. 1, b. l. 86; t. 2, b. l. 55) bei M. G., kurio tuo metu objekte nebuvo. Netrukus pirmieji į įvykio vietą atvykę priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai, kuriuos pasitiko T. V. ir A. Š., pastebėjo ypač svarbias šio įvykio tyrimui detales. Liudytojas A. J. parodė, kad priėjęs prie šulinio, jokių atitvarų, apsauginių tvorelių, STOP linijų nematė. Liudytojas R. I. taip pat nematė jokių apsauginių atitvarų, tvorelių, iki šulinio buvo laisvas privažiavimas. Liudytojas V. R. užfiksavo, kad buvo pasvirę pastoliai, nebuvo apsauginių atitvarų, tvorelių. Liudytojas A. V. taip pat pastebėjo pasvirusius pastolius, nematė, kad šulinio anga būtų aptverta kokiomis nors tvorelėmis. Liudytojai G. B. ir D. Š. pastebėjo pasvirusius pastolius, o priešingoje šulinio pusėje matė ant žemės padėtas apsaugines tvoreles. Liudytojas R. S., priėjęs prie akivaizdžiai atviro plataus šulinio, matė dėl išsprūdusios atramos pasvirusius pastolius, pati vieta nebuvo aptverta STOP linija ar kitomis tvorelėmis, t. y. gelbėtojai nematė, kad šulinys būtų uždengtas segmentinės tvoros elementais. Tą pačią dieną įvykio vietoje, 13.44 val., buvo apklaustas kartu su V. B. dirbęs liudytojas T. V.. Jis parodė, kad nelaimė įvyko 12.35 val., kuomet V. B., nenaudodamas saugos diržo, užlipęs ant stelažo (pastolio) norėjo leistis į šulinio dugną atlikti glaistymo darbų (t. 2, b. l. 26). Įvykio vietoje 15.05 val. buvo apklaustas ir liudytojas A. Š.. Jis parodė, kad nelaimė įvyko 12.32 val. bei taip pat, kaip ir A. Š., teigė, kad V. B. norėjo nusileisti į šulinio dugną glaistyti sienų. Įvykio vietoje 14.42 val. buvo apklaustas ir M. G.. Šios apklausos metu jis parodė, kad iš objekto išvyko apie 10.00 val. atvežti darbo priemonių, o apie 12.32 val. jam paskambino T. V. ir pranešė, kad V. B. įkrito į šulinį. Jau atvykęs į įvykio vietą iš darbuotojų sužinojo, kad V. B., montuodamas stelažo apsaugas ir sutvirtinimo elementus, neišlaikė pusiausvyros ir nukrito į siurblinės šulinio dugną (t. 2, b. l. 90). Vėliau, tiriant šį įvykį, A. Š. 2012-03-09 pateikė paaiškinimą Valstybinės darbo inspekcijos inspektorei D. K.. Šiame paaiškinime jis nurodė, kad M. G. davė užduotį ir kelis kartus buvo atvykęs iki pietų. Patvirtino, kad jam buvo paaiškinta, kad reikia dirbti su saugos diržais, kuriuos reikia tvirtinti prie bokštelio konstrukcijų. Esant galimybei prisisegdavo saugos diržais tvirtindamas juos prie bokštelio sienų. Lipdavo ant bokštelio nuo lygios sienos pusės prisisegęs prie bokštelio rėmų. Nurodė, kad įvykio laikas tuoj po pietų – 12.32 val. Prieš pietų pertrauką perstūmė bokštelį, užspaudė stabdžius, tačiau nevisiškai uždengė šulinį, kadangi skubėjo. Prieš pietus ir darbo gale visada nuardydavo bokštelio viršutinę dalį, kad galėtų uždengti šulinio skylę (t. 1, b. l. 110–112). T. V. 2012-03-09 paaiškinime, pateiktame Valstybinės darbo inspekcijos inspektorei D. K., taip pat nurodyta, kad, kiek jis matė, darbuotojai ant pastolių lipdavo atsargiai, žengdami nuo krašto ant paklotų. Apie saugos priemones negalėjo nieko pasakyti, nes į tai neatkreipė dėmesio. Taip pat teigė, kad per pietus uždengdavo siurblinę (t. 1, b. l. 113–115). 2012-08-09 M. G., apklaustas kaip spec. liudytojas, patvirtino, kad iš objekto išvyko prieš 11 val. Išvykdamas matė, kaip B. su dviem kitais darbininkais uždengė šulinį segmentinės tvoros elementais. Jis taip pat parodė, kad jam neaišku, kodėl V. B. nebuvo prisirišęs saugos diržų, kurie rišami prie stelažų viršutinės aikštelės rėmų (t. 2, b. l. 120).

