Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovaujamo advokato Andriaus Baranskio skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi tenkino Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro prašymą ir ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 145 straipsniu, leido padaryti kratą UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracinėse patalpose, esančiose adresais: (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiose UAB „(duomenys neskelbtini)“, siekiant surasti ir paimti daiktus ir dokumentus, galinčius turėti reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti.

Skundu pareiškėjo atstovas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį dėl leidimo daryti kratą UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiose UAB „(duomenys neskelbtini)“, atmesti prokuroro prašymą dėl leidimo daryti šią kratą bei įpareigoti prokurorą grąžinti kratos metu paimtus daiktus ir dokumentus UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Nurodo, kad skundžiamos nutarties pagrindu atliktos kratos metu buvo paimti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos ir kiti dokumentai, susiję su VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, VĮ „(duomenys neskelbtini)“, bei du UAB „(duomenys neskelbtini)“ nešiojamieji kompiuteriai. Pažymi, kad skundžiamoje nutartyje nėra nurodyti faktiniai duomenys leidžiantys pagrįstai manyti, jog aptariamose patalpose yra turintys reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui daiktai ir dokumentai, o nutartyje įvardyta aplinkybė, kad po anksčiau atliktų kratų, atsirado daugiau tiek juridinių, tiek fizinių asmenų – galimų įtariamųjų bei kitų proceso dalyvių, bei naujų tirtinų aplinkybių, apie kurias nebuvo žinoma anksčiau, kelia pagrįstų abejonių dėl duomenų realumo ir tik tokia priežastis negali būti pagrindas nutarčiai priimti. Atkreipia dėmesį, kad krata buvo atlikta po pakankamai ilgo laikotarpio nuo skundžiamos nutarties priėmimo ir per šį laiką į UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo kreiptasi dėl ieškomų dokumentų, daiktų pateikimo ar pasinaudota kitomis švelnesnėmis priemonėmis gauti minėtus objektus, dėl ko skundą pateikusio atstovo nuomone, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK 11) straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas. Akcentuoja, kad nutartyje teisėjas nurodė atlikti kratą siekiant rasti ir paimti iš esmės neapibrėžtą ratą dokumentų ir daiktų, taip suteikiant pareigūnams labai plačius ir neapibrėžtus įgaliojimus ir tuo pačiu neužtikrinant konstitucinio būsto neliečiamybės bei proporcingumo principų laikymosi ir sudarė sąlygas pareigūnams atliekantiems kratas piktnaudžiauti suteiktais įgaliojimais. Skundą pateikęs atstovas nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra veikianti įmonė, kurios veika susijusi su įvairių projektų įgyvendinimu, todėl bet koks trukdymas bendrovės veiklai gali itin neigiamai atsiliepti su jos veika susijusioms įstaigoms ir atkreipia dėmesį, kad toks nepagrįstas ir neproporcingas apribojimas disponuoti su bendrovės veikla susijusiais dokumentais, o ir iš esmės jų faktinis neturėjimas, labai komplikuoja bendrovės darbą. Skunde pažymima, kad nurodytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai teigti, jog skundžiamos nutarties pagrindu atliktos kratos neatitiko Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos teismų suformuotos praktikos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir BPK nuostatų.

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs skundo argumentus, skundžiamą nutartį bei teismui pateiktą medžiagą, teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis yra pagrįsta ir jos naikinti skunde išdėstytais argumentai nėra pagrindo.

BPK 145 straipsnio 1 dalis numato, jog, kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali daryti kratą.

Nustatyta, jog prokuroras, vadovaudamasis BPK 145 straipsniu kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją, prašydamas priimti nutartį dėl kratos. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo teisėjas, įvertinęs bylos duomenis, prokuroro prašymą dėl kratos atlikimo patenkino priėmęs motyvuotą nutartį. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė tiek detalų ieškotinų objektų sąrašą, tiek ikiteisminio tyrimo duomenis, kurie leido pagrįstai manyti, jog jie gali būti nurodomose vietose. Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad nutartyje nurodomi duomenys baudžiamojoje byloje yra. Skirtingai nei nurodoma skunde, iš pateiktos bylos medžiagos matyti, jog krata buvo atlikta laikantis BPK nustatytos tvarkos ir reikalavimų.

Skundo argumentai, kad nutartyje nėra nurodyti faktiniai duomenys, kurie leistų pagrįstai manyti, jog aukščiau nurodytose patalpose yra turintys reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui daiktai ir dokumentai, yra nepagrįsti. Priešingai, iš teismui pateiktos ikiteisminio tyrimo bylos medžiagos matyti, kad tokių duomenų byloje yra pakankamai. Skundžiamoje nutartyje pakankamai išsamiai ikiteisminio tyrimo duomenys yra nurodyti, todėl aukštesnysis teismas jų nekartoja.

