Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-08-10 · Administracinė byla Nr. I-2310-463/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-08-10
Bylos Nr.
I-2310-463/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00297-2014-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
D. P.
Atsakovas
Infrastruktūros plėtros departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2310-463/2016(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00297-2014-8)Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Infrastruktūros plėtros departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja D. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Departamentas) jos naudai laikotarpiu nuo 2011-01-14 iki 2013-03-19 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1 042,63 Eur (3 600 Lt) sumą, kuri atitinka skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų apskaičiuotas ir išmokėtas taikant iki 2009-05-01 galiojusius pareiginės algos koeficientų ir priedų už valstybės tarnautojų kvalifikacines klases dydžius (b. l. 17–20).

Pareiškėja skunde nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedai už kvalifikacines kategorijas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, todėl, pareiškėjos nuomone, jai turėtų būti priteista nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis, t. y. dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento bei priedo už kvalifikacinę klasę.

Pareiškėjai apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos. Byla nagrinėjama pareiškėjai nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovas Infrastruktūros plėtros departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos atsiliepime prašė bylą nutraukti, o nenutraukus – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad mokant darbo užmokestį pareiškėjai, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Sprendimai mokėti pareiškėjai darbo užmokestį buvo priimti iki minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo ir atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą. Ginčo santykiai bus sureguliuoti įstatymu ir nepriemoka išmokėta įstatyme nustatyta tvarka. Atsižvelgus į tai, prašė bylą nutraukti. Nesutiko su pareiškėjos prašoma priteisti suma ir nurodė, kad pareiškėjai neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 718,71 Eur (2 481,55 Lt) už laikotarpį nuo 2011-01-14 iki jos perkėlimo iš tarnybos dienos – 2013-03-19. Atsiliepime prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 30–32).

Atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti atsakovui nedalyvaujant, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Nustatyta, kad Departamento direktorius 2011-01-13 įsakymu Nr. P-5 perkėlė pareiškėją į aukštesnes pareigas, t. y. į Departamento Normų skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 11 kategorijos pareigas (b. l. 8), nuo 2011-03-01 – į Departamento Administracijos skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygis 11 kategorija) pareigas (b. l. 9); Departamento direktoriaus 2011-10-14 įsakymu jai suteikta III kvalifikacinė klasė (b. l. 10), Departamento direktorius 2012-01-17 įsakymu Nr. P-3 pareiškėjai pavedė vykdyti papildomas užduotis ir nustatė 40 procentų pareiginės algos priemoką (b. l. 11), Departamento direktoriaus 2012-018-07 įsakymu Nr. P-53 pareiškėjai suteikta antra kvalifikacinė klasė (b. l. 12); Departamento 2012-09-05 įsakymu pareiškėjai už papildomų užduočių atlikimą nustatyta 40 procentų pareiginės algos priemoka (b. l. 13); Departamento 2013-03-08 įsakymu Nr. P-15 pareiškėja nuo 2013-03-20 perkelta į Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 4-ojo audito departamento valstybinio auditoriaus pareigas (b. l. 36).

2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiškėjas gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Iš Departamento pateiktos pažymos matyti, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2011 m. sausio iki 2013 m. kovo mėnesio susidarė 718,71 Eur (2 481,55 Lt) darbo užmokesčio nepriemoka (b. l. 35). Šiuo atveju pareiškėjos skunde nurodytas laikotarpis ir suma, kurios neišmokėjo Departamentas, neatitinka atsakovo pateiktų duomenų. Teismas neturi pagrindo abejoti Departamento duomenų teisingumu, kurių neginčijo ir pareiškėja.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Grąžinimo įstatymas), pagal kurį visiems 2009 m. rugpjūčio–2013 m. spalio mėn. ėjusiems valstybės tarnautojų pareigas asmenims neišmokėta darbo užmokesčio dalis bus kompensuojama 2016–2020 m. laikotarpiu Vyriausybės nustatyta tvarka (2015-08-26 nutarimu Nr. 903).

Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Departamentas, kaip darbdavys, vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme nustatytomis sąlygomis, turi pareigą kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus, už tą laikotarpį, kai ji dirbo Departamente. Pažymėtina, kad skunde nurodyta prašoma suma ir ginčo laikotarpis neatitinka atsakovo pateiktų duomenų, tačiau, įvertinus ginčo esmę, tai neturi esminės reikšmės nagrinėjant pareiškėjos skundą. Pareiškėja skunde neginčijo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo teisėtumo.

Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 str., 88 str. 1 p., 132 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos D. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Jolanta Malijauskienė