Apibendrindama šiuos pirminius ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis, kolegija daro išvadas, kad V. B. žuvo savo darbo vietoje, darbo metu apie 12.32 val., kurioje nebuvo naudojamos techninės priemonės, saugančios darbuotoją nuo kritimo iš aukščio, atliekant darbus aukštyje, pavojingoje zonoje, kur yra rizika kristi iš aukščio, t. y. nebuvo įrengti apsauginiai aptvėrimai, atramos, nenaudojami saugos diržai ar kitos lygiavertės apsauginės priemonės. Šiuos pirminėje ikiteisminio tyrimo stadijoje gautus duomenis buvo siekiama paneigti tolesnio šios bylos ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme, kuomet ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui buvo teikiami savo esme skirtingi liudytojų T. V. ir A. Š. parodymai bei M. G. paaiškinimai.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 211 patvirtinto „Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „STATYBOS DARBAI“ 59.16 p. nurodyta, kad statinio statybos vadovo (šiuo atveju M. G.) pareiga užtikrinti saugų darbą. Užtikrinimas, teisėjų kolegijos nuomone, turi būti suprantamas ne kaip formalus, apsiribojantis žodiniu nurodymu ar pan., o realus, iš tikrųjų taikant norminiuose aktuose numatytas apsaugos priemones bei įsitikinant, kad šios apsaugos priemonės yra, kad jos darbų atlikimo metu bus įgyvendinamos ir taikomos. Nagrinėjant šį aspektą ir vertinant pirmiau aptartus duomenis matyti, kad M. G. išvyko iš statybos objekto, kaip jis pats nurodo, užsakyti statybinių medžiagų, apytiksliai 10.00–11.00 val., palikdamas darbuotojus pavojingoje zonoje be vidinės kontrolės ir priežiūros. Pasak pirminių liudytojų parodymų, M. G. galėjo išvykti apie 10.00 val., davęs užduotis jis tai išvykdavo, tai atvykdavo, tačiau byloje nėra jokių patikimų duomenų, patvirtinančių, kad M. G. būtų realiai įsitikinęs tuo, kad prieš pietų pertrauką darbuotojai iš tikrųjų ėmėsi vykdyti kolektyvines saugos priemones ir patikimai uždengė šulinį. Kolegija, vertindama nenuoseklius M. G. parodymus, atmeta jo paaiškinimus, kad jis matė, kaip V. B. kartu su A. Š. dengė angą, bei nurodė jiems po pietų be jo darbų nepradėti. Šie jo paaiškinimai prieštarauja Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ir kitų į įvykio vietą atvykusių pareigūnų parodymams apie įvykio vietos vaizdą. Be to, liudytojas A. Š. 2012-05-04 parodė, kad M. G. prieš pietus liepė uždengti šulinį, o pats apie 11.00 val. išvažiavo. Jis su V. B. prieš pietus perstūmė pastolius į kitą vietą, užspaudė pastolių stabdžius, o ar sutvirtino atramomis, nebepamena. Išlipę iš šulinio uždengė didžiąją dalį šulinio angos (t. 2, b. l. 30–31). Taip pat liudytojo A. Š. teisme duoti parodymai (t. 4, b. l. 105), kad M. G. prieš pietus apžiūrėjo jų uždengtą duobę ir išvyko, prieštarauja anksčiau surinktiems ir kolegijos aptartiems duomenims. Šio liudytojo parodymai vėlesnio posėdžio metu (t. 5, b. l. 37), taip pat skiriasi, nes posėdžio metu liudytojas abejojo ir parodė, kad galbūt M. G. jiems dengiant duobę nebebuvo. Taigi iš šių parodymų analizės seka išvada, kad M. G., išvykdamas užsakyti statybinių medžiagų, neužtikrino, kad būtų tinkamai naudojamos kolektyvinės saugos priemonės arba būtų naudojamos lygiavertės saugos priemonės, taip pat M. G. nesiėmė jokių priemonių ir neįsitikino, kad jam palikus pavojingą statybos objektą bus užtikrinta sauga darbe, kuomet pastoliai prieš pietų pertrauką buvo perstumti, tačiau, tikėtina, neįtvirtinti atramomis, o pati šulinio šachta galėjo būti uždengta tik iš dalies.

