Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Remeikos,

neviešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 264 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmė subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant J. G. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti J. G. 2 (dvejus) metus dirbti vaikų ugdymo, lavinimo ir mokymo įstaigose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. J. G. nuteista už tai, kad būdama (duomenys neskelbtini) vaikų lopšelio–darželio (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), auklėtojos padėjėja, 2016-10-26 laikotarpiu nuo 12.30 val. iki 13 val., šio darželio (duomenys neskelbtini) grupės patalpose, šios grupės auklėtiniui mažamečiui G. T., gimusiam 2014 metais, pasinaudodama jo bejėgiška dėl mažametystės būkle, ikiteisminio tyrimo nenustatytu būdu, sugirdė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį benzodiazepinų grupei priklausančios psichotropinės medžiagos – klonazepamo, dėl to mažametis G. T. tą pačią dieną 17.29 val. buvo pristatytas į VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Vaikų skubios pagalbos skyrių, kur jam buvo diagnozuotas apsinuodijimas benzodiazepinais per burną. Tokiu būdu ji vertė nukentėjusį mažametį G. T. ne gydymo tikslais vartoti psichotropines medžiagas bei padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad J. G. kaltė įvykdžius inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta nukentėjusiosios, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir kitų byloje surinktų ir ištirtų rašytinių įrodymų visuma. Teismas nusprendė, kad nors byloje ir nėra tiesioginių J. G. kaltės įrodymų, tačiau byloje esančių netiesioginių įrodymų, kurių teisingumu bei objektyvumu nėra pagrindo abejoti, pakanka jos kaltei įrodyti.

3. Apeliaciniu skundu nuteistoji J. G. prašo panaikinti šį Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m spalio 26 d. nuosprendį ir ją išteisinti.

3.1. Skunde apeliantė teigia, kad inkriminuotų nusikalstamų veikų ji nepadarė, o apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, paremtas tik prielaidomis. Teismas išimtinai rėmėsi tik netiesioginiais įrodymais ir nevertino ją teisinančių įrodymų, vadovavosi vien prokurorės pateikta prielaidų tarpusavio susietumo grandine.

3.2. Anot apeliantės, nors teismas teigia, kad netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo, tačiau apkaltinamąjį nuosprendį grindžia specialistų išvadomis ir paaiškinimais, kuriuose esminiai žodžiai yra „labiausiai tikėtina“, „galiu daryti šias prielaidas“ ir pan. Specialistas Vaidotas Gurskis buvo nurodęs, kad pagal klinikinių požymių visumą negalima nustatyti, kuris konkrečiai benzodiazepinų grupės preparatas buvo vartotas, tačiau susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga jis pareiškė, kad „iš tokio poveikio trukmės galima spręsti, kad buvo vartotas klonazepamas arba bromazepamas“. Visi kiti byloje savo nuomones-išvadas pateikę specialistai išsakė poziciją, jog negalima tiksliai nustatyti, kuris konkrečiai benzodiazepinų grupės preparatas buvo vartotas ir kokiu laiku.

3.3. Apeliantės vertinimu, ikiteisminis tyrimas buvo vienpusiškas ir vyko tik viena kryptimi – jog mažametis psichotropinių medžiagų galėjo gauti tik darželyje. Specialistų nebuvo klausima nuomonės remiantis objektyviais vaiko apžiūros duomenimis 17.29 val. Kauno klinikų Vaikų skubios pagalbos priimamajame, o išvadas teikę specialistai išvadas parėmė tik tuo, kad vaiko mama galimai sako tiesą ir vaiko keistas elgesys stebimas nuo 15 val. Tačiau specialistas J. Š. 2018 m. gegužės 30 d. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog „buvo duota prielaida, kad būtent toks vaistų sudavimo laikotarpis“, o gydytojas V. Gurskis šio posėdžio metu detalizavo, jog nustatant laiką, kada vaikas galėjo pavartoti medžiagą, reikia skaičiuoti nuo to laiko, kai mama atėjo pasiimti vaiko iš darželio. Be to, teismas visiškai nevertino specialisto G. A. C. paaiškinimo, jog vaistas galėjo būti vartojamas ir vėliau, o taip pat ir kitų specialistų paaiškinimų dėl neatmestinos galimybės, jog vaikui galėjo būti suduotas kitas psichotropinis vaistas ir kitu laiku, neatsižvelgė į specialisto R. Mačiulaičio aiškinimą, jog tokį poveikį gali sukelti ir kitos medžiagos – diazepamas, bromazepamas ir šių medžiagų veikimo pradžios, maksimalus veikimo laikas yra skirtingi, priklausomai nuo dozės ir vartojimo režimo bei paciento amžiaus. Tokiu būdu nepašalinęs prieštaravimų teismas, pažeisdamas BPK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, priėmė nepagrįsta ir neteisėtą nuosprendį.

3.4. Apeliantė taip pat nurodo, jog teismas nenurodė, kodėl kritiškai vertindamas jos paaiškinimus dėl vaistų smulkintuvo, rėmėsi V. Gurskio paaiškinimais, bet nesivadovavo R. Mačiulaičio išsakyta pozicija, kad klonazepamo tabletės gali būti skaldomos.

3.5. Apeliantė teigia, jog nuosekliai savo kaltę neigė, nes jokių nusikalstamų veikų nepadarė, apklausų metu nurodė tikrąsias faktines veikų aplinkybes, tačiau dėl neaiškių priežasčių teismas jos paaiškinimus vertino kritiškai. Nors iš liudytojų E. S. ir gydytojos V. R. paaiškinimų, telefoninių pokalbių išklotinių akivaizdu, jog ji sakė tiesą – namuose buvo daromas remontas ir pas gydytoją ji atvykdavo ir neužsirašiusi, spalio pabaigoje taip pat buvo atvykusi, neturėdama talonėlio, pasitarti dėl vaistų vartojimo. Tad aplinkybė, jog 2016 m. spalio 27 d. kratos metu ji turėjo su savimi daug vaistų ir klonazepamo smulkintuvą, nepatvirtina fakto, kad būtent ji mažamečiui 2016 m. spalio 26 d. davė vaistų. Teismo teiginys, kad iš liudytojų L. P., E. S. ir jos pačios parodymų matyti, kad mažametis G. T. buvo aktyvus, judrus, nenuorama ir verksnys neatitinka faktinių aplinkybių, nes apie mažametį G. T., tiek minėtos liudytojos, tiek ir ji, t. y. apeliantė, yra pasakę visiškai priešingą nuomonę, išskyrus tai, kad jis yra verksnys. Nors mažamečio mama teigė, kad jis judrus, aktyvus, nenuorama, tačiau darželyje jis buvo kitoks – ilgėdamasis mamos jis ne tik zyzdavo, verkdavo, jei nebuvo ant suaugusiojo rankų, bet ir niekuo nesidomėjo. Tai atsispindi tiek apeliantės, tiek ir kitų liudytojų ne mažamečio artimųjų parodymuose. Liudytojos N. J. parodymai iš esmės patvirtina šias aplinkybes, nes ji nurodė mačiusi kaip vaikas verkė apie 40 min., buvo šalia auklėtojų, buvo liūdnas, nejudrus, nežaismingas, o G. T. mama liudytojai sakiusi, kad vaikas sunkus, negali su juo susitvarkyti, verksmingas, jautrus, kad su juo turi problemų, kad jis turi sveikatos problemų. Esant šioms aplinkybėms, teismas, remdamasis nepagrįstais teiginiais dėl vaiko būklės darželyje, nepagrįstai darė išvadą, kad auklėtojai L. P. išėjus iš darbo anksčiau laiko ir palikus grupę vaikų, tarp kurių buvo mažametis G. T., pasižymintis aktyvumu ir nenoru miegoti pietų miego, apeliantė laikotarpiu nuo 12.30 val. iki 13 val. pasinaudodama mažametystės būkle G. T. tyčia sugirdė nenustatytą kiekį benzodiazepinų grupei priklausančios psichotropinės medžiagos – klonazepamo, siekdama, kad vaikas būtų ramus, miegotų ir jos nevargintų bei nedrumstų ramybės. Tokia išvada, anot apeliantės, prieštarauja tiek apeliantės, tiek ir liudytojų L. P., E. S., A. K. parodymams, jog vaikas užmigdavo, tačiau miegodavo neilgai. Be to, byloje nenustatyta, kad psichotropinius vaistus sudavė būtent apeliantė ir būtent tuo laiku, kai grupėje ji buvo viena.

