Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, dalyvaujant gynėjui advokatui Vytautui Kazlauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo G. K. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-05-09 nutarties, kuria atmestas G. K. skundas dėl Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės R. M. 2012-04-12 nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės R. M. 2012-04-12 nutarimu netenkintas G. K. reikalavimas ir atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjos R. B. atžvilgiu dėl to, kad ji, priimdama apkaltinamąjį nuosprendį pareiškėjo atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 str. 1 d. nesant nukentėjusiosios skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo ar prokuroro reikalavimo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijimo savo įgaliojimus ir tuo, pareiškėjo nuomone, padarė nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnyje.

Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi atmestas G. K. skundas, kuriuo buvo reikalaujama panaikinti minėtą prokurorės R. M. 2012-04-12 nutarimą. Teismas nutartyje konstatavo, kad prokurorės nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o tenkinti pareiškėjo G. K. skundo nėra jokio teisinio pagrindo, kartu išaiškindamas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu teisėjų nepriklausomumo principu, o taip pat Teismų įstatymo nuostatomis, teismai, vykdydami teisingumą yra ne tik nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų, bet ir niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aptartų teisės normų kontekste, teisėjas negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už nuosprendžio, kurį apeliacinės ar kasacijos instancijos teismas panaikino ar pakeitė, priėmimą.

Skundu G. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-05-09 nutartį argumentuodamas tuo, kad yra nustatytas neginčijamas faktas, kad ikiteisminis tyrimas dėl BK 150 str. 1 d. jo atžvilgiu buvo pradėtas, tirtas ir apkaltinamasis nuosprendis priimtas viršijant įgaliojimus ir piktnaudžiaujant tarnyba, t.y. neteisėtai. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju nebuvo atsižvelgta, kad dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 str. 1 d. procesas negalimas nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo ar prokuroro reikalavimo, be to apie šią situaciją jis teisėją informavo dar 2009-05-06 savo prašymu, tačiau teisėja R. B. sąmoningais tyčiniais veiksmais priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Pareiškėjas nesutinka su skundžiamos nutarties argumentais, kad teisėjas negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už neteisėto nuosprendžio priėmimą, tvirtindamas, kad toks motyvas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. ir BPK 6 str. 2 d. nuostatoms. G. K. nuomone, Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartis, kuria atsisakyti tenkinti jo prašymą yra nemotyvuota ir neįtikinanti. Akcentuoja, kad jei nebūtų pateiktas apeliacinis skundas, toks neteisėtas nuosprendis būtų įsiteisėjęs, todėl nuosprendžio panaikinimas praėjus dviem metams po nuteisimo turėtų švelninti jam paskirtą bausmę.

Teismo posėdyje G. K. gynėjas prašė skundą tenkinti.

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs teismui pateiktą medžiagą, skundžiamą teismo nutartį ir prokurorės nutarimą, teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2012-05-09 nutartis, taip pat Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2012-04-12 nutarimas yra teisėti bei pagrįsti, priimti nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso normų reikalavimų. Skundžiamuose tiek prokurorės nutarime, tiek teismo nutartyje išdėstyti ikiteisminio tyrimo nepradėjimo argumentai, su kuriais visiškai sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėja pagrindinius pareiškėjo G. K. skundo teiginius išnagrinėjo, aptarė ir nutartyje argumentuotai išdėstė jų atmetimo motyvus. Pareiškėjo skundo apygardos teismui argumentai yra analogiški skundo, pateikto Panevėžio miesto apylinkės teismui, argumentams. G. K. apygardos teismui iš esmės nepateikė jokių naujų duomenų dėl jo nurodytos teisėjos galimai padarytos nusikalstamos veikos, tiesiog deklaratyviai tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis, kuria atmestas jo skundas yra nemotyvuota ir neįtikinanti.

BPK 168 str. 1 d. numato, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti faktai yra akivaizdžiai neteisingi, arba kai yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Taigi, jei nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas.