Teisėjų kolegijos vertinimu, V. B. savo darbo vietoje saugos diržo pavojingoje darbų zonoje nenaudojo ir negalėjo naudoti, nes ši priemonė jam apskritai nebuvo išduota, o jeigu ir būtų buvusi išduota, V. B. nebūtų galėjęs ja efektyviai naudotis, kadangi sąlygos šia priemone naudotis nebuvo sudarytos. Pirmiausia paminėtina, kad sandėlininkė O. K. patvirtino, kad jeigu apskaitos kortelėje nenurodyta, jog apsaugos priemonės išduotos, vadinasi, jos nebuvo išduotos. Kartu ji teigė, kad už saugos priemones yra atsakingas darbų vykdytojas, kad pas ją saugos priemonės nesandėliuojamos, o atiduodamos vykdytojams, kurie veda jų apskaitą (t. 4, b. l. 104). Tačiau iš AB (duomenys neskelbtini) statybos tresto filialo „(duomenys neskelbtini)“ 2008-03-17 įsakymo „Dėl darbuotojams išduodamų asmeninių apsaugos priemonių išdavimo ir priėmimo tvarkos Nr. 20“ matyti, kad sandėlininkei V. J. (įsakymą pasirašiusi ir O. K.) nurodyta į darbuotojų asmeninių apsaugos priemonių apskaitos korteles įrašyti (įforminti) asmenines apsaugos priemones, pagal (duomenys neskelbtini) parengtą nemokamai išduodamų darbuotojams asmeninių apsauginių priemonių sąrašą (t. 2, b. l. 14). Taigi šis įsakymas paneigia O. K. parodymus dėl saugos diržų apskaitos vedimo, nes tuo atveju būtų vedamos dvi apskaitos kortelės. Darbuotojų asmeninių apsaugos priemonių apskaitos kortelės Nr. 199 duomenys (t. 1, b. l. 135) taip pat patvirtina, kad V. B. nebuvo išduoti saugos diržai. Iš nemokamai išduodamų darbuotojams asmeninių apsauginių priemonių sąrašo (t. 1, b. l. 137) matyti, kad į asmeninių apsauginių priemonių sąrašą patenka ir įranga apsaugai nuo kritimo, todėl tikėti M. G. parodymais, kad apsaugos diržus jis išdavė, tačiau pamiršo paimti parašą, nėra jokio pagrindo.

Vertindama sąlygų naudotis apsaugos diržais sudarymą, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į pastolių montavimo schemą (t. 1, b. l. 109), kurioje nurodytos diržų tvirtinimo vietos – prie pastolių, žemiau viršutinės aikštelės. Iš to akivaizdu, kad saugos diržais darbuotojai turėjo galimybę pradėti naudotis tik praėję pavojingą zoną – šulinio šachtos kraštą ir patekę ant šulinyje esančių pastolių bei nulipę nuo viršutinės aikštelės į apačią. Šias aplinkybes iš esmės viso proceso metu tvirtino ir liudytojai. Pavyzdžiui liudytojas A. Š. 2012-05-04 apklausos metu parodė, kad saugos diržus rišdavo prie pastolių konstrukcijų – aliuminių vamzdžių, kuriais diržai slankiodavo. Iš esmės tokias pat aplinkybes jis nurodė ir teikdamas paaiškinimą D. K. (t. 1, b. l. 111) teigdamas, kad ant pastolių lipdavo nuo lygios vietos, o kai būdavo galimybė, prisisegdavo saugos diržu prie bokštelio rėmų. M. G., 2012-03-09 paaiškindamas įvykio aplinkybes, į klausimą, ar buvo nurodyta dirbti su saugos apraišais, ar nurodytos konkrečios saugos apraišų virvių tvirtinimo vietos, atsakė, kad apsauginiai diržai buvo nurodyti schemoje pastolių montavimui. Ir tik bylą antrą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka M. G. papildomai pateikė dvi fotolenteles ir nurodė visiškai naujas aplinkybes, kad diržus segdavosi prie šalia esančių senų šulinių dangčių ąselių. Tačiau iš byloje esančių nuotraukų (t. 4, b. l. 31) matyti, kad šalia atidengto šulinio, į kurį įkrito V. B., yra uždengtas ir spyna užrakintas šulinys, todėl akivaizdu, kad naudotis nurodyta priemone darbuotojai nebūtų galėję. Kitas šalia esantis neuždengtas šulinys (t. 1, b. l. 106), įrenginio (ąselės), prie kurio būtų galima prisegti saugos diržą, apskritai neturėjo. Dėl šių aptartų aplinkybių, kolegija M. G. pateiktų duomenų nevertina kaip įrodymų, patvirtinančių buvus saugos diržų tvirtinimo vietas. Be to, nei pastolių montavimo schemoje, nei organizacinėje schemoje (t. 1, b. l. 142) nebuvo pažymėtos M. G. papildomai nurodytos saugos diržų tvirtinimo vietos.

