Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I3-1820-811/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06699-2023-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.15.1; 55.1.3

2024 m. birželio 18 d.

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Č. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas pateikė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Vilniaus AVMI) 2022 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. (17.16-40)RES-150862 (toliau – Vilniaus AVMI sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 68-82 (toliau – VMI sprendimas); 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2023 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. S-2023/83 (toliau – Komisijos sprendimas); 4) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas (b. l. 32-36).

Paaiškina, kad VMI sprendimu patvirtinto Vilniaus AVMI sprendimą, kuriuo pareiškėjui papildomai priskaičiuotas į biudžetą mokėtinas 5 636 Eur dydžio pridėtinės vertės mokestis (toliau –PVM) už kitoje ES valstybėje narėje įsigytą naują transporto priemonę.

Nurodo, kad Komisija sprendimu patvirtino VMI sprendimą, tačiau pareiškėjas su tuo nesutinka. Teigia, kad ginčo automobilis, nors ir atitiko įsigyjamos naujos transporto priemonės kriterijus, tačiau, kai pareiškėjui jį įsigyjant, automobilis pagal Danijos teisę nebebuvo priskiriamas PVM objektui. Danijos įmonė Sandal Autoophug A/S ginčo automobilį buvo įgijusi iš draudimo bendrovės kaip sudaužytą ir nurašytą automobilį (,,laužą“). Draudimo bendrovė ginčo automobilį įsigijo iš dar vienos Danijos įmonės, kuri buvo pirminė automobilio pirkėja, įsigijusi automobilį iš autosalono, ir sumokėjusi už jį PVM. Draudimo bendrovė taip pat sumokėjo už šį automobilį sumą su įskaičiuotu PVM.

Vertina, kad tokiu atveju yra svarbūs duomenys apie pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo aplinkybes Danijoje vykdant ūkines operacijas su šia transporto priemone, o būtent ta aplinkybe, kad pirmasis šios transporto priemonės savininkas, perleidęs šį automobilį draudimo kompanijai, neįgijo teisės į PVM atskaitą. Taip pat kaip ir draudimo kompanija, pardavusi automobilį Sandal Autoophug A/S, neįgijo teisės į PVM atskaitą.

Teigia, kad mokesčių administratorius turėjo padėti pareiškėjui gauti nurodytą informaciją bei pats ją surinkti, kad būtų priimtas pagrįstas ir teisingas sprendimas dėl pareiškėjo apmokestinimo/neapmokestinimo PVM už minėto automobilio įsigijimą iš Europos Sąjungos valstybės narės – Danijos. Kadangi reikiamos informacijos tokiam sprendimui priimti nebuvo surinkta, o ji gali būti surinkta tik mokesčių administratoriui bendradarbiaujant su Danijos kompetentingomis institucijoms, todėl šį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimai negali būti pripažinti pagristais, mokestinį ginčą perduodant mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Pažymi, kad mokesčių administratorius, apsiribodamas tik formaliais duomenimis, neanalizavo ir nevertino faktinių aplinkybių susijusių su visais automobilio pirkėjais ir jų sumokėtu PVM.

Pareiškėjas taip pat pažymi ir tai, kad galutinai eksploatuoti netinkamai transporto priemonei, kaip naudotai priemonei, gali būti taikoma maržos apmokestinimo schema (kai galutiniam pirkėjui nėra prievolės mokėti PVM nuo visos automobilio vertės), nes kai kurios jos sudedamosios dalys gali būti toliau naudojamos, atitinka šios schemos tikslą, kuriuo, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) Direktyvos 2006/112/EB 51 konstatuojamosios dalies, siekiama išvengti, be kita ko, dvigubo apmokestinimo, kuris gali atsirasti dėl to, kad, viena vertus, nustatant šių sudedamųjų dalių pardavimo kainą jau atsižvelgta į pirkimo PVM, sumokėtą perkant transporto priemonę asmeniui, kuriam taikomas šios direktyvos 314 straipsnis, ir, kita vertus, nei šis asmuo, nei apmokestinamasis prekybininkas negali atskaityti šios sumos.

