Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio,

gynėjams advokatams: Jolantai Savickaitei, Jolantai Teresei Litvinskienei, Valentinui Staugaičiui, Laimai Balčiūnienei, Vytautei Ladigaitei-Balčiūnienei, Jonui Burneikiui, Birutei Strimaitytei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros ONKT skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, nukentėjusiųjų G. L. ir J. L. bei nuteistųjų N. J. , M. A. , R. P. , D. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 str. 1 d. ir nubaustas 20 MGL (2 500 Lt) dydžio bauda;

N. J. pripažintas kaltu pagal BK 235 str. 1 d. ir nubaustas 20 MGL (2 500 Lt) dydžio bauda;

R. P. pripažintas kaltu pagal BK 235 str. 1 d. ir nubaustas 20 MGL (2 500 Lt) dydžio bauda;

M. A. pripažintas kaltu pagal BK 235 str. 1 d. ir nubaustas 20 MGL (2 500 Lt) dydžio bauda;

H. K. ir R. J. pagal BK 235 str. 1 d. išteisinti nepadarę veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių;

Č. D. pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 7 p. išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo šio nusikaltimo padaryme.

Nukentėjusiųjų J. L. , G. L. ir Ž. L. – J. L. civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. ir N. J. pripažinti kaltais dėl to, kad baudžiamojoje byloje, būdami liudytojais bei pasirašytinai įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2003 m. rugpjūčio 21 d. Šiaulių apygardos prokuratūros tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Šiauliai, ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-0332-03 dėl pasikėsinimo nužudyti G. L. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, davė melagingus parodymus, nurodydami, jog jie 2003 m. birželio 1 d. vakare buvo kartu su Č. D. ir, tik sužinoję apie įvykį, Č. D. automobiliu „Toyota 4 Runner“, valst. nr. (duomenys neskelbtini), važiavo į įvykio vietą, kur buvo įvykusi G. L. vairuojamo automobilio „Seat Toledo“, valst. nr.(duomenys neskelbtini), avarija, tačiau iš telefoninių pokalbių suvestinių nustatyta, kad Č. D. su savo automobiliu persekiojo G. L. automobilį prieš įvykstant šio automobilio avarijai.

R. P. pripažintas kaltu dėl to, kad baudžiamojoje byloje, būdamas liudytoju bei pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2003 m. rugpjūčio 25 d. Šiaulių apygardos prokuratūros tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Šiauliai, ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-0332-03 dėl pasikėsinimo nužudyti G. L. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, davė melagingus parodymus, nurodydamas, jog jis 2003 m. birželio 1 d. vakare matė Raseinių miesto centre, automobilių aikštelėje prie vaistinės Č. D. , prieš sužinant apie G. L. vairuojamo automobilio avariją, ir, tik sužinojus apie minėtą įvykį prie Dubysos upės, Č. D. su savo automobiliu „Toyota 4 Runner“, valst. nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo D. V. ir N. J. , nuvažiavo jo pažiūrėti, tačiau iš telefoninių pokalbių suvestinių nustatyta, kad Č. D. su savo automobiliu persekiojo G. L. automobilį prieš įvykstant šio automobilio avarijai ir, įvykus autoįvykiui, jis nebuvo miesto centre prie vaistinės esančioje automobilių aikštelėje.

M. A. pripažintas kaltu dėl to, kad baudžiamojoje byloje, būdamas liudytoju bei pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2003 m. rugpjūčio 25 d. Šiaulių apygardos prokuratūros tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Šiauliai, ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-0332-03 dėl pasikėsinimo nužudyti G. L. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, davė melagingus parodymus, nurodydamas, jog jis 2003 m. birželio 1 d. vakare matė Raseinių miesto centre, automobilių aikštelėje prie vaistinės Č. D. , prieš sužinant apie G. L. vairuojamo automobilio avariją, ir tik sužinojus apie minėtą įvykį prie Dubysos upės, Č. D. su savo automobiliu „Toyota 4 Runner“, valst. nr. (duomenys neskelbtini), nuvažiavo jo pažiūrėti, tačiau iš telefoninių pokalbių suvestinių nustatyta, kad Č. D. su savo automobiliu persekiojo G. L. automobilį prieš įvykstant šio automobilio avarijai ir, įvykus autoįvykiui, jis nebuvo miesto centre prie vaistinės esančioje automobilių aikštelėje.

Č. D. buvo kaltinamas tuo, jog 2003 m. birželio 1 d., apie 23.30 val., Raseinių raj., kelyje Raseiniai - Baisogala ties Ginčaičių km., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pasikėsino kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudyti G. L. , t. y. vairuodamas savo nuosavą automobilį „Toyota 4 Runner“, valst. nr. (duomenys neskelbtini), kartu važiuodamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, persekiojo G. L. , važiavusį su žmona J. L. ir mažamečiu vaiku Ž. L. automobiliu „Seat Toledo“, valst. nr(duomenys neskelbtini), kurį apšaudė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, važiavę kartu su Č. D. , ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu šaunamuoju ginklu, padarydami G. L. vairuojamam „Seat Toledo“, automobiliui 36 šautinius pažeidimus, dėl ko G. L. , nesuvaldęs vairuojamo automobilio, nuvažiavo nuo kelio, vertėsi bei buvo sunkiai sužaloti G. L. , kuriam nustatyti odos nubrozdinimai kūne, galvoje, muštinė žaizda smakre, kairės ausies išorinės landos plyšimas, galvos smegenų sumušimai, kraujo išsiliejimas po voratinkliniu dangalu, kairės pusės 3-4-5-6 šonkaulių lūžimai, kas sukėlė kraujo susikaupimą krūtinplėvės ertmėje (400 ml), plaučių uždegimą, dešinės pusės galūnių dalinį paralyžių, mažametė Ž. L. , kuriai nustatyti odos nubrozdinimai kūne, muštinė žaizda viršugalvyje, galvos smegenų sukrėtimas, kairio momenkaulio įspaustinis lūžimas, kairio alkūnkaulio ir stipinkaulio, kairio šlaunikaulio lūžimas bei nežymiai sužalota J. L. , kuriai nustatyta plėštinė žaizda kaktos kairėje pusėje - viršugalvyje, galvos smegenų sukrėtimas, kūno sumušimas, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes įvykio vietoje sustojo greitosios pagalbos ekipažas.

