- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-11
- Bylos Nr.
- 2-1443/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Artūras Driukas, Danutė Gasiūnienė
- Atsakovas
- BUAB „Paslaugų tiekimo centras statyboms“
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danutės Gasiūnienės
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo BUAB „Paslaugų tiekimo centras statyboms“ kreditoriaus ir šios įmonės buvusio vadovo S. J. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutarties dėl pripažinimo, kad UAB „Paslaugų tiekimo centras statyboms“ bankrotas yra tyčinis ir dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo (bankroto bylos Nr. B2-972-524/2010).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi tenkino IĮ „Ovestros konsultacijos“ ieškinį atsakovui UAB „Paslaugų tiekimo centras statyboms“ ir iškėlė šiai įmonei bankroto bylą, o jos administratoriumi paskyrė ieškovo siūlomą UAB „Pajūrio administratorių agentūra“.
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. kovo 23 d. nutartimi patvirtino UAB „Paslaugų tiekimo centras statyboms“ kreditorių finansinius reikalavimus, tarp kurių S. J. reikalavimas 548,64 Lt sumai bei AB „Lietuvos geležinkeliai“ reikalavimas 57 465,79 Lt sumai.
Šalies argumentai
BUAB „Paslaugų tiekimo centras statyboms“ kreditorius AB „Lietuvos geležinkeliai“ pateikė teismui prašymą pakeisti bankroto administratorių, atkreipė dėmesį dėl galimo tyčinio įmonės bankroto, prašė ištirti įmonės sandorius ir balansą, o nustačius įmonės tyčinį bankrotą, nustatyti juridinio asmens valdymo organų solidarią atsakomybę kreditoriams. AB „Lietuvos geležinkeliai“ be kita ko prašė patenkinti įmonės kreditorinį reikalavimą 711,45 Lt sumai ir patvirtinti bendrą reikalavimą 58 177,24 Lt sumai. Nurodė, kad tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Ovestra“, atstovaujamos S. J., 2002-08-01 buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kurios pagrindu nuomininkui nuomojamos patalpos, esančios Klaipėdos keleivių rūmuose. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir Ž. J. firma „Ovestros konsultacijos“ 2004-09-24 sudarė statinio nuomos sutartį, kurios pagrindu nuomininkė išsinuomojo 18 kv. m tilto, esančio virš Herkaus Manto g., turėklų plotą. 2007-02-08 pasirašytas Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pakeitimas, kuriuo LUAB „Ovestra“, kurios direktorius buvo S. J., bankroto administratorė Regina Stuogienė, perdavė visas teises ir pareigas UAB „Paslaugų tiekimo centras statyboms“, atstovaujamai direktoriaus S. J. Pažymėjo, kad tas pats įmonės vadovas, atstovaujant bankroto administratorei, perleido sutartinius įsipareigojimus kitai jo paties vadovaujamai įmonei. Prašyme nurodė, jog 2008-01-29 AB „Lietuvos geležinkeliai“, IĮ „Ovestros konsultacijos“, atstovaujama Ž. B. (buvusi pavardė – J.) ir UAB „Paslaugų tiekimo centras statyboms“, atstovaujama S. J., pasirašė statinio nuomos sutarties pakeitimą, kuriuo visos teisės ir įsipareigojimai perimami UAB „Paslaugų tiekimo centras statyboms“. UAB „Paslaugų tiekimo centras statyboms“ nuolat nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, nors buvo raginami žodžiu ir raštu, 2008-11-04 AB „Lietuvos geležinkeliai“ įsiskolinimas sudarė 28224,48 Lt. Įmonės kreditoriaus nuomone, sutuoktiniai bendrai vykdo veiklą bendrai nuomojasi tas pačias patalpas, tik IĮ „Ovestros konsultacijos“ vykdo drabužių siuvimo, o UAB „Paslaugų tiekimo centras statyboms“ – įrankių nuomos, veiklą. UAB „Paslaugų tiekimo centras statyboms“ ir IĮ „Ovestros konsultacijos“ filialai įsteigti tuo pačiu adresu. Paaiškino, kad po to, kai AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, IĮ „Ovestros konsultacijos“ pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Paslaugų tiekimo centras statyboms“, nors įmonės vadovas visuomet garantavo, kad įmonė turi pakankamai lėšų finansiniams įsipareigojimams vykdyti. Prašyme pažymima ir tai, kad išnuomotose patalpose įrankių nuomos veiklą vykdo UAB „Vakarų investicijų grupė“, kurios savininkas yra S. J. Įsteigus naują bendrovę UAB „Vakarų investicijų grupė“ buvo sąmoningai neatsiskaitoma su UAB „Paslaugų tiekimo centras statyboms“ kreditoriais, didinamos skolos. Bankroto administratorius gali turėti ryšių tiek su bankrotą iškėlusios, tiek su bankrutuojančios įmonės vadovais, vadinasi, administratorius gali būti šališkas atlikdamas pavestas funkcijas bei aplaidžiai ginti kreditorių interesus. Prašyme pabrėžiama, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti UAB „Paslaugų tiekimo centras statyboms“ bankrotą tyčiniu.
Atsiliepimas
Atsakovo UAB „Paslaugų tiekimo centras statyboms“ administratorius pateiktą prašymą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad įmonės kreditoriaus statusas nesuteikia teisės reikšti tokio pobūdžio reikalavimų. Anot bankroto administratoriaus, AB „Lietuvos geležinkeliai“ galėjo tapti šalimi sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šia savo teise nepasinaudojo ir reiškia nepagrįstus reikalavimus. Paaiškino, kad teismo nustatyti terminai pateikti finansinius reikalavimus teismui tvirtinti nebuvo pažeisti. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 str. 4 d. nustatyti atvejai, kuomet bankroto administratorius negali būti skiriamas administruoti bankrutuojančią įmonę. Įmonės kreditoriaus nurodytos aplinkybes nepatenka nė į vieną iš šių atvejų.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašymus tenkino iš dalies. Teismas pripažino atsakovo bankrotą tyčiniu, patvirtino AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreditorinį reikalavimą 711,45 sumai ir bendrą reikalavimą 58 177,24 Lt sumai, o kitus prašymus atmetė. Teismas nutarties dalį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu motyvavo tuo, kad bankrotui pripažinti tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, kuris sukėlė įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2002; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2001 m. gruodžio 21 d. nutarime ,,Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto byloje“ Nr. 33 išaiškino, jog nagrinėdami bankroto bylas teismai turi atkreipti dėmesį į tikrąsias bankroto priežastis ir spręsti, ar konkrečioje byloje bankrotas nėra tyčinis, tai yra ar įmonės bankroto nelėmė sąmoningas blogas jos valdymas, kuris gali reikštis tiek aktyviais įmonės vadovų veiksmais, tiek neveikimu, o minėtojo nutarimo 13 punkte nurodyta, jog apie tyčinį bankrotą galima spręsti iš to, kad įmonės vadovai akivaizdžiai blogai organizavo įmonės darbą arba apskritai jo neorganizavo, buvo sudarinėjami nuostolingi įmonei sandoriai (pasirašinėjamos sutartys prekėms įsigyti ar paskoloms paimti, prievolių įvykdymas užtikrinamas laidavimu ar garantija, prisiimami kitokie finansiniai įsipareigojimai), žinant, kad įmonė negalės tų sandorių įvykdyti (sumokėti už gautas prekes ar grąžinti paimtų paskolų, atsakyti pagal laidavimo ar garantijos sutartis ir panašiai). Šių požymių buvimą rodo ir tai, kad akivaizdžiai gresiant bankrotui buvo paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims turtas, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti. Pagrindiniu šios pareiškimo dalies motyvu kreditorė nurodo, jog buvęs įmonės vadovas S. J. ir po bankroto bylos iškėlimo per kitus asmenis faktiškai užsiima ta pačia veikla. Be to, S. J. įmonei bankroto bylą iškėlė jo buvusios žmonos Ž. B. įmonė, kuriai bankrutuojanti įmonė nebuvo daug skolinga. Juridinių asmenų registro pažyma įrodo, kad UAB ,,Ovestra‘‘ administracijos vadovu iki bankroto bylos iškėlimo buvo S. J. Iš S. J. parodymų nustatyta, kad jis buvo UAB ,,Ovestra“ vadovas, taip pat UAB ,,Paslaugų tiekimo centras statyboms‘‘ administracijos vadovas ir akcininkas. Šių įmonių buveinės ir registracijos adresai yra tie patys. Be to, jis pripažino, kad IĮ ,,Ovestros konsultacijos‘‘ yra jo buvusios sutuoktinės įmonė, kuri taip pat registruota tuo pačiu adresu ir naudojasi tuo pačiu telefono numeriu, ir parodė, kad jis nuomojasi įrangą Priestočio gatvėje. Šioje byloje dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,Paslaugų tiekimo centras statyboms‘‘ kreipėsi IĮ ,,Ovestros konsultacijos‘‘ vadovė Ž. B., nurodydama, jog atsakovas jos vadovaujamai įmonei skolingas 28 315,60 Lt. Prie ieškinio pridėtas skolų suderinimo aktas, pasirašytas S. J., kuris neprieštaravo dėl bankroto bylos iškėlimo jo įmonei, neįrodinėjo jos mokumo. 2010-03-23 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi buvo patvirtinti administratoriaus priimti 349 091,55 Lt kreditoriniai reikalavimai. Remdamasis šiais argumentais teismas nutarė, kad S. J. įmonę prie bankroto privedė tyčia. Nutartyje pažymima, kad įstatymas įtvirtina bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpciją tiek į individualią įmonę, tiek ir į UAB akcijas. Todėl šio paminėto skolos suderinimo akto sudarymas iš esmės vertintinas kaip sandoris, sudarytas su savimi, o tai draudžia CK 2.134 str. 1 d. nuostatos Tai, kad S. J. ir S. J. yra buvę sutuoktiniai, nustatyta byloje, todėl nurodytos aplinkybės dėl kreipimosi į teismą po bankroto bylos iškėlimo įmonei leidžia padaryti išvadą, jog šios įmonės bankrotu buvo siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, o jos buvęs administracijos vadovas iš esmės tęsia tokią pat veiklą. Be to, teismas įvertino ir tai, kad kita S. J. vadovaujama UAB ,,Ovestra‘‘ taip pat bankrutavo. Remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais, teismas padarė išvadą, kad atsakovo bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmės, o sąmoninga valdymo organų veikla, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.
Tenkindamas prašymą dėl 711,45 Lt kreditorinio reikalavimo tvirtinimo teismas nurodė, kad kreditorius šį savo reikalavimą įrodinėja PVM sąskaita-faktūra, kurią apmokėjo antstoliui kaip vykdymo išlaidas po bankroto bylos iškėlimo įmonei. Šis jo reikalavimas yra išvestinis iš administratoriaus priimto pagrindinio kreditorinio reikalavimo pagal vykdomąjį raštą, todėl įvertinęs jo prigimtį ir tai, kad iš esmės dėl vykdymo išlaidų kreditoriumi turėjo būti antstolis, kuriam pinigus sumokėjo AB „Lietuvos geležinkeliai“, teismas patvirtino reikalavimą.
Šalies argumentai
BUAB „Paslaugų tiekimo centras statyboms“ kreditorius ir šios įmonės buvęs vadovas S. J. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašymus atmesti. Skundą grindžia tokiais argumentais:
AB „Lietuvos geležinkeliai“ neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nes jis nėra bylos šalimi. Teismo nutartis dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pagrįsta ne įrodymais, o hipotetiniais pasvarstymais apie galimai sąmoningai neteisėtus sandorius. Teismo argumentas, kad skolos suderinimo aktą iš esmės pasirašė tas pats asmuo neatitinka teisės reikalavimų, kadangi šis aktas pasirašytas tarp dviejų juridinių asmenų. Be to, S. J. ir Ž. B.santuoką nutraukė 2002 metais, o skolos suderinimo aktas negali būti laikomas sandoriu.Teismas netyrė sandorių, kuriais remdamasis bankrotą pripažino tyčiniu, sudarymo aplinkybių, nenustatė įmonės valdymo organų neveikimo pagrindų, t. y. nebuvo pakankamai aktyvus ir nesurinko duomenų, kad galėtų teisingai išspręsti šį klausimą. Teismas bankrotą pripažino tyčiniu nepagrįstai nesiremdamas ikiteisminio tyrimo, kuris pradėtas dėl nusikalstamo bankroto, duomenimis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo bankroto administratorius nenustatė įmonės tyčinio bankroto požymių, nors išsamiai ištyrė įmonės dokumentus. Teismas neturėjo teisės patvirtinti AB „Lietuvos geležinkeliai“ 711,45 Lt kreditorinio reikalavimo, nes vykdymo išlaidos patirtos po bankroto bylos iškėlimo įmonei.
Atsiliepimas
AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į ieškovo UAB „Analizė“ atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreditorinis reikalavimas bankroto byloje yra patvirtintas. Buvusios S. J. sutuoktinės individuali įmonė IĮ „Ovestros konsultacijos“ veikė tuo pačiu adresu, kaip ir atsakovas. Ji šiuo adresu įsteigė kitą įmonę UAB „Vakarų investicijos grupė“, kuri vykdė atsakovo veiklai analogišką veiklą – įrankių nuomą ir dėl kurios iš esmės buvo sužlugdytas atsakovas. Be to, IĮ „Ovestros konsultacijos“ sąmoningai kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o atsakovas neprieštaravo tokiam ieškiniui. Atsakovo akcininkai anksčiau už ieškovą UAB „Analizė“ padavė ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo.
Atskirasis skundas tenkintas iš dalies.
Dėl atsakovo tyčinio bankroto.
Sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto pripažinimo bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai bei kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į skolininkės įmonės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Ta aplinkybė, kad įmonės pagrindinis akcininkas, žinodamas apie tikrąją įmonės sunkią turtinę bei finansinę padėtį, už žymiai mažesnę kainą, nei to turto įmonėje įgijimo kaina, perima faktiškai nemokios įmonės likusį turtą, kasacinio teismo požiūriu, vertintina kaip sąmoningas įmonės bei įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimo sužlugdymas, t. y. tyčinis bankrotas. Be to, įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali rinkos vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnis įpareigoja bankrutuojančios įmonės administratorių, įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui nustačius tyčinį bankrotą, patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta UAB „Laivės“ kino teatro bankroto byloje; bylos Nr. 3K-3-680/2004). Tik aplinkybių visumos, o ne tik konkretaus veiksmo, kuris sukėlė įmonės bankrotą, analizė gali sudaryti sąlygas teisingai atsakyti į klausimą, ar bankrotas yra tyčinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-564/2002, 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-1045/2003, 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-448/2004).
Įmonės turtinę ir finansinę padėtį geriausiai turi žinoti jos vadovas. Tuo atveju, kai įmonė nebėra pajėgi arba gali būti nebepajėgi įvykdyti prievolių kitai šaliai, apie tai yra ar turi būti žinoma jos vadovui. Jeigu įmonė perleidžia iš sutartinių teisinių santykių kylančius įsipareigojimus kitai įmonei, kuri yra finansiškai mažiau pajėgi bei kuriai vadovauja tas pats asmuo, ir įmonė, kuriai perleisti įsipareigojimai, nėra pajėgi vykdyti sutartinių prievolių kreditoriui, o bankroto procedūras prieš tokią įmonę pradeda su abiejų įmonių vadovu anksčiau artimais ryšiais susijęs asmuo (buvęs sutuoktinis) ir ši įmonė neįrodinėja savo mokumo, galima laikyti, kad įmonės vienasmenis valdymo organas sąmoningai siekia išvengti sutartinių prievolių vykdymo kreditoriui. Tokie veiksmai laikytini įmonės privedimu prie bankroto, juo labiau, jei toks įmonės vadovas netinkamai vadovavo ir įmonei, kuri perleido savo įsipareigojimus pagal sutartines prievoles ir kuriai buvo iškelta bankroto byla, o po bankroto bylos iškėlimo buvęs abiejų įmonių vadovas tebevykdo tą pačią veiklą.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, kaip nepagrįsti atmestini apelianto argumentai, kad žemesnės instancijos teismas procesinį sprendimą grindė tik prielaidomis. Teismas išsamiai išdėstė, kad atsakovui bankroto bylos iškėlimą inicijavo jo buvusios sutuoktinės Ž. B. individuali įmonė, kuriai atsakovo skola buvo nedidelė. Atsakovo vadovas neginčijo pareikšto ieškinio pagrįstumo. Teismo nutartyje pažymima, kad UAB ,,Ovestra‘‘, kuri perleido įsipareigojimus atsakovui, vadovu buvo S. J. – atsakovo vadovas ir akcininkas. Teismas pabrėžė, kad tiek abiejų įmonių, kurioms vadovavo S. J., tiek ir jo buvusios sutuoktinės, inicijavusios bankroto procesą atsakovui, veiklos vieta sutampa. Be to, teismas pažymėjo, jog S. J. ir po bankroto bylos iškėlimo atsakovui realiai užsiima tapačia veikla (t. 2, b.l. 44-47). Apeliantas atskirajame skunde iš esmės nepaneigė, kad jis sąmoningais sprendimais ir veiksmais apsunkino kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą pagal sutartines prievoles. Tai, kad atsakovo vadovui baudžiamojoje byloje nenustatytas nusikalstamas bankrotas, neturi reikšmės sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kadangi baudžiamosios atsakomybės taikymas nėra būtina tyčinio bankroto nustatymo bankroto byloje sąlyga. Nereikšminga ir ta apelianto nurodoma aplinkybė, kad įmonės bankroto administratorius neįrodinėjo atsakovo tyčinio bankroto byloje, nes tokie bankroto administratoriaus sprendimai taip pat nėra būtini, kad įmonės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu.
Pastebėtina, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra atsakovo kreditorius, kadangi Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. kovo 23 d. nutartimi patvirtino šios įmonės kreditorinį reikalavimą 57465,79 Lt sumai (t. 1, b.l. 162-163). Tai reiškia, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra dalyvaujantis bankroto byloje asmuo, t. y. turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl gali teikti prašymą teismui dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu. Remiantis tuo, kaip nepagrįstas atmestinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo nagrinėti AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašymo dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu. Be to, teismas įmonės bankrotą tyčiniu gali pripažinti ir nesant tokio prašymo, t y. savo iniciatyva (ĮBĮ 20 str.). Tuo pačiu kolegija atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį, kad civiliniame procese juridinio asmens filialas neturi civilinio procesinio teisnumo ir negali būti dalyvaujančiu byloje asmeniu (CPK 41 str. 1 d., CK 2.53 str. 2 d.). AB „Lietuvos geležinkeliai“, o ne šios įmonės filialas turėtų būti laikomas dalyvaujančiu byloje asmeniu. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia šioje nutartyje padarytų išvadų.
Dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ 711,45 Lt kreditorinio reikalavimo patvirtinimo.
ĮBĮ 10 straipsnio septintosios dalies 3 punktas įtvirtina, kad įmonei įgijus bankrutuojančios įmonės teisinį statusą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Ši teisės norma yra imperatyvi. Ji reiškia, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas negali patvirtinti kreditorinio reikalavimo, kuris atsirado vykdant finansines prievoles po to, kai įmonė tapo bankrutuojanti.
Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas įgijo bankrutuojančios įmonės teisinį statusą 2010 m. sausio 2 d., įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo (t. 1, b.l. 60, ĮBĮ 10 str. 13 d.). Klaipėdos miesto apylinkės teismas AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašymu 2010 m. sausio 8 d. išdavė šiai įmonei vykdomąjį raštą dėl 55 791,79 Lt skolos išieškojimo iš atsakovo pagal teismo sprendimą (t. 1, b.l. 133-134). Priverstinius vykdymo veiksmus bankrutuojančios įmonės atžvilgiu vykdomojoje byloje atlikęs antstolis 2010 m. sausio 18 d. pateikė AB „Lietuvos geležinkeliai“ PVM sąskaitą faktūrą dėl atliktų darbų (t. 1, b.l. 135). Kolegijos nuomone, prieš atlikdamas vykdymo veiksmus, antstolis turėjo išsiaiškinti skolininko teisinį statusą, o nustatęs, kad įmonė yra bankrutuojanti, turėjo sustabdyti vykdomąją bylą ir ją perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (CPK 626 str. 3 p., ĮBĮ 9 str. 3 d.). Esant tokioms aplinkybėms, kai vykdymo veiksmai dėl skolos išieškojimo iš įmonės buvo atlikti po to, kai ji įgijo bankrutuojančios įmonės statusą, išlaidos, kurios patirtos dėl tokių veiksmų atlikimo, negali būti tvirtinamos kaip kreditorinis reikalavimas bankroto byloje, kadangi šios išlaidos negalėjo būti patirtos įmonei tapus bankrutuojančia.
Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus byloje, teisingai taikė tyčinį bankrotą reglamentuojančias teisės normas (CPK 183, 185 str., ĮBĮ 20 str.). Keisti ar naikinti šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalies atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Tačiau pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria buvo patvirtintas AB „Lietuvos geležinkeliai“ 711,45 Lt kreditorinis reikalavimas ir padidintas bendras kreditorinio reikalavimo dydis, naikintina ir šis AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašymas atmestinas.
Atsiliepimas
Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį išdėstyti argumentai nėra reikšmingi nagrinėjamų klausimų teisingam išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartį pakeisti.
Panaikinti nutarties dalį, kuria teismas patvirtino AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreditorinį reikalavimą 711,45 Lt sumai ir nustatė, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ bendra reikalavimo suma yra 58 177,24 Lt, ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašymą dėl 711,45 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo patvirtinimo atmesti.
Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.