Nurodo, kad Danijos įmonė Sandal Autoophug A/S, pardavusi pareiškėjui sudaužytą automobilį („laužą“), nebeturėjo teisės atskaityti PVM, kaip ir neturėjo teisės parduoti su PVM, nes automobilis, pagal ES Direktyvos reguliavimą, atitiko naudoto daikto taisykles. Todėl jau Danijoje ginčo automobilis nebeatitiko naujai transporto priemonei taikomų kriterijų ir automobilis nebebuvo PVM objektas kai jį įsigijo Sandal Autoophug A/S (kuris šioje pardavimo grandinėje buvo jau trečias pirkėjas. Todėl Sandal Autoophug A/S išrašė sąskaitą faktūrą su 0 proc. PVM tarifu.

Pažymi, kad būtent po VMI sprendimo, kuris patvirtino mokėtiną PVM, ginčo automobilis buvo grąžintas pardavėjui Sandal Autoophug A/S.

Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 171–174).

Nurodo, kad nustatant ar transporto priemonė yra nauja, yra svarbūs du kriterijai – eksploatavimo pradžia arba rida. Šio ginčo atveju transporto priemonė atitinka vieną iš naują transporto priemonę apibūdinančių kriterijų, t. y. nuo pirminės registracijos datos nėra praėję 6 mėnesiai.

Teigia, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei 92 straipsnio 8 dalimi, naujų transporto priemonių, kaip jos suprantamos pagal PVM įstamo 2 straipsnio 16 dalies nuostatas, įsigijimas iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės visada yra PVM objektas Lietuvoje, nesvarbu, koks asmuo naujas transporto priemones įsigyja: fizinis ar juridinis, vykdantis ekonominę veiklą ar nevykdantis ekonominės veiklos, taip pat nepriklausomai iš kokio asmens šios transporto priemonės įsigyjamos: fizinio ar juridinio, PVM mokėtojo ar ne PVM mokėtojo.

VMI, atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl pardavėjo šalyje taikyto 0 proc. PVM tarifo, nurodo, kad nagrinėjamu atveju, nauja transporto priemonė buvo pirkta Danijoje ir išgabenta į Lietuvą, todėl, atsižvelgus į minėtas PVM įstatymo nuostatas, prievolė apskaičiuoti PVM Lietuvoje tenka pirkėjui, t. y. pareiškėjui. Taip pat nurodo, kad pareiškėjo sudarytas sandoris – naujos transporto priemonės įsigijimas Bendrijos viduje už atlygį yra PVM objektas ir šio PVM surinkimas yra galutinio vartojimo valstybės narės, t. y. šiuo atveju Lietuvos, kompetencija. Apmokestinimas paskirties valstybėje narėje taikomas pagal tos valstybės narės nustatytus mokesčių tarifus ir tos valstybės narės nustatytomis sąlygomis. Valstybės narės neapmokestina naujų transporto priemonių tiekimo, kai jas pardavėjas arba įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena įsigyjančiam asmeniui į paskirties vietą, esančią Bendrijoje. Danijos įmonė Sindal Autoophug A/S naują automobilį pareiškėjui pardavė be PVM, taikydama 0 proc. tarifą, taigi ginčo objekto apmokestinimas PVM tiekimo valstybėje neįvykdytas. Lietuva turi pirmumo apmokestinimo teisę ir šią teisę gali įgyvendinti neatsižvelgdama į apmokestinimo PVM tvarką, kuri transporto priemonės tiekimo sandoriui buvo taikoma Danijoje, kurioje prasidėjo prekių išsiuntimas ar gabenimas.

Paaiškina, kad iš pareiškėjo pateiktų dokumentų nėra aišku, kada ginčo automobilis buvo grąžintas tiekėjui, tačiau 2022 m. rugpjūčio 8 d. paklausime dėl ginčo automobilio apmokestinimo PVM pagrįstumo Vilniaus AVMI ši aplinkybė nenurodyta.