Č. D. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 7 p. ir nuteisti aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme bei tenkinti nukentėjusiųjų J. L. , G. L. ir Ž. L. įstatyminės atstovės – J. L. civilinius ieškinius;

H. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d. ir nubausti 40 MGL dydžio baudą;

R. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d. ir nubausti 40 MGL dydžio baudą;

Nuteistasis M. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nesutikdamas su teismo nuosprendžiu, ir teigdamas, kad jokio nusikaltimo neįvykdė, davė teisingus, o ne melagingus parodymus, apeliantas nurodo argumentus, analogiškus nuteistojo R. P. apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo bei nukentėjusiųjų G. L. ir J. L. apeliacinius skundus patenkinti, o nuteistųjų N. J. , M. A. , R. P. , D. V. apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji N. J. , R. P. , D. V. bei jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus patenkinti, nuteistojo M. A. gynėja prašė jos ginamojo apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis Č. D. ir jo gynėjas prašė prokuroro bei nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti, išteisintieji H. K. ir R. J. bei jų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo bei nukentėjusiųjų G. L. ir J. L. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o nuteistųjų N. J. , M. A. , R. P. , D. V. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl Č. D. išteisinimo pasikėsinus nužudyti G. L. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu

Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punkto 1 dalyje nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tačiau to paties punkto antroje dalyje nurodyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Šiuo atveju apygardos teismas neišnaudojo visų galimybių, nepakankamai atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, turinčias esminės reikšmės, sprendžiant Č. D. kaltės klausimą, byloje surinktus įrodymus vertino atskirai, o ne jų visumą.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas nepagrįstai išteisino Č. D. dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų padarymo motyvuodamas tuo, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog Č. D. automobiliu „Toyota 4 Runner“ persekiojo ir vijosi G. L. vairuojamą automobilį, ko pasėkoje G. L. , nesuvaldęs automobilio, nuvažiavo nuo kelio, vertėsi bei autoįvykio metu G. L. ir Ž. L. buvo padaryti sunkūs sveikatos sutrikdymai, o J. L. nežymus sveikatos sutrikdymas.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis G. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme iš esmės nuosekliai parodė, kad įvykio dieną kartu su žmona ir dukra važiavo namo. Raseinių m., prie vaistinės aikštės, matė daug automobilių. Prie savo namų matė Č. D. „džipą“, automobilį vairavo Č. D. . Č. D. mašinoje sėdėjo ir kiti žmonės. Kitų automobilyje buvusių asmenų neįsidėmėjo, tačiau Č. D. tikrai matė sėdintį už vairo, pravažiuodamas pro šalį. Įvažiavimai į kiemą buvo užstatyti apie dešimčia automobilių. „Džipas“ buvo vienas, o kiti lengvieji automobiliai. Tada nukentėjusysis nusprendė nevažiuoti namo, o išvažiuoti iš miesto. Bevažiuodamas nuo namų į užmiestį pamatė, kad jį persekioja automobilių kolona, kurios priekyje buvo Č. D. vairuojamas „džipas“. Nuo miesto ribos, siekdamas pabėgti nuo persekiotojų važiavo apie 150 km/val. greičiu, tačiau iš paskos važiavęs „džipas“ neatsiliko ir toliau vijosi. Pravažiavus Gruzdiškių kaimą, į jo vairuojamą automobilį pradėjo šaudyti iš Č. D. automobilio, šaudė iš abiejų automobilio pusių, matėsi ugnių pliūpsniai, šūvių neskaičiavo. Žmonai pasakė, kad pasiimtų dukrą į priekį, kad neperšautų. Pakalnėje jo vairuojamą automobilį sumėtė, nes norėjo iš antros juostos persirikiuoti į pirmą juostą, kadangi neleido „džipui“ aplenkti. Sumėčius automobilį, nukentėjusysis jo nesuvaldė ir automobilis apsivertė. „Džipą“ vairavo Č. D. , nes jį matė prie namų pro pravirą „džipo“ langą. Nuo namų „džipas“ pajudėjo iš paskos apie devynis kilometrus iki autoįvykio. Č. D. vairuojamas „džipas“ visą laiką jį persekiojo ir važiavo iš paskos, tai jis matė per veidrodėlį, stebėjo automobilį, matė kaip pajudėjo nuo namų ir nesitraukė, kitos mašinos buvo už „džipo“ (t.1 b. l. 19-20, t. 4 b. l. 125-127). Tokius pat parodymus nukentėjusysis davė ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme, bei kategoriškai parodė, kad jį persekiojusios automobilių kolonos priekyje buvo Č. D. vairuojamas „džipas“. Č. D. ir jo vairuojamą „džipą“ įsidėmėjo dar prie namų, nuo pat persekiojimo pradžios. Č. D. matė gerai ir jį įsidėmėjo. Be to, įsidėmėjo jo automobilį. Kodėl jį persekiojo, nežino.