3.6. Skunde taip pat nesutinkama su teismo išvada, kad apeliantės aiškinimų, jog mažametis G. T. turėjo sveikatos problemų ir jam reikėjo vaistų, kuriuos vartojo motinai L. B. padedant, nepatvirtina jokie duomenys. Tokia teismo pozicija nepagrįsta, nes ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo tiriama versija, kad būtent mama L. B. duodavo vaistų sūnui nuo 9 val. iki 15 val. Anot apeliantės, iš L. B. telefoninių pokalbių išklotinės ir duomenų apie telefono numerio prisijungimą prie celių visumos, matyti, jog iš darželio sūnų ji pasiėmė dar iki 15 val. ir mažametis G. T. laikotarpiu nuo 14.49 val. buvo su mama L. B., o jo būklė nustatyta 17.29 val. galėjo atsirasti būtent per šį laikotarpį. Juo labiau, jog LSMUL Kauno klinikų vaikų ligų gydytoja I. U. betarpiškai apžiūrėjusi mažametį nurodė, jog jai susidarė įspūdis, kad vaikas buvo atvežtas tik prasidėjus vaistų veikimui. Tačiau ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas vienpusiškai, netiriant galimybės, kad vaistų galėjo suduoti ir kiti asmenys arba jis galėjo surasti močiutės vartojamą antidepresantą „Sertraliną“, kuris, reaguodamas į narkotikų testą, rodo, kad buvo vartotas preparatas, priklausantis benzodiazepinų grupei.

3.7. Apeliantė skunde taip pat pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tinkamai atlikti pirminiai veiksmai – neišsaugotas vaiko kraujo ir šlapimo mėginys, neišreikalautas šlapimo mėginys, 2016 m. spalio 27 d. dieną joks pakartotinis tyrimas nebuvo atliktas. Be to, specialistas J. Š. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad labiausiai tikėtina, jog vaikui benzodiazepinai turėjo būti sugirdyti ne mažiau kaip 0,5 val. iki simptomų pasireikšimo, tačiau teismas dėl šių paaiškinimų nepasisakė, kaip ir nepasisakė ir dėl kitų specialistų paaiškinimo, jog vaistas galėjo būti suduotas ir 2-3 dienos iki 2016 m. spalio 26 d. dienos. Nebuvo tirta ir ta aplinkybė, jog testas, kuriuo buvo tiriamas G. T., negalėjo parodyti to, jog vaiko organizme yra būtent klonazepamas, kadangi šis vaistas, anot specialisto V. Gurskio, neturi tokio metabolito, kuris būtų sureagavęs į testą, t. y. neturi metabolito, kuris yra tik diazepame. Į tokį testą, pasak specialistų, galėjo reaguoti tik vaistas „diazepamas“, kuris turėjo būti vaikui suduotas 2-3 dienos iki šlapimo testo atlikimo. 2018 m. gegužės 30 d. posėdžio metu specialistas V. Gurskis aiškiai nurodė, kad vaisto „diazepamo“ metabolitas yra „oxezepamas“ ir jis skiriasi iki 3 parų, o metabolitų radimas šlapime įrodo, kad per pastarąsias 2-3 paras buvo vartojamas diazepamas. Tuo tarpu klonazepamo vartojimą nurodo asmens klinikinė būklė ir vaistų veikimo trukmė. Specialistas paaiškino, jog klonazepamas inkriminuotas dėl to, jog byloje yra surinkta medžiaga apie vaistų smulkintuvą, paruoštą vaistų kiekį. Be to, tyrėja tiek apeliantės, tiek ir liudytojos L. P. apklausos metu yra prasitarusi, jog, jeigu mama L. B. pas gydytojus lankosi privačiai, tai tyrėjai tikrai „galų neatras“. Apeliantės vertinimu, L. B. parodymai buvo netikslūs, nuolat kito, tačiau šie netikslumai nebuvo tiriami ir neatitikimai nebuvo pašalinti, be to, neįvertina, jog L. B. buvo pripažinus, kad auklėtojos J. T. buvo prašiusi paimti buteliuką su vaistais, kad juos sugirdytų vaikui, tačiau šioji atsisakiusi. L. B. yra suinteresuota bylos baigtimi, kad nebūtų apkaltinta netinkamu vaistų davimu mažamečiui, todėl teismo išvada, jog nėra duomenų, kad liudytojai L. B., D. B. ir U. Š. duotų melagingus parodymus, laikytina iš dalies nepagrįsta. Be to, iš L. B. pokalbio su E. S., kurio metu L. B. teigė neplanuojanti išeiti iš darželio, palaukti kol aprims situacija, bei iš jos pasisakymų žiniasklaidoje po nuosprendžio paskelbimo, jog jai svarbiausia buvo tai, jog buvo įrodyta, kad ne ji davė vaikui vaistų, manytina, jog ji nebuvo visiškai nesuinteresuota apkalbėti apeliantę.

3.8. Nuteistoji skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad vertindamas jos parodymus kaip nepatikimus ir nenuoseklius, teismas neatsižvelgė į tai, kad įvykio dieną mažametį G. maitino ne ji, o auklėtoja L. P., o šiai išeinant iš darbo 12.30-12.40 val. mažametis G. T. jau migdėsi, ką parodė ir pati L. P.. Be to, ji, t. y. apeliantė, nebuvo suinteresuota duoti vaikams vaistų, nes nuo 13 val. jai turėjo prasidėti pietų pertrauka, o nuo 13 val. vaikus turėjo prižiūrėti auklėtoja E. S.. Juo labiau ji neturėjo suinteresuotumo duoti vaistų tam, kad vaikas miegotų tada, kai jo ateina pasiimti mama. Jokių raminamųjų ar migdomųjų netgi homeopatinių vaistų vaikams ji nėra davusi.

3.9. Skunde nuteistoji taip pat nesutinka su teismo išvada, jog jos atsisakymas atlikti tyrimą poligrafu vertinamas jos nenaudai. Pažymi, jog, kaip matyti iš jos pokalbių suvestinių, pradžioje ji norėjo darytis tyrimą poligrafu, vėliau šio tyrimo atsisakė sužinojusi, jog L. P. taip patarė padaryti jos teisininkas, be to, vėliau paaiškėjo, jog jos vartojami vaistai galėjo iškreipti tyrimo rezultatus. Teigia, visada nuoširdžiai ir atvirai pasakojo apie jai žinomas bylos aplinkybes, todėl nesutinka su teismo išvada, jog nepripažindama savo kaltės, nebuvo atvira.

