Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi D. A., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. gruodžio 29 d. nutarimo, kuriuo D. A. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą paskirta 57 Eur bauda, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyr. specialistė J. K. 2016 m. gruodžio 8 d. surašė D. A. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. SAVAD-13AN-79784164-16 dėl ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo, t. y. dėl to, jog D. A. 2016-08-06, 8.43 val., P. Vileišio g. 9, Vilniuje, vairuodamas automobilį „BMW 330 D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustojo ir paliko jį stovėti draudžiamoje vietoje – transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtoje teritorijoje. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyr. specialistė D. L. 2016 m. gruodžio 29 d. nutarimu pripažino D. A. kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje, ir paskyrė 57 Eur baudą.

Teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn patrauktas D. A. nurodė, jog pastatė automobilį vietoje, kuri yra šalia kelio, aikštelė stačiakampio formos, asfaltuota, joje stovėjo daug kitų automobilių, ji nebuvo niekaip paženklinta ir minėta asfaltuota aikštelė buvo labiau panaši į automobilių stovėjimo aikštelę ir visai nepanaši į sporto ar vaikų žaidimo aikštelę, skirtą sportuoti ir žaisti. Toje vietoje lankėsi pirmą kartą ir neįtarė, kad aikštelėje negalima statyti automobilio. Pabrėžė neprivalantis žinoti ir studijuoti visus Savivaldybės nutarimus ir planus, tam kad galėtų pastatyti automobilį. Ši aikštelė jam pasirodė įprasta stovėjimo aikštelė prie namo, netgi geresnė. Įvažiavęs ir pasistatęs automobilį neatkreipė dėmesio į stovintį krepšinio lanką, jį pastebėjo tik tuomet, kai gavo pranešimą apie padarytą pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. A. skundas tenkintinas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. gruodžio 29 d. nutarimas naikintinas, administracinio teisės pažeidimo teisena nutrauktina

Pagal ANK 617 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareigūnas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka, privalo nustatyti: ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar šis asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar nėra šio kodekso 591 straipsnyje nurodytų aplinkybių, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 641 straipsnyje nustatyta, jog teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Kaip matyti iš D. A. skundo turinio, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo kategoriškai neigia padaręs jam inkriminuotą pažeidimą ir tikina automobilį palikęs prie gyvenamojo namo asfaltuotoje aikštelėje, kurioje transporto priemones stato ir kiti asmenys, o stovėjimą draudžiančių ženklų nėra. Jis niekaip negalėjo įtarti, kad toje aikštelėje automobilio statyti negalima, statydamas transporto priemonę krepšinio lanko nepastebėjo.

ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje, įtvirtinta, kad sustojimas ar stovėjimas vietose, kuriose Kelių eismo taisyklės draudžia sustoti ar stovėti (išskyrus šio straipsnio trečiojoje dalyje numatytus sustojimo ir stovėjimo tvarkos pažeidimus), taip pat sustojimas ar stovėjimas nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų arba važiavimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose pažeidimas – užtraukia baudą vairuotojams nuo dvidešimt aštuonių iki aštuoniasdešimt šešių eurų.

Ši nuostata priežastiniu ryšiu susieta su Kelių eismo taisyklių 150.5 punkto reikalavimų pažeidimu. Šioje teisės normoje įtvirtinta, kad sustoti ir sustoti ir stovėti draudžiama: ant vejos, šaligatvio (išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai arba transporto priemonė nurodyta leidime, išduotame prekiauti viešoje vietoje renginių metu), taip pat sporto, vaikų žaidimo aikštelėse ir kitose transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtose teritorijose.

