Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, dalyvaujant pareiškėjos atstovams R. P. ir advokatei Aistei Medelienei, atsakovo atstovei R. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. P. įmonės „Fartum“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nesutinka su Komisijos padaryta išvada, kad pareiškėja, nesutikdama su mokesčių administratoriaus atliktu mokestinės bazės apskaičiavimu, turėjo teisę tiek mokesčių administratoriui, tiek Komisijai pateikti savo apskaičiavimus. Remdamasis Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktika 2010-11-08 nutartyje administracinėje byloje Nr.A8-1375/2010, 2010-09-06 sprendimu administracinėje byloje Nr.A556-984/2010 teigia, kad būtent mokesčių administratorius turi pareigą pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei mokesčių mokėtojo, nei mokesčių administratoriaus nurodomas aplinkybes, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Komisija neteisėtai perkėlė pareiškėjai pareigą įrodinėti mokestinės bazės apskaičiavimo neteisingumą ir apskritai nenagrinėjo pareiškėjos skunde nurodyto argumento, jog mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų. Kauno AVMI, atlikdama mokestinį patikrinimą, netinkamai vertino nustatytas aplinkybes, neįvertino visų teisingam mokesčių bazės nustatymui reikšmingų aplinkybių, netinkamai bei nepagrįstai taikė materialinės teisės normas, dėl ko iš dalies neteisingai bei netiksliai nustatė mokesčių bazę bei nepagrįstai apskaičiavo patikrinimo akto II dalyje nurodytas mokestines sumas.

Kauno AVMI, apskaičiuodama mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikė analogijos ir ekonominių modelių metodus, tačiau nepakankamai tiksliai parinko informacijos šaltinius, nesurinko pakankamai duomenų, kurie leistų kuo tiksliau nustatyti mokesčių bazę naudojant šiuos metodus, nepagrįstai netaikė kitų Inspekcijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse (toliau – Taisyklės) numatytų metodų. Pasirinktas analogijos metodo taikymo būdas, kai apmokestinamosios pajamos yra apskaičiuojamos tiesiogiai pagal įmonės turimą prekybos plotą, yra nesuprantamas, netikslus ir netinkamas, nes kaip įtvirtinta Taisyklių 9-11 punktuose, taikant analogijos metodą, turi būti lyginami ne tik mokesčių deklaracijų duomenys, bet ir įvertintos kitos aplinkybės, galinčios daryti tiesioginę įtaką mokesčių bazei. Kauno AVMI nevertino ir nelygino įmonės ir tirtų bendrovių veiklos vykdymo laikotarpio, klientų skaičiaus, vidutinio pirkimo masto bei šių faktorių įtakos uždirbamoms pajamoms. Inspekcijos nustatyti pelningumo rodikliai neatitinka tikrinamuoju laikotarpiu buvusių vaisių, uogų ir daržovių didmeninę prekybos įmonių pelningumo rodiklių, todėl nustatyta mokesčių bazė negali būti laikoma pagrįsta. Administratorius turėjo atsižvelgti ne tik į pajamas, bet ir joms uždirbti skirtas išlaidas. Mano, kad Kauno AVMI surinkti duomenys rodo, kad lygintos bendrovės tikrinamuoju laikotarpiu dirbo nuostolingai , tačiau šie duomenys patikrinimo metu buvo ignoruoti.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai palaikė patikslintame skunde išdėstytus argumentus.

Remdamasi MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, Taisyklių 4.1, 6.1 punktu bei pritaikiusi analogijos (Taisyklių 6.3.2 punktas) ir ekonominių modelių (Taisyklių 6.3.6 punktas) metodus pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą dėl įmonės buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų pajamų, o taip pat atsižvelgdama į operatyvių patikrinimų metu konstatuotus pažeidimus (nustatyta neapskaitomų pajamų aplinkybė, EKA naudojimo pažeidimai, neužpajamuotų prekių sandėliavimas, įsigytų prekių pardavimo neapskaitymas, ženkliai didesni automobilio spidometro parodymai), atlikusi skaičiavimus pagal pasirinktus duomenis apie realizavimo pajamas bei prekybinėje veikloje naudotą patalpų plotą, priėjo išvados, kad pareiškėja nuo 2009-03-01 iki 2011-06-30 pateiktose deklaracijose nedeklaravo 551889 Lt parduotų prekių apmokestinamosios vertės.