3.10. Apeliantės teigimu, nuosprendis naikintinas dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nes teismo išvados paremtos tik prielaidomis, bylos duomenys vertinti pasirinktinai ir neišsamiai, teismas nepašalino prieštaravimų, sudėdamas juos į vieną loginę grandinę, tai padarė vienpusiškai, dėl ko priėmė nepagrįstą nuosprendį. Be to, teismo motyvai prieštarauja logikai, nes bylos medžiaga patvirtina, jog iš darželio paimtas vaikas dar vaikščiojo, o būnant ligoninėje nuo 18 val. buvo sunkiai žadinamas. Juo labiau, kad gydytojas V. Gurskis nurodė, kad jeigu būtų pavartota maža diazepamo dozė po 15 val., tai jo metabolitų šlapime jau būtų galim atrasti, o gydytojas R. Mačiulaitis parodė, jog diazepamas gali būti vartojamas nuo 1 metų amžiaus. Tuo pačiu specialistai pasisakė, kad vaistai gali reaguoti su suvalgytu maistu ir dėl to suveikti greičiau, tačiau teismas dėl šių paaiškinimų nepasisakė.

3.11. Apeliantė akcentuoja patikimų, abejonių nekeliančių įrodymų, kurie turi būti teisingai įvertinti, svarbą konstatuojant nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje, o taip pat pažymi ir tai, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai bei įrodymų visuma ir teigia, jog šiuo atveju teismas negalėjo padaryti neginčijamos išvados, kad G. T. psichotropinė medžiaga buvo suduota jam būnant darželyje ir kad šias psichotropines medžiagas, t. y. klonazepamą, jam sudavė būtent ji, laikotarpiu nuo 12.30 val. iki 13 val., todėl nuosprendis naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

4. Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

5. Nuteistosios J. G. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

6. Skunde nesutinkama su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu, padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie sukliudė teismui priimti teisingą ir teisėtą nuosprendį, tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus ir išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

6.1. Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016.

6.2. Nagrinėjamoje byloje teismas šių taisyklių vertindamas įrodymus nepažeidė, išsamiai išanalizavo visų asmenų parodymų, tiek ir kitų byloje ištirtų įrodymų turinį, juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje tinkamai įvertino jų patikimumą ir teisingai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu.

7. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, jog byloje ištirtų įrodymų visumos pakanka daryti neginčijamą išvadą, jog tai J. G. teismo nustatytomis aplinkybėmis davė mažamečiui G. T. psichotropinės medžiagos-klonazepamo ir tokiu būdu vertė mažametį vartoti psichotropines medžiagas ir šiais veiksmais taip pat nežymiai sutrikdė jo sveikatą, nes mažametis apsinuodijo psichotropine medžiaga. Ši išvada padaryta visapusiškai ir išsamiai įvertinus visus teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus tiek atskirai, tiek ir visumoje su kitais įrodymai. Nors tiesioginių įrodymų, patvirtinančių J. G. kalę, įvykdžius šias nusikalstamas veikas, nėra, tačiau netiesioginių įrodymų visuma tarpusavyje sudaro logišką ir nuoseklią įrodymų grandinę, kuri suteikia pagrindą neabejotinai išvadai, jog psichotropinė medžiaga – klonazepamas, buvo suduota būtent tuo metu, kai vaikas buvo darželyje, ir tai padarė būtent J. G..

8. Byloje neginčytinai objektyviais duomenimis (medicininės apžiūros, šlapimo testo rezultatais, specialisto išvada) nustatyta, jog mažametis G. T. 2016 m. spalio 26 d. buvo apsinuodijęs psichotropine medžiaga, priskiriama benzodiazepinų grupei. Ir nors nuteistoji teigia, jog ji jokių vaistų, priklausančių benzodiazepinų grupei, mažamečiui darželyje 2016 m. spalio 26 d. dieną nedavė, tačiau apylinkės teismo išsamiai išnagrinėti ir visapusiškai įvertini įrodymai, jų visuma paneigia šiuos apeliantės aiškinimus.

9. Aplinkybė, jog mažamečiui psichotropinė medžiaga buvo suduota būtent tuo metu, kai jis dar buvo darželyje, nustatyta įvertinus mažamečio motinos, liudytojų parodymus, o taip pat ir specialistų išvadas bei jų paaiškinimus dėl psichotropinės medžiagos veikimo laiko.

9.1. Nukentėjusiojo mažamečio motina L. B. parodė, kad, pasiėmus vaiką iš darželio apie 15 val., jis buvo ne toks kaip visada – apdujęs, vangus, mieguistas, atėjo pas ją lėtu žingsniu, nors paprastai atbėgdavo jos pasitikti, nesugebėjo įlipti į vaikišką kėdutę. Liudytojas D. B., mažamečio G. B. brolis, parodė, jog apie 15 val. jis su drauge U. Š. buvo PC „X“, kur buvo susitaręs susitikti su mama L. B.. Matė G. automobilyje, tačiau jis buvo keistas – mieguistas, vangus, nereagavo į jį, nors visada džiaugdavosi jį pamatęs. Liudytojas apie keistą vaiko elgesį pasakė ir mamai. Liudytoja U. Š. taip pat patvirtino, jog 2016 m. spalio 26 d. apie 15 val. PC „X“ matė G. T.. Ji įsėdo į L. B. automobilį, tačiau G. į ją nereagavo, nė nemirksėjo, jo žvilgsnis buvo nukreiptas į vieną tašką. Paklausė L.(L. B.), kas jam nutiko, tačiau ši pasakė, kad nežino, kad tokį pasiėmė iš darželio. Liudytoja pasiūlė nuvežti G. pas gydytojus. Apie tai, kad 2016 m. spalio 26 d. G. T. buvo vangus, apdujęs, apsnūdęs, ne toks kaip visada, parodė ir liudytoja R. M., L. B. mama, kuri paaiškino, kad 2016 m. spalio 26 d. apie 16.00-16.30 val. pas ją buvo atvykusi dukra L. B. su sūnumi G., tačiau vaikas buvo išbalęs, suglebęs, nenorėjo valgyti, nepastovėjo ant kojų. Liepė L. vaiką skubiai vežti į ligoninę. Nors šie asmenys su G. T. susiję artimais ryšiais, tačiau jų visų parodymai dėl G. T. būklės visiškai sutapo. Šie liudytojai ne kartą buvo paklausti ir ikiteisminio tyrimo, tačiau jų parodymi nekito viso proceso metu, todėl abejoti jų teisingumu teismas neturėjo pagrindo.

9.2. Byloje nenustatyta, kad L. B., D. B., L. Š. ar R. M. būtų suinteresuoti pakenkti J. G., būtų nusistatę prieš darželį, kurį lankė mažametis G. T., ar konkrečius juose dirbusius asmenis. Tai rodo ir L. B. telefoniniai pokalbiai iš kurių matyti, jog ji nėra linkusi keisti darželio, tačiau palauks kol išsispręs visa ši situacija. Be to, L. B. niekada nenurodė konkretaus asmens, kuris galėjo suduoti jos vaikui raminamųjų, tik įtarė, kad tai galėjo būti padaryta darželyje ir tai nurodė ligoninės personalui. Visa tai rodo, jog L. B. susirūpinimas sūnaus sveikata buvo nuoširdus ir leido jos parodymus bei kitų minėtų asmenų parodymus, kurie matė G. T., neseniai paimtą iš darželio, apdujusį, mieguistą, vertinti kaip nuoširdžius, patikimus ir teisingus.