Nukentėjusioji Ž. L. apklausta apygardos teisme iš esmės nurodė analogiškas įvykio aplinkybes kaip ir nukentėjusieji G. L. ir J. L. . Ji parodė, kad važinėjant kartu su tėvais, juos persekiojo „džipas“, iš kurio šaudė. Vėliau įvyko avarija. Ji suprato, jog juos vejasi, nes tėvas pradėjo didinti automobilio greitį.

Taigi šie nukentėjusiųjų G. L. , J. L. , Ž. L. parodymai apie esmines įvykio aplinkybes sutampa. Tuo tarpu, apygardos teismas šiuos nukentėjusiųjų parodymus įvertino, kaip nepatikimus įrodymų šaltinius, motyvuodamas tuo, jog jų parodymuose yra prieštaravimų ir nenuoseklumų, parodymai pagrįsti prielaidomis ir samprotavimais, kurie kelia abejonių šių parodymų objektyvumu. Apygardos teismo nuosprendyje nurodoma, kad nukentėjusysis G. L. automobilį vairavo dideliu greičiu, būdamas neblaivus, nes siekė pabėgti nuo persekiotojų, todėl galėjo suklysti dėl iš paskos važiuojančio automobilio, jį vairavusio asmens, t. y. Č. D. , nes persekiojančius automobilius stebėjo tamsiu paros metu per galinio vaizdo veidrodėlį, šviečiant ilgoms šviesoms. Tačiau, kaip matyti iš anksčiau aptartų nukentėjusiojo G. L. parodymų, jis nuosekliai parodė, kad automobilį „džipą“ įsidėmėjo dar prie savo namų, matė už vairo sėdintį Č. D. . Šis automobilis nuo jo išvažiavimo iš namų iki autoįvykio nuolat važiavo iš paskos ir jį persekiojo. Taigi, nukentėjusysis G. L. jį persekiojusį automobilį ir vairuotoją Č. D. įsidėmėjo dar iki išvažiavo už miesto, kai iš paskos važiavęs automobilis jį persekiojo dideliu greičiu, tamsiu paros metu, esant įjungtoms šio automobilio ilgosioms šviesoms. Kolegijos manymu, šie nukentėjusiojo parodymai, kad jį automobiliu „džipu“ nuo pat namų persekiojo Č. D. nekelia abejonių, nes teismas nevertino visų nukentėjusiųjų parodymų apie įvykio aplinkybes, o tik dalį, susijusią su persekiojimu už miesto ribų iki avarijos. Nukentėjusysis G. L. automobilį ir jį vairavusį asmenį įsidėmėjo dar prie namų, nesant ekstremaliai situacijai.

Apygardos teismo nuosprendyje nurodoma, kad nukentėjusioji J. L. prie savo namų, įvykio metu, matė „džipo“ markės automobilyje sėdintį vyriškį, tačiau jo nepažino, o atpažino jį vėliau, prokuratūroje jo nenurodė, bet teisme J. L. jau nurodė, jog pro pravertą langą „džipe“ prie namų matė sėdintį Č. D. . Be to, nurodė, kad automobilis „džipas“ nuo jos vyro vairuojamo automobilio buvo šiek tiek atsilikęs, tačiau visgi „taranavo“ jų automobilį, ekspertizės metu automobilių kontaktas nenustatytas. Tačiau, kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų apygardos teisme, ji kategoriškai nurodė, kad prie namų „džipe“ matė Č. D. , o dėl automobilio „taranavimo“ paaiškino, kad ji nebuvo įsitikinusi, jog jų automobilį „taranavo“ „džipas“, taip tik galėjo būti. Be to, nukentėjusioji parodė, kad dėl įvykio metu patirto šoko galėjo visų įvykio aplinkybių detalių neprisiminti. Todėl toks nukentėjusiosios J. L. paaiškinimas dėl kai kurių neatitikimų jos pirminiuose parodymuose pilnai suprantamas ir logiškas. Kolegijos manymu, J. L. parodymai apie esmines įvykio aplinkybes nėra prieštaringi ir nenuoseklūs.

Be to, minėtų nukentėjusiųjų parodymai apie įvykio aplinkybes, Č. D. vairuojamo „džipo“ nukentėjusiųjų persekiojimą pasitvirtina ir kitais objektyviais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Iš telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolo bei pokalbių suvestinės seka, kad 2003 m. birželio 1 d. 23 val. 30 min. 52 s. Č. D. (abonento Nr. 869968616) pokalbio su H. K. metu pastarajam aiškino, kad jis važiuoja link Dubysos, ant kalno vejasi G. L. , bet jis jo „nepaima“ (nepasiveja) su „džipu“. H. K. atsako, kad jis varo (vejasi). Č. D. pasako, kad jį nusivijo rokeriai (t. 2 b. l. 4-6, 14). Iš šio pokalbio turinio galima daryti išvadą, jog Č. D. vejasi G. L. ir jis yra ant Dubysos kalno, kur Dubysos pakalnėje, po pokalbio tarp Č. D. ir H. K. , įvyksta autoįvykis. Tai atitinka ir telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolui bei pokalbių suvestinei, kurioje nurodomas 2003 m. birželio 1 d. 23 val. 33 min. 55 s. R. J. pokalbis su S. V. , kurio metu patvirtinama, jog G. L. „susivartė“ t. y. apsivertė Dubysos pakalnėje, praėjus 125 sekundėms po Č. D. pokalbio su H. K. . Šių pokalbių išklotinės patvirtina nukentėjusiųjų parodymus, kad iki pat Dubysos pakalnės Č. D. vairuojamas „džipas“ buvo už G. L. vairuojamo automobilio ir pastarąjį persekiojo.

Todėl, kolegijos manymu, įvertinus nukentėjusiųjų G. L. ir J. L. parodymus, kuriais apygardos teismas nepagrįstai suabejojo kaip patikimais įrodymų šaltiniais bei anksčiau aptartas telefoninių pokalbių išklotines, kas atitinka nukentėjusiųjų G. L. ir J. L. parodymus, darytina išvada, jog Č. D. su automobiliu „Toyota 4 Runner“ persekiojo nukentėjusiojo G. L. vairuojamą automobilį, ko pasėkoje G. L. vairuojamas automobilis, nesuvaldžius nukentėjusiajam, apsivertė.

Tuo pačiu paneigta išteisintojo Č. D. versija, kad jis G. L. vairuojamo automobilio nesivijo, į įvykio vietą nuvažiavo vėliau. Atkreiptinas dėmesys ir į pačio Č. D. parodymuose esančius prieštaravimus. Taip, Č. D. parodė, kad jis įvykio metu buvo vienintelis patruliavęs mieste su „džipu“, po to nuvažiavo pažiūrėti į G. L. automobilio avarijos vietą bei iš ten grįžęs tuo pačiu automobiliu namo, kiti asmenys jo automobiliu nevažinėjo. Tai prieštarauja anksčiau minėtoms telefoninių pokalbių išklotinėms, iš kurių seka, kad jis persekioja G. L. vairuojamąjį automobilį ir telefoninio pokalbio su H. K. metu sako: „bet supranti aš nepaimu su džipu, lenkite, varykite...“. Tai prieštarauja ir apygardos teismo padarytai išvadai, kad byloje nėra surinktų objektyvių įrodymų, jog minėtą automobilį vairavo Č. D. . Tuo pačiu paneigti kitų šioje byloje nuteistųjų D. V. , N. J. , R. P. , M. A. bei išteisintųjų H. K. ir R. J. parodymai, jog Č. D. nedalyvavo persekiojant G. L. vairuojamą automobilį.

Nors byloje apklaustas liudytoju L. B. (greitosios medicininės pagalbos vairuotojas), kuris betarpiškai matė kaip G. L. vairuojamas automobilis apvirto, parodė, kad įvykio metu daugiau automobilių nematė, tačiau paaiškino, kad įvykį matė apie 100 metrų atstumu, iš paskos važiuojančių automobilių galėjo ir nematyti, nes nuo slėnio iki kalno 300 metrų, be to yra posūkis. Tai atitinka ir įvykio vietos apžiūros duomenims. Todėl šio liudytojo parodymai neprieštarauja teismo nustatytoms įvykio aplinkybėms. Tas pats pasakytina ir apie liudytojos R. R. parodymus apie jai žinomas įvykio aplinkybes.

Atkreiptinas dėmesys, kad apygardos teismas svarstydamas H. K. ir R. J. kaltės klausimą konstatavo, kad Č. D. dalyvavo G. L. vairuojamo automobilio persekiojime.

Todėl kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, daro išvadą, kad Č. D. , vairuodamas nuosavą automobilį „Toyota 4 Runner“, valst. nr. (duomenys neskelbtini), kartu važiuodamas su ikiteisminio metu nenustatytais asmenimis, persekiojo G. L. , važiavusį su žmona J. L. ir mažamečiu vaiku Ž. L. , dėl ko G. L. , nesuvaldęs vairuojamo automobilio, vertėsi, ko pasėkoje buvo sužaloti automobilyje važiavę asmenys.

Išteisintajam Č. D. buvo pareikštas įtarimas ir jis buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pasikėsino kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudyti G. L. , t. y. vairuodamas savo nuosavą automobilį „Toyota 4 Runner“, kartu važiuodamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, persekiojo G. L. , važiavusį su žmona J. L. ir mažamečiu vaiku Ž. L. , kurį apšaudė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, važiavę kartu su Č. D. , ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu šaunamuoju ginklu, padarydami G. L. vairuojamam automobiliui 36 šautinius pažeidimus, dėl ko G. L. , nesuvaldęs vairuojamo automobilio, nuvažiavo nuo kelio, vertėsi bei buvo sunkiai sužaloti G. L. , Ž. L. bei nežymiai sužalota J. L. , tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes įvykio vietoje sustojo greitosios pagalbos ekipažas, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 7 p.

Prokuroras apeliaciniame skunde, nesutikdamas dėl Č. D. išteisinimo pagal 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 7 p., prašo Č. D. nuteisti pagal minėtą straipsnį ir paskirti atitinkamą bausmę.

Kolegijos manymu, tiek ikiteisminio tyrimo metu pareikštas įtarimas, tiek prokuroro apeliaciniame skunde nurodytas Č. D. nusikalstamų veikų kvalifikavimas neatitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimų. Įstatymo prasme, nusikalstama veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, Č. D. neigia kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo bei kokį nors susitarimą nužudyti nukentėjusįjį. Iš paties kaltinimo matyti, kad į G. L. automobilį šaudę asmenys nenustatyti, kaip nesurasti ir ginklai bei nenustatyti ginklų savininkai, kuriais buvo šaudoma, taip pat nenustatytas išankstinis susitarimas Č. D. su kitais asmenimis bendrais veiksmais nužudyti nukentėjusįjį. Tuo paneigti prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad nors Č. D. , kaip vykdytojo, veiksmai buvo antraeiliai, t. y. jis nešaudė, o tik vairavo, bet vairuodamas ir siekdamas aplenkti G. L. automobilį, taip pat siekdamas sumažinti atstumą tarp jo ir G. L. automobilio, Č. D. suvokė pavojingumo laipsnį, be to, matydamas kaip nenustatyti bendrininkai šaudo iš jo automobilio, jis numatė ir pasekmes, jog taip šaudant bei jam siekiant sumažinti atstumą, kad šūviai būtų taiklesni, gali būti nužudytas G. L. . Taigi, prokuroras daro išvadą, kad jei Č. D. nebūtų norėjęs tokių pasekmių, galėjo sustabdyti automobilį. Tačiau kolegijos manymu, toks Č. D. ir nenustatytų asmenų veiksmų vertinimas nepagrįstas bylos medžiaga. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys taip veikdami galėjo turėti ir kitų tikslų, pvz. sustabdyti automobilį ir išsiaiškinti su G. L. dėl tos dienos įvykių Raseiniuose, o ne tikslą nukentėjusįjį nužudyti, juolab byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl jį persekiojusių asmenų tyčios nužudyti G. L. .