Nors M. G. teigė, kad V. B. nepakluso reikalavimui po pietų nepradėti darbo nesulaukus jo, vertinant bylos duomenis, kad M. G. apskritai buvo abejingas šio statybos objekto saugai, iš esmės neužtikrindamas kolektyvinių ar kitų lygiaverčių apsaugos priemonių, kolegija mano, kad byloje negalima daryti kategoriškos išvados, jog V. B. nevykdė M. G. reikalavimo nepradėti darbų be jo, jeigu toks reikalavimas ir buvo pateiktas. Bylos duomenimis, V. B. įkritimas į šulinį savaime nereiškia M. G. reikalavimo nepradėti darbų be jo nevykdymo. Nenaudojant jokių apsaugos nuo įkritimo į šulinį priemonių nelaimingas atsitikimas galėjo įvykti ir būnant šalia šulinio, einant pro šalį ar pan., ypač kai šulinys nebuvo uždengtas, o V. B. buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis. Be to, V. B. tiesioginis darbas buvo tinkavimo darbai. Tačiau iš liudytojų parodymų matyti, kad jam tekdavo atlikti ir pagalbinius, paruošiamuosius darbus – uždengti, nudengti šachtą, perstumti stelažą, jį įtvirtinti, sustatyti stelažo viršuje apsaugines konstrukcijas ir t. t. Tai reiškia, kad jei ir buvo M. G. nurodymas nepradėti darbų be jo, V. B. šio draudimo nepažeidė (nepradėjo tinkavimo darbų), o tik užsiėmė paruošiamaisiais darbais. Kolegijos nuomone, svarbi aplinkybė šio įvykio vertinimui yra ta, kad, anot liudytojo A. Š., jis nematė, jog V. B. būtų atidenginėjęs segmentus, pastolių turėklai buvo padėti šone, todėl gali būti, kad einant pietauti jų neuždėjo. To paties liudytojo teigimu, šachtos angą segmentinės tvoros elementais uždenginėdavo dviese. Tai reiškia, jog įvertinus į tų segmentų dydį, šuliniui nudengti buvo reikalingos taip pat dviejų žmonių pastangos. Kartu teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti specialisto išvadomis apie tai, kad V. B. lavono kraujyje buvo rasta 5,35, o šlapime – 2,74 promilės alkoholio, kas rodo, jog nelaimingo atsitikimo metu V. B. buvo labai girtas, kartu neturi jokio pagrindo išvadai, kad jis vienas, būdamas tokios būklės, prieš įkrisdamas į šulinio šachtą, būtų fiziškai pajėgęs nuo šulinio angos nuimti tvoros segmentus, kurie, kaip apeliacinės instancijos teisme parodė M. G., yra 2 metrų aukščio ir 3 ar 3,5 metrų ilgio. Pastarąją išvadą patvirtina faktas, kad nei byloje esančiame įvykio vietos apžiūros protokole, nei nuotraukose, esančiose prie jo, nėra užfiksuota arti šulinio šachtos jokių tvoros segmentų, kuriais galėjo būti uždengta šachta. Todėl vertinant dar ir tai, kad V. B. įkritus į šulinį, tiek A. Š., tiek T. V. šulinio neatidenginėjo ir jokių kitų veiksmų, išskyrus pagalbos kvietimą, neatliko, darytina išvada, kad dar iki pietų pertraukos darbai aptariamame statybos objekte buvo atliekami nenaudojant jokių kolektyvinių apsaugos priemonių, kad šio objekto aplinka ir buvo tokia, kokia užfiksuota byloje esančiose fotonuotraukose. Tam, kad darbuotojai patektų į šulinio šachtą, jie privalėjo prieiti prie pat šulinio krašto, kuris nebuvo aptvertas taip, kaip numatyta Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT-500 21 punkte – ne žemesne kaip 1,1 m aukščio, su porankiu viršuje, 0,15 m aukščio ištisine papėdės juosta apačioje ir 0,5 m aukštyje nuo pakloto paviršiaus – su viduriniu tašeliu aptvaru, arba kitomis lygiavertėmis šiai apsaugos priemonėmis, tada patekti ant neaptvertos pastolių viršutinės aikštelės, kuri buvo žemiau šulinio krašto. Jokių įrodymų, kad kokie nors apsaugos nuo įkritimo į šulinio šachtą būdai buvo naudojami darbo metu, nėra, kaip nėra jokių įrodymų, jog šiame objekte darbuotojų darbo metu iš viso buvo naudojamos kokios nors teisės aktuose numatytos kolektyvinės darbuotojų apsaugos nuo įkritimo į šulinio šachtą priemonės. Ką prieš pat nelaimingą atsitikimą ketino daryti V. B., nenustatyta, tačiau akivaizdu, kad jis žuvo savo darbo vietoje ir darbo metu.

