- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-21
- Bylos Nr.
- 2A-153-186/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Žironas (pirm.), Romualda Janovičienė, Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- A. N., A. S.
- Atsakovas
- UADBB „Aon Lietuva"
- Advokatai
- Tomas Bagdanskis, Vitoldas Kumpa
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
kolegijos teisėjų Rasos Gudžiūnienės ir Romualdos Janovičienės
dalyvaujant ieškovui A. N.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų A. S. ir A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. S. ir A. N. ieškinį atsakovui UADBB „Aon Lietuva" dėl nekonkuravimo susitarimo nuostatų pripažinimo negaliojančiomis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai A. S. ir A. N. pareiškė ieškinį atsakovui UADBB „Aon Lietuva". Nurodė, kad 2006 m. vasario 7 d. sudarė darbo sutartis su atsakovu, o 2006 m. gegužės 5 d. buvo atleisti iš darbo. Kartu su darbo sutartimis buvo pasirašyti susitarimai dėl nekonkuravimo, kuriuose ieškovai įsipareigojo be atsakovo išankstinio raštiško sutikimo darbo sutarties galiojimo metu ir vienerius metus po darbo sutarties pasibaigimo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nedalyvauti draudimo versle susijusiame su bendrovės įtakos sfera ar jos klientais ar potencialiais klientais. Atsakovas įsipareigojo vienerius metus po darbo sutarties pasibaigimo mokėti ieškovams 40% pastovaus darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Ieškovai nurodė, kad tokie susitarimai draudžia jiems pasirinkti darbą ir darbo vietą. Ieškovai teigė, kad susitarimas dėl nekonkuravimo pasirašytas tik dėl darbo santykių ir jo reglamentavimui taikytinos darbo teisinius santykius reglamentuojančios normos. Nurodydami, kad darbo santykius reglamentuojančios teisės normos tokių susitarimų nenumato, o pagal Darbo kodekso 94 str. 2 d. negali būti nustatytos darbo sutarties sąlygos, blogesnės nei nustatytos Darbo kodekse, ieškovai prašė pripažinti negaliojančiomis šalių pasirašyto susitarimo dėl nekonkuravimo 2, 3, 4, 5, 7 punktų nuostatas, kuriuose yra išdėstyti aptarti jų teisių suvaržymai.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutiko.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto antras apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad LR DK 2 str. nustatytas laisvės pasirinkti darbą principas nėra absoliutus. Ieškovai su atsakovu darbo sutartį bei jos sutarties priedus pasirašė gera valia. Susitarimas dėl nekonkuravimo galiojo darbo santykių metu, o jiems pasibaigus konkurencijos draudimo apribojimai laikytini civiliniais santykiais. Nei galiojantis Darbo kodeksas, nei kiti darbo įstatymai nekonkuravimo susitarimų nenumato ir jų nereglamentuoja. Pagal CK 1.1 str. 3 d. Civilinio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs darbo įstatymai, Todėl, teismo nuomone, tarp ieškovų ir atsakovo sudarytiems nekonkuravimo susitarimams kaip įstatymo analogija turi būti taikomas CK 2.164 str., reglamentuojantis nekonkuravimo susitarimus su prekybos agentais. Teismas pabrėžė, kad atsakovas nekonkuravimo susitarimą pasirašė siekdamas apsaugoti verslo interesus, o ieškovai žinojo visas jo sudarymo pasekmes, neprieštaravo dėl kompensacijos dydžio, sutiko su visomis sąlygomis. Teismas nusprendė, kad ieškinys nepagrįstas.
Šalies argumentai
Ieškovai padavė apeliacinį skundą. Prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir nauju sprendimu ieškinį patenkinti. Skunde nurodo, kad ieškovai buvo priversti pasirašyti ginčijamą susitarimą, nes priešingu atveju jiems nebuvo galimybės dirbti atsakovo įmonėje. Teismas, apeliantų teigimu, neteisingai nusprendė, kad pasibaigus darbo santykiams nekonkuravimo susitarimui taikomos civilinės teisės normos, nes nesant darbo santykių toks susitarimas nebūtų pasirašytas. Pažymi, kad pats susitarimas apima nekonkuravimo įsipareigojimą tiek darbo santykių metu, tiek ir jiems pasibaigus. Apeliantai nurodo, kad teismas nepagrįstai šioje byloje pagal įstatymo analogiją taikė CK 2.164 str., reglamentuojantį galimybę sudaryti nekonkuravimo sutartis su prekybos agentais, nes tokio agento ir darbuotojo veikla yra skirtingo pobūdžio. Skundžiamame sprendime, nurodoma skunde, teismas netinkamai taikė teismų praktiką, nes jame paminėtos Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo nutartys priimtos bylose, kuriose ginčijami nekonkuravimo susitarimai buvo sudaryti dar galiojant šiuo metu netekusiam galios LR Prekybos įstatymui. Apeliantų nuomone nekonkuravimo susitarimai pažeidžia LR DK 94 str., draudžiantį pabloginti darbuotojo padėtį.
