Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-02-17 · Administracinė byla Nr. I-178-426/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-02-17
Bylos Nr.
I-178-426/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
E. N.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-178-426/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03453-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 17 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė,dalyvaujant pareiškėjams E. N. ir E. N.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. N. ir E. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjai E. N. ir E. N. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Skunde (b. l. 1–3) nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015-01-28 raštu Nr. BR-432 jiems buvo suteiktas leidimas ilgalaikiams pasimatymams. Lukiškių TI-K 2015-02-13 raštu Nr. 9-2928 atsisakė suteikti ilgalaikius pasimatymus. Mano, kad įstaiga neteisėtai atsisakė vykdyti teismo leidimą. Tokius Lukiškių TI-K veiksmus pareiškėjai laiko neteisėtais. Sutuoktiniai negalėjo palaikyti artimų ryšių, patyrė dvasinius išgyvenimus, moralines kančias. Dėl to E. N. pablogėjo sveikata, nuolat lankėsi pas psichologus, nes negalėjo pabendrauti su žmona. E. N. tvirtina, jog taip pat stipriai išgyveno dėl negalėjimo kartu pabūti su sutuoktiniu, patyrė dvasines kančias, išgyvenimus. Pareiškėjai mano, kad buvo griaunami jų šeimyniniai santykiai.

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaujantis Lietuvos valstybę, teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 16–19) nurodė, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 22 str. įtvirtinta suimtųjų teisė pasimatyti. Minėto straipsnio 2 d. numatyta, kad vienas pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K neįrengta ilgalaikių pasimatymų kambarių. Pažymėjo, kad pareiškėjams pasimatymai šioje įstaigoje vyko taip, kaip numato teisės aktai, reglamentuojantys suimtųjų pasimatymų teisę. Atsakovė atkreipia dėmesį, jog Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymo kambarių. Tokių pasimatymų suteikimo tvarka nenumatyta Tardymo izoliatorių tvarkos taisyklėse. Atsiliepime akcentuoja, jog įstaiga neturi pagrindo savavališkai keisti Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų.

Atsakovės įgaliota institucija paaiškina, jog 2015-02-13 atsakyme pareiškėjams pateikta išsami informacija į jų 2015-01-28 raštą.

Atsiliepime atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė jiems konkrečias neigiamas pasekmes. Mano, jog nėra priežastinio ryšio dėl skunde išdėstytų aplinkybių, kurios galėjo įtakoti žalos atsiradimą. Prašo atmesti skundą.

Teismo posėdyje pareiškėjai palaikė skundo reikalavimą. E. N. papildomai paaiškino, kad 2 metus nesimatė su sutuoktine, nors teismas ir leido. Pasak pareiškėjo, nuteistiesiems pasimatymai leidžiami, o suimtiesiems – ne. Patalpos pasimatymams įrengtos 2015-01-01. Mano, kad atsakovės įgaliota institucija nevykdė tiesioginių pareigų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies

Byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 str. numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2012-03-14 iki 2015-04-30 buvo laikomas Lukiškių TI-K (b. l. 34).

Vilniaus apygardos teismas 2015-01-28 raštu Nr. BR432 (b. l. 5) sutiko, jog E. N. būtų suteikti ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktiniu E. N..

Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 22 str. 1 d. (redakcija, galiojusi pareiškėjo sulaikymo metu, t. y. nuo 2013-01-01 iki 2015-09-01) numatyta, jog suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip 2 valandas. Bausmių vykdymo kodekso 94 str. 1 d. buvo numatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Sisteminė šių teisės aktų analizė duoda pagrindą daryti išvadą, kad ginčo laikotarpiu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus suimtiesiems asmenims galėjo būti suteikti leidimai tik trumpalaikiams pasimatymams.

Šiuo klausimu aktualus Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2013-07-09 sprendimas byloje Varnas prieš Lietuvą, kuriame EŽTT nusprendė, kad kardomajame kalinime esančiam asmeniui (suimtajam) pritaikius apribojimus pasimatyti su šeima (sutuoktine), kai nuteistiesiems asmenims tokie apribojimai buvo švelnesni (kardomajame kalinime esančiam asmeniui galėjo būti skiriamas 2 val. trukmės pasimatymas, o nuteistajam – 4 val., be to, nuteistasis turėjo galimybę turėti ilgalaikį pasimatymą, skyrėsi pasimatymų dažnumas ir kt.), buvo pažeisti Konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas). EŽTT šioje byloje paminėjo, kad Konvencija nėra aiškinama taip, jog susitariančios valstybės privalo numatyti ilgalaikius pasimatymus, tai yra sritis, kurioje susitariančios valstybės turi plačią nuožiūros laisvę nuspręsti, kokių veiksmų imtis tam, kad būtų užtikrintas Konvencijos laikymasis, atsižvelgiant į visuomenės ir pavienių asmenų poreikius ir išteklius. Tačiau EŽTT pažymėjo, kad kardomasis asmens kalinimas gali būti laikomas asmens patekimu į skirtingą teisinę padėtį, kuri, nors gali būti taikoma priverstinai ir paprastai nustatoma laikinai, yra neatsiejamai susijusi su atskiro asmens aplinkybėmis bei jo egzistavimu. Tam, kad šis klausimas būtų nagrinėjamas pagal 14 straipsnį, turi būti skirtingai traktuojami asmenys, esantys analogiškoje arba palyginti panašioje padėtyje (žr., pvz., EŽTT 2007-11-13 sprendimas D. H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką, Nr. 57325/00). Reikalavimas įrodyti „analogišką padėtį“ nereiškia, kad lyginamos grupės turi būti identiškos. Tai, kad pareiškėjo padėtis nėra visiškai analogiška nuteistųjų padėčiai, bei tai, jog įvairios grupės skiriasi pagal tai, kokiu tikslu atimta jų laisvė, netrukdo taikyti 14 straipsnio. Turi būti įrodyta, kad, atsižvelgiant į jo skundo esmę, pareiškėjas atsidūrė palyginti panašioje padėtyje kaip ir tie, su kuriais elgiamasi kitaip. EŽTT konstatavo, kad skirtingas traktavimas yra diskriminuojantis, jei tokiam traktavimui nėra objektyvaus ir pagrįsto pagrindimo; kitaip tariant, jei tokiu traktavimu nesiekiama teisėto tikslo arba jei ar tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo nėra proporcingumu pagrįsto ryšio. Atkreipiamas dėmesys, kad byloje Varnas prieš Lietuvą EŽTT nustatė, jog Lietuvos teisės aktai iš esmės riboja kardomajame kalinime esančių asmenų teises į pasimatymus labiau negu nuteistų asmenų, laikomų pataisos namuose, kaip ir pareiškėjo atveju, todėl toks ribojimas galimas tik išimtiniais atvejais. Kadangi EŽTT nenustatė pateisinamų skirtingo traktavimo pagrindų, buvo konstatuotas EŽTK 8 ir 14 straipsnių pažeidimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau minėtos SVĮ 22 straipsnio nuostatos tiek, tiek, kiek jose nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, neatitinka Konvencijos nuostatų. Pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d., jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-343-858/2016).