Nurodo, kad patikrinimo metu, siekiant kuo teisingiau ir objektyviau nustatyti mokesčio bazę ir kaip įmanoma tiksliau apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią sumokėti į biudžetą mokesčio dalį, paimti duomenys trijų bendrovių, kurių ekonominės veiklos rodikliai yra artimiausi pareiškėjos rodikliams, t.y. apskaičiuojant šios įmonės parduotų prekių apmokestinamąją vertę naudoti UAB „A“, UAB „B“ ir UAB „C“ veiklos rodikliai. Patikrinimo metu nevertinti dviejų tikrintų bendrovių duomenys, nes UAB „E“ naudojamas prekybinis plotas ženkliai mažesnis nei pareiškėjos, o UAB „D“ atžvilgiu atliekami mokestinės kontrolės veiksmai. Nustatyta, kad nuo 2009-01-01 iki 2011-06-30 analogišką ūkinę komercinę veiklą vykdančiose bendrovėse visais mokestiniais laikotarpiais (kalendorinis mėnuo) deklaruota parduotų prekių apmokestinamoji vertė buvo didesnė negu pareiškėjos deklaruotos pardavimo pajamos.

Pažymėjo, kad negalėjo nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius - operatyvių patikrinimų metu nustatyta, jog pareiškėja ne visas pajamas apskaito kasos aparatais, nesutampa įsigytų bei sandėliuojamų/parduotų prekių kiekiai ir t.t. Inspekcija taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos savininkas R. P. neapskundė teismui Inspekcijos 2009-06-16, 2009-12-15, 2010-08-17, 2011-09-20 nutarimų administracinio teisės pažeidimo bylose, kuriose, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 172-9 straipsnio 1 dalies, 163-5 straipsnio 1 dalies, 173-1 straipsnio 1 dalies, 163-5 straipsnio 2 dalies, 172-1 straipsnio 1 dalies nuostatomis jis buvo nubaustas administracinėmis baudomis, atitinkamai - 500 Lt, 300 Lt, 1000 Lt ir 1000 Lt, todėl laiko, kad pripažino aukščiau minėtus pažeidimus. Atsižvelgdama į tai, pastabose nurodytus teiginius, kad visos įmonės gautos pajamos per EKA yra užfiksuotos buhalterinės apskaitos registruose Inspekcija vertino kritiškai.

Atsakydama į pareiškėjos argumentą, kad Inspekcija netiksliai apskaičiavo mokėtinas mokesčių sumas, pažymėjo, kad MAĮ 70 straipsnio nuostatomis Inspekcija siekė kiek galima tiksliau apskaičiuoti prievoles biudžetui, tačiau šios normos naudojimas yra ypatingas būtent tuo, kad norma taikoma nesant pakankamai duomenų nustatyti mokesčio bazę tiesioginio mokesčio bazės apskaičiavimo metodu. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-05 nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-603/2007 teigia, jog MAĮ 70 straipsnyje įtvirtinta teisės norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos pozicija grindžiama žodinėmis abstrakcijomis, nepagrįstomis objektyviais įrodymais, todėl Inspekcija teisėtai ir pagrįstai surinktų įrodymų visuma rėmėsi atitinkamai taikydama MAĮ 70 straipsnio nuostatas; ginčijamame sprendime išdėstytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas mokesčių slėpimo versijai patvirtinti, o pasirinkti mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą metodai sudarė sąlygas pareiškėjos mokėtinų mokesčių bazę apskaičiuoti tinkamai, laikantis protingumo ir teisingumo kriterijų. Be to, patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja 2010 m. 64 proc. prekių, skirtų perparduoti, įsigijo iš ES šalių (Lenkijos) mokesčių mokėtojų, prekes veždavo pats savininkas su automobiliais, priklausančiais jam nuosavybės teise ir naudojamais įmonės reikmėms pagal panaudos sutartį. Patikrinimo metu atlikus pareiškėjo veikloje naudoto automobilio pravažiuotų kilometrų analizę nustatyta, kad juo pravažiuota 2,8 karto didesnis kilometrų skaičius, negu reikėjo užpajamuotoms prekėms atsivežti. Nors R. P. patikrinimo metu pateiktame paaiškinime nurodė, jog krovininiai automobiliai naudojami ir savo (asmeniniams) poreikiams, tačiau patikrinimui nebuvo pateikti pareiškėjo reikmėms naudojamų automobilių kelionės lapai, kuriuose būtų apskaitytas automobilių nuvažiuotas maršrutas ir kilometrų bei sunaudoto kuro kiekis. Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos pateiktu mokesčių bazės apskaičiavimu, turėjo pateikti savo skaičiavimus, kuriuos laiko teisingais.