9.3. Be to, šių asmenų parodymus dėl vaiko savijautos pasiėmus iš darželio patvirtina ir liudytojų, medicinos darbuotojų, kurios bendravo su L. B. ir matė ar apžiūrėjo patį mažametį, kai šis buvo pristatytas į LSMUL Kauno klinikų vaikų skubios pagalbos priėmimo skyrių, parodymai bei objektyviai (šlapimo testu, specialisto išvada) nustatyti duomenys apie apsinuodijimą benzodiazepinų grupės preparatais. Liudytoja O. V., dirbanti LSMUL Kauno klinikose vaikų skubios pagalbos priėmimo skyriuje slaugytoja, parodė, kad apie 17.30 val. į skyrių atvyko mama su berniuku ant rankų, mama buvo susirūpinusi, kalbėjo, jog vaikas šiaip yra judrus, o dabar ramus, vangus, kad tokį jį pasiėmė iš darželio. Vaikas buvo atsimerkęs, tačiau atrodė vangus ir labai ramus. Liudytoja I. U., dirbanti LSMUL Kauno klinikose vaikų skubios pagalbos priėmimo skyriuje vaikų gydytoja, parodė, kad vaikas iš pažiūros buvo mieguistas, apžiūros metu verkė, mama nurodė, kad vaikas šiaip yra judrus, aktyvus, o šiuo atveju ištisai snaudžia ant rankų. Mama įtarė, kad vaikas darželyje gali būti apnuodytas raminamaisiais. Liudytojai susidarė įspūdis, kad vaikas buvo atvežtas tik prasidėjus vaistų veikimui. Liudytoja R. J., taip pat dirbanti LSMUL Kauno klinikose vaikų ligų gydytoja, parodė, jog 2016 m. spalio 26 d. apie 17.29 val. į Vaikų priimamąjį kreipėsi L. B., kuri atvežė savo vaiką G. T. dėl vangumo, apatiškumo, mieguistumo. Atlikus bendrus tyrimus, jokių pakitimų nenustatyta, o po papildomo tyrimo buvo nustatyta, kad vaikas apsinuodijęs benzodiazepinais ir patvirtinta intoksikacija raminamaisiais vaistais. Vaikas išmiegojo visą naktį, o ryte buvo budrus, kalbėjo, prašė vagyti, gerti. Liudytoja K. C., dirbanti LSMUL Kauno klinikose vaikų ligų gydytoja, parodė, kad 17.45 val. ji perėmė G. T. stebėjimą. Vaiko mama sakė, kad jai įtarimą sukėlė vaiko būklė – buvo mieguistas, nereagavo į aplinką. Apžiūrėjus jis buvo vangus, mieguistas, į apžiūrą reagavo verksmu. Ji bandė vaiką pastatyti ant kojų, tačiau jo koordinacija buvo sutrikusi. Tada buvo įtarta intoksikacija vaistais. Liudytojos vertinimu, pagal vaiko būklę, mamos pasakojimą, vaistai galėjo būti suduoti maždaug 4-5 val. iki pristatymo į gydymo įstaigą. Ši liudytoja konstatsvo, kad vaikui tikrai buvo duoti benzodiazepinų grupės raminamieji maždaug 4-5 val. iki pristatymo į ligoninę. Liudytoja G. B., dirbanti LSMUL Kauno klinikų vaikų skubios pagalbos skyriuje gydytoja, parodė, kad 2016 m. spalio 27 d. rytinio pasitarimo metu paminėta, kad 2016 m. spalio 26 d. buvo pristatytas G. T., kuriam darželyje galimai buvo duota raminamųjų. Vaiko mama paaiškino, kad vaiką iš darželio pasiėmė apsnūdusį, vangų, pats neįlipo į mašinos kėdutę, mašinoje snaudė, jam bėgo seilės. Būnant pas mamą namuose pamačiusi, kad jis pastoviai miega, nusprendė važiuoti į Kauno klinikas. Kad G. T. pristatytas į gydymo įstaigą buvo vangus, mieguistas, į apžiūrą reagavo verksmu, patvirtina ir medicininiai duomenys – LSMU Kauno klinikų asmens ambulatorinių gydymo statistinės kortelės A-5603239 įrašai. Be to, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. lapkričio 11 d. specialisto išvadoje Nr. G3002/2016(02) konstatuota, kad benzodiazepinų grupės vaistų poveikio pikas rodo, jog LSMUL Kauno klinikų priėmime nustatyti sveikatos sutrikimai bei benzodiazepinams teigiamas šlapimo testas galėjo būti dėl benzodiazepinų grupės vaistų vartojimo 2016 m. spalio 26 d. laikotarpiu nuo 9 iki 15 val.

10. Pažymėtina, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, siekiant nustatyti objektyvią tiesą, buvo tiriamos įvairios versijos, kokiomis aplinkybėmis mažametis G. T. galėjo apsinuodyti raminamaisiais. Buvo tikrinama, ar vaiko motina ir tėvas neregistruoti psichikos sveikatos centruose, ar jiems neskirtas gydymas psichotropiniais vaistais, tirtas L. B. šlapimas dėl psichotropinių vaistų vartojimo, vaiko buteliukas, tačiau visi tyrimo metu gauti duomenys buvo neigiami.

10.1. VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos 2016 m. lapkričio 8 d. raštas Nr. 2-5-864 patvirtina, kad D. T. VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos psichikos sveikatos centre neregistruotas. L. B. VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos psichikos sveikatos centre registruota nuo 2008 m. lapkričio 17 d. Pas gydytoją psichiatrę lankėsi 2 kartus, buvo skirtas antidepresantų grupės medikamentas, tačiau psichotropiniai vaistai, kurių sudėtyje yra benzodiazepino grupės vaistai, nebuvo skiriami (3 t., b. l. 95).

10.2. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos 2016 m. lapkričio 16 d. specialisto išvada Nr. T-N 2932/2016(01) patvirtina, kad L. B. šlapime benzodiazepinų ir etilo alkoholio nerasta (6 t., b. l. 170). Be to, netikėto patikrinimo metu, atlikto iš anksto neįspėjus liudytojos, ištyrus šlapimo mėginį, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos 2017 m. balandžio 10 d. specialisto išvadoje Nr. T-N 710/2017(01) nurodyta, kad L. B. šlapime amfetaminų, benzodiazepinų ir etilo alkoholio nerasta. Imuninės analizės duomenimis šlapime opiatų, tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties, kokaino ir kokaino metabolitų nerasta (6 t., b. l. 172).

10.3. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2016 m. lapkričio 24 d. specialisto išvada Nr. 140-(5702)-IS1-6375 patvirtina, kad skaidraus bespalvio skysčio iš plastikinio vaikiško buteliuko, 2016 m. spalio 26 d. paimto reikalaujamų daiktų pateikimo protokolu iš L. B., sudėtyje narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei jų pirmtakų (prekursorių) nerasta (6 t., b. l. 192).

10.4. Be to, kaip jau nustatyta, tą patvirtina ir telefoninių pokalbių išklotinė bei duomenys apie telefono numerių prisijungimus, iš karto po darželio L. B. nuvyko į PC „X“, kur susitiko su sūnumi D. B. ir jo drauge. Jau tada vaikas buvo vangus ir mieguistas, kėlė nerimą tiek D. B., tiek ir jo draugei. Po to L. B. su sūnumi nuvyko pas savo mamą į namus. Tenai vaikas taip pat buvo vangus, išblyškęs, nenorėjo valgyti, dėl ko jos motina liepė skubiai vaiką vežti į ligoninę. Tai L. B. ir padarė. Šie duomenys paneigia aplinkybę, kad mažametis galėjo apsinuodyti močiutės namuose „Sertralinu“. O jau anksčiau aptarti L. B., D. B., U. Š. ir R. M. parodymai paneigia aplinkybę, kad vaikui psichotropinių medžiagų buvo duota paėmus jį iš darželio ar prieš vykstant į gydymo įstaigą. Tai, kad gydytoja I. U. nurodė, jog jai pasirodė, kad vaikas buvo atvežtas tik prasidėjus vaistų veikimui, nepaneigia anksčiau nurodytų duomenų visumos ir jais nustatytų aplinkybių, juo labiau, jog pati I. U. paaiškino, kad vaistų veikimas priklauso nuo organizmo, nuo vaistų kiekio ir suvalgyto maisto.