Iš EŽTT sprendimo byloje Varnas prieš Lietuvą matyti, kad tiek pats peticiją EŽTT pateikęs asmuo, tiek jo sutuoktinė raštu prašė Lukiškių TI-K administracijos skirti jiems ilgalaikių pasimatymų, tačiau minėtos įstaigos sprendimais tai jiems nebuvo leista. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad į Vilniaus apygardos teismą pareiškėja E. N. kreipėsi su prašymu ir jai buvo suteikta teisė į ilgalaikius pasimatymus, tačiau Lukiškių TI-K atsisakė minėtą prašymą tenkinti. Tai rodo, kad minėtoje byloje ir šioje byloje faktinės aplinkybės iš esmės panašios.

Dėl pirmiau minėtų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo atstovo atsisakymas suteikti pareiškėjui ilgalaikius pasimatymus vien dėl to, jog SVĮ 22 straipsnyje suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus nėra nustatyta, neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 ir 14 straipsnių reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Taigi, šioje byloje yra pagrindas konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme.

Vertinant pareiškėjų patirtą žalą, pažymėtina, kad jiems ilgalaikiai pasimatymai suteikti Vilniaus apygardos teismo 2015-01-28 raštu, t. y. nuo šios datos įgijo galimybę realizuoti teisę į ilgalaikius pasimatymus. Taip pat byloje nustatyta, jog E. N. į laisvę paleistas 2015-04-30. Taigi, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (atsisakymas suteikti ilgalaikius pasimatymus) objektyviai truko nuo 2015-01-28 iki 2015-04-30 (apie 3 mėnesius).

Pareiškėjai skunde tvirtina, jog neturtinė žala pasireiškė tuo, jog patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, moralines kančias, E. N. pablogėjo sveikata, teko lankytis pas psichologus. Šias aplinkybes patvirtina Lukiškių TI-K 2015-02-06 raštas ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015-01-16 ir 2015-01-19 raštai. Teismo vertinimu, minėti raštai pareiškėjų nurodytų aplinkybių nepatvirtina, kadangi jų priėmimo metu net neegzistavo aplinkybės, kuriomis grindžiamas skundas. Lukiškių TI-K 2015-02-13 raštu atsisakė suteikti ilgalaikius pasimatymus, o minėti raštais surašyti dar iki to (2015-02-06, 2015-01-16 ir 2015-01-19), dėl šios priežasties jie net ir nežinojo apie atsisakymą suteikti ilgalaikius pasimatymus.

E. N. tvirtina, jog stipriai išgyveno, kadangi E. N. itin ilgą laiką buvo suimtas. Teismo vertinimu, minėtų aplinkybių nepatvirtina kiti pareiškėjų veiksmai. Nors tvirtina, jog ilgą laiką buvo laikomas Lukiškių TI-K (byloje nustatyta, jog nuo 2012-03-14), tačiau su prašymu dėl ilgalaikių pasimatymų kreipėsi tik 2015 m. Daugiau byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios įrodytų pareiškėjų patirtą neturtinę žalą (jos dydį).

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013-06-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo. Atsižvelgiant į pažeidimo mastą, trukmę (apie 3 mėnesius), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjai iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jiems buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Pareiškėjai neturtinę žalą grindžia bendro pobūdžio teiginiais (dideli dvasiniai išgyvenimai, kančios), kurie nėra detalizuoti, o tuo labiau nepagrįsti byloje esančiais duomenimis. Nors neturtinė žala grindžiama tuo, jog atsakovo atstovas griovė pareiškėjų šeimyninius santykius, tačiau byloje nėra pagrindo išvadai, jog šie santykiai buvo sugriauti ir galėtų sukelti didesnio pobūdžio neturtinę žalą. Byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjų nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjų teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–88 str., 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjų E. N. ir E. N. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pažeidė teisę į ilgalaikius pasimatymus.

Likusioje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė