Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danguolė Šiugždinytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens Ž. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarimo Ž. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto 2016 m. vasario 29 d. nutarimu Nr. 20N-52797332-16 Ž. M. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 124¹ straipsnio 1 dalį, 124¹ straipsnio 2 dalį, 124¹ straipsnio 3 dalį, 124² straipsnio 1 dalį, 124² straipsnio 2 dalį ir jam skirta galutinė administracinė nuobauda – 434 Eur bauda su specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 12 (dvylikai) mėnesių už tai, kad jis 2016 m. vasario 6 d., 8.30 val. Kaune, šviesoforu reguliuojamoje Užnemunės-Marvelės g. sankryžoje, vairuodamas automobilį „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekiltų pavojus kitų eismo dalyvių saugumui, pavojingai manevruodamas ir grubiai pažeisdamas Kelių eismo taisykles, kelyje, kuriame važiavimo kryptimi yra daugiau nei viena eismo juosta, lenkė Užnemunės g. antroje eismo juostoje prie draudžiamo šviesoforo signalo sustojusį automobilį „Honda CR-V“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kirsdamas kelio horizontaliojo ženklinimo dvigubą ištisinę liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus ir, įvažiuodamas į priešingos krypties eismui skirtą eismo juostą, įvažiavo į sankryžą degant draudžiamam raudonam šviesoforo signalui, tuo sudarydamas pavojingą situaciją sankryžoje, esant leidžiamam žaliam šviesoforo signalui iš Marvelės g. į Užnemunės g. manevrą į kairę atliekančiam automobiliui „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tuo priversdamas jo vairuotoją staigiai stabdyti, kad išvengtų susidūrimo. Nutarime konstatuojama, kad tokiais savo veiksmais dėl chuliganiškų paskatų Ž. M. išreiškė ypatingą nepagarbą kitiems eismo dalyviams, niekino elementarias moralės ir elgesio normas, demonstravo savo išskirtinumą, kėlė realų pavojų sau ir automobilio „VW Golf“ vairuotojui bei pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 4, 8, 9, 140.5, 73.11, 3 pr. 1.3 punktų reikalavimus. Šį nutarimą Ž. M. skundė apylinkės teismui.

Skunde keliamas liudytojų parodymų patikimumo klausimas. Teigiama, kad liudytojas R. P. teisme parodė, kad buvo be automobilio, jiems važiuojant Marvelės g. užsidegė raudona, jie sustojo antroje eismo juostoje ir jis (turėjo galvoje Ž. M.) pravažiavo jiems iš dešinės, pirma eismo juosta ir nebuvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą. Minėtas liudytojas tik patvirtino, jog jis kelių sankirtą pravažiavo degant draudžiamam šviesoforo signalui (pažeidė KET reikalavimus), tačiau važiavo pirma eismo juosta neišvažiuodamas į priešpriešinį eismą. Liudytojas A. I. teisme patvirtino, kad jis važiavo pirma eile ir pirmoje juostoje kitų automobilių nebuvo. Teismas, išklausęs nurodytus liudytojus, kurie galimai pirmą kartą dalyvavo teisminėje procedūroje, buvo susijaudinę ir galėjo dėl detalių nesąmoningai klysti, nepagrįstai skundžiamame nutarime nurodė, jog šie liudytojai davė žinomai melagingus parodymus apie įvykį. Teismas liudytojų parodymų nepatikrino jokiais kitais teisėtais procesiniais veiksmai (pvz., parodymų patikrinimas vietoje). Liudytojas V. M. teisme parodė, kad išnėrė raudonos spalvos „Renault“ prieš eismą. Reikėtų suprasti, kad viskas vyko labai greitai. Tačiau V. M. savo 2016-02-06 rašytame pareiškime, 2016-02-24 duodamas paaiškinimą policijos pareigūnui, teismui nurodė, kad matė jo vairuojamos transporto priemonės „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio vietoje. Maža to, liudytojas V. M. teismui nurodė, kad jo vairuojamo automobilio važiavimo greitis buvo apie 80 km/h, bei nurodė, kad padarė gestą „ką darai“, jis jam kažką pagrūmojo ir nuvažiavo. Jis, norėdamas išvengti susidūrimo su liudytojo vairuojamu automobiliu „VW Golf“, atliko manevrą, kurio pagalba ir išvengė susidūrimo, o atliekant manevrą jo rankų padėtis už vairo buvo įvairi, todėl V. M. galėjo klaidingai suprasti jo rankų padėtį už vairo. Nėra suprantamas liudytojo V. M. elgesys, kodėl jis ėmė persekioti jį tuomet, kai jau jam negrėsė joks pavojus nei sveikatai, nei gyvybei ir miesto ribose, kur griežtai ribojamas važiavimo greitis, važiavo, kaip jis pats teigia, net 160 km/h. Toks liudytojo elgesys ne tik nesuprantamas, bet yra neatsakingas ir nepateisinamas, nes tik atsitiktinumo dėka nenukentėjo joks eismo dalyvis. Jo persekioti nebuvo jokio būtinumo, kadangi jis vykdamas link Veiverių g., Kaune, esančio Senukų prekybos centro, jokių kitų kelių eismo taisyklių nepažeidė, jokio pavojaus ar grėsmės kitiems eismo dalyviams nesukėlė. Liudytojas D. B. teismui parodė, kad „Pro mane prašvilpė raudonas „Renault Espace“. Liudytojas savo paaiškinime, rašytame 2016-02-26, taip pat nurodė, kad jo vairuojamas automobilis „Renault Espace“ pro jo stovintį automobilį Honda-CR-V pravažiavo labai greitai, bet tuo pačiu liudytojas sugebėjo labai tiksliai savo paaiškinime nurodyti atstumą, kokiu pravažiavau šalia automobilio „VW Golf“, t. y. 10-15 cm atstumu. Teismas nesiaiškino, ar nėra V. M. pradėta administracinė teisena už nustatyto greičio viršijimą ir ar tai nėra jo gynybinė versija persekioti kitą pažeidėją (jį) už neva chuliganišką vairavimą. Manytina, kad galimai liudytojo pažįstamas D. B. gelbėjo V. M. nuo padaryto kito grubaus kelių eismo taisyklių pažeidimo – neleistino greičio viršijimo.

Skunde taip pat nurodoma, kad jam inkriminuojamam administraciniam teisės pažeidimui, numatytam LR ATPK 124² straipsnio 2 dalyje, būdingi specifiniai subjektyvieji požymiai – šis pažeidimas gali būti konstatuojamas tik tuomet, jei asmuo darydamas pažeidimą veikia tyčia. Teismas, policija nenustatė, jog jis, vairuodamas savo transporto priemonę kelių sankirtoje, buvo užtraukęs rankinį stabdį, sukinėjo ratus (vadinamas „saulutes“) ar kitaip važiavo ant dviejų ratų, tuo demonstruodamas savo gebėjimus kaip koks „lenktynininkas“. Juk ir jis, ir visi kiti liudytojai nurodė, kad jis savo automobilyje važiavo vienas, tuomet jam nebuvo jokio reikalo (būtinumo) prieš kažką demonstruoti savo vairavimą. Juolab teismui nurodė, kad automobilyje vežė daug įrankių ir dėl tokio savo vairavimo, kokį nurodė teismas (chuliganiško), manevruodamas savo automobilį pavojų galėjo sukelti tik sau. Dar daugiau pasakytina, kad policija net nevyko į įvykio vietą tiksliai nustatyti tikrų įvykio aplinkybių, užfiksuoti galimus KET pažeidimus, pažeidimo pėdsakus (padangų slydimą ar stabdymo pėdsakus ir pan.). Vertinant byloje esančią medžiagą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo visų administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų įrodymų, jų tinkamai neįvertino ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir padarė klaidingas išvadas dėl chuliganiško vairavimo požymių buvimo jo veikoje. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina faktą, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jis tyčia pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir tyčia chuliganiškai vairavo transporto priemonę. Liudytojų V. M., D. B. parodymai dėl chuliganiško vairavimo fakto yra pagrįsti subjektyviu situacijos vertinimu, o gal ir gynybiniu požiūriu, ir jų parodymų nepatvirtina byloje surinkti kiti faktiniai duomenys (filmuota medžiaga, parodymų patikrinimas vietoje). Darytina išvada, kad jo veikoje nėra visų būtinų LR ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatyto teisės pažeidimo sudėties požymių – tyčios, todėl aukštesniojo teismo pagrįstai prašo administracinio teisės pažeidimo bylą dėl chuliganiško vairavimo jo atžvilgiu nutraukti. Taip pat pažymi, jog pripažįsta, kad važiavo degant raudonai šviesai, tuo padarydamas LR ATPK 124¹ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