Atsakovo vertinimu, naudojamas prekybinis plotas būtent ir yra objektyviausias kriterijus, pagal kurį pasirenkami vaisiais ir daržovėmis prekiaujančių įmonių rodikliai, nes prekybai vaisiais ir daržovėmis dėl šios veiklos specifikos pranašumo prieš kitus pardavėjus nesukuria prekių išdėstymas prekybos plote.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nurodė klaidingus duomenis apie savo veiklos vaisių ir daržovių prekyboje pradžią, nes Inspekcijos duomenimis, ji iš tikrųjų šią veiklą vykdo nuo 2006 m. Pareiškėja nenurodo ir pagal kokią formulę apskaičiavo grynojo pelningumo rodiklius. Pareiškėja nurodo Inspekcijos pateikiamo apskaičiavimo trūkumus įvardindama juos žodiniais motyvais, tačiau nepateikia metodų, kuriais remiantis į jos siūlymus būtų atsižvelgta, nepateikia pačios įmonės rodiklių, kuriais siūlo remtis Inspekcijai, nepateikia ginčo mokesčių apskaičiavimo formulių bei realių skaičių, kuriuos laikytų teisingu mokestinės prievolės suformavimu.

Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

Nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl mokesčių administratoriaus įvertinimo teisėtumo ir pagrįstumo taikant analogijos, ekonominių modelių metodus. Mokesčių administratorius pareiškėjo įmonei mokesčio bazę ir mokėtinas mokesčių sumas apskaičiavo taikydamas ekonominių modelių vertinimo metodą, nes manė, kad nėra galimybės įprasta tvarka nustatyti pareiškėjo ūkinės-finansinės veiklos rezultatų.

Ginčo santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas (redakcija iki 2013-01-01), kurio 70 straipsnio nuostatos numato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Mokesčių administratoriaus įvertinimo, siekiant apskaičiuoti teisingą mokesčių mokėtojui (mokestį išskaičiuojančiam asmeniui) priklausančią mokėti mokesčio sumą, atlikimo tvarką nustato Taisyklės. Šių taisyklių 4 punkte bei 4.1 - 4.4 punktuose nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais), taip pat bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi, tvarkant apskaitą, saugant apskaitos ar kitus dokumentus. Taisyklių 6.3 punktas nustato, kad norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius atlieka vertinimą. Mokesčių administratorius įvertinimą turi atlikti pasirinkdamas vertinimo būdą, t. y. atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir, prireikus, parinkdamas vertinimo metodus. Mokesčių administratorius turi pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Mokesčių administratoriaus pasirinkimas priklauso nuo to, kokie duomenys, informacijos šaltiniai turimi ir kuriais naudojantis atliktas vertinimas leistų pasiekti kuo realesnį rezultatą. Siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, mokesčių administratorius gali taikyti vieną arba kelis vertinimo metodus bei būdus.