Taigi kolegija daro išvadą, kad jeigu M. G. būtų tinkamai vykdęs savo pareigas, numatytas jo, kaip statybos darbų vadovo, pareiginių nuostatų 19 ir 20.1 punktuose ir būtų ėmęsis priemonių, kad darbo vietos, darbo priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus, būtų naudojęs Saugos ir sveikatos statyboje taisyklių DT-500 21 ir 46 punktuose nurodytas kolektyvines saugos priemones, t. y. stelažą (pastolį, bokštelį patekti į šulinio šachtą), aukštesnė kaip 1,3 m darbo vietai paaukštinti skirta priemonė būtų buvusi stabili, būtų turėjusi privalomus aptvarus, apsaugančius darbuotojus nuo kritimo, kaip tai numatyta Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT-500 46 punkte, jeigu būtų naudojamos kitos apsaugos nuo kritimo iš aukščio priemonės – saugos diržai, būtų sudaręs V. B. saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, o nagrinėjamo nelaimingo atsitikimo būtų išvengta. Todėl tarp M. G. veiksmų ir V. B. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Faktas, kad V. B. darbo metu buvo neblaivus rodo, kad jis akivaizdžiai pažeidė darbo drausmę, tačiau, atsižvelgiant į tai, kaip jau nurodyta pirmiau, kad nagrinėjamo nelaimingo atsitikimo kilimą neabejotinai lėmė elementarių priemonių, saugančių nuo kritimo iš aukščio statybos objekte, nenaudojimas, ir tokiomis sąlygomis nukristi į šulinio šachtą ir susižaloti ar žūti galėjo ir visiškai blaivus žmogus, todėl, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, V. B. girtumas neturėjo tiesioginio priežastinio ryšio su kilusiomis pasekmėmis, t. y. ši aplinkybė nelėmė pasekmių atsiradimo, nors įtakos nelaimingo atsitikimo kilimui turėjo neabejotinai, nes akivaizdu, kad asmuo, būdamas tokios būklės, negali nei logiškai mąstyti ir vertinti konkrečios situacijos, nei koordinuoti savo judesių pavojingoje sveikatai ir gyvybei zonoje, kurioje neįrengtos apsaugos priemonės, elgtis ypatingai atsargiai.

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnyje nurodyta, kad būtent darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, o darbuotojų pareigos saugant savo ir kitų darbuotojų sveikatą bei gyvybę neatleidžia darbdavio nuo šioje dalyje nustatytos pareigos.

Įvertinusi visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad M. G., eidamas AB (duomenys neskelbtini) statybos tresto filialo „(duomenys neskelbtini)“ statybos darbų vadovo pareigas ir pagal 2011 m. gruodžio 19 d. direktoriaus įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas atsakingas už saugą ir sveikatos darbe kontrolę, statybos objekte (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), pagal 2012 m. vasario 27 d. išduotą paskyrą-leidimą atliekant statinio paprastąjį remontą – senos siurblinės rekonstrukciją, naudojant mobiliuosius pastolius, šioje darbo vietoje nepakankamai užtikrino saugos ir sveikatos darbe vidinę kontrolę: t. y. 2012-02-27 išrašius paskyrą-leidimą ir V. B. pasirašytinai supažindinus su galimais pavojaus veiksniais ir priemonėmis nuo jų apsisaugoti, kad būtų įgyvendintos paskyroje-leidime nurodytos darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės, laiku nenumatė ir neįgyvendino tinkamų kolektyvinių saugos priemonių, saugančių darbuotojus nuo įkritimo į šulinį, taip pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 3 punkto reikalavimą, kad „<...> Darbdaviui atstovaujantis asmuo, pagal darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje sprendžia, kokias kolektyvines saugos priemones naudoti, organizuoja kolektyvinių apsaugos priemonių įrengimą <...>, diegia saugius darbo bei technologijos procesus“, AB (duomenys neskelbtini) statybos tresto filialo „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. gegužės 14 d. statybos darbų vadovo, <...>, pareiginių nuostatų Nr. 21 19 ir 20.1 punktų reikalavimus, numatančius, kad „statybos darbų vadovas <...> užtikrina LR darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo, LR darbo kodekso, poįstatyminių aktų ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų vykdymą: <...> imasi priemonių, kad <...> darbo vietos, darbo priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus“, bei netinkamai naudojo kolektyvines saugos priemones: neužtikrino, kad siurblinė būtų aptverta šulinio aptvarais, nenaudojo kitų lygiaverčių apsaugos priemonių, neįvertino būsimų darbų aukštyje rizikos, taip pažeidė Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT-5-00 21 punkto, numatančio, kad „šuliniai, šurfai ir <...> turi būti uždengti dangčiais, skydais arba aptverti. Aptvarai, apsaugantys nuo kritimo iš aukščio, turi būti ne žemesni kaip 1,1 m, su porankiu viršuje, 0,15 m aukščio ištisine papėdės juosta apačioje ir 0,5 m aukštyje nuo pakloto paviršiaus – su viduriniu tašeliu, arba būtina naudoti kitas lygiavertes apsaugos priemones, bei 46 punkto reikalavimus, numatančio kad „priemonės, skirtos darbo vietai paaukštinti, turi būti stabilios, <...>, jei jos aukštesnės kaip 1,3 m – privalo turėti aptvarus, apsaugančius darbuotojus nuo kritimo“ reikalavimus,

