- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-02-18
- Bylos Nr.
- I-247-95/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liuda Arlauskienė
- Pareiškėjas
- G. D.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjui G. D., jo atstovei Gemai Zapasnykienei, atsakovų atstovei Ingai Titovai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. D. su skundu (b. l. 2-4), kurį patikslino (b. l. 34-36) (toliau –skundas), kreipėsi į teismą prašydamas solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti jam 1 512,81 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio dalies.
Skunde nurodė, kad jis dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 7 kuopos 1 būrio vyresniuoju patruliu. Pagal iki 2007-10-01 galiojusią Valstybės tarnybos įstatymo redakciją, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos (23 str. 2 d.). Seimas 2007-06-07 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43,44,49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ str. įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2007-10-0. Šio įstatymo 11 str. buvo papildyta Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (200-06-23 redakcija). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2007-06-07 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 proc. pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą bei nebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 proc. pareiginės algos, išliko. Ginčo atveju, taikant ankščiau paminėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjui nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31 buvo neišmokėta 1 512,81 Lt priemokų ir priedų. Remiantis DK 186 str. 2 d., šie priedai ir priemokos yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis. Pažymėjo, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu konstatavo,, kad anksčiau paminėtas teisinis reglamentavimas yra neteisėtas. Be kita ko, mano, kad nagrinėjamoje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas. Seimas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. įtvirtino nuostatą, kad priemokų ir priedų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Iš šios teisės normos atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui kilo pareiga taikyti pareigūnų darbo užmokesčiams 70 proc. ribojimą, kai jų priedų ir priemokų suma dėl faktiškai dirbto laiko viršijo 70 proc. pareiginės algos. Kadangi Konstitucijos 5 str. nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje įgyvendina Seimas, todėl tai reiškia, kad bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Seimas Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo (juridinio asmens statuso) neturi. Pagal analogiją taikant CK 2.81 str. 1 d., neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į darbo užmokestį. Seimo kaltė priimant minėtą įstatymą yra kvalifikuotina kaip neatsargumas. Iš kitos pusės, CK 6.271 str. 1 d. yra įtvirtinta valstybės civilinė atsakomybė be kaltės, t. y. nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Todėl nagrinėjamu atveju kaltė nėra būtina valstybės civilinės atsakomybės sąlyga.Valstybei nustačius ankščiau nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Atsižvelgiant į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės, dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, laiko, kad abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė patvirtino skunde išdėstytus argumentus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities vyriausiasis komisariatas su pateiktu skundu nesutiko bei prašė pareiškėjo G. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 46-48) nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pareiškėjui pagrįstai taikė Įstatymo 23 str. 2 d. Teigė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamas šio teisės akto nekonstitucingumu. Laiko, kad atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Pareiškėjui apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais ir jie turi būti taikomi tol, kol Konstitucinis Teismas nekonstatuos, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Taigi, atsakovės veiksmuose nėra jokių neteisėtų veiksmų ir kaltės. Pažymėjo, kad Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu, praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Įvertinus tai, kad atsakovo sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, daro išvadą, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų (Įstatymo ir Statuto) nuostatas. Teigė, kad atsakovas pareiškėjui atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl prašymo patenkinimo atveju neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteistina iš Lietuvos valstybės.
Teismo posėdyje atsakovų atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai nurodė, kad atsakovas Vilniaus apskrities vyriausias policijos komisariatas yra netinkamas atsakovas. Jei būtų tenkinamas pareiškėjo skundas, tai vienintelis atsakovas turėtų būti valstybė (žr. teismo posėdžio protokolą).
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo G. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 42-43) nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Šio įstatymo 23 str. 2 d. nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Lietuvos Konstitucinis teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias taikė atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003). Daro išvadą, kad kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 proc. pareiginės algos prieštarauja Konstitucijai, Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, skaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Taip pat nėra CK 6.271 str., nei kituose pareiškėjo nurodytuose argumentuose, nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. CK 6.271 str. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtaką asmens teisėms, laisvėms ir interesams. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl mano, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu.
Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 55).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Faktinės bylos aplinkybės.
Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas G. D. dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 7 kuopos 1 būrio vyresniojo patrulio pareigose ir laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31 Vilniaus AVPK pareiškėjui dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą nesumokėjo 1512,81 Lt (b.l. 5-10, 37-39).
Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginčą, analizė bei išvados.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 str. 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau-tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 str. 7 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 str. 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viržyti 60 procentų pareginės algos.
2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės įstatymo 4, 10, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo , Įstatymo papildymo 26-1, 43-1, straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 ir į punktuose nustatyti priedai.
2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos ) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau, pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks KT sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių metu, viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo ribą. Tai galėjo būti laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams. Atsakovas, kad nėra su pareiškėju pilnai atsiskaitęs , to neneigia ir neginčija skunde nurodomos sumos.
Remdamasis šiomis nuostatomis teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai yra pagrįsti. Sutinkamai su Darbo kodekso 16, 93 straipsniais ir įvertinus tai, kad tinkamas darbo užmokesčio apmokėjimas yra darbdavio pareiga, atmestini atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose nurodyti argumentai, kad, ribodami darbo užmokesčio apmokėjimą jie vadovavosi įstatymais. Kaip jau buvo paminėta aukščiau, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama bei atliekamos papildomos užduotys viršijant nustatytą darbo trukmę taip, kad neviršytų nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis daroma išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Tokiu būdu atmestinas atsakovo Vilniaus AVPK atstovės argumentas, kad jie yra netinkami atsakovai ir, skundo tenkinimo atveju, tai galima būtų priteisti tik iš atsakovo valstybės. Dėl šių priežasčių teismas daro išvadą, kad skundas antrojo atsakovo – Lietuvos valstybės atžvilgiu, atmestinas.
Esant šioms aplinkybėms, skundas tenkintinas iš dalies.
Prašomas atlyginti periodas neviršija 3 metų (Darbo kodekso 298 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str. str., 88 str. 4 p., 127 str.,
nusprendė:
pareiškėjo G. D. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato G. D. 1512,81 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus dvylika litų 81 ct.) .neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje kito atsakovo atžvilgiu skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.