Teigia, kad vadovaujantis PVM įstatymo 92 straipsnio 8 dalies nuostatomis, aplinkybės dėl automobilio grąžinimo tiekėjui, nepanaikina pareiškėjo prievolės gavus Vilniaus AVMI pranešimą, sumokėti apskaičiuotą 5 636 Eur PVM sumą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dienos, kurią fizinis asmuo buvo informuotas apie apskaičiuotą mokesčio sumą. Pažymi, kad pareiškėjas naudojosi ginčo transporto priemone, o Danijos įmonei grąžino ne naują, kaip ji suprantama pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 16 dalies 1 punkte pateiktą naujos transporto priemonės sąvoką, o naudotą transporto priemonę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI 2022 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui apskaičiuoti 5 636 Eur PVM už kitoje Europos Sąjungos valstybės narėje įsigytą naują transporto priemonę, taip pat dėl VMI 2022 m. rugsėjo 26 d. , kuriuo patvirtintas nurodytas Vilniaus AVMI sprendimas ir Komisijos 2023 m. gegužės 18 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta patvirtinti VMI sprendimą dėl Vilniaus AVMI sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjant bylą nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas 2022 m. kovo 10 d. iš Danijos įmonės Sindal Autoophug A/S (toliau – Danijos įmonė) už 199 800 Danijos kronų įsigijo transporto priemonę (duomenys neskelbtini) (VIN: (duomenys neskelbtini), km: 7 769 (toliau – Automobilis) (b. l. 79–80, 81, 85).

Pareiškėjas 2022 m. birželio 7 d. pateikė VĮ „Regitra“ Kauno filialui prašymą „Dėl transporto priemonės registravimo paslaugos suteikimo“ Nr. 19978475, kuriuo prašė įregistruoti Automobilį, pateikdamas Danijoje 2021 m. gruodžio 16 d. išduotą Automobilio registracijos liudijimą Nr. 21592152 (b. l. 68, 69). Automobilio 2021 m. lapkričio 9 d. EB-Atitikties liudijime nurodyta, kad ji pagaminta 2021 m. lapkričio 5 d. (b. l. 72–73).

VĮ „Regitra“ 2022 m. birželio 15 d. Automobilį įregistravo pareiškėjo vardu (b. l. 78).

Vilniaus AVMI 2022 m. rugpjūčio 3 d., pranešimu apie iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės įsigytos naujos transporto priemonės pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimą Nr. (17.16-40) RES-141355-07-19, informavo pareiškėją, kad jam apskaičiuotas preliminarus mokėtinas 5 636 Eur PVM už 2022 m. kovo 10 d. įsigytą 26 840 Eur vertės motorinę kelių transporto priemonę. (b. l. 8-9, 82).

Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 8 d. pateikė VMI savo paaiškinimus „Dėl PVM apskaičiavimo“, VMI registracijos Nr. GM-39502, kuriuose nurodė, kad įsigijus iš kitos ES valstybės asmens naują automobilį (nauju automobiliu pagal ES direktyvą laikomas automobilis, kurio rida mažesnė nei 6 000 km arba eksploatuotas mažiau nei 6 mėn.) yra prievolė mokėti PVM, tačiau pareiškėjo atveju Automobilio rida yra didesnė nei 6 000 km ir pardavimo metu buvo 7 769 km. Be to pardavėjo šalyje yra taikomas 0 proc. PVM, todėl PVM prievolė pareiškėjui neturėtų būti taikoma (b. l. 87, 110).

Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 17 d. pateikė VMI paklausimą „Dėl pridėtinės vertės mokesčio, i.SAF“, VMI registracijos Nr. GM-39502, nurodydamas iš esmės tas pačias aplinkybes kaip ir 2022 m. rugpjūčio 8 d. paaiškinimuose (b. l. 86, 92).