Todėl kolegija nevertina įrodymų, susijusių su šaudymu iš Č. D. automobilio, tame tarpe ir nukentėjusiųjų G. L. , J. L. , Ž. L. parodymų šioje dalyje. Be to, Č. D. pareikštame įtarime nurodoma, kad nukentėjusiojo automobilį apšaudė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, važiavę katu su Č. D. , ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu šaunamuoju ginklu. Tuo tarpu tiek kaltinamajame akte, tiek prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad buvo šaudoma iš dviejų skirtingų ginklų, iš abiejų „džipo“ pusių. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apžiūrėjus A. Z. automobilį, galimai persekiojusį G. L. automobilį nustatyti šautiniai sužalojimai (t. 1 b. l. 109-117). Tačiau minėtos aplinkybės nepaneigia to fakto, jog nukentėjusiojo automobilį persekiojo Č. D. , vairuojamas automobilis „Toyota 4 Runner“, ko pasėkoje įvyko avarija ir nukentėjo žmonės.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad kelio Raseiniai-Baisogala 8 kilometre, prieš tiltą per Dubysos upę, dešinėje pusėje, autobusų stotelėje stovi apdaužytas automobilis „Seat Toledo“, valst. nr. (duomenys neskelbtini). Automobilio salone, ties vairuotojo sėdyne, matėsi dėmės panašios į kraują (t.1 b. l. 5-8). Transpoto priemonių apžiūros protokoluose nurodyta, kad ant automobilio „Seat Toledo“ galinės dalies, bagažinės dangčio, valstybinio numerio, dešinės pusės žibinto, dešinio sparno bei bamperio matyti pažeidimai, iš kurių dalis kiauryminiai bei panašūs į šūvio pėdsakus (t. 1 b. l. 9-11, 63-66). Specialisto išvadoje Nr. 3433 nurodoma, kad minėti automobilio pažeidimai padaryti švininiais sviediniais (t. 2 b. l. 69-79).

Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad G. L. nustatyti odos nubrozdinimai kūne, galvoje, muštinė žaizda smakre, kairės ausies išorinės landos plyšimas, galvos smegenų sumušimai, kraujo išsiliejimas po voratinkliniu dangalu, kairės pusės 3-4-5-6 šonkaulių lūžimai, kas sukėlė kraujo susikaupimą krūtinplėvės ertmėje, plaučių uždegimą, dešinės pusės galūnių dalinį paralyžių. Nukentėjusiajam G. L. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes galvos smegenų sumušimai, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų voratinkliniu dangalu sukėlė realų pavojų gyvybei (t. 1 b. l. 29-30).

Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad Ž. L. nustatyta odos nubrozdinimai kūne, muštinė žaizda viršugalvyje, galvos smegenų sukrėtimas, kairio momenkaulio įspaustinis lūžimas, kairio šlaunikaulio lūžimas. Nukentėjusiajai Ž. L. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes įspaustinis momenkaulio lūžimas yra pavojingas gyvybei (t. 1 b. l . 42-43).

Teismo medicinos išvadoje konstatuota, kad J. L. nustatyta plėštinė žaizda kaktos kairėje – viršugalyje, galvos smegenų sukrėtimas, kūno sumušimas. Nukentėjusiajai J. L. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nes dėl tokio pobūdžio sužalojimų sveikata buvo sutrikdyta mažiau nei 10 d. (t. 1 b. l. 42-43).

Todėl kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus nustatė, kad Č. D. 2003 m. birželio 1 d. apie 23 val. 30 min. Raseinių raj. kelyje Raseiniai-Baisogala, vairuodamas nuosavą automobilį „Toyota 4 Runner“ valst. nr. (duomenys neskelbtini), kartu važiuodamas su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, persekiojo G. L. , važiavusį su žmona J. L. ir mažamečiu vaiku Ž. L. , automobiliu „Seat Toledo“ valst. nr. (duomenys neskelbtini), tikslu pasivyti nukentėjusįjį ir sustabdyti jo vairuojamą automobilį. Persekiodamas nukentėjusiojo G. L. automobilį Č. D. didino savo vairuojamo automobilio greitį, dėl ko nukentėjusysis buvo priverstas didinti greitį bei pažeisti saugaus vairavimo taisykles – važiuoti nesaugiu greičiu, ekstremaliomis sąlygomis tamsiu paros metu, ko pasėkoje dėl persekiojimo ir viršyto greičio nesuvaldė automobilio, pastarasis apsivertė ir autoįvykio metu nukentėjusiesiems G. L. ir Ž. L. buvo padaryti sunkūs sveikatos sutrikdymai, o nukentėjusiajai J. L. nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi Č. D. savo automobiliu, persekiodamas G. L. vairuojamą automobilį ir nuolat didindamas greitį, privertė nukentėjusįjį tamsiu paros metu, nuolat nesaugiai manevruoti ir tokiais savo veiksmais Č. D. numatė, kad dėl neteisėtų ir rizikingų jo veiksmų gali įvykti avarija bei kilti sunkios pasekmės, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, t. y. padarė nusikalstamą veiką , numatytą BK 137 str. 2 d.