Ž. M. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliaciniame skunde keliamas kaltės klausimas dėl pažeidimo, numatyto LR ATPK 124² straipsnio 2 dalyje, prašoma veiką perkvalifikuoti į LR ATPK 124² straipsnio 1 dalį, ir dėl nuobaudos individualizavimo, todėl byla nagrinėtina apeliacinio skundo ribose (LR ATPK 302¹¹ straipsnis).

LR ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, tam tikrų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš LR ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino Ž. M. padarius LR ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą.

LR ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatyta, kad chuliganiškas vairavimas – tai Kelių eismo taisyklių pažeidimas dėl chuliganiškų paskatų, keliantis pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui, kuris užtraukia baudą vairuotojams nuo 289 iki 579 Eur su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 1 iki 2 metų.

Chuliganiškas vairavimas – tai Kelių eismo taisyklių pažeidimas dėl chuliganiškų paskatų, keliantis pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Taigi asmuo gali būti patrauktas atsakomybėn pagal LR ATPK 124² straipsnio 2 dalį už chuliganišką vairavimą tik tuo atveju, kai: 1) yra nustatytos chuliganiškos paskatos, 2) padarytas bent vienas KET pažeidimas ir 3) toks vairavimas kelia pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad chuliganiškos paskatos – tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

Eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu (KET 4 punktas). Pagal KET 9 punkto nuostatas, eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos, palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti.

Ž. M. chuliganišką vairavimą apibūdina tai, kad jis lenkė antroje eismo juostoje prie draudžiamo šviesoforo signalo sustojusį automobilį, kirsdamas kelio horizontaliojo ženklinimo dvigubą ištisinę liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus ir, įvažiuodamas į priešingos krypties eismui skirtą eismo juostą, įvažiavo į sankryžą degant draudžiamam raudonam šviesoforo signalui, tuo sudarydamas pavojingą situaciją sankryžoje, esant leidžiamam žaliam šviesoforo signalui manevrą į kairę atliekančiam kitam automobiliui, tuo priversdamas jo vairuotoją staigiai stabdyti, kad išvengtų susidūrimo. Skirtingai, nei savo apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, šiuos veiksmus jis atliko dėl chuliganiškų paskatų, kuomet jis akivaizdžiai demonstravo nepagarbą kitiems eismo dalyviams, ignoravo Kelių eismo taisykles, tokiu elgesiu Ž. M. norėjo pabrėžti Kelių eismo saugumo taisyklių nesilaikymą, atsargumo, saugumo bei pagarbos kitų eismo dalyvių turtui bei asmeniui ignoravimą, todėl jis pagrįstai buvo nubaustas pagal LR ATPK 124² straipsnio 2 dalį.