Atsiliepimas
Atsakovas UADBB „Aon Lietuva" padavė atsiliepimą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.
Sprendimas paliekamas nepakeistas.
Galiojančios teisės normos nekonkuravimo santykių tiesiogiai nereglamentuoja. Teismų praktika šiuo klausimu vienareikšmiškai ir kategoriškai nėra suformuota. Esant tokiai teisinei situacijai spendžiant bylą reikalinga taikytinų teisės normų ir ginčijamų susitarimų analizė. Apeliantai, prašydami susitarimus dėl nekonkuravimo pripažinti negaliojančiais, remiasi Darbo kodekso 94 str. 2 d. Šioje įstatymo normoje pasakyta, kad šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis Kodeksas, įstatymai, kiti norminiai aktai ir kolektyvinė sutartis. Tačiau ne bet kokia darbo įstatymuose nenumatyta darbo sutarties sąlyga (ar papildomas darbdavio ir darbuotojo susitarimas) reiškia darbuotojo padėties pabloginimą. Darbo sutarties sąlygos yra numatytos Darbo kodekso 95 straipsnyje. Šio straipsnio 4 d. nustatyta, kad šalių susitarimu gali būti sulygstama ir dėl kitų darbo sutarties sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti (išbandymo, profesijų jungimo ir kt.). Vadinasi darbo sutarties šalys gali sudaryti bet kokį tarpusavyje suderintą įstatymuose nenumatytą darbo sutarties sąlygą ar papildomą susitarimą, ir toks susitarimas bus galiojantis, jei neprieštaraus įstatymui bei nepablogins darbuotojo padėties. Ieškovai nenurodė teisės normos, draudžiančios sudaryti susitarimą dėl nekonkuravimo. Ieškinys gali būti tenkinamas tik nustačius, kad susitarimai dėl nekonkuravimo blogina darbuotojų, šiuo atveju ieškovų, padėtį. Nustatyti, ar susitarimai blogina ieškovų padėtį galima tik išaiškinus susitarimų esmę. Darbo įstatymai sutarčių aiškinimo taisyklių nenumato, todėl pagal įstatymo analogiją taikytinos CK 6.193-6.195 straipsniuose nustatytos taisyklės bei atsižvelgtina į Aukščiausiojo Teismo praktiką. Aiškinant sutartį (susitarimus) reikalinga nustatyti jos esmę ir tikslą, sudarymo aplinkybes, šalių padėtį ir jų santykius iki susitarimų sudarymo ir po to, reikšmę turi tikrieji šalių ketinimai, tikroji valia, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo. Be to šioje byloje, turint omenyje ginčo esmę, svarbus ieškovų darbinių funkcijų pobūdis. Atsakovas UADBB „Aon Lietuva" yra draudimo brokerio bendrovė. Ieškovas A. S. į darbą priimtas draudimo brokerio pareigoms, o ieškovas A. N. – grupės vadovo pareigoms. Ieškovas A. N. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad iki įsidarbinimo pas atsakovą abu ieškovai dirbo draudimo brokerio bendrovėje „Viralita“, kurią nupirko atsakovas. Ir ieškovas A. N. ir atsakovo atstovas G. K. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad nuo ieškovų įsidarbinimo UADBB „Aon Lietuva" priklausė ne tik sandorio (bendrovės „Viralita“ pirkimo) kaina, bet ir pats sandorio sudarymas t.y ieškovams atsisakius dirbti pas atsakovą bendrovės pirkimo sandoris galėjo neįvykti. A. N. paaiškino, kad jo sutikimas dirbti UADBB „Aon Lietuva" buvo naudingas ne tiek jam ar atsakovui, kiek asmenims, parduodantiems bendrovę „Viralita“ ir ieškovas apsisprendė jiems pagelbėti sudarant „Viralitos“ pardavimo sandorį. Kaip jau minėta, vienas atsakovas įsidarbino draudimo brokeriu, kitas – draudimo brokerių grupės vadovu. LR Draudimo įstatymo 5 str. 2 d. nustatyta, kad draudimo brokeriai verčiasi draudimo ir perdraudimo tarpininkavimo veikla. To paties įstatymo 2 str. 25 d. nurodyta, kad draudimo tarpininkavimas yra ūkinė komercinė veikla. Tokia veikla turi teisę verstis ir atitinkami fiziniai asmenys (LR Draudimo įstatymo 5 str. 1 d.). Šalys neneigia, kad ieškovų sukaupta patirtis ir susiklostę verslo ryšiai buvo svarbi aplinkybė sudarant bendrovės „Viralitos“ pardavimo sandorį. Be to, nekonkuravimo susitarimas yra atsakovo bendrovės nustatyta būtina sąlyga darbuotojams. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovai nekonkuravimo susitarimus pasirašė sąmoningai, suprasdami jų reikšmę ir pasekmes atsakovo verslui bei savo darbinei veiklai ir ateičiai. Ieškovai teisingai nurodo, kad nepasirašius nekonkuravimo susitarimų su jais nebūtų sudarytos darbo sutartys. Tačiau šiuo atveju nekonkuravimo susitarimų negalima vertinti kaip priverstinės sąlygos, kurią darbdavys vienašališkai ir priverstinai primetė darbuotojui. Šalių darbo sutartys sudarytos po derybų, kuriose buvo įvertintos įvairios aplinkybės (pvz. atsižvelgiant į ieškovų patirtį ir įdirbį draudimo srityje jiems buvo nustatyti skirtingo dydžio darbo užmokestis). Ieškovai negalėjo sudaryti darbo sutarties su atsakovu nepasirašydami nekonkuravimo sutarimų, tačiau turėjo alternatyvą – neatsižvelgiant į vykstančias derybas dėl „Viralitos“ pardavimo pasinaudoti savo turima kvalifikacija bei verslo ryšiais ir profesinę veiklą tęsti kitomis, su atsakovu nesusijusiomis sąlygomis. Esant tokioms aplinkybėms ieškovų teiginys, kad ginčijami susitarimai neatitinka Darbo kodekso 94 str. 2 d. draudžiančios nustatyti darbo sutarties sąlygas, blogesnes nei nustatytos Darbo kodekse, nepagrįstas. Šiuo atveju, atsižvelgiant į ieškovų profesijos ir jų darbinių funkcijų pas atsakovą komercinį pobūdį darytina išvada, jog nekonkuravimo susitarimas būtinas atsakovo verslo apsaugai. Vadinasi pirmosios instancijos teismas per įstatymo analogiją teisėtai taikė CK 2.164 str., kuris reglamentuoja nekonkuravimo susitarimus su prekybos agentais, nes draudimo brokeris, kaip ir prekybos agentas verčiasi komercine ūkine veikla, susijusia su tarpininkavimu. Atmestinas apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teismų praktiką, kadangi skundžiamame sprendime minimos Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose, kuriose ginčijami nekonkuravimo susitarimai buvo sudaryti dar galiojant LR Prekybos įstatymui. Iš tikro, Prekybos įstatymas nustojo galios 2001 m. lapkričio 13 d. Tačiau netekus galios Prekybos įstatymo 12 str., reglamentavusiam prekybos tarnautojo darbo ypatybes, šiuo metu nekonkuravimo susitarimų galimybė yra nustatyta paminėtame CK 2.164 str. Spręsdami bylas teismai taikė galiojančius įstatymus.
Pažymėtina, kad atsakovas sąžiningai vykdė nekonkuravimo susitarimo sąlygas ir mokėjo ieškovams sulygtas kompensacijas. Ieškovų argumentai dėl kompensacijų dydžio neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo, nes kompensacijų dydžio ar jų struktūros ieškovai šioje byloje neginčija.
Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330 str.) numatytų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1p.).
Atmetant apeliacinį skundą iš ieškovų atsakovui priteisiamos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (CPK 98 str.). Prašomų priteisti išlaidų dydis mažinamas atsižvelgiant į bylos apimtį apeliacinės instancijos teisme, į LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d, įsakymu Nr. 1R-85 įsakymu patvirtintas rekomendacijas bei į šalių padėtį.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas
nutarė:
Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovui UADBB „Aon Lietuva" iš ieškovų A. S. ir A. N. priteisti po 200 (du šimtus) Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.