Nagrinėjamu atveju 2012-04-12 nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodytu pagrindu, nes akivaizdžiai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pareiškėjas teismui pateiktu skundu tvirtina, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjos nepagrįstai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, priėmusios jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 150 str. 1 d., veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 1 d., t.y. piktnaudžiavimo požymių. Tokią savo poziciją G. K. iš esmės grindžia tuo, kad apylinkės teismo teisėja žinodama, kad procesas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 150 str. 1 d. yra negalimas, nes nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo ar prokuroro reikalavimo, šių BPK reikalavimų nepaisė ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuris nagrinėjant bylą apeliacine tvarka šioje dalyje buvo panaikintas, o pareiškėjas išteisintas. Aplinkybė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjos R. B. 2009-11-23 pareiškėjo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis pateikus apeliacinį skundą 2011-06-06 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu dalyje dėl G. K. nuteisimo pagal BK 150 str. 1 d. buvo panaikintas, nes procesas pradėtas nesant nukentėjusiosios skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo (BPK 3 str. 1 d. 6 p.) ir šioje dalyje byla prieš jį nutraukta, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismo teisėja priimdama nuosprendį jai suteiktas teises, pareigas ir įgaliojimus panaudojo priešingai tarnybos interesams. Šiuo atveju teisėja padarė klaidą taikydama įstatymą.

Valdžių padalijimo principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. bei skundžiamoje nutartyje pakankamai detaliai aptartas teismų ir teisėjų nepriklausomumo principas (Konstitucijos 109 str., Teismų įstatymo 3 str.) draudžia tiek kitoms valstybinės valdžios grandims, tiek visiems fiziniams bei juridiniams asmenims revizuoti priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šis principas reiškia ir tai, jog teisėjui dėl vykdant pareigas priimto sprendimo negali kilti atsakomybė, juo labiau, baudžiamoji, nes toks sprendimas negali būti teisės pažeidimo dalyku.

Taigi, pareiškėjo skunde nurodytas argumentas, kad skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje padaryta išvada prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. bei BPK 6 str. 2 d. nuostatoms įtvirtintiems asmenų lygybės prieš įstatymą principams, yra visiškai nepagrįstas, nes šiuo atveju baudžiamosios atsakomybės nebuvimas siejamas ne su teisėjos R. B. asmeniu, o tuo, kad vykdant pareigas teisėjo priimtas sprendimas negali būti nusikaltimo dalyku.

Tuo pačiu pažymėtina, jog prerogatyvą nustatyti, ar žemesnės instancijos teismo procesinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas baudžiamojo proceso įstatymai suteikia išimtinai tik aukštesnės instancijos teismams. Taip yra užtikrinama žemesnių grandžių teismų priimtų sprendimų kontrolė ir žmogaus ir piliečio teisių bei laisvių apsauga. Tokiu teisiniu reguliavimu įstatymo leidėjas pripažįsta egzistuojant klaidingo nuosprendžio (ar kito teismo sprendimo) galimybę ir numatė mechanizmą (skundžiant žemesnės instancijos teismų sprendimus aukštesniems teismams), kaip tokios klaidos išvengti.

Nagrinėjamu atveju teisėjos R. B. klaidą apeliacinės instancijos teismas ištaisė pareiškėjui pasinaudojus teise pateikti apeliacinį skundą.

Jei G. K. nebūtų apeliacine tvarka ginčijęs aptariamo nuosprendžio ir jis būtų įsiteisėjęs toks, kokį priėmė teisėja R. B., be abejo, tuo pareiškėjui būtų buvusi padaryta žala, tačiau, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes dėl teisėjo baudžiamosios atsakomybės negalimumo už priimtus vykdant pareigas sprendimus, aplinkybė, kad sprendimas nebūtų buvęs apskųstas nagrinėjamam klausimui jokios įtakos neturėtų.

Remdamasis išdėstytu, teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2012-04-12 nutarimą bei dėl jo priimtą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-05-09 nutartį pripažinti neteisėtais bei nepagrįstais ir juos naikinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

G. K. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-05-09 nutartį.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.