Apeliaciniame skunde bandoma kelti abejonių dėl liudytojų V. M. ir D. B. parodymų, neva jie siekė nuslėpti kitus pažeidimus, tyčia apkalba jį nebūto pažeidimo padarymu. Tačiau tokia apelianto versija laikytina niekuo nepagrįsta prielaida, kurios nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Kaip ir nutarime nurodė pirmosios instancijos teismas, liudytojai V. M. ir D. B. detaliai nurodė visas įvykio aplinkybes, kurios užfiksuotos ir rašytiniuose dokumentuose, t. y. kad Ž. M. į sankryžą įvažiavo priešinga eismo juosta ir kirsdamas ištisinę dvigubą ženklinimo liniją bei degant draudžiamam šviesoforo signalui, dėl ko V. M. privalėjo staigiai stabdyti ir tik tokiu būdu išvengti eismo įvykio. Minėtų liudytojų parodymai išsamūs, nuoseklūs, neprieštaringi ir kartu su kitais byloje esančiais įrodymais leido teismui daryti kategorišką išvadą apie tai, kad Ž. M. padarė jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismui taip pat nėra jokio pagrindo abejoti liudytojų parodymais, nes nenustatyta jų asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi, taip pat kad liudytojai pažinotų administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį ar turėtų jo atžvilgiu priešiškumą ir dėl tos priežasties galėtų būti šališki ar dėl kitų priežasčių siektų jį melagingai apkalbėti. Nei viena iš liudytojų nurodytų neva abejotinų aplinkybių, kaip sugebėjimas įvertinti, kad Ž. M. pravažiavo nuo kito automobilio per 10-15 cm, jo ant vairo laikomų rankų gesto neteisingas interpretavimas ir kt., kurias ypač akcentuoja apeliantas, teismui nekelia jokių pagrįstų abejonių šių liudytojų patikimumu, kadangi šie paaiškinimai nėra nei nelogiški, nei prieštaraujantys kitai bylos medžiagai. Priešingai – liudytojai R. P. ir A. I. pažįsta administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, jie buvo nurodyti paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, todėl atsižvelgiant į tai, kad jų parodymai iš esmės prieštarauja kitų liudytojų nuosekliems ir logiškiems parodymams, taip pat ir kitai bylos medžiagai, šie parodymai laikytini siekiu padėti Ž. M. išvengti administracinės atsakomybės ar ją sušvelninti, taigi šiuo aspektu negali būti pripažįstami objektyviais.

Skunde nurodoma, kad toks liudytojo D. B. elgesys, kuomet jis jį vijosi važiuodamas 160 km/val. greičiu, ne tik nesuprantamas, bet yra neatsakingas ir nepateisinamas, nes tik atsitiktinai nenukentėjo joks eismo dalyvis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši nagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla nėra niekaip susijusi su kitais neva padarytais pažeidimais, nei tais, kurie buvo inkriminuoti Ž. M., taigi tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti ir nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku.

Apeliantas teigia, kad jis automobilyje važiavo vienas, todėl jam nebuvo būtinumo ar reikalo prieš kažką demonstruoti savo vairavimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad chuliganiški veiksmai ir viršenybės kelyje demonstravimas visų pirma yra būtent prieš kitus eismo dalyvius. Pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog Ž. M. savo poreikį kuo greičiau pasiekti kelionės tikslą, be jokios dingsties vertindamas labiau nei analogišką kitų vairuotojų poreikį, demonstravo savo išskirtinumą bei nepagarbą kitiems eismo dalyviams, stovintiems prie sankryžos. Jo elgesys akivaizdžiai buvo tyčinis, šiurkštus, keliantis pavojų jam pačiam ir kitiems eismo dalyviams ir tokiu būdu visiškai nepriimtinas, akivaizdžiai paminantis elementarias moralės ir elgesio kelyje normas, taigi chuliganiškas.