Vilniaus AVMI 2022 m. rugpjūčio 23 d. priėmė sprendimą „Dėl iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės įsigytos naujos transporto priemonės pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo“ Nr. (17.16-40) RES-151862, kuriuo nusprendė pareiškėjui apskaičiuoti 5 636 Eur PVM už iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės įsigytą naują transporto priemonę. Vilniaus AVMI sprendime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis PVM įstatymo 92 straipsnio 8 dalimi ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. VA-44 patvirtintomis Naują transporto priemonę iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės įsigijusio fizinio asmens dokumentų pateikimo ir pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės) (b. l. 7, 83-84, 107).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus AVMI sprendimu, 2022 m. rugpjūčio 23 d. skundu kreipėsi į VMI, kuriame nurodė, kad automobilio rida pardavimo metu buvo 7 769 km, t. y. didesnė nei 6 000 km bei pardavėjo šalyje yra taikomas 0 proc. PVM, todėl pareiškėjo atžvilgiu PVM prievolė neturėtų būti taikoma (b. l. 64).

VMI 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 68-82 patvirtino Vilniaus AVMI 2022 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą. VMI sprendimą priėmė vadovaudamasi PVM įstatymo 2 straipsnio 16 dalies 1 punktu, 3 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 98 straipsnio 8 dalimis, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1K-066 „Dėl transporto priemonių eksploatavimo pradžios nustatymo kriterijų patvirtinimo“ (toliau – Kriterijai) 2 dalimi. VMI sprendė, kad transporto priemonė įsigyta nepraėjus 6 mėnesiams nuo jos eksploatavimo pradžios (pirmoji registracija pagal VĮ „Regitra“ pateiktą Danijos registracijos liudijimą DF18051 yra 2021 m. gruodžio 16 d.) bei pagal pateiktą EB-Atitikties liudijimą išduotą 2021 m. lapkričio 9 d., automobilis pagamintas 2021 m. lapkričio 5 d. VMI taip pat sprendė, kad nauja transporto priemonė buvo pirkta Danijoje ir išgabenta į Lietuvą, todėl, atsižvelgus į minėtas PVM įstatymo nuostatas, prievolė apskaičiuoti PVM Lietuvoje tenka pirkėjui, t. y. pareiškėjui. (b. l. 41–44, 61–63).

Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 24 d. VMI pateikė paklausimą, VMI registracijos Nr. GM-51634, prašydamas informuoti ar PVM prievolė bus panaikinta, jei pareiškėjas transporto priemonę grąžino tiekėjui (b. l. 91, 93, 106, 108).

VMI 2022 m. gruodžio 22 d. per „Mano VMI“ portalą pateikė pareiškėjui atsakymą (registracijos Nr. RM-39710) į jo 2022 m. lapkričio 24 d. paklausimą, kuriame nurodė, kad sumokėto PVM grąžinimo klausimas gali būti sprendžiamas tik įvertinus visas įsigyto ir atgabento į Lietuvą naujo automobilio grąžinimo tiekėjui sandorio aplinkybes (pvz., kada buvo grąžintas, ar grąžinimo metu automobilis dar atitiko bent vieną iš naujos transporto priemonės kriterijų, kaip buvo įformintas grąžinimas, ar automobilio pardavėjas, išrašęs pirminę PVM sąskaitą-faktūrą, sandorį įformino išrašydamas kreditinę PVM sąskaitą faktūrą ir kt.), tačiau pareiškėjas šių aplinkybių paklausime nenurodė (b. l. 98–99, 100–102, 113–114, 115–117).

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, 2023 m. sausio 23 d. skundu kreipėsi į Komisiją. (b. l. 88 – 90, 103–105). Kartu su skundu pareiškėjas Komisijai pateikė 2022 m. spalio 13 d. pažymą Nr. 20315250 apie Automobilio išregistravimą (b. l. 97, 112).

Komisija 2023 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. S-2023/42 atnaujino terminą pareiškėjo skundui dėl VMI 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr.68-82 paduoti (b. l. 131–136, 140–145).