11. Tai, kad mažametis G. T. buvo apnuodytas psichotropiniais benzodiazepinų grupės raminamaisiais vaistais būtent tuo metu, kai buvo darželyje, t.y. apie 12.30 val. –13 val., patvirtina ne tik specialisto išvada, bet ir iš esmės visi teismo posėdyje apklausti specialistai.

11.1. Teismo medicinos specialistas Gregoire A. C. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog G. T. galėjo būti suduotas klonazepamas. Šis vaistas, pavartotas laikotarpiu nuo 9 val. iki 13 val., galėjo sukelti tokias pasekmes, kokios buvo vaikui.

11.2. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos fakulteto Fiziologijos ir farmakologijos instituto profesorius gydytojas ir farmacininkas R. Mačiulaitis paaiškino, jog iš keturių psichotropinių medžiagų – bromazepamo, diazepamo, klonazepamo ir zopiklono raumenis atpalaiduojantis poveikis labiau būdingas klonazepamui. Vaikas, negalintis pakelti rankyčių, gali būti tipiniu raumenis atpalaiduojančiu požymiu. Klonazepamą, kaip labiausiai tinkantį šioje situacijoje, išskyrė todėl, kad jo reikia mažiausio kiekio, kad pasireikštų aptariamas požymis. Specialistas paaiškino, jog vaistai gali migdyti. Vaistų poveikis 2-3 metų vaikui vidutiniškai gali pasireikšti per 20-30 min., o kolnazepamo poveikis trunka ilgai- apie 12 val.

11.3. Šiuos paaiškinimus patvirtino ir VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Nefrologijos klinikos klinikinės toksikologijos gydytojas J. Š., kuris patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus, kad pagal pateiktą „dBEST Multi testo 6 narkotinėms medžiagoms nustatyti“ informacinį lapelį, teigiamos reakcijos pavartojus zopikloną ar kitokią medžiagą, nepriklausančią benzodiazepinams, testas neparodo. Toks testas gali duoti neteisingą teigiamą reakciją, dėl oksaprozino ir sertralino vartojimo. Pagal medicininius duomenis ir L. B., D. B., U. Š., D. M. apklausų protokolus, labiausiai tikėtina, kad vaikui benzodiazepinai turėjo būti sugirdyti ne mažiau kaip 0,5 val. iki simptomų pasireiškimo. Pagal medicininiuose dokumentuose stebėto vaisto poveikio trukmę, labiausiai tikėtina, kad tokį poveikį sukėlė klonazepamas. Liudytojų L. B., D. B., U. Š., D. M. apklausose apibūdinti G. T. išvaizdos ir elgesio požymiai, stebėti 2016 m. spalio 26 d. po 15 val. neprieštarauja klonazepamo sukeltiems simptomams. Taip pat teisiamojo posėdžio metu J. Š. parodė, jog pagal vaistų trukmę ir bendrą simptomatiką, neabejoja, kad tai buvo klonazepamas, o labiausiai tikėtinas psichotropinio vaisto sudavimo laikas nuo 13 val. iki 15 val.

11.4. Nors apeliantė skunde kelia prielaidą, kad vaikas galėjo močiutės namuose apsinuodyti antidepresantu, tačiau būtent specialisto J. Š. paaiškinimai paneigia šią prielaidą. Jis nurodė, jog tam, kad sertralinas sukeltų slopinimą, reikėtų suduoti labai didelę dozę, po kurios vaikas būtų atsidūręs reanimacijoje, intensyviosios priežiūros skyriuje ir vaikas per parą nebūtų atsigavęs. Be to, vaiko simptomai nebuvo panašūs į sertralino poveikį, jis buvo tik prislopintas ir mieguistas.

11.5. Iš esmės tas pačias aplinkybes paaiškino ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos Vaikų intensyviosios terapijos skyriaus vadovas, vaikų ligų ir vaikų intensyviosios terapijos gydytojas Vaidotas Gurskis, kuris ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad pagal klinikinių požymių visumą negalima nustatyti, kuris konkrečiai benzodiazepinų grupės preparatas buvo vartotas, tačiau, susipažinęs su liudytojų L. B., D. B., U. Š., D. M. apklausų protokolais apie G. T. elgsenos pokyčius po 15 val., galima teigti, kad benzodiazepinų grupės preparatas buvo vartotas prieš 2-4 val. iki 15 val. Labiausias tikėtina, kad buvo vartotas ilgo poveikio preparatas. Pagal tokią trukmę galima spręsti, kad buvo vartotas bromazepamas arba klonazepamas. Teisminio nagrinėjimo metu V. Gurskis patvirtino savo paaiškinimus, ir papildomai paaiškino, kad dėl vaisto vartojimo trukmės sprendė pagal liudytojų parodymus apie vaiko būklę paėmus iš darželio. Taip pat paaiškino, kad vaisto vartojimo vaizdas nebūdingas sertralinui. Kad sukeltų tokį miegą, reikėtų ypatingai didelių dozių, kurios sukeltų papildomas reakcijas, kaip pavyzdžiui vyzdžių išsiplėtimas, ko šiuo atveju nebuvo. Neabejoja, kad šiuo atveju buvo vartoti benzodiazepinai. Klonazepamo vartojimą nurodo asmens klinikinė būklė ir vaistų veikimo trukmė. Be to, apeliacinės instancijos teisme V. Gurskis paaiškino, kad testas, kuriuo byloje nustatytas benziodiazepinų vartojimas, yra jautriausias oxezepamui, kuris išsiskiria pavartojus diazepamą, temazepamą, lorazepamą arba patį oxezepamą. Klonazepamo atveju su šlapimu išsiskiria šiek tiek kitokia medžiaga- 7-aminoklonazepamas, kurio atveju šis testas ne visais atvejais būna teigiamas, nes testo jautrumas šiai medžiagai yra mažesnis. Klonazepamo atveju medžiagos koncentracija turi būti kelis kartus didesnė nei diazepamo atveju, kad testas būtų teigiamas, tačiau tai, kad testas teigiamas, nepaneigia klonazepamo vartojimo. Pavartojus diazepamo jis šlapime gali būti aptiktas dar maždaug tris paras, tuo tarpu klonazepamas sekančią dieną jau nerandamas. Šiuo atveju, kadangi ta koncentracija, kurią aptinka testas, kaip deklaruoja visi gamintojai, yra pakankami didelė, galima tvirtinti, kad vaistas buvo vartotas būtent tą parą, o ne anksčiau ar dar kažkada anksčiau. Maksimalus klonazepamo poveikis pasireiškia po 2 valandų, kas šiuo atveju ir atitinka bylos aplinkybes, nes 4 valandą jo poveikis buvo maksimaliausias.

12. Nors apeliantė kelia abejones specialistų paaiškinimais tiek dėl vaisto poveikio trukmės, tiek ir dėl suvartoto vaisto rūšies, motyvuodama tuo, jog sprendžiant dėl suduoto vaisto rūšies ir jo poveikio buvo nepagrįstai vadovaujamasi vien nukentėjusiojo motinos subjektyviais paaiškinimais, nekvestionuojant jų teisingumo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog, šiuo atveju, kai nėra galimybės objektyviais duomenimis nustatyti, koks konkrečiai psichotropinis vaistas buvo nukentėjusiajam suduotas, galutinę išvadą padaro teismas, įvertinęs surinktų duomenų visumą.