Apeliaciniame skunde Ž. M. taip pat teigia, kad jis nepadarė pažeidimo, numatyto LR ATPK 124² straipsnio 2 dalyje, nes jo veiksmuose nebuvo tyčios ir chuliganiškų paskatų, tačiau pripažįsta vairavęs pavojingai, kas užtraukia administracinę atsakomybę pagal LR ATPK 124² straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad apylinkės teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius LR ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą pagrįstos ir motyvuotos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Šis pažeidimas susietas su Kelių eismo taisyklių 9 punkte įtvirtinta pareiga eismo dalyviams laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, o pavojingas manevravimas, kuris teoriškai gali sukelti pavojų, yra Kelių eismo taisyklių 9 punkto pažeidimas. Todėl toks chuliganiškas Ž. M. vairavimas, galėjęs sukelti pavojų, yra Kelių eismo taisyklių 9 punkto pažeidimas. Pažeidėjas negalėjo žinoti, jog realiai pavojaus automobilių ar pėsčiųjų eismui nekils. Todėl daroma išvada, kad Ž. M. automobilio vairavimas buvo tinkamai įvertintas kaip vairavimas iš chuliganiškų paskatų ir kėlė didelę grėsmę jo ir kitų eismo dalyvių saugumui, todėl jis pagrįstai pripažintas padaręs pažeidimą, numatytą LR ATPK 124² straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina ir tai, kad pavojingu vairavimu yra laikomas toks vairavimas, kai asmuo vienu metu ar paeiliui padaro kelis eismo taisyklių pažeidimus, keliančius grėsmę eismo saugumui, taip pat Kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį pavojingą situaciją, tai yra privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti, tačiau šis pažeidimas yra sietinas ne su asmens tyčia padaryti šiuos pažeidimus ar vieną šiurkštų pažeidimą, o su jo neatsargumu. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo išvadai, jog Ž. M. KET pažeidimus darė dėl neatsargumo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas pasirinko pavojingą elgesio modelį, kurį pasirinkti nebuvo jokio būtinumo. Tai, kad jis nusprendė lenkti antroje eismo juostoje prie draudžiamo šviesoforo signalo sustojusį automobilį kirsdamas kelio horizontaliojo ženklinimo dvigubą ištisinę liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus ir įvažiuoti į priešingos krypties eismui skirtą eismo juostą, įvažiuoti į sankryžą degant draudžiamam raudonam šviesoforo signalui, rodo akivaizdų eismo dalyvių negerbimą ir Kelių eismo taisyklių ignoravimą.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Ž. M. pagrįstai pripažintas padaręs LR ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Aukštesniojo teismo nuomone, skundo argumentai yra paneigti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir laikytini tik gynybine versija siekiant sušvelninti savo atžvilgiu administracinę atsakomybę.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pažeidėjui Ž. M. pagal LR ATPK 124² straipsnio 2 dalį paskirta nuobauda nėra per griežta, atitinka padaryto pažeidimo pobūdį ir pažeidėjo asmenybę, tad pagrindo ją švelninti, taikant LR ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, neatimant teisės vairuoti transporto priemones ar atėmimo terminą sutrumpinant, nėra. Apeliantas nurodo, kad vairuotojo pažymėjimas jam bus reikalingas darbinėms funkcijoms atlikti, kadangi visuomeniniu transportu privažiuoti ir atsivežti įrankius bei statybines medžiagas yra neįmanoma, tačiau tai nelaikytina darbu, tiesiogiai susijusiu su transporto priemonės vairavimu, tad apeliantui galima ieškoti kitų alternatyvų. Atkreipiamas dėmesys, kad nors Ž. M. ir žinojo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga tiek dirbti tokio pobūdžio darbą, tiek rūpintis savo tėvu, šiurkščiai pažeidė Kelių eismo taisykles, buvo abejingas savo lengvabūdiško elgesio pasekmėms, todėl teismas daro išvadą, kad dėl administracinės nuobaudos taikymo patiriami nepatogumai yra adekvatus jo padaryto pažeidimo rezultatas, už kurį yra atsakingas tik jis pats. Be to, teismų praktikoje yra aiškinama, kad tai, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas siejamas su poreikiu vairuoti transporto priemones, savaime nepripažįstama ypatinga aplinkybe, lemiančia išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N62-3331/2011).

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (LR ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (LR ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o ape­lia­ci­nis skundas netenkinamas.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas peržengė jo skundo ribas ir nepagrįstai pradėjo administracinio teisės pažeidimo bylas liudytojams R. P. ir A. I.. Tačiau pažymėtina, nors teismas nutarimo rezoliucinėje dalyje to nenurodė, nutarimas galėjo būti skundžiamas tik dėl administracinių teisės pažeidimų, dėl kurių Ž. M. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, o nutarimo dalis dėl kitų administracinių teisės pažeidimų bylų iškėlimo yra neskundžiama. Taigi, šis apelianto argumentas paliekamas nenagrinėtas, kaip nesusijęs su nagrinėjamos bylos dalyku.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarimą palikti nepakeistą, o Ž. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.