dėl to 2012 m. kovo 6 d., apie 12.30 val., statybos objekte (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu V. B., atlikdamas siurblinės šulinio rekonstrukcijos darbus, nukrito nuo mobilaus bokštelio į 8 metrų gylio šulinį ant betoninės dangos ir patyrė stiprų galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis akių vokuose, nosies nugarėlėje ir smakre, muštines žaizdas kairiame antakyje ir apatinėje lūpoje, kraujosruvas kaktos ir abiejų smilkinių minkštuosiuose audiniuose, apatinio žandikaulio abiejų pusių lūžius, kaktikaulio skeveldrinį lūžį, kaukolės pamato priekinių duobių kaulų lūžius, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių kaktinių ir momeninių skilčių dangalais, galvos smegenų abiejų pusrutulių kaktinių skilčių sumušimą, besikomplikavusį į galvos smegenų pabrinkimą, ir nuo patirtų sužalojimų 2012 m. kovo 6 d. apie 12.30 val. mirė.

M. G. taip pat buvo kaltinamas pažeidęs Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 2 punkto reikalavimus, numatančius kad „<...> nustačius, kad darbuotojų saugos ir sveikatos būklė neatitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų, reikalavimų, darbdaviui atstovaujantis asmuo organizuoja reikiamų priemonių parengimą ir jų įgyvendinimą“, nes prieš pradedant darbą ir darbo metu nepatikrino V. B. blaivumo. Ši kaltinimo dalis nepagrįsta, kadangi nepaneigta, jog V. B. alkoholį vartojo pietų pertraukos metu; byloje jokių duomenų, jog jis neblaivus būtų buvęs iki M. G. išvykstant iš statybos objekto prieš pietus, nėra, nelaimingas atsitikimas įvyko iš karto po pietų pertraukos, kai M. G. į statybos objektą dar nebuvo atvykęs, todėl jis V. B. neblaivumo nustatyti ir į jį reaguoti negalėjo, t. y. dėl V. B. girtumo nenustatymo M. G. kaltės nėra. Dėl paminėtų priežasčių ši aplinkybė iš kaltinimo M. G. šalinama.

Taip pat nepagrįstai M. G. buvo kaltinamas ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies reikalavimų, numatančių, kad „kiekvieno darbuotojo pareiga yra vykdyti įmones darbuotojų saugos ir sveikatos norminių dokumentų reikalavimus ir darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, su kuriais jie supažindinti ir apmokyti juos vykdyti, ir kaip galima labiau rūpintis savo ir kitų darbuotojų sauga ir sveikata remiantis savo žiniomis ir vadovaujantis padalinio vadovo, darbdaviui atstovaujančio asmens, duotais nurodymais“, pažeidimo, nes šis straipsnis yra įstatymo II skirsnyje, reglamentuojančiame darbuotojo pareigas ir teises, o nagrinėjamu atveju M. G. yra darbdavio atstovas, todėl jam ši įstatymo nuostata netaikytina.

Taigi pirmiau aptartų įrodymų visetu neginčijamai įrodyta, kad M. G., būdamas darbdavio įgaliotu asmeniu vykdyti teisės aktuose numatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, šias savo pareigas atliko netinkamai ir dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu darbo vietoje žuvo žmogus. Tokia M. G. veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 176 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, todėl jis baustinas.