12.1. Kaip jau minėta, objektyviais duomenimis neabejotinai nustatyta, jog G. T. buvo suduota benzodiazepinų grupės vaistas. Be to, kaip jau nustatyta anksčiau, byloje nėra pagrindo abejoti L. B., D. B., L. Š. parodymų objektyvumu tiek dėl vaiko būklės, paėmus iš darželio, kuri rodė jo galimą apsinuodijimą raminamaisiais, tiek ir dėl to, jog niekur kitus, išskyrus darželį šio vaisto vaikas tą dieną negalėjo gauti. Tai, kad jis buvo apnuodytas būtent klonazepamu tuo metu, kai buvo darželyje, patvirtina ir aptaryti specialistų paaiškinimai dėl būtent šio vaisto veikimo būdo – atpalaiduojantis raumenis, migdantis, ir trukmės – sekančią dieną šis vaistas jau nebeaptinkamas. Tai patvirtina ir liudytojų parodymai bei objektyviai medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys apie vaiko mieguistumą, vangumą, negebėjimą įlipti į kėdutę, ir vaiko būklę sekančią dieną, iš kurių matyti, kad sekančią dieną G. T. buvo žvalus, norėjo gerti, valgyti ir buvo išrašytas iš ligoninės.

12.2. Aplinkybę, kad mažamečiui G. T. buvo suduotas klonazepamas, patvirtina ir tai, jog byloje nėra jokių duomenų, kad tą dieną vaikas būtų atėjęs kitokios būsenos nei įprastai. Nei nuteistoji, nei liudytoja L. P., buvusi iki pietų miego, tą dieną nenurodė, kad vaikas, atvestas iš ryto į darželį, būtų atrodęs sergantis, vangus ar mieguistas.

12.3. Be to, byloje nustatyta, kad būtent pas J. G. darbo vietoje darbo metu rankinėje buvo rasta ne tik įvairių psichotropinių vaistų, tačiau ir vaistams smulkinti skirtas prietaisas, ant kurio buvo rasta būtent klonazepamo pėdsakų.

12.4. Vertinant visus surinktus įrodymus visumoje, svarbu pažymėti, jog benzodiazepinų kilmės psichotropinės medžiagos kratos metu darbo vietoje buvo rastos tik pas E. S. („Bromazepamas“), ir J. G. („Ralanium“, klonazepamo pėdsakai ant vaistų smulkintuvo ir viename iš plastikinių maišelių). Tiek pačios nuteistosios, tiek ir liudytojos E. S. parodymais nustatyta, jog 2016 m. spalio 26 d. E. S. dirbo nuo 13 val. ir tuo metu, kai ji atėjo į darbą, G. T. jau miegojo, tad jai nebuvo tikslo duoti vaikui raminamųjų.

12.5. Be to, kaip matyti iš L. B. ir liudytojos E. T. parodymų, J. G. buvo sunku prižiūrėti G. T.. L. B. parodė, jog auklėtojos padėjėja J. G. ne kartą sakiusi, kad jai sunku dirbti su vaikais, ypač verkiančiais, kartais, pasitikdama ją su G., nepatenkinta pasakydavo „Ir vėl tas G., na, kiek šiandien verksi, vėl visą dieną?“. Liudytoja E. T., vedanti savo sūnų į tą pačią darželio grupę, parodė, jog tiek auklėtoja L., tiek ir padėjėja J. sakydavo, kad joms sunku prižiūrėti tiek vaikų, minėjo, kad yra du vaikai, kurie pastoviai verkia – tai G. ir dar viena mergaitė. Pasiimdama savo sūnų iš darželio, yra pastebėjusi, kad buvo apsnūdęs, vangus, apsimiegojęs. Kartais rasdavo sūnų miegantį dar ir 16.30 val. Liudytojos A. K. parodymai taip pat patvirtina aplinkybę, kad darželio darbuotojoms nebuvo lengva susitvarkyti su G., kuris reikalavo papildomo dėmesio. Liudytoja A. K., darželio direktoriaus pavaduotoja ugdymui, parodė, jog G. T. adaptacija darželyje buvo sudėtinga, jis verkšlendavo, laikydavosi užsikabinęs už auklėtojos sijono ar kojų, mažai domėjosi žaidimais ar kitomis veiklomis, ji matė, kad G. sunkiai užmigdavo. Tai, kad G. adaptacija buvo sunki ir jis nuolat verkšlendavo, norėjo būti ant suaugusio rankų, patvirtino ir pati nuteistoji.

12.6. Būtent šių duomenų visumos pagrindu byloje pagrįstai konstatuota, jog klonazepamo G. T., laikotarpiu nuo 12.30 val. iki 13 val. davė būtent J. G., siekdama, kad jis nusiramintų, geriau miegotų ir nedrumstų ramybės. Ir šios išvados nepaneigia apeliantės argumentai, jog pas ją namuose vyko remontai, todėl ji vaistus buvo atsinešusi į darbą, ar liudytojos gydytojos V. R. paaiškinimai, kad J. G. pas gydytoją ateidavo ir neturėdama talonėlio.

12.7. Pagrindą abejoti J. G. iškeltomis versijomis ir tikėti būtent anksčiau aptartais įrodymais, jų visuma, teismui suteikė taip pat ir tai, kad J. G. parodymai nebuvo nuoseklūs viso proceso metu, priešingai nei liudytojų L. P. bei E. S.. Tai suteikė pagrindą abejoti apeliantės parodymų tikrumu, nuoširdumu bei patikimumu. Kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas, ikiteisminio tyrimo metu J. G. nurodė, kad vaistus buvo atsinešusi į darželį, nes namuose vyko remontas, tuo tarpu teisme aiškino, kad vaistus atsinešė, nes vakare žadėjo eiti pasitarti pas gydytoją dėl vaistų vartojimo. Nors, kaip teigia skunde apeliantė, iš jos telefoninių pokalbių matyti, kad pas ją iš tiesų vyko remontas, tačiau iš šių pokalbių nematyti, jog būtent dėl remonto ji atsinešė vaistus į darželį. Taigi, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodyta vaistų atsinešimo priežastis skyrėsi. Be to, aukštesniojo teismo vertinimu, nuteistosios versija dėl remonto nelogiška, nes tai nepagrindžia būtinybės vienintelį daiktą, būtent vaistus, atsinešti ne kur kitur, o į darbo vietą, kur tokius vaistus laikyti draudžiama. Tuo tarpu nuteistosios versija dėl vizito pas gydytoją pasitarti dėl vaistų vartojimo, yra neįtikinama, nes tam, kad pasitarti dėl vaistų vartojimo, nebūtina fiziškai jų atsinešti, užtenka nurodyti pavadinimą. Juo labiau, kad V. R. nurodė, jog 2016 metais jokių psichotropinių vaistų J. G. nebuvo paskyrusi ir nepamena, kad pacientė būtų atsinešusi kokių nors vaistų ir prašiusi pakonsultuoti dėl jų vartojimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog net jei nuteistoji ir buvo atsinešusi vaistus į darbo vietą dėl to, kad namuose buvo remontas, ar ketino eiti pas gydytoją, ši aplinkybė nei pati savaime, nei vertinant kartu su kitais ištirtais įrodymais, nepatvirtina aplinkybės, kad J. G. negalėjo suduoti raminamųjų mažamečiui G. T.. Priešingai, darbo vietoje laikomas didelis kiekis raminamųjų vaistų ir prietaisas, kuris skirtas smulkinti vaistus su dalelėmis tos psichotropinės medžiagos, kuria ir buvo apnuodytas mažametis G. T., tik sustiprina pagrindą spręsti, jog būtent J. G. ir sudavė raminamųjų mažamečiui.