Be to, iš teismui pateiktų ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenų matyti, kad tyrimo eigoje paaiškėjus naujoms aplinkybėms, buvo pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 226 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 226 straipsnio 4 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 226 straipsnio 4 dalyje, kuris 2014 m. gruodžio 3 d. nutarimu buvo sujungtas su ikiteisminiu tyrimu Nr. (duomenys neskelbtini). Sujungto ikiteisminio tyrimo bylai buvo paliktas anksčiau pradėto ikiteisminio tyrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini). Nors ir kratos minimose patalpose buvo atliktos anksčiau, tačiau paaiškėjusios naujos aplinkybės, atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl kitų galimai padarytų nusikalstamų veiksmų bei tai, kad 2014-12-01 paskyrus užduotį atlikti tyrimą, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, paaiškėjo, kad ankstesnių kratų metu buvo rasti ir paimti ne visi tokios užduoties atlikimui būtini buhalterinės apskaitos ir kiti ūkinės – finansinės veiklos dokumentai, buvo pagrindas tokio procesinio veiksmo būtinybei, nes aukščiau nurodytoms galimai padarytoms nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti reikšmingi daiktai ir dokumentai galėjo būti būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Todėl skundo argumentai, kad daryti kratą antrą kartą tose pačiose patalpose, nebuvo jokio pagrindo yra nepagrįsti. Skunde ginčijamas ir skundžiamos nutarties priėmimo pagrįstumas argumentuojant tuo, kad krata šios nutarties pagrindu buvo atlikta praėjus tam tikram laikotarpiui, o ikiteisminio tyrimo teisėjas prieš priimant nutartį turėjo apsvarstyti švelnesnių procesines prievartos priemonių ar net neprievartinių procesinių veiksmų, siekiant gauti prokuroro prašomus duomenis, klausimą. Įvertinęs aukščiau aptartus duomenis, aukštesnysis teismas sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su tuo, jog prokuroras be pagrindo kreipėsi į teisėją, o skundžiamos nutarties priėmimas buvo perteklinis ar nepakankamai apsvarstytas. Aukštesnysis teismas pažymi, kad prokuroro statusas nulemia tai, jog jis procesinius sprendimus priima savo nuožiūra, vadovaudamasis įstatymais, ir ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas, negali nurodyti, kokį ir kada procesinį sprendimą byloje priimti ar veiksmą atlikti – būtent prokuroras priima sprendimus dėl tyrimo krypties bei apimties ir sprendžia, kokie konkrečiai tyrimo veiksmai turi būti atlikti, siekiant išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamą veiką (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 170 straipsnio 5 dalis), ikiteisminio tyrimo teisėjas savo iniciatyva jokių veiksmų neatlieka (BPK 173 straipsnio 4 dalis).

Todėl kratos atlikimo laiko parinkimas priklauso prokuroro prerogatyvai ir tai, kad nuo skundžiamos nutarties priėmimo momento buvo praėjęs tam tikras laikotarpis, nereiškia, kad krata nebegalėjo būti atliekama ir ši aplinkybė negali būti pagrindu pripažinti nutartį dėl kratos atlikimo neteisėtą.

Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų, prokuroras prašyme teismui dėl leidimo daryti kratą pakankamai detaliai apibrėžė ieškotinų objektų sąrašą, pateikė informaciją apie tyrimą ir ieškomus dokumentus ir daiktus, tokiu būdu kratą atlikusiems pareigūnams buvo nustatytos tokio procesinio veiksmo ribos. Todėl, šiuo atveju, pareiškėjo atstovo teiginiai apie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų, Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos teismų suformuotos praktikos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir BPK nuostatų pažeidimus, atliekant kratas UAB „(duomenys neskelbtini)“ taip pažeidžiant būsto neliečiamybės ir proporcingumo principus, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad Įstatyme numatytais pagrindais ir tvarka paskirtos kratos atlikimas savaime dar nereiškia aukščiau minėtų principų pažeidimo. Sutiktina, kad tiriant nusikalstamas veikas, galimas įstatymo numatytų procesinių prievartos priemonių taikymas, tačiau šios priemonės turi atitikti proporcingumo principą. Skundą nagrinėjantis teismas teigia, kad siekiant išaiškinti šias galimai nusikalstamas veikas ir atliekant kratas UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, procesinių prievartos priemonių proporcingumo ir būsto neliečiamybės principai nebuvo pažeisti. Teismas neanalizuoja pareiškėjo atstovo skundo argumentų, susijusių su kratų metu paimtų objektų kuo skubesniu gražinimu, nes tai nėra skundo dėl kratos teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimo dalykas. Taip pat svarstydamas procesinės prievartos priemonės klausimą, teismas nevertina byloje esančių įrodymų ir nesprendžia kaltės klausimų.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, naikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį pareiškėjo atstovo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti pareiškėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovaujamo advokato Andriaus Baranskio skundą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.