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įvertinimą atliko taikydamas analogijos, ekonominių modelių metodus.

Pagal Taisyklių 11-12 punktus analogijos metodas gali būti taikomas, jeigu parenkamas analogiškas mokesčių mokėtojas, vykdantis analogišką ūkinę-komercinę veiklą analogiškomis veiklos sąlygomis, t. y. atskirais mokestiniais laikotarpiais turintis panašią apyvartą, panašų darbuotojų skaičių, vykdantis veiklą panašioje vietovėje, panašiomis konkurencinėmis rinkos sąlygomis ir kt. Vertinimas atliekamas lyginant tikrinamojo laikotarpio mokesčių mokėtojo mokesčio deklaracijos ar veiklos rodiklius su analogišką veiklą vykdančio mokesčių mokėtojo mokesčio deklaracijos rodikliais. Remiantis Taisyklių 25 punkto nuostatomis, taikant šį ekonominių modelių metodą, gali būti naudojami duomenys iš įvairių informacijos šaltinių. Šaltinis turi būti parenkamas taip, kad atspindėtų kuo tikslesnius, skaičiavimams atlikti reikalingus, rodiklius. Tai gali būti duomenys apie išlaidas, patalpas, įrenginius, klientų skaičių, vidutinį pirkimo mąstą ir panašiai. Pažymėtina, kad Inspekcijai atlikus operatyvius patikrinimus, priešpriešinius patikrinimus, pareiškėjo įmonė neapskaitė visų gaunamų pajamų, dirbo neregistruotoje veiklos vykdymo vietoje, sandėliavo daugiau prekių, negu nurodyta pirminiuose įsigijimo dokumentuose, naudojamas automobilis nuvažiavo 2,8 karto daugiau, nei reikėjo užpajamuotoms prekėms atsivežti, palyginus su kitomis analogiškomis įmonėmis, pareiškėja deklaravo 2,3 karto mažiau pardavimo pajamų negu kiti patikrinti mokėtojai, taip pat buvo nustatyti ūkinių operacijų taisyklių pažeidimai, parduodant prekes nebuvo išrašomi apskaitos dokumentai (Komisijos byla, 1 t., b. l. 59-62, 2 t., b. l. 14-200), todėl remtis pirminiais buhalterinės apskaitos ir kasos aparato duomenimis nėra pagrindo. Taigi, esant šiai prieštaringai informacijai, nustačius galimą mokesčių vengimo atvejį, t. y. pareiškėjai nedeklaravus dalies pajamų ir tokiu būdu iškreipiant aplinkybes, su kuriomis įstatymai sieja apmokestinimo tvarką, mokesčių administratoriui atsirado pagrindas konstatuoti, jog mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti įprastine tvarka. Mokesčių administratorius naudojosi leidžiamais informacijos šaltiniais: pareiškėjo pateiktais dokumentais, priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma, operatyvių patikrinimų metu gauta informacija ir kt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas mokestinius ginčus įrodymų instituto aspektu, yra pasisakęs, kad įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio nuostatas, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (pvz., 2005 m. kovo 18 d. nutartis adm. byloje Nr. A1-203-2005). Analogiška pozicija dėl įrodinėjimo naštos išreikšta 2007 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-603/2007, konstatavus, jog „tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų“.

Byloje esantys įrodymai (operatyvūs patikrinimai, priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma, teismo baudžiamasis įsakymas, patikrinimo aktas su priedais) akivaizdžiai ir aiškiai patvirtina, kad pareiškėjo įmonė neapskaitė visų gaunamų pajamų, dirbo neregistruotoje veiklos vykdymo vietoje, sandėliavo daugiau prekių, negu nurodyta pirminiuose įsigijimo dokumentuose, naudojamas automobilis nuvažiavo 2,8 karto daugiau, nei reikėjo užpajamuotoms prekėms atsivežti, palyginus su kitomis analogiškomis įmonėmis, pareiškėja deklaravo 2,3 karto mažiau pardavimo pajamų negu kiti patikrinti mokėtojai, parduodant prekes nebuvo išrašomi apskaitos dokumentai, apgaulingas apskaitos tvarkymas ir tuo pagrindu apskaičiuota mokesčių bazė patvirtina, kad Inspekcija negalėjo nustatyti pareiškėjos priklausančio mokėti mokesčio dydžio įprastine tvarka, nes pareiškėjos įmonė tyčiniais veiksmais netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuodama mokesčius, fiksuodama ne visas prekių pardavimo operacijas, siekė sumažinti mokėtinus mokesčius, pateiktose deklaracijose nurodė neteisingus, nepatikimus duomenis (Komisijos byla, 3 tomai).