Skirdamas M. G. bausmę, teismas atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, į tai, kad M. G. padarytas nusikaltimas yra neatsargus – byloje nėra jokių įrodymų, kad M. G. teisės aktus darbo saugos srityje nagrinėjamu atveju pažeidė siekdamas ar norėdamas V. B. mirties, ar sąmoningai leisdamas tokioms pasekmėms atsirasti, todėl, atsižvelgiant į M. G. kvalifikaciją bei nustatytų teisės aktų darbų saugos srityje pažeidimų akivaizdumą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju jis padarė neatsargų nusikaltimą, dėl nusikalstamo pasitikėjimo, t. y. kad M. G., numatydamas, kad dėl jo neteisėto neveikimo gali atsirasti BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių, jų nesiekė ir nenorėjo bei lengvabūdiškai tikėjosi neigiamų padarinių išvengti. Taip pat teismas, spręsdamas bausmės skyrimo M. G. klausimą, atsižvelgia į tai, kad dėl jo nusikalstamo pasitikėjimo atsirado itin sunkūs, neatitaisomi padariniai – žuvo žmogus, kartu atsižvelgia ir į tai, kad žūties metu V. B. buvo labai girtas, ir nėra jokio pagrindo manyti, kad tokia žuvusiojo būsena, o kartu ir elgesys būnant tokios būsenos neturėjo įtakos pasekmėms atsirasti. Tačiau 2012-02-27 AB (duomenys neskelbtini) statybos tresto filialo „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiojo inžinieriaus K. K. darbų vadovui M. G. išduotoje paskyroje-leidime objekte (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atlikti nuotėkų siurblinės rekonstrukciją nurodyta, kad dirbti šiame objekte buvo paskirtas ir V. B. (1 t., b. l. 143–144). Šiame sąraše esantiems darbininkams, be nurodytų darbų eigoje būtinų vykdyti priemonių, yra įtrauktas reikalavimas naudoti apsaugines priemones, dėvėti signalinius rūbus, šalmą, saugos diržus ir pan. Taip pat iš paskyros-leidimo matyti, kad už šių priemonių įvykdymą atsakingi visi sąraše esantys darbininkai, taip pat ir V. B. (1 t., b. l. 143). Darbuotojų saugos ir sveikatos instruktavimų darbo vietoje registravimo žurnale (t. 1, b. l. 161–162) užfiksuota, kad V. B. buvo instruktuotas pagal AB (duomenys neskelbtini) statybos tresto Betonuotojo darbuotojų saugos ir sveikatos instrukciją Nr. 126 (t. 1, b. l. 145–160). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad instrukcijos 9 punkte numatyta, kad betonuotojas turi teisę atsisakyti dirbti ir nutraukti darbus, kai dirbama neįrengus kolektyvinių apsaugos priemonių arba betonuotojas neaprūpinamas asmeninėmis apsaugos priemonėmis. Taigi vertinant šiuos duomenis bei tai, kad V. B. AB (duomenys neskelbtini) statybos tresto filiale „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2000 metų (1 t., b. l. 124–127), darytina išvada, kad V. B., būdamas pakankamai patyręs darbuotojas ir esant nesaugiai darbo aplinkai, turėjo galimybę atsisakyti dirbti, tačiau to nepadarė t. y. pats elgėsi rizikingai. Dėl šių aplinkybių kolegija pripažįsta M. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, t. y., veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Atsižvelgiama taip pat į tai, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, kad jis anksčiau neteistas, charakterizuojamas išimtinai teigiamai, ir pagal BK 55 straipsnio nuostatą M. G. skiriama BK 176 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – bauda, savo dydžiu mažesnė už BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punkte numatytą šios bausmės rūšies vidurkį.

Nukentėjusiosios D. B., I. B. ir J. B. byloje M. G. ir darbdaviui AB (duomenys neskelbtini) statybos tresto filialui „(duomenys neskelbtini)“ yra pareiškusios civilinius ieškinius neturtinei žalai atlyginti – kiekviena po 100 000 litų (28 962 eurų), atsiradusiai dėl V. B. mirties. Be to, D. B. iš civilinių atsakovų reikalauja priteisti 10 394 litus (3010,31 euro) turtinės žalos atlyginimo – 2482 litus (718,84 euro) už gedulingus pietus po V. B. laidotuvių, 6000 litų (1737,72 euro) už paminklą ir kapavietės sutvarkymą ir 1912 litų (553,75 euro) mirusiojo paminėjimo po mirties metinių išlaidas.

Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai tenkinami iš dalies.

Įstatymai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 109 straipsnis, 111 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 3 dalis) nustato nukentėjusio nuo teisės pažeidimo asmens teisę reikalauti žalos atlyginimo ne tik iš kaltininko, bet ir iš už jo veikas materialiai atsakingų asmenų, jeigu šie asmenys pagal įstatymą privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą. Samdantis darbuotojus asmuo atlygina žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo, einančio darbines (tarnybines) pareigas, kaltės (CK 6.264 straipsnis), įskaitant ir neturtinę žalą.

Šioje byloje nustatant asmenį, atsakingą už nagrinėjamu nusikaltimu padarytą žalą, vadovaujamasi pirmiau nurodytais įstatymais, ir kolegija konstatuoja, kad žalą šiuo atveju privalo atlyginti M. G. darbdavys – AB (duomenys neskelbtini) statybos tresto filialas „(duomenys neskelbtini)“.