13. Apeliantė teismo išvadų nepagrįstumą motyvuoja taip pat tuo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi specialisto V. Gurskio paaiškinimais, kad klonazepamo tabletės nėra skaldomos, ir neatsižvelgė į specialisto R. Mačiulaičio paaiškinimus, kad jeigu tabletėje yra griovelis, tai vaistas gali būti smulkinamas, teigdama, jog tokiu būdu liko nepašalinti prieštaravimai ir tai neva daro teismo nuosprendį nepagrįstą. Šį skundo argumentą aukštesnės instancijos teismas taip pat atmeta kaip visiškai nepagrįstą, nes byloje tablečių smulkinimo faktą neabejotinai patvirtina rastas smulkintuvas ir ant jo esantys klonazepamo pėdsakai, todėl aplinkybė, klonazepamo tabletės skirtos smulkinti, ar ne, jokios esminės reikšmės nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi. Šiuo atveju svarbu tai, kad fiziškai susmulkinti – perlaužti per pusę tabletę suaugusiam asmeniui toks įtaisas nėra reikalingas ir būtinas. Jo paskirtis yra tabletes susmulkinti tam, kad vaistą galėtų suvartoti asmenys, negalintiems savarankiškai praryti visos tabletės, t. y. ligoniams, kurie dėl tam tikrų aplinkybių negali praryti visos tabletės, arba mažiems vaikams, kurie taip pat dar nemoka praryti vaistų. Šiuo atveju svarbu tai, kad ant šio įtaiso rasta klonazepamo, t. y. benzodiazepinų grupės vaisto, ir būtent šios grupės vaisto rasta mažamečio šlapime, o šis įtaisas kartu su kitais psichotropiniais benzodiazepinų grupės vaistais, o taip pat ir klonazepamo dalelėmis buvo rastas J. G. rankinėje kratos metu, kuri atlikta nuteistosios darbo vietoje darbo metu. Tablečių smulkintuvo radimas būtent pas J. G. darželio grupėje jos darbo metu – tai dar viena dalis iš apeliantės kaltę pagrindžiančių įrodymų grandinės, kuri tik padeda susisieti apeliantės kaltę patvirtinančius duomenis į vientisą visumą.

14. Kaip nepagrįstas atmetamas ir skundo argumentas dėl to, jog nebuvo tirta aplinkybė, kad G. T. turėjo sveikatos problemų ir jis vartojo vaistus padedant L. B.. Kaip jau aptarta anksčiau, ištyrus mažamečio medicininius dokumentus tiek tuos, kai jis buvo gydymas pas šeimos gydytoją, tiek ir tuos, kai jis buvo gydomas ligoninėse, jokių duomenų apie būtinumą vartoti kokius nors psichotropiniu vaistus nenustatyta. Jokių psichotropinių vaistų vartojimo požymių, net ir atlikus šlapimo tyrimą iš anksto neįspėjus, nepranešus po kurio laiko, taip pat nenustatyta. Tai, kad L. B. galimai yra prašiusi auklėtojos duoti vaistų vaikui darželyje, nepatvirtina fakto, jog aptariamo įvykio metu psichotropinių vaistų mažamečiui davė ne J. G., o L. B.. Kaip jau minėta, L. B. parodymų patikimumu nėra pagrindo abejoti. Ji neapkaltino konkretaus asmens davus psichotropinių vaistų, buvo nuoširdžiai susirūpinusi vaiko sveikata, be to, narkotikų testas vaikui buvo atliktas tik esant tėvų sutikimui, tėvai patys pasirūpino testu. Tai rodo, jog jie nuoširdžiai buvo suinteresuoti išsiaiškinti tikrąsias vaiko prastos savijautos priežastis. Be to, nelogiška, jog tėvai, patys davę psichotropinių vaistų, būtų sutikę tokį testą atlikti. Svarbu ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tiek pats mažametis G. T., tiek ir jo motina L. B. be išankstinio pranešimo buvo tikrinami papildomai, tačiau jokių preparatų, įskaitant ir priskiriamų benzodiazepinų grupei, nerasta. Šie duomenys, o taip pat ir aptarti duomenys dėl benzodiazepinų grupės psichotropinių vaistų bei vaistų skaldyklės radimo pas nuteistąją darbo vietoje, specialistų paaiškinimai dėl klonazepamo veikimo trukmės ir pobūdžio, laiko leido apylinkės teismui pagrįstai atmesti versiją dėl to, jog psichotropiniais vaistais G. T. galėjo apnuodyti mama ar kiti jo artimos aplinkos žmonės ir daryti pagrįstą išvadą, jog tai padarė būtent J. G..

15. Apeliantė skunde kvestionuoja teismo motyvus dėl jos atsisakymo tirtis poligrafu. Teigia, jog toks atsisakymas nepagrįstai vertintas jos nenaudai. Atsakant į šį skundo argumentą, kolegija pažymi, jog atsisakymas tirtis poligrafu šiuo atveju įvertintas ne kaip nuteistosios kaltės įrodymas, o kaip papildoma aplinkybė, turėjusi reikšmės vertinant nuteistosios parodymų nuoširdumą bei patikimumą. Aplinkybė dėl atsisakymo tirtis poligrafu sudarė prielaidą abejoti nuteistosios nuoširdumu ir jos parodymus patikimumo aspektu vertinti ypatingai atsargiai, tačiau pati savaime ši aplinkybė nesuteikė pagrindo atmesti jos parodymus kaip visiškai nepatikimus. Kaip jau minėta anksčiau, nuteistosios parodymų nepatikimumas nustatytas įvertinus taip pat ir jų nenuoseklumą, prieštaringumą ir neatitikimą jos kaltę patvirtinančių įrodymų visumai.

16. Kaip nepagrįstas atmetamas skundo argumentas, jog J. G. neturėjo tikslo duoti raminamųjų, nes jai nu 13 val. turėjo būti pietų pertrauka, o, nuo 13 val. turėjo ateiti kita auklėtoja, atsakinga už vaikų priežiūrą. Šios aplinkybės nepaneigia aptartų duomenų visumos, neabejotinai patvirtinančios, jog psichotropinius vaistus davė būtent J. G.. Be to, tikslas ir motyvas nėra būtinieji inkriminuotų veikų požymiai. Pažymėtina ir tai, jog J. G. viena su mažamečiais buvo palikta vienu iš sunkiausių dienos metu, būtent tada, kai juos reikėjo suguldyti pietų miego. Turint omenyje anksčiau aptartus įrodymus dėl to, jog G. T. priežiūra reikalavo papildomo dėmesio, jėgų ir pastangų, o taip pat ir pačios J. G. parodymus dėl varginančios G. T. priežiūros, teismo išvada, jog vaikui buvo duoti psichotropiniai vaistai, kad jis nedrumstų ramybės, gerai miegotų, vertinama kaip pagrįsta bylos duomenimis. Juo labiau, jog, kaip matyti iš pačios J. G. paaiškinimų, ji taip pat kartais pietų metu priguldavo pailsėti, o jos darbo diena toliau tęsdavosi toje pačioje grupėje, todėl ji buvo suinteresuota tuo, kad G. T. nusiramintų ir leistų ilsėtis kitiems vaikams ir taip palengvintų jai tolesnį darbą.