Kaip pagrįstai konstatuota teismo nuosprendyje, tuo metu Raseinių rajone vyko įvairūs konfliktai tarp dviejų Raseinių rajono gyventojų grupių, po kurių G. L. , prie savo namų pamatęs svetimus automobilius ir jausdamas grėsmę, nutarė išvažiuoti iš Raseinių miesto. Byloje iššifruotų pokalbių turinys (t. 2 b. l. 4-45, t. 4 b. l. 3-8, 44-54) bei nukentėjusiųjų G. L. , J. L. , Ž. L. parodymai patvirtina, kad G. L. vairuojamą automobilį persekiojo keletas automobilių ir jų galėję būti 5-8 automobiliai, tačiau tikslus jų kiekis bei juose važiavę asmenys nenustatyti. Tačiau pirmas šioje kolonoje važiavo Č. D. automobiliu „Toyota 4 Runner“ bei persekiojo nukentėjusįjį ir jo veiksmų pasėkoje G. L. , bėgdamas nuo persekiojančių asmenų, buvo priverstas viršyti leistiną greitį, todėl važiuojant keliu į Dubysos upės pakalnę, dėl viršyto greičio G. L. vairuojamą automobilį sumėtė, o nevaldomas automobilis nuvažiavo nuo važiuojamosios kelio dalies bei apsivertė. Taigi, šioje situacijoje Č. D. veiksmai atitinka BK 16 str. nuostatas. Minėtas straipsnis numato, kad nusikaltimas yra padarytas dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo), jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Įstatymo prasme, numatymas, kad dėl asmens veiksmų gali atsirasti padariniai reiškia, kad asmuo suvokia, kad tokia veika apskritai gali būti sukeliami padariniai, tačiau nepateisinamai ir nepagrįstai mano, jog konkrečioje situacijoje padariniai neatsiras, kadangi asmuo, jo nuomone, pateisinamai ir pagrįstai pasitiki savo ir kitų įvykyje dalyvaujančių asmenų tinkamais veiksmais atitinkančiais konkrečiai situacijai. Asmuo nepagrįstai ir nepateisinamai vertina priežastinio veikos ir padarinių ryšio raidą, mano, kad jo veika gali būti padarinių atsiradimo priežastimi, tačiau nenumato, kad padariniai atsiras kaip tik dėl tų aplinkybių, kurias kaltininkas laikė nepakankama (atsitiktine) priežastimi padariniams atsirasti. Todėl, kolegijos manymu, įvertinus nustatytas faktines bylos aplinkybes, pačią įvykių eigą, Č. D. veiksmai vertintini kaip nusikalstamas pasitikėjimas (neatsargus nusikaltimas), ko pasėkoje kilo sunkios pasekmės. Tai, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog nukentėjusysis G. L. vairavo automobilį neblaivus ir buvo šaudoma į jo vairuojamą automobilį, kolegijos manymu, neturi esminės reikšmės sprendžiant Č. D. kaltės klausimą dėl neatsargaus nusikaltimo padarymo. Šioje situacijoje, bet kuriuo atveju, Č. D. veiksmai tiesiogiai įtakojo autoįvykį, kurio metu nukentėjo žmonės. Be to, tiriant šį įvykį, ikiteisminio tyrimo metu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas G. L. atžvilgiu pagal BK 281 str. 2 d., nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių (t. 2 b. l. 196-197).

Dėl H. K. ir R. J. išteisinimo pagal BK 235 str. 1 d.

Išteisintasis H. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme dėl jam pareikštų įtarimų kaltu neprisipažino ir parodė, kad įvykio dieną apie 22 val. jis buvo benzino kolonėlėje ir jam paskambino Č. D. . Iš pokalbio suprato, kad įvyko nelaimė. Kas atsitiko tiksliai neklausė, tačiau suprato, kad kažkas apie G. L. . Pokalbį girdėjo blogai dėl šalia veikiančio sunkvežimio variklio. Tačiau pokalbio esmė buvo ta, kad kažkas atsitiko ir važiuoja link Dubysos. Iš šio pokalbio su Č. D. nesuprato, kad Č. D. persekioja G. L. ir nežino, kas tą vakarą vijosi G. L. . Jis pats G. L. nesivijo, nes buvo kitoje vietoje. Tik vėliau važiavo link įvykio vietos, tačiau pakeliui sutiko A. B. ir toliau nevažiavo.

Išteisintasis R. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme taip pat kaltu neprisipažino ir parodė, kad įvykių metu buvo namuose. Paskambinęs S. V. pasakęs „visi važiuojam“, „leidžiuosi į pakalnę“, „sustoji greitoji“, bet pats to nematė, įvykio vietoje nebuvo, G. L. nepersekiojo ir apie autoįvykio aplinkybes nežino.

Kaip matyti iš H. K. ir R. J. pareikštų įtarimų turinio jie buvo kaltinami tuo, kad šioje baudžiamojoje byloje būdami liudytojais bei įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje dėl pasikėsinimo nužudyti G. L. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, davė melagingus parodymus, nurodydami, kad jie nežino, kas persekiojo G. L. vairuojamą automobilį, patys nepersekiojo G. L. vairuojamo automobilio, į įvykio vietą, kur apsivertė G. L. automobilis, važiavo tik sužinoję, jog ten yra įvykusi avarija, tačiau iš telefoninių pokabių suvestinių matyti, kad jie žinojo bei patys asmeniškai dalyvavo G. L. vairuojamo automobilio persekiojime, o R. J. dar ir matė įvykusią G. L. vairuojamo automobilio avariją, apie kurią telefonu pranešė liudytojui S. V. .