Komisija 2023 m. gegužės 18 d. sprendimu nusprendė patvirtinti VMI 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimą. Komisija sprendime iš esmės vertino, kad nustatant, ar transporto priemonė yra nauja, yra svarbūs du kriterijai – eksploatavimo pradžia arba rida ir siekiant transporto priemonę kvalifikuoti kaip atitinkančią „naujos“ transporto priemonės apibrėžimą, užtenka, kad transporto priemonė atitiktų bent vieną iš dviejų minėtų kriterijų. Pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ginčo transporto priemonė atitinka vieną iš minėtų naujos transporto priemonės kriterijų – buvo įsigyta nepraėjus 6 mėnesiams nuo jos eksploatavimo pradžios. Taip pat vertino faktines aplinkybes dėl ginčo automobilio įsigijimo sąskaitoje nurodyto 0 proc. PVM tarifo, teisinį reglamentavimą ir susijusią teismų praktiką. Komisija sprendė ir dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog ginčo automobilis dėl papildomo apmokestinimo PVM buvo grąžintas tiekėjui, tačiau padarė išvadą, kad pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai buvo apskaičiuota 5 636 PVM suma už iš kitos valstybės narės įsigytą naują transporto priemonę (b. l 11–19, 46–54, 150–157, 161–169).

Nesutikdamas su Komisijos sprendimu pareiškėjas pateikė skundą teismui.

Ginčas byloje iš esmės kilo dėl to, ar pareiškėjo 2022 m. kovo 10 d. iš Danijos įmonės įsigytas Automobilis buvo pagrįstai apmokestintas PVM.

PVM įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad PVM objektas yra prekių įsigijimas už atlygį šalies teritorijoje iš kitos valstybės narės, kai naujas transporto priemones įsigyja bet kuris asmuo. Pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 16 punkto 1 papunktį nauja transporto priemone laikoma keleiviams ir (arba) kroviniams vežti skirta motorinė kelių ar kita sausumos transporto priemonė, kurios variklio cilindrų darbinis tūris yra didesnis kaip 48 kubiniai centimetrai arba variklio galia didesnė kaip 7,2 kilovato, patiekta praėjus ne daugiau kaip 6 mėnesiams nuo eksploatavimo pradžios (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintus eksploatavimo pradžios nustatymo kriterijus) arba nuvažiavusi ne daugiau kaip 6 000 kilometrų.

Europos Tarybos 2006 m. lapkričio 28 d. direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) 2 straipsnio b punkte taip pat nustatyta, kad transporto priemonės laikomos „naujomis“ šiais atvejais: i) motorinės sausumos transporto priemonės, kai jų tiekimas įvyksta per šešis mėnesius nuo eksploatavimo pradžios arba transporto priemonė yra nuvažiavusi ne daugiau kaip 6 000 kilometrų.

Pareiškėjas visus savo paaiškinimus skirtus VMI bei skundus tiek Komisijai, tiek teismui grindė aplinkybe, kad jo iš Danijos įmonės įsigytas Automobilis negali būti laikomas nauja transporto priemones, nes neatitinka vienos iš PVM 2 straipsnio 16 punkto 1 papunktyje nurodytos sąlygos –. Automobilis įsigijimo metu buvo nuvažiavęs daugiau nei 6 000 km, t. y. 7 769 km. Tačiau priešingai nei teigia pareiškėjas, PVM įstatymo 2 straipsnio 16 punkto 1 papunktyje yra nustatytos dvi alternatyvios sąlygos transporto priemonės naujumui įvertinti, t. y. nauja yra laikoma tokia motorinė transporto priemonė, kuri arba patiekta praėjus ne daugiau kaip 6 mėnesiams nuo eksploatavimo pradžios, arba kuri yra nuvažiavusi ne daugiau kaip 6 000 kilometrų.

Teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to ar pareiškėjo įsigytas Automobilis sandorio sudarymo metu buvo nuvažiavęs daugiau ar mažiau kaip 6 000 km. Nagrinėjamu atveju, skundžiamu VMI sprendimu atsakovė patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą dėl to, kad pareiškėjo iš Danijos įmonės įsigytas Automobilis atitiko kitą PVM įstatymo 2 straipsnio 16 punkto 1 papunktyje nustatytą sąlygą – Automobilis įsigytas praėjus ne daugiau kaip 6 mėnesiams nuo eksploatavimo pradžios.

