Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui A. M. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Dukantas“, atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau VMI) 2016 m. spalio 5 d. patikslintu ieškiniu prašė iš atsakovo priteisti 9 162,92 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas nuo 2011-03-30 iki 2015-07-23 buvo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Dukantas“ vadovu. Bendrovės įsiskolinimas valstybės biudžetui 2015-08-05 dienai sudarė 39 368,82 Eur. VMI 2015-01-27 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu UAB „Dukantas“ iškelti bankroto bylą, tačiau bendrovė atsiliepimu prašė netenkinti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, nes bendrovė moki ir veikia pelningai. Vilniaus apygardos teismas 2015-04-16 iškėlė UAB „Dukantas“ bankroto bylą. Įmonė pateikė atskirąjį skundą, kurį apeliacinės instancijos teismas 2015-07-09 atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos nutartį. Ieškovės teigimu, bendrovės nemokumo momentas yra 2014-12-31. Būtent tada UAB „Dukantas“ vadovas A. M. žinojo, kad įmonė negalės atsiskaityti su kreditoriais, negalės vykdyti savo įsipareigojimų ir privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teigė, kad iš 2014 m. finansinės atskaitomybės matyti, kad įmonės nuosavo kapitalo ir turto vertė sudarė 122 834,99 Eur (424 135,00 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 178 520,33 Eur (616 395,00 Lt). 2014-12-31 UAB „Dukantas“ mokestinė nepriemoka biudžetui buvo 30 205,90 Eur (104 293,86 Lt). Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktas 2015-01-27, kol vyko pareiškimo dėl bankroto bylos nagrinėjimo procesas, mokestinė nepriemoka padidėjo dėl skaičiuotų delspinigių, todėl buvo padaryta žala kreditoriui (ieškovei). Ieškovės nuomone, žala laikytina skolų apimties kreditoriui padidėjimas, kuris atsirado dėl pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymo momento, t. y. nuo 30 205,90 Eur (nepriemoka 2014-12-31 dienai, kai įmonė tapo nemoki) iki 39 368,82 Eur (nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos), tokiu būdu bendras skolos apimties padidėjimas sudaro 9 162,92 Eur. Atsakovas atsiliepimu su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad aplinkybė, jog bankroto bylos nagrinėjimas užtruko, negali turėti įtakos iš atsakovo reikalaujamos žalos dydžiui, kadangi atsakovo procesiniai veiksmai dėl bankroto bylos iškėlimo buvo teisėti, jie nebuvo pripažinti piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, o teisėti veiksmai negali būti pagrindu civilinei atsakomybei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsakovui A. M. 980,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas padarė išvadą, kad 2014-12-31 atsakovui nebuvo žinomos tokios aplinkybės apie įmonės finansinę padėtį, kurios sudarytų pagrindą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovaujantis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi. Padarė išvadą, kad atsakovas, pateikdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutarties, turėjo lūkesčių, kad UAB „Dukantas“ nebus iškelta bankroto byla kaip ir 2013 metais, ir bendrovei pavyks toliau vykdyti veiklą, todėl tokie jo veiksmai, teismo vertinimu, negali būti vertinami kaip bankroto bylos vilkinimas. Teismas nenustatė, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai ir sprendė, kad jo veiksmai (nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) negali būti laikomi neteisėtais bei negali būti pagrindu civilinei atsakomybei taikyti. Nenustatęs atsakovo A. M. neteisėtų veiksmų, teismas kitų civilinės atsakomybės sąlygų nevertino ir konstatavo, kad yra pagrindas ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą iš esmės grindžia šiais argumentais: Teismas, siedamas UAB „Dukantas“ nemokumo momentą tik su 2014-12-31 ir laikydamas jį atskaitos tašku atsakovo pareigai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, per siaurai, paviršutiniškai vertino ne tik bankroto įstatymo esmę, bet ir neįsigilino į ieškovės pateiktus įrodymus, bylos nagrinėjimo metu išsakytus paaiškinimus, kasacinio teismo praktiką ginčo klausimu. Atsakovė, turėdama VMI rašytinius pranešimus apie beveik šimtą tūkstančių litų siekiančią skolą, turėjo būti itin apdairi, ir, mokesčių administratoriui nepateikus teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkei, baigiantis 2014 metams, nustačiusi savo realias finansines galimybes, privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Ieškovė įrodymais pagrindė žalos (nuostolių) faktą ir dydį. VMI pateikė teismui įrodymus, kaip vadovui nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, skolininkės mokestinė nepriemoka, tai yra skolos padidėjimas, sudaro 9 162,92 Eur. Atsakovui jau 2014 m. gruodžio 31 d. atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas šios pareigos neįvykdė, dėl šios priežasties konstatuotinas atsakovo neteisėtas neveikimas. Byloje nėra įrodymų, kad vadovas tyčia siekė padidinti įmonės skolą, tačiau manytina, kad atsakovo kaltės forma yra neatsargumas. Faktas, kad dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi vienas iš kreditorių, akivaizdžiai įrodo, kad įmonės vadovas neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nevykdė pareigos nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tai sumažino galimybę atsiskaityti su kreditoriumi. Prideda naujus įrodymus – VMI 2014-06-11 ir 2014-08-11 pranešimų dėl ketinimo kreiptis į teismą kopijas. Atsakovas atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

9.1. Visi apeliantės skundo argumentai dėl visiems kreditoriams padarytos žalos nagrinėjamu atveju neturi jokios prasmės, kadangi nei bankroto administratorius, nei kiti kreditoriai atsakovui reikalavimų atlyginti žalą nepareiškė, o apeliantė už juos veikti įgalinimų neturi.