Byloje yra duomenų apie tai, kad M. G. darbdavys nagrinėjamo įvykio metu turėjo galiojančią civilinės atsakomybės draudimo sutartį su draudimo bendrove ERGO Insurance SE Lietuvos filialu Darbdavio civilinės atsakomybės draudimo taisyklėse (ERGO Lietuva, (duomenys neskelbtini)) Nr. 051 nurodytomis sąlygomis. Šių taisyklių (3 t., b. l. 108–111) 4.1.2 punkte yra nurodyta, kad „<...> jeigu darbdavio civilinės atsakomybės sutartyje nėra aiškiai nustatyta kitaip, draudžiamaisiais įvykiais nelaikomi atvejai, kai reikalaujama atlyginti žalą, kuri buvo padaryta ar atsirado nukentėjusiajam asmeniui dėl to, kad nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio <...>“ Byloje nėra duomenų, kad toks įvykis sutartyje tarp M. G. darbdavio ir draudimo įmonės būtų numatytas kaip draudžiamasis, o, kaip nurodyta šiame nuosprendyje pirmiau, kolegija padarė išvadą, kad V. B. girtumas turėjo įtakos nagrinėjamo nelaimingo atsitikimo pasekmėms, todėl pagal CK 6.254 straipsnį draudimo bendrovės ERGO Insurance SE Lietuvos filialas šiuo atveju nėra tinkamas civilinis atsakovas ir nukentėjusiųjų civilinius ieškinius privalo atlyginti M. G. darbdavys – AB (duomenys neskelbtini) statybos tresto filialas „(duomenys neskelbtini)“.

D. B. civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo visiškai įrodytas ir pagrįstas dėl išlaidų už gedulingus pietus po V. B. laidotuvių bei už paminklą ir kapavietės sutvarkymą – šios išlaidos yra realios, pagrįstos įrodymais, būtinos pagal susiklosčiusias tradicijas, todėl ši ieškinio dalis tenkinama, mažinant ją Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės apsaugos skyriaus išmokėtos vienkartinės laidojimo pašalpos dydžiu (1040 litų, t. y. 301,20 eurų) (3 t., b. l. 37). Tačiau svečių maitinimo išlaidos minint V. B. mirties metines nėra niekaip tiesiogiai susijusios su mirusiojo pagerbimu – tai puikiausiai galima padaryti be vaišių dideliam būriui žmonių, tiesiog aplankant kapą. Dėl šios priežasties ši D. B. ieškinio dalis netenkinama.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatą neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog sutuoktinio bei tėvo, su kuriuo abi dukros, nors ir būdamos sulaukusios pilnametystės, kartu gyveno iki jo mirties (1 t., b. l. 206), netektis ieškovėms sukėlė sunkius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, emocinę depresiją, todėl neturtinė žala joms turi būti atlyginta. Tačiau, nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama ne tik į tai, kad nagrinėjamo nelaimingo atsitikimo metu buvo sukeltos neatitaisomos pasekmės ir dėl jų nukentėjusioms buvo padaryta neturtinė žala, bet ir į tai, kad ši žala buvo padaryta ne tyčia, o dėl kaltininko neatsargumo, taip pat į tai, kad šiai žalai atsirasti įtakos turėjo ir paties žuvusiojo didelis girtumas bei rizikingas elgesys, taip pat į sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), todėl kiekvienai nukentėjusiajai priteisiama po 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Taip pat byloje yra duomenų apie tai, kad nukentėjusioji D. B. ikiteisminio tyrimo metu ir šią baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmos bei apeliacinės instancijos teisme naudojosi advokatų paslaugomis, kuriems sumokėjo iš viso 1018,86 Eur (3 t., b. l. 25–27, t. 5, b. l. 127). Taip pat yra duomenų apie tai, kad I. B. ir J. B. naudojosi advokato paslaugomis, kuriam sumokėjo po 50 Eur. Šios išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš M. G. (BPK 105 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nuosprendį, kuriuo M. G. pagal BK 176 straipsnio 1 dalį išteisintas panaikinti ir priimti naują nuosprendį: M. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 176 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam bausmę – 25 MGL (941,5 eurų) baudą, nustatant, kad bauda turi būti sumokėta per 6 mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Priteisti iš AB (duomenys neskelbtini) statybos tresto filialo „(duomenys neskelbtini)“ D. B., I. B. ir J. B. po 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimo kiekvienai.

Priteisti iš AB (duomenys neskelbtini) statybos tresto filialo „(duomenys neskelbtini)“ D. B. 2155,36 euro turtinės žalos atlyginimo. D. B. ieškinį dėl 553,75 eurų priteisimo atmesti.

Išieškoti iš M. G. 1018,86 euro D. B., po 50 eurų I. B. ir J. B. proceso išlaidų.