Kriterijų 1 punkte nustatyta, kad transporto priemonių eksploatavimo pradžios nustatymo kriterijai reglamentuoja, pagal kokius kriterijus nustatomas naujų transporto priemonių eksploatavimo pradžios momentas tam, kad būtų nustatyta šių transporto priemonių atitiktis PVM įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje nustatytoms sąlygoms. Vadovaujantis Kriterijų 2 punktu, eksploatavimo pradžios momentas yra įvykis, įvykęs anksčiau: 2.1. transporto priemonės pirmasis įregistravimas kurios nors valstybės oficialiame transporto priemonių registre; 2.2. transporto priemonės pirmasis tiekimas nuo jos pagaminimo datos; 2.3. transporto priemonės pirmas viešas demonstravimas, kai šio demonstravimo metu transporto priemonė eksploatuojama (išbandoma); 2.4. PVM sąskaitos faktūros, kuria įforminamas transporto priemonės tiekimas, išrašymas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Automobilį įsigijo iš Danijos įmonės 2022 m. kovo 10 d. Pareiškėjo įsigytas Automobilis pagamintas 2021 m. lapkričio 5 d., o pirmą kartą įregistruotas Danijoje 2021 m. gruodžio 16 d. Taigi, tiek Vilniaus AVMI, tiek VMI ir Komisija pagrįstai pareiškėjo iš Danijos įmonės įsigytą Automobilį pripažino „nauja transporto priemone“ kaip tai suprantama pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 16 punkto 1 papunktį, nes nuo Automobilio pirminės registracijos datos nebuvo praėję 6 mėnesiai.

Pareiškėjas taip pat savo skundą grindžia aplinkybe, kad iš Automobilio įsigijimo PVM sąskaitos faktūros matyti, kad Automobilio pardavėjo šalyje yra taikomas 0 proc. PVM, todėl pareiškėjo atžvilgiu PVM prievolė neturėtų būti taikoma.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2021 m. vasario 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-102-602/2021 konstatavo, kad PVM įstatymo normos yra perkeltos iš PVM direktyvos, taigi PVM įstatymas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į PVM direktyvos tikslus ir Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

PVM direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „Taip pat yra tikslinga, kad pereinamuoju laikotarpiu tam tikros vertės įsigijimo Bendrijos viduje sandoriai, kuriuos sudarė atleisti nuo mokesčio asmenys arba neapmokestinamieji juridiniai asmenys, taip pat tam tikra nuotolinė prekyba ir naujų transporto priemonių tiekimas Bendrijos viduje privatiems asmenims arba atleistiems nuo mokesčio ar neapmokestinamiesiems asmenims turėtų būti apmokestinami paskirties valstybėje narėje taikant tos valstybės narės nustatytus mokesčių tarifus ir tos valstybės narės nustatytomis sąlygomis, jeigu tokie sandoriai, nesant specialių nuostatų, gerokai iškreiptų konkurenciją tarp valstybių narių.“ PVM direktyvos 2 straipsnyje nustatyta: „1. PVM objektas yra šie sandoriai: <…> b) prekių įsigijimas už atlygį Bendrijos viduje, kai jas valstybės narės teritorijoje įsigyja: <…> ii) kai įsigyjamos naujos transporto priemonės – apmokestinamasis asmuo arba neapmokestinamasis juridinis asmuo, kurio kiti įsigijimai nėra PVM objektas pagal 3 straipsnio 1 dalį, arba kitas neapmokestinamasis asmuo; <…>“. PVM direktyvos 2 straipsnyje numatyta: „2. a) Taikant 1 dalies b punkto ii papunktį „transporto priemonės“, jei jos skirtos keleivių arba prekių gabenimui, yra apibrėžiamos taip: i) motorinės sausumos transporto priemonės, kurių variklio cilindrų darbinis tūris yra didesnis kaip 48 kubiniai centimetrai arba variklio galia didesnė kaip 7,2 kilovatai; <...> b) Transporto priemonės laikomos „naujomis“ šiais atvejais: i) motorinės sausumos transporto priemonės, kai jų tiekimas įvyksta per šešis mėnesius nuo eksploatavimo pradžios arba transporto priemonė yra nuvažiavusi ne daugiau kaip 6 000 kilometrų; <...>.“ Vadovaujantis PVM direktyvos 20 straipsnio pirma pastraipa, prekių įsigijimas Bendrijos viduje – teisės disponuoti kilnojamuoju materialiuoju turtu kaip savininkui įsigijimas, kai prekes įsigyjančiam asmeniui į kitą valstybę narę nei tą, iš kurios prekės yra išsiųstos ar išgabentos, siunčia ar gabena pardavėjas arba prekes įsigyjantis asmuo ar kitas asmuo pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu.