9.2. Ieškovės reikalaujamos atlyginti žalos faktas (dydis), ieškovės apskaičiuotas kaip skirtumas nuo 2014-12-31 iki pat teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo, laikytinas nepagrįstu, priežastiniu ryšiu nesusijęs su atsakovo nurodytais neteisėtais veiksmais (neveikimu) - bankroto bylos neinicijavimu.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – VMI 2014-06-11 ir 2014-08-11 pranešimų dėl ketinimo kreiptis į teismą kopijas. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog apeliantės teikiamus įrodymus pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti, taip pat atkreiptinas dėmesys, jog teikiami dokumentai yra priimti 2014-06-11 ir 2014-08-11, tai yra ieškovė turėjo galimybę juos pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šiuo pagrindu apeliacinės instancijos teismas nepriima pateiktų įrodymų ir jų nevertina (CPK 314 straipsnis).Iš apeliacinio skundo matyti, jog apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, kadangi neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nesirėmė UAB „Dukantas“ bankroto byloje nustatytais faktais ir aplinkybėmis, todėl neįžvelgė priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad BUAB „Dukantas“ vadovu nuo 2011-03-30 iki 2015-07-23 buvo atsakovas A. M.. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 5 d. nutartimi iškėlė UAB „Dukantas“ bankroto bylą. Atsakovas pateikė atskirąjį skundą, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – atsisakė UAB „Dukantas“ kelti bankroto bylą.Ieškovė 2015 m. sausio 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama UAB „Dukantas“ iškelti bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartimi UAB „Dukantas“ iškelta bankroto byla, administratore paskirta UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“. UAB „Dukantas“ nesutiko su bankroto bylos iškėlimu ir pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui atskirąjį skundą, kuris 2015 m. spalio 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį paliko nepakeistą.Iš bylos duomenų nustatyta, kad UAB „Dukantas“ bankroto byloje 2016 m. gegužės 13 d. nutartimi buvo patvirtintas kreditorių sąrašas, kurį sudaro du antros ir du trečios eilės kreditoriai, bendra kreditinių reikalavimų suma sudaro 112 204,21 Eur, VMI kreditinis reikalavimas - 39 346,50 Eur. 2016 m. liepos 19 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė sprendimą dėl UAB „Dukantas“ veiklos pabaigos.Kaip matyti iš ieškovės patikslinto ieškinio, pateikto 2016 m. spalio 5 d., ieškovė pareiškė tiesioginį ieškinį dėl 9 162,92 Eur žalos atlyginimo iš UAB „Dukantas“ vadovo A. M., ieškinį grindė atsakovo bendros pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimu. Kasacinis teismas išaiškino, kad kreditorių teisė pareikšti tiesioginį ieškinį ribojama tik dėl pasirinkto ieškinio pagrindo, tai reiškia, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį tik kai reiškiamas reikalavimas dėl individualios žalos atlyginimo. Kasacinis teismas suformulavo bendrą taisyklę dėl tiesioginio kreditoriaus ieškinio akcininkui ir vadovui CK 6.263 straipsnio pagrindu: toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Tokiu atveju kreditorius gali reikšti ieškinį tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausioje savo praktikoje išaiškino, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės valdymo organams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-219/2017). Nurodytas teisės aiškinimas patvirtina, jog norėdama prisiteisti žalos atlyginimą iš atsakovo, ieškovė privalėjo įrodyti, jog įmonės vadovas atliko nesąžiningus ir neteisėtus veiksmus išimtinai prieš ją. Bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimas ar mokumo sumažėjimas yra aplinkybės, kurios liečia visus skolininko kreditorius, kurių reikalavimai patvirtinti bankroto byloje.Ieškovės nurodytos aplinkybės, kuriomis ji grindžia reiškiamus reikalavimus, yra bendro pobūdžio, tokios, kurios yra būdingos visų kitų UAB „Dukantas“ kreditorių praradimų atsiradimui. Ieškovei neįrodžius, jog UAB „Dukantas“ vadovas atliko nesąžiningus ir neteisėtus veiksmus išimtinai prieš ją, pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti ieškinį neįrodytu (CPK 178 straipsnis) ir atmesti. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas įvertino ieškinio pagrįstumą, ištyrė byloje esančius įrodymus ir atmetė ieškinį kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų įvertinimu, todėl pritaria padarytai išvadai, jog 2014-12-31 atsakovui nebuvo žinomos tokios aplinkybės apie įmonės finansinę padėtį, kurios sudarytų pagrindą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovaujantis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi. Spręstina, kad atsakovo veiksmai (nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) negali būti laikomi neteisėtais bei negali būti pagrindu civilinei atsakomybei taikyti, kadangi nenustatyta jokių atsakovo nesąžiningų veiksmų.

Dėl bylos procesinės baigties

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei vadovaudamasi kasacinio teismo praktika konstatuoja, kad pirmosios instancijos pagrįstai atmetė ieškinį, nors ir kitais motyvais. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

CPK 93 str. 1 d. numato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinį skundą atmetus ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (LR CPK 93 str. 1 d.). Duomenų apie atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje nėra, todėl šis klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.