Nagrinėjamu atvejui svarbu nustatyti, ar asmuo objektyviai galėjo suvokti darantis pažeidimą – t. y. statantis transporto priemonę neleistinoje vietoje. Iš bylos medžiagoje esančių, taip pat skundą padavusio asmens pateiktų aikštelės, esančios P. Vileišio g. 9 Vilniuje, fotonuotraukų matyti, jog ši asfaltu dengta aikštelė yra šalia daugiabučio namo, gana taisyklingos formos, atskirta nuo kelio važiuojamosios dalies žalia veja su medžiais, į aikštelę yra platus įvažiavimas (b. l. 13, 25). Norint patekti į minėtą aikštelę nereikia įveikti jokių kliūčių (nėra nei bortelių, kuriais būtų aptverta aikštelė, nei jokių kitų aikštelę iš bendros aplinkos išskiriančių žymėjimų), taip pat nėra važiuojama per žalią veją. Atvirkščiai, į minėtą aikštelę yra platus žvyro danga grįstas įvažiavimas. Iš nuotraukos matyti kietos įvažiavimo į aikštelę dangos kontūrai – galimai buvęs asfaltas, betonas arba stipriai suplūktas gruntas. Vizualiai vertinant aikštelės įvažiavimą, susidaro įspūdis, kad šis įvažiavimas yra skirtas būtent automobiliams – yra pakankamai platus (pločio užtektų prasilenkti ir dviem automobiliams) ir atrodo neatsiejamas nuo pačios aikštelės, kuri nepažymėta jokiais išskirtiniais ženklais, kurie bylotų apie kitokią, nei automobilių stovėjimo, paskirtį. Aikštelės danga yra nusidėvėjusi, neabejotinai netinkama sportinei veiklai, joje nėra jokių sportui ar žaidimams skirtos aikštelės žymėjimų ar atributikos (tokios kaip suoliukai, apšvietimas, šiukšliadėžės, inventorius). Vienintelis objektas, dėl kurio galėtų kilti abejonių vertinant aikštelės paskirtį, yra vienoje aikštelės pusėje stovintis krepšinio stulpas su lenta, tačiau atsižvelgiant į tai, jog aikštelė nėra uždaro pobūdžio, ji turi platų automobiliams skirtą įvažiavimą ir neturi jokių kitokių atributų, būdingų sportui skirtoms vietoms, manytina, jog asmuo objektyviai galėjo suklysti ir palaikyti šią aikštelę būtent vieta, skirta statyti transporto priemones. Miesto architektūrai yra būdingos kieta danga dengtos stovėjimo aikštelės prie pat daugiabučių namų, juolab, kaip nurodė administracinėn atsakomybėn patrauktas D. A., minėtoje aikštelėje buvo ir kitų transporto priemonių. Žinoma, vien tai, jog minėtoje aikštelėje buvo pastatyta daugiau automobilių ir kiti asmenys galimai nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, nesudaro pagrindo nesilaikyti įstatymų reikalavimų ir neatleidžia asmenų nuo atsakomybės, tačiau esant tokiai dviprasmiškai situacijai, ši aplinkybė galėjo turėti esminę įtaką asmens apsisprendimui statyti transporto priemonę ir laikyti pasirinktą vietą tam tinkama. Akivaizdu, jog automobilių statymui minėta vieta buvo naudojama gana ilgą laiko tarpą. Pastebėtina, kad tariamo pažeidimo vieta yra pakankamai taisyklingos formos, vietos dangą sudaro asfaltas bei lygiai suvažinėtas žvyras, į aikštelę yra patogus ir platus įvažiavimas, joje sustatytos transporto priemonės, kas objektyviai leidžia asmenims manyti, jog aikštelė yra skirta būtent automobilių statymui. Analogiškas vaizdas dėl aikštelės paskirties susidaro nurodytą vietą stebint ir internetine „Google Maps“ žemėlapių programa (https://www.google.lt/maps).

Nors Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2016-11-17 rašte nurodyta, kad aikštelė, esanti tarp P. Vileišio g. ir sklypo P. Vileišio g. 9, kaip stovėjimo aikštelė gali būti naudojama tik gavus namo bendrijos daugumos narių ir Nacionalinės žemės tarnybos sutikimus (b. l. 7), tačiau tai nereiškia, kad vairuotojas turi ir privalo žinoti, ar vietai, kuri objektyviai atitinka automobilių stovėjimo aikštelės požymius, yra gautas namo bendrijos daugumos narių ir Nacionalinės žemės tarnybos sutikimas ir ši vieta oficialiai laikoma stovėjimo aikštele. Asmuo apie tai, ar vieta tinkama ir skirta statyti transporto priemones, sprendė iš objektyvių aplinkybių, o jos šiuo atveju kaip tik ir suponavo išvadą, kad prie daugiabučio namo esančios aikštelės paskirtis yra nukreipta į transporto priemonių statymą. Beje, tame pačiame rašte konstatuojama, kad aikštelė kaip sporto ar vaikų žaidimo aikštelė negali būti naudojama, kadangi neatitinka saugumo reikalavimų. Pastebėtina, kad pačiame atsiliepime nurodoma, jog dėl įrengto krepšinio stulpo aikštelė yra labiau panaši į sporto ar vaikų žaidimo aikštelę, skirtą sportuoti ir žaisti. Kaip matyti, netgi pati Institucija nedaro kategoriškų išvadų ir vienareikšmiškai netvirtina, jog aikštelė buvo skirta būtent sportui.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi Institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutaris Nr. N9-990/2006, Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. ATP-743-195/2014, Nr. ATP-605/2014).

Nagrinėjamoje byloje teismas dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių kaip tik ir negali daryti kategoriškos išvados, jog D. A. veikė tyčia, sąmoningai pastatydamas automobilį stovėjimui neskirtoje teritorijoje. Pastarasis, atvykęs į vizualiai įprastą automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje stovėjo kitos transporto priemonės, į kurią vedė platus įvažiavimas ir kurioje nebuvo jokių išskirtinių požymių, leidžiančių bent jau numanyti, kad teritorija yra skirta sportui ir žaidimams, vien dėl stovinčio krepšinio lanko negalėjo vienareikšmiškai nuspręsti, kad aikštelė neskirta automobiliams statyti. Skundą padavęs asmuo nurodo, jog vėliau, po ant automobilio palikto pranešimo, prie įvažiavimo į aikštelę buvo pastatytas eismo ribojimą draudžiantis ženklas, kas, matyt, buvo padaryta siekiant išvengti tokių situacijų, kuri nagrinėjama šioje byloje, t. y. siekiant, jog vairuotojams būtų aišku, kad nurodytoje teritorijoje sustoti ir stovėti draudžiama. Taigi transporto priemonės pastatymas ignoruojant kelio ženklą leistų situaciją vertinti kur kas kitaip, tačiau D. A. atveju tokio apsisprendimą dėl transporto priemonės pastatymą nulemiančio požymio nebuvimo.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016-12-29 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo D. A. pripažintas kaltu pagal ATPK 124¹ straipsnio 4 dalį ir jam paskirta 57 Eur bauda, yra nepagrįstas, todėl naikintinas ir administracinio teisės pažeidimo teisena nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

D. A. skundą tenkinti ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. gruodžio 29 d. nutarimą, kuriuo D. A. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124¹ straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą paskirta 57 Eur bauda, panaikinti bei administracinio teisės pažeidimo teiseną nutraukti.

Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.