Pagal 2011 m. kovo 15 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 282/2011, kuriuo nustatomos Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos įgyvendinimo priemonės 16 straipsnį įsigijus prekes Bendrijoje, kaip apibrėžta Direktyvos 2006/112/EB 20 straipsnyje, valstybė narė, į kurią buvo išsiųstos arba nugabentos prekės, naudojasi apmokestinimo teise neatsižvelgdama į apmokestinimo PVM tvarką, kuri sandoriui buvo taikoma valstybėje narėje, kurioje prasidėjo prekių išsiuntimas ar gabenimas.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2010 m. lapkričio 18 d. sprendime, priimtame nagrinėjant bylą C 84/09 X prieš Skatteverket, remdamasis generalinės advokatės išvada, pažymėjo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunkčiu apmokestino ne tik apmokestinamųjų asmenų ir neapmokestinamųjų juridinių asmenų, bet ir privačių asmenų įsigijimus Bendrijos viduje ypač dėl to, kad šios prekės yra didelės vertės ir lengvai transportuojamos (ESTT 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje C 84/09 X prieš Skatteverket 24 punktas).

ESTT jurisprudencijoje, susijusioje su sandorio dėl naujos transporto priemonės kvalifikavimu kaip įsigijimo Bendrijos viduje pažymima, kad iš tiesų atsižvelgdamas į tokio sandorio ypatingumą Teisingumo Teismas nusprendė, kad norint jį kvalifikuoti kaip „įsigijimą Bendrijos viduje“ būtina visapusiškai įvertinti visas objektyvias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos nustatant, ar įgyta prekė iš tikrųjų paliko tiekimo valstybės narės teritoriją, ir, jei taip, kokioje valstybėje narėje ji bus galutinai vartojama. Tarp aplinkybių, kurios, be prekės gabenimo procedūros, dar gali turėti reikšmės, yra jos registravimo ir įprasto naudojimo vieta, įgijėjo nuolatinė gyvenamoji vieta bei įgijėjo ryšys su tiekimo valstybe nare ar kita valstybe nare arba jo nebuvimas (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo X prieš Skatteverket, C 84/09, EU:C:2010:693, 41–45 ir 50 punktus) (ESTT 2017 m. birželio 14 d. sprendimas Santogal M-Comércio e Reparação de Automóveis Lda prieš Autoridade Tributária e Aduaneira byloje Nr. C-26/16, 47 p.).

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad įvyko prekės įsigijimas Bendrijos viduje. Pareiškėjas įgijo teisę disponuoti kilnojamuoju materialiuoju turtu kaip savininkas, kai prekė buvo pareiškėjui kaip įsigyjančiam asmeniui išsiųsta ar išgabenta iš vienos valstybės narės į kitą, t. y. iš Danijos į Lietuvą. Teismas byloje taip pat nustatė, kad pareiškėjas už atlygį įsigijo transporto priemonę, kuri laikytina nauja, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 2 straipsnį ir PVM įstatymo 2 straipsnio 16 dalį. Remiantis minėtu PVM įstatymo reguliavimu aiškinant jį kartu su PVM direktyva ir atsižvelgiant į ESTT jurisprudenciją, spręstina, kad mokesčių administratorius nagrinėjamoje byloje visapusiškai įvertinęs visas objektyvias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos nustatant, ar įgyta prekė iš tikrųjų paliko tiekimo valstybės narės teritoriją, ir, jei taip, kokioje valstybėje narėje ji bus galutinai vartojama, teisingai kvalifikavo pareiškėjo sudarytą sandorį kaip „įsigijimą Bendrijos viduje“. Taigi pareiškėjo sudarytas sandoris – naujo Automobilio įsigijimas Bendrijos viduje už atlygį yra PVM objektas, šio PVM surinkimas yra įsigijimo valstybės narės, t. y. šiuo atveju Lietuvos kompetencija.

Nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai dėl to, kad nagrinėjamoje byloje mokesčių administratorius, nors ir nustatęs, kad pareiškėjo sudarytas sandoris – naujos transporto priemonės įsigijimas Bendrijos viduje už atlygį yra PVM objektas Lietuvoje, turėtų prieš apmokestindamas pareiškėją, papildomai aiškintis dėl apmokestinimo PVM tvarkos, kuri sandoriui buvo taikoma tiekimo valstybėje narėje – Danijoje. Minėta, kad, įsigijus prekes Bendrijoje, kaip apibrėžta Direktyvos 2006/112/EB 20 straipsnyje, valstybė narė, į kurią buvo išsiųstos arba nugabentos prekės, naudojasi apmokestinimo teise neatsižvelgdama į apmokestinimo PVM tvarką, kuri sandoriui buvo taikoma valstybėje narėje, kurioje prasidėjo prekių išsiuntimas ar gabenimas (2011 m. kovo 15 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 282/2011, kuriuo nustatomos Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos įgyvendinimo priemonės 16 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovę gauti informaciją iš Danijos mokesčių administratoriaus apie Danijoje sumokėtą PVM už minėtą automobilį atmestinas.

Atmestini kaip nepagrįsti ir pareiškėjo teiginiai apie tai, kad jo įsigytam Automobiliui, kaip naudotai ir galutinai eksploatuoti netinkamai transporto priemonei, gali būti taikoma maržos apmokestinimo schema. Visų pirma, teismas byloje nustatė, kad pareiškėjo įsigytas Automobilis pagrįstai buvo pripažintas nauja transporto priemone. Antra, pareiškėjas nei gavęs pranešimą apie jam apskaičiuotą preliminarų mokėtiną 5 636 Eur dydžio PVM, nei gavęs Vilniaus AVMI sprendimą atsakovei nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jis 2022 m. kovo 10 d. įsigijo netinkamą eksploatuoti Automobilį. Tokių duomenų pareiškėjas nepateikė ir teismui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad po VMI sprendimo, kuris patvirtino mokėtiną PVM, ginčo Automobilis buvo grąžintas pardavėjai Danijos įmonei. Tačiau pareiškėjas nepaaiškina kaip ši aplinkybė jo vertinimu įtakoja ginčijamų sprendimų teisėtumą ir / ar pagrįstumą. Sutiktina ir su Komisijos sprendime padaryta išvada, kad iš pareiškėjo Komisijai pateiktų dokumentų (Danijos įmonės išrašytos kreditinės sąskaitos faktūros, VĮ „Regitra“ 2022 m. spalio 13 d. Automobilio išregistravimo pažymos) nėra aišku nei kada, nei dėl kokių priežasčių Automobilis buvo grąžintas Danijos įmonei.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijami Vilniaus AVMI sprendimas, VMI sprendimas ir Komisijos sprendimas priimti tinkamai pritaikius tiek nacionalinės teisės aktų nuostatas, tiek Europos Sąjungos teisę, atitinka ESTT formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose ir šių sprendimų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, teismas neturi pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Netenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo jam priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo M. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.