Taigi, kolegijos manymu, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš bylos duomenų matyti, kad H. K. ir R. J. neigia persekioję nukentėjusįjį G. L. ir nurodo, nežinantys, kas persekiojo G. L. vairuojamą automobilį, tačiau tuo pačiu patys išteisintieji H. K. ir R. J. buvo kaltinami persekioję G. L. automobilį. Be to, ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojais jie buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės ne tik už melagingų parodymų davimą, bet ir už atsisakymą duoti parodymus. Išteisintiesiems H. K. ir R. J. ikiteisminio tyrimo metu pareikšti įtarimai bei jų apklausa kaip liudytojų dėl jiem žinomų įvykių aplinkybių, prieštarauja BPK 80 str. nuostatoms. Įstatymo prasme asmuo apie save ir savo elgesį privalo liudyti tiek, kiek tai nėra susiję su baudžiamojo įstatymo nustatytomis veikomis, kurių padarymas apklausiamajam asmeniui gali sukelti pavojų būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. įtvirtinta nuostata, draudžianti versti asmenį duoti parodymus prieš save. Taigi, šioje baudžiamojoje byloje pareikšti įtarimai, kad H. K. ir R. J. žinojo apie padaryto nusikaltimo aplinkybes, nes patys dalyvavo G. L. vairuojamo automobilio persekiojime, rodo pačio pareikšto įtarimo ydingumą. Minėtiems asmenims prisipažinus persekiojus G. L. automobilį, taip pat galėjo būti pareikšti įtarimai dėl pasikėsinimo nužudyti G. L. . Apygardos teismas išteisindamas H. K. ir R. J. pagrįstai nurodė, kad H. K. ir R. J. davė melagingus parodymus, tačiau tai negali būti jų kaltę patvirtinančiais įrodymais, įvertinus anksčiau išdėstytus argumentus dėl liudytojų apklausos procesinės padėties. Nors prokuroras apeliaciniame skunde, nesutikdamas dėl H. K. ir R. J. išteisinimo nurodo, kad jie davė žinomai melagingus parodymus apie jiems žinomas įvykio aplinkybes, tačiau šią aplinkybę pripažino ir apygardos teismas. Iš prokuroro apeliacinio skundo bei ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo renkami įrodymai apie galimus H. K. ir R. J. nusikalstamus veiksmus. Taigi, šiuo atveju apygardos teismas, taikydamas H. K. ir R. J. atžvilgiu BPK 80 str. nuostatas, įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad H. K. ir R. J. tik žinojo apie G. L. vairuojamo automobilio persekiojimo aplinkybes, todėl buvo kviečiami duoti parodymus. Tačiau H. K. ir R. J. pareikštuose įtarimuose nurodoma, kad jie asmeniškai dalyvavo G. L. vairuojamo automobilio persekiojime (t. 2 b. l. 94, 108), kas kėlė grėsmę patiems išteisintiesiems dėl galimų įtarimų pateikimo.

Todėl, kolegijos manymu, apygardos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, pagrįstai išteisino H. K. ir R. J. pagal BK 235 str. 1 d., nesant jų veikose nusikaltimo požymių.

Dėl D. V. , N. J. , R. P. ir M. A. nuteisimo pagal BK 235 str. 1 d. už žinomai melagingų parodymų davimą

Kolegijos manymu, apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai nuteisė D. V. , N. J. , R. P. ir M. A. pagal BK 235 str. 1 d., kas nepagrįstai ginčijama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, D. V. , N. J. , R. P. , M. A. nuteisti už tai, kad davė melagingus parodymus apie tai, kad 2003 m. birželio 1 d. vakare buvę su Č. D. ir matę jį Raseinių mieste, prie vaistinės, miesto centre, o į įvykio vietą Č. D. bei nuteistieji važiavo tik po to, kai sužinojo apie įvykusią avariją.

Tačiau, įvertinus aukščiau išdėstytus įrodymus, nustatyta, kad Č. D. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis persekiojo G. L. vairuojamą automobilį, ko pasėkoje įvyko avarija ir nukentėjo žmonės. Iš pačio Č. D. parodymų seka, kad jis važiavo pasižiūrėti autoįvykio kartu su D. V. ir N. J., tačiau tai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei anksčiau aptartoms telefoninių pokalbių suvestinėms. Patys nuteistieji D. V. ir N. J. neigia kartu su Č. D. vairuojamu automobiliu persekioję nukentėjusįjį G. L. . Taigi, nuteistųjų parodymai, įvertinus bylos duomenis, aiškiai melagingi apie Č. D. buvimo vietą autoįvykio metu. Tas pats pasakytina ir apie nuteistųjų R. P. ir M. A. parodymus, jog įvykio metu Č. D. buvo Raseinių mieste. Šie nuteistųjų parodymai paneigti baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Todėl kolegijos manymu, įvertinus byloje surinktą įrodymų visumą, darytina išvada, kad nuteistieji D. V. , N. J. , R. P. ir M. A. ikiteisminio tyrimo metu davė žinomai melagingus parodymus apie jiems žinomas įvykio aplinkybes bei pagrįstai nuteisti pagal BK 235 str. 1 d., kas išsamiai aptarta apygardos teismo nuosprendyje.

Nuteistieji D. V. , N. J. , R. P. ir M. A. apeliaciniuose skunduose neigdami kaltę dėl nuteisimo pagal BK 235 str. 1 d. iš esmės nurodo, kad apygardos teismas išteisindamas Č. D. dėl pasikėsinimo nužudyti G. L. , nenustačius jo dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme, tuo pačiu konstatavo, jog jų veiksmuose taip pat nėra nusikaltimo sudėties, numatytos BK 235 str. 1 d. Tačiau šiuo nuosprendžiu Č. D. pripažįstamas kaltu pagal BK 137 str. 2 ir, kolegijos manymu, įrodyta, jog Č. D. vairuojamas automobilis persekiojo nukentėjusiojo G. L. vairuojamą automobilį, ko pasėkoje įvyko avarija, sukėlusi sunkias pasekmes.

Nuteistųjų D. V. , N. J. , R. P. ir M. A. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl bausmės skyrimo Č. D. ir civilinio ieškinio išsprendimo klausimai

Teismas, skirdamas Č. D. bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgia į Č. D. asmenybę, jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumą, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, Č. D. padarė neatsargų nusikaltimą, kaip asmenybė charakterizuojamas teigiamai, anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, į narkologinę įskaitą neįrašytas, dirbo UAB (duomenys neskelbtini) tiekėju, vedęs. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Todėl Č. D. už padarytą nusikalstamą veiką skirtina laisvės atėmimo bausmė artima sankcijos vidurkiui, numatytam už šios nusikalstamos veikos padarymą. Tačiau, įvertinus tai, kad Č. D. padarė neatsargų nusikaltimą, kaip asmenybė charakterizuojamas teigiamai, anksčiau neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, kolegijos manymu, bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. atidėjus bausmės vykdymą, ką numato BK 75 str.

Taip pat, tenkintini nukentėjusiųjų G. L. ir J. L. civiliniai ieškiniai dėl Č. D. nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis G. L. pareiškė ieškinį dėl 17 084,10 Lt. turtinės žalos atlyginimo, po 208,13 Lt. kas mėnesį žalos atlyginimo netekus darbingumo periodinėmis išmokomis nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2006 m. spalio 31 d., bei 50 000 Lt. neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusioji J. L. pareiškė ieškinį dėl 1000 Lt. turtinės žalos atlyginimo, ryšium su nepilnametės dukros Ž. L. gydymu, 15 000 Lt. J. L. ir 50 000 Lt. Ž. L. neturtinės žalos atlyginimo (t. 5 b. l. 90-92). Nukentėjusieji G. L. bei J. L. dėl jiems padarytos turtinės žalos padarymo pateikė tai patvirtinančius dokumentus (t. 5 b. l. 85-89, t. 4 b. l. 10, 164-193). Todėl nukentėjusiesiems padaryta turtinė žala priteistina. Taip pat priteistina nukentėjusiesiems padaryta neturtinė žala. Iš bylos duomenų matyti, kad dėl patirtų sužalojimų G. L. patyrė ir moralinę žalą, nes dėl sužalojimų nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2003 m. liepos 4 d. buvo komoje, mėnesį buvo paralyžiuotas, nevaikščiojo, nekalbėjo. Dėl patirtų sužalojimų nustatyta II invalidumo grupė, liko liekamieji reiškiniai, kas nukentėjusiajam sukėlė tiek fizines, tiek dvasines kančias. Nukentėjusioji J. L. dėl patirtų sužalojimų gydėsi Raseinių ligoninėje, kentė skausmą, įvykio metu patyrė dvasinį sukrėtimą, po įvykio kamuoja dažni galvos skausmai. Nukentėjusioji Ž. L. dėl patirtų sužalojimų Kauno medicinos universiteto klinikose, apie mėnesį laiko buvo komoje, dėl patirtų sužalojimų kentė skausmą, patyrė dvasinį sukrėtimą, iki šiol jautri, dažnai verkia, 2004 m. sausio 27 d. nukentėjusioji Ž. L. buvo pakartotinai operuota, vietoj sutrupintų kaukolės kaulų įdėta plokštelė. Todėl, įvertinus visas šias aplinkybes bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais, nukentėjusiesiems G. L. , J. L. , Ž. L. priteistina jų apeliaciniame skunde nurodyta neturtinė žala (CK 6.250 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 4 d., 329 str. 2 p.

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalį, kuria Č. D. išteisintas pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 7 p. (dėl pasikėsinimo nužudyti G. L. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu) panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

Č. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 137 str. 2 d. ir nuteisti laisvės atėmimo bausme trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 str., Č. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams. Įpareigoti Č. D. atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Priteisti iš Č. D. nukentėjusiajam G. L. 17 084,10 Lt. turtinės žalos atlyginimui, po 208,13 Lt. kas mėnesį žalos atlyginimo netekus darbingumo periodinėms išmokoms nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2006 m. spalio 31 d., indeksuojant šią sumą pagal Vyriausybės nustatytą minimalų darbo užmokestį bei 50 000 Lt. neturtinės žalos atlyginimui.

Priteisti iš Č. D. nukentėjusiajai J. L. 1000 Lt. turtinės žalos atlyginimui, ryšium su nepilnametės dukros Ž. L. gydymui bei 15 000 Lt. J. L. ir 50 000 Lt. Ž. L. neturtinės žalos atlyginimui.

Nuteistųjų D. V. , N. J. , R. P. , M. A. apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinio skundo dalį dėl nepagrįsto H. K. ir R. J. išteisinimo pagal BK 235 str. 1 d. atmesti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria panaikintas Č. D. laikinas nuosavybės teisių apribojimas (Č. D. teisės į jam priklausantį turtą – automobilis „Toyota 4 Runner“ valst. nr. (duomenys neskelbtini), reg. liud. (duomenys neskelbtini) vin. kodas (duomenys neskelbtini), motociklas „Yamaha Virago“ valst. nr. (duomenys neskelbtini), reg. liud. (duomenys neskelbtini), vin. kodas (duomenys neskelbtini); lengvojo automobilio priekabos Thrun Tec 515, valst. nr. (duomenys neskelbtini), reg. liud. (duomenys neskelbtini), vin. kodas (duomenys neskelbtini)).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.