17. Kaip vienas iš apeliantę teisinančių rodymų, skundė nurodoma tai, kad G. T. maitino ne ji, o auklėtoja L. P., tačiau teisėjų kolegija tokį argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Pažymėtina, jog byloje tikslus raminamųjų sudavimo būdas nenustatytas, tačiau nustatyta, jog raminamieji buvo suduoti tada, kai J. G. buvo palikta viena su vaikų grupe. Todėl tai, kad ne ji maitino G. T. pietų metu, nepaneigia aplinkybės, jog vaistus su davė būtent J. G. ir tai padarė po to, kai vaikai buvo pamaitinti ir buvo guldomi pietų miego. Be to, liudytoja L. P. parodė, jog jai išeinant iš darbo įvykio dieną anksčiau laiko ne visi vaikai buvo suguldyti ir G. dar nebuvo užmigęs. Liudytoja parodė, kad jai išėjus, su vaikais liko J., kuri guldė kitus vaikus. G. liudytoja paguldė vieną pirmųjų, jis tyliai verkšleno ir kai ji išėjo iš darželio, G. dar nebuvo užmigęs.

18. Nepaneigia teismo ištirtų ir J. G. kaltę patvirtinančių įrodymų visumos ir skundo argumentai, jog liko nepašalinti prieštaravimai, kad pagal apeliantės ir auklėtojos E. S. parodymus, vaikas paimtas iš darželio dar vaikščiojo, o vėliau, pristatytas į gydymo įstaigą, jau buvo sunkiai žadinamas. Pažymėtina, jog vertinant E. S. parodymus, būtina atsižvelgti į tai, kad pas ją pačią taip pat buvo rasta raminamųjų vaistų darbo vietoje, be to, ji yra J. G. kolegė, todėl galėjo būti suinteresuota tiek apginti save, tiek ir padėti kolegei išvengti atsakomybės. Tačiau jos parodymai apie vaiko būklę iš esmės neprieštarauja specialistų paaiškinimams dėl vaisto veikimo pradžios, trukmės ir būdo, todėl nesuteikia pagrindo šiuos parodymus vertinti kaip teisinančius J. G.. Kaip jau aptarta, vaisto poveikis maksimaliausias būna po 2 val. nuo pavartojimo, jo veikimo pradžia ir veikimo laikas taip pat priklauso nuo to, ką vaikas valgė. Tai neprieštarauja E. S. parodymams, kad G. kaip įprastai gana greitai pabudo – apie13.30 val., nes vaistai galimai dar nebuvo pradėję pilnai veikti. Be to, nuo pabudimo vaikas nebuvo aktyvus – anot liudytojos, buvo pas darželio darbuotoją ant kelių, truputį pazyzė, o apie 14.55 val. jo pasiimti atėjo mama, pas kurią vaikas pats nuėjo. Tad šie parodymai neprieštarauja L. B. parodymams apie vaiko būklę pasiimant iš darželio, jog vaikas pas ją atėjo, o ne atbėgo kaip visada, ir atitinka specialistų paaiškinimus dėl klonazepamo veikimo pradžios laikos, jo veikimo pobūdžio bei laiko. Pažymėtina ir tai, kad vaiko paėmimas iš darželio užtruko labai trumpą laiką, o kad vaikui kažkas tikrai yra ne taip, mama įsitikino per tam tikrą laiką, t. y. ne tik pamačiusi, kad jis mieguistas, vangus, o taip pat ir pamačiusi, kad jis negebėjo įsėsti į kėdutę, buvo vangus automobilyje, susitikus su sūnumi D. B. prekybos centre bei dar po kurio laiko nuvažiavus pas mamą į namus jo savijauta negerėjo. Tad remiantis šiais argumentais E. S. parodymus, kad jokio keisto vaiko elgesio tą dieną ji nepastebėjo vertinti apeliantės naudai nėra jokio pagrindo. Be to, įvertinus tai, kad vaikas buvo trumpai miegojęs, tinkamai nepailsėjęs, E. S. galėjo ir nekilti įtarimų, kad perduodant jį mamai jis yra neįprastai vangus ar mieguistas.

19. Atsižvelgiant į aukščiau aptartus argumentus, darytina išvada, jog apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad auklėtojai L. P., pažeidus nustatytą darbo grafiką, t. y. išėjus iš darbo anksčiau laiko, tokiu būdu kaltinamajai J. G. palikus visą grupę vaikų, tarp kurių buvo mažametis G. T., pasižymintis aktyvumu ir nenoru miegoti pietų miego, J. G. laikotarpiu nuo 12.30 val. iki 13 val., grupės auklėtiniui mažamečiui G. T., pasinaudodama jo bejėgiška būkle dėl mažametystės, ikiteisminio tyrimo nenustatytu būdu tyčia sugirdė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį benzodiazepinų grupei priklausančios psichotropinės medžiagos – klonazepamo, siekdama, kad vaikas būtų ramus, miegotų ir jos nevargintų bei nedrumstų ramybės. Tokiu būdu lenkė nukentėjusį mažametį G. T. ne gydymo tikslais vartoti psichotropines medžiagas bei padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, nes mažamečiui nustatytas apsinuodijimas benzodiazepinais. J. G. būdama suaugusi, brandaus amžiaus moteris, ilgą laiką dirbanti su vaikais bei turinti psichotropinių medžiagų vartojimo patirtį, neabejotinai suvokė, kad davimas mažamečiui vaikui, nesant gydytojo paskyrimo, psichotropinių vaistų, nenustatytomis dozėmis, gali būti pavojingas, sukelti priklausomybę ar kitus sveikatos sutrikdymus. Nepaisant to, nesant jokios būtinybės, būdama ne medikė, davė mažamečiui asmeniui nenustatytą kiekį vaistų, siekdama šių vaisto konkretaus poveikio, t. y., kad vaikas būtų ramesnis, nedrumstų ramybės, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Apeliantės nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir BK 264 straipsnio 2 dalį.

20. Skiriant bausmę J. G. baudžiamojo įstatymo nuostatos, įtvirtintos BK 54 straipsnyje, BK 61 straipsnyje, nepažeistos. Teismas tinkamai įvertino tiek padarytų veikų pavojingumą, pobūdį, tiek ir nuteistosios pavojingumą, teigiamai charakterizuojamą asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkiančių aplinkybių nebuvimą ir pagrįstai, nepažeisdamas BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatų, skyrė nuteistajai J. G. pagal BK 264 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausmę, žymiai mažesnę nei sankcijos vidurkis, o pagal BK 140 straipsnio 3 dalį – artimą sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmę. Įvertinus tai, kad viena veika, vienu veiksmu veikimu padarytos dvi nusikalstamos veikos ir jos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pagrįstai subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams. Apylinkės teismas, įvertinęs tai, kad anksčiau J. G. neteista, naujų nusikalstamų veikų taip pat nepadarė, vadovaujantis BK 75 straipsnio, galiojusio nusikalstamų veiksmų padarymo metu, nuostatomis, pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti J. G. ir neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės, o jos vykdymą atidedant ir skiriant įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei skiriant BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą baudžiamojo poveikio priemonę- draudimą 2 (dvejus) metus dirbti vaikų ugdymo, lavinimo ir mokymo įstaigose.

21. Apibendrinant konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepadarė, teisingai nustatė faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir teisingai J. G. veikas kvalifikavo pagal BK 264 straipsnio 2 dalį ir BK 140 straipsnio 3 dalį. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliacinio skundo motyvais, nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistosios J. G. apeliacinį skundą atmesti.