Nustatyta, kad R. P., kaip įmonės savininkui, Kauno miesto apylinkės teismo 2012-10-19 baudžiamuoju įsakymu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį „Apgaulingas apskaitos tvarkymas“ paskirta bausmė – bauda 100 MGL dydžio (13000 Lt). R. P. savo kaltę pripažino visiškai, šio teismo baudžiamojo įsakymo apeliacine tvarka neskundė (LITEKO). Pareiškėjo įmonė vykdė vaisių, uogų ir daržovių didmeninės prekybos veiklą pradėjo vykdyti dar 2006 metais. Per šį laikotarpį operatyvių patikrinimų metu nustatyta, kad pareiškėja ne visas pajamas apskaitė kasos aparatais, nesutampa įsigytų bei sandėliuojamų/parduotų prekių kiekiai ir t.t. Pareiškėjos savininkas R. P. Inspekcijos 2009-06-16, 2009-12-15, 2010-08-17, 2011-09-20 nutarimais administracinio teisės pažeidimo bylose pagal ATPK 172⁹ straipsnio 1 dalies, 163⁵ straipsnio 1 dalies, 173¹ straipsnio 1 dalies, 163⁵ straipsnio 2 dalies, 172¹ straipsnio 1 dalies nuostatas buvo nubaustas administracinėmis baudomis, nutarimais paskirtų nuobaudų neskundė, pripažino nustatytus pažeidimus Komisijos byla, 2 t., b. l. 35-44, 150-152).

Pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu deklaravo 378 094 Lt gautų pajamų, tačiau perskaičiavus parduotų prekių apmokestinamąją vertę nustatyta 929 983 Lt, t. y. padidinta 551 889 Lt: už 2009 m. nustatyta 33 393 Lt, už 2010 m. - 221 489 Lt, už 2011 m. sausio - biržlio mėnesius - 297 007 Lt didesnė apmokestinamoji vertė negu deklaravo pareiškėja. Pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu deklaravo 78 153 Lt PVM, o inspekcija nuo perskaičiuotos parduotų prekių apmokestinamosios vertės, t. y. nuo padidintos 551 889 Lt apmokestinamosios vertės papildomai paskaičiavo 115 899 Lt PVM: už 2009 m. - 7 013 Lt, už 2010 m. - 46 514 Lt, už 2011 m. sausio - birželio mėn. - 62 372 Lt (Komisijos byla, 1 t., b. l. 81-82, 86-106). Remiantis byloje esančiais duomenimis, pareiškėjas, apskaičiuodamas pajamų mokesčių bazę, įtraukė ne visas pajamas, t. y. pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose deklaravo: už 2009 m. - 106 812 Lt apmokestinamųjų pajamų, 155 354 Lt leidžiamų ir ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų bei 48 542 Lt mokestinio laikotarpio veiklos nuostolį; už 2010 m. - 219 914 Lt apmokestinamųjų pajamų, 267 292 Lt leidžiamų ir ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų bei 47 378 Lt mokestinio laikotarpio veiklos nuostolį. Apmokestinamąsias pajamas 2009 m. padidinus 33 393 Lt, šia suma sumažintas nuostolis, t. y. apmokestinamosios pajamos nustatytos 140 205 Lt ir apskaičiuotas 15 149 Lt nuostolis. Perskaičiavus pareiškėjos 2010 m. pajamas, jos padidintos 221 489 Lt ir nustatytos 441 403 Lt; perskaičiavus nustatytas apmokestinamasis pelnas - 158 962 Lt, nuo kurio apskaičiuota 23 884 Lt pelno mokesčio (Komisijos byla, 1 t., b. l. 84).

Pareiškėja įrodymų, pagrindžiančių jos nurodomas aplinkybes dėl Inspekcijos pateikiamo apskaičiavimo trūkumų, kuriuo pagal MAĮ 70 straipsnio nuostatas perskaičiuota pareiškėjos mokestinė bazė, kitų duomenų, patvirtinančių deklaracijų turinį, nepateikė, o jos skundo argumentai dėl klientų skaičiaus, prekybos masto ir apyvartos yra subjektyvūs ir negali būti vertinami, jie apskritai nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Teismui nekyla abejonių dėl pareiškėjo įmonės padarytų mokesčių įstatymų pažeidimų, kuriuos teismo posėdyje pripažino pareiškėjos atstovai. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pareiškėja, nesutikdama su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Todėl mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti argumentais, kurie nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, mokesčių bazės apskaičiavimo trūkumų paaiškinimais. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius.

Mokesčių administratorius pagrįstai nepadidino pareiškėjos sąnaudų, nes mokesčių mokėtojai turintys tikslą sumažinti mokėtiną pelno mokestį paprastai apskaito ne visas gaunamas pajamas, tačiau siekia suformuoti kuo didesnes veiklos sąnaudas, mažinančias pelno mokestį. Šiuo atveju nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėjos įmonė tyčiniais veiksmais netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuodama mokesčius, fiksuodama ne visas prekių pardavimo operacijas, siekė sumažinti mokėtinus mokesčius, pateiktose deklaracijose nurodė neteisingus, nepatikimus duomenis.

Atmestinas pareiškėjos argumentas dėl dvigubo nubaudimo, nes LVAT (administracinėje byloje Nr. A6-238/2007) išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, darytina išvada, kad mokestinė bazė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nustatyta tiksliai ir atitinka tikrovę.

Pagal MAĮ 139-140 straipsnių nuostatas, baudos skiriamos asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus atitinkamų įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja netinkamai vykdė mokestinę prievolę, dėl ko atsirado teisinis pagrindas skirti atitinkamo dydžio baudas pagal mokesčių įstatymus bei skaičiuoti delspinigius. Atleidimo nuo baudų ir delspinigių atvejus reglamentuoja MAĮ 100, 113 ir 141 straipsniai bei Inspekcijos viršininko 2004-07-26 įsakymu Nr. VA-144 patvirtinta Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų tvarka. Tačiau delspinigiai yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, skatinantis savanorišką tinkamą mokestinės prievolės vykdymą. Komisija panaikino pareiškėjai paskirtą 11 590 Lt PVM baudą ir 2 384 Lt pelno mokesčio baudą, todėl teismo vertinimu, tokiu būdu atsižvelgta į pareiškėjos atsakomybę individualizuojančias aplinkybes.

Dėl nurodytų motyvų, konstatuotina, kad mokesčių administratorius nustatė visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes ir teisingai jas vertino, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (ABTĮ 88 str. 1 p.), Komisija teisingai ginčą išnagrinėjo ikiteismine tvarka, nėra pagrindo naikinti priimtų sprendimų.

Teismui pripažinus ginčo sprendimus teisėtais ir pagrįstais, kiti pareiškėjo argumentai šiai bylai nėra reikšmingi.

Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti nėra pagrindo pavesti Kauno AVMI atlikti pakartotinį įmonės patikrinimą siekiant nustatyti mokėtinų mokesčių dydį taip, kaip to reikalauja MAĮ 70 straipsnyje įtvirtintas mokesčių bazės nustatymo būdas arba pavesti Inspekciją išnagrinėti įmonės skundą iš naujo dėl aukščiau nurodytų priežasčių.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjos R. P